Panevėžio apygardos teismo nutartis

2010-10-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-453-337-2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-10-26
Bylos Nr.
1A-453-337-2010
Teisminio proceso Nr.
1-50-1-00597-2009-9
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Vanagas (pirm.), Algirdas Gaputis, Pranas Šimkus
Nuteistasis
O. B.
Advokatai
Lidija Blinkevičienė
Kategorijos

Pranešėjas Evaldas Vanagas Baudžiamoji byla Nr. 1A-453-337/2010

Teisėja Gražina Kazilionienė Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00597-2009-9

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 26 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas), Algirdo Gapučio ir Prano Šimkaus,

sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei,dalyvaujant prokurorui Vytautui Sabaliauskui,gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-04-27 nuosprendžio, kuriuo O. B. pripažintas kaltu pagal BK 180 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Taip pat šiuo nuosprendžiu iš O. B. priteista: 22 400 Lt R. B. turtinei žalai atlyginti ir 29,50 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

O. B. nuteistas už tai, kad jis 2009-10-31 apie 02.50 val. prie Kniaudiškių g. 63 namo Panevėžyje, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo R. B. atžvilgiu, tai yra sudavė ne mažiau du smūgius kumščiu nukentėjusiajam į veidą, pargriovė ant žemės, spyrė nemažiau du kartus į veidą ir vieną kartą į dešinę kojos šlaunį, padarydamas odos nubrozdinimus kaktoje ir dešiniame skruoste, poodines kraujosruvas akių vokuose, paakiuose ir nosies nugarėlėje, nežymų sveikatos sutrikdymą, iškraustė drabužius ir pagrobė svetimą, R. B. priklausantį turtą bendros 22 400 Lt vertės: mobilųjį telefoną (duomenys neskelbtini) Lt vertės su TELE2 SIM kortele 10 Lt vertės, laikrodį „ORION“ 300 Lt vertės, pinigus – 8150 litus, 4000 eurų – 13840 Lt.

Nuteistasis O. B. apeliaciniu skundu nesutinka su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-04-27 nuosprendžiu. Mano, kad teismas turėjo išankstinį nusistatymą jo atžvilgiu, neatsižvelgė į esamas įvykio aplinkybes, jo duotus parodymus. Teigia baudžiamosios atsakomybės nevengiantis ir prašo perkvalifikuoti į kitą BK straipsnį jo veiką, kurią jis nuoširdžiai pripažįsta ir dėl jos gailisi. Apelianto teigimu, jo kaltė grindžiama daug įrodymų, bet jie nėra absoliučiai nepaneigiami, o kitus jis pats gali pripažinti. Skunde teigiama, kad iš esmės skiriasi nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. Iš nukentėjusiojo R. B. parodymų darytina išvada, kad jis pats buvo labai neblaivus, todėl negali konkrečiai prisiminti to vakaro įvykių, o tik spėliodamas įvardija jį, apeliantą, kaip savo skriaudiką, galintį bent iš dalies atlyginti pastarojo ieškinį. Tokios pat būklės buvo ir liudytojas A. A., kurio dėl neblaivumo iš pradžių net neįleido į klubą. Apeliantas nesutinka su brolių A. parodymais dėl to, kad jis, O. B., neturėjo piniginių lėšų. Nuteistojo teigimu, jis pinigų turėjo pakankamai. Skunde pažymima, kad A. A. teisme kardinaliai pakeitė ir davė kitokius nei ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie įvykio aplinkybes. Apeliantui nesuprantama, kaip už dviejų metrų stovintis asmuo nemato kas vyksta ir mato tik fragmentus, kur dalyvavo O. B.. Ikiteisminio tyrimo metu A. A. minėtas ketvirtas asmuo teisme nebeminimas, dingsta. Tą ketvirtą asmenį minėjo ir jis, apeliantas, tačiau teismas tas aplinkybes dėl minėto asmens ignoravo. Būtent tas asmuo pravedė jį, apeliantą, ir neblaivius brolius A. į klubą, o pats į klubą nėjo, po to juos visus ir dar R. B. pasitiko išėjus iš klubo. Pačias muštynes pradėjo R. B., A. A. ir tas minėtas asmuo – A. draugas, pastarasis kumščiu smogė R. B. į veido šoną ir sugriebęs jį už nugaros bandė versti ant žemės, A. R. B. sudavė kumščiu į veidą, A. nieko nedarė. Apeliantas teigė, kad pamatęs muštynes pradėjo eiti tolyn nuo jų, jį pasivijo A., o paskui ir A. su draugu, kurie greit pasišalino. Apeliantas teigia besigailintis dėl to, kad niekam nepranešė apie šį nusikaltimą, kad nepadėjo R. B. apsiginti – dėl to savo kaltę pripažįsta. Pripažįsta ikiteisminio tyrimo metu melagingai teigęs, kad nebuvo įvykio vietoje. Apeliantas teigia neblogai pažįstantis nukentėjusįjį, todėl daryti nusikaltimą pastarojo atžvilgiu būtų visai nelogiška ir kvaila. Nuteistojo teigimu, jis inkriminuoto nusikaltimo nedarė. Nurodo, kad jo žiniomis tas įvykio metu buvęs A. draugas gyrėsi kalėjęs Marijampolės pataisos namuose tarp 2005 ir 2009 m., kalinių žargonu „šveikės“ sektoriuje, o 2009 m. su A. A. buvo Panevėžio m. VPK areštinėje. Todėl mano, kad A. A. galimai šį dangsto, nes galbūt kartu pasidalino R. B. pinigus.

Be to, apeliantas kelia klausimą dėl byloje esančių iš jo pusbrolio A. R. paimtų jo (apelianto) rūbų, kuriuos pusbrolis bandė perduoti į areštinę. Teigiama, kad ant jų rasta kraujo pėdsakų, tačiau nėra jokios eksperto išvados dėl to, todėl neaišku, iš kur padaryta tokia išvada. Nuteistasis pažymi, kad niekas nenurodė, kuo jis buvo apsirengęs įvykio metu. Atsižvelgiant į visas aplinkybes apeliantas kelia klausimą dėl galimo tyrėjų ir juos kuruojančio prokuroro šališkumo.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant apelianto O. B. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu dėl R. B. plėšimo pagal BK 180 str. 1 d. ir paskyrė jam teisingą bausmę.

Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už R. B. turto pagrobimą panaudojant fizinį smurtą pagal BK 180 str. 1 d. Teigia šio nusikaltimo nepadaręs ir tvirtina, jog jo kaltė grindžiama iš esmės vien tik įvykio metu neblaivių nukentėjusiojo bei liudytojų parodymais, kurie, jo manymu, kelia abejonių, taip pat teismo padarytomis prielaidomis. Apeliantas skunde tam tikrais argumentais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus. Šie argumentai grindžiami savaip aprašytais ir įvertintais buvusiais įvykiais, jie yra susiję su pačių faktų peržiūrėjimu ir nauju apelianto įžvelgiamos jų visumos vertinimu. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, asmens parodymo atpažinti ir parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, specialisto išvada, mobiliojo ryšio tinklų oparatoriaus pateiktomis pažymomis, paties apelianto parodymais bei kitais byloje esančiais duomenimis, kurių pagrindu konstatavo O. B. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 180 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti jį dėl jo ar perkvalifikuoti pastarąją veiką nėra jokio pagrindo.

Baudžiamosios bylos medžiaga teisingai nustatyta, kad O. B. 2009-10-31 apie 02.50 val. prie Kniaudiškių g. 63 namo Panevėžyje, panaudodamas fizinį smurtą nukentėjusiojo R. B. atžvilgiu, tai yra sudavė ne mažiau du smūgius kumščiu nukentėjusiajam į veidą, pargriovė ant žemės, spyrė nemažiau du kartus į veidą ir vieną kartą į dešinę kojos šlaunį, padarydamas odos nubrozdinimus kaktoje ir dešiniame skruoste, poodines kraujosruvas akių vokuose, paakiuose ir nosies nugarėlėje, nežymų sveikatos sutrikdymą, iškraustė drabužius ir pagrobė svetimą, R. B. priklausantį turtą bendros 22 400 Lt vertės: mobilųjį telefoną (duomenys neskelbtini) Lt vertės su TELE2 SIM kortele 10 Lt vertės, laikrodį „ORION“ 300 Lt vertės, pinigus – 8150 litus, 4000 eurų – 13840 Lt. Teismas, nustatydamas O. B. kaltę, pagrįstai vadovavosi nors ir nenuosekliais, tačiau dėl apelianto dalyvavimo nusikaltime nuo pat pradžių nekintančiais nukentėjusiojo R. B. parodymais. Nuo pareiškimo policijai pateikimo ir pirmos savo apklausos iki pat skundžiamo teismo nuosprendžio priėmimo R. B. tvirtino, kad įvykio metu jo atžvilgiu panaudojant fizinį smurtą bei iš jo pagrobiant kaltinime nurodytą turtą dalyvavo iš matymo pažįstamas asmuo, kurį jis asmens parodymo atpažinti metu atpažino, tai yra O. B.. Ši nukentėjusiojo nurodyta aplinkybė nekito viso proceso metu. Ją patvirtino ir liudytojai A. A. bei A. A.. Nors pastarųjų liudytojų parodymai taip pat nepasižymėjo nuoseklumu, tačiau ir jie nuo pat pirmos apklausos teigė, kad įvykio vietoje O. dalyvavo susistumdant su R., po ko pastarajam gulint ant šaligatvio, O. buvo prie jo pasilenkęs, tuo metu daugiau aplinkui jokių kitų žmonių nebuvo. Liudytojų A. ir A. A. parodymai šioje dalyje nekito. Be šių aplinkybių liudytojas A. A. parodė matęs, kaip O. B. nutraukė nukentėjusiajam rankinę ir ją iškraustė. Kitokių objektyvių duomenų, išskyrus paties apelianto gynybai pasirinktą versiją dėl nenustatytojo asmens kaltės, apie tai, kad kas kitas įvykio metu buvo pasilenkęs prie ant žemės gulinčio nukentėjusiojo, kraustė kišenes bei nutraukė rankinę, byloje nėra. Taip pat apelianto kaltę dėl plėšimo iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo parodymų prieštaringumas teismo konstatuotoms aplinkybėms. Tolesnieji apelianto veiksmai po R. B. plėšimo, pasireiškę alkoholinių gėrimų pirkimu sau ir A., sumokėjimu už taksi paslaugas, tik patvirtina neteistojo O. B. praturtėjimo aplinkybę kaip plėšimo padarinį. Kaip deklaratyvūs atmestini apelianto teiginiai apie savo paties pinigų turėjimą, nes to nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Nors apeliantas ginčija, o liudytojai A. ir A. A. teisme nepatvirtino matę, kaip O. B. sudavė smūgius R. B., vertinant nukentėjusiojo bei tų pačių liudytojų A. ir A. A. parodymus visų kitų įrodymų kontekste, teisėjų kolegijai abejonių nelieka, kad specialisto išvada konstatuotus bei kaltinime O. B. inkriminuotus sužalojimus padarė būtent apeliantas. Tokiu būdu, vertinant įrodymų visumą konstatuotina, kad būtent apeliantas O. B. panaudodamas fizinį smurtą pagrobė iš R. B. kaltinime nurodytą turtą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, nustatė, kad nuteistasis O. B. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tinkamai kvalifikavo jo veiką. Skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apelianto kaltės įrodymais ir O. B. pagrįstai pripažintas kaltu remiantis įrodymų visetu, kurio visiškai pakanka pripažinti, kad apeliantas padarė nusikaltimą, už kurį jis nuteistas.

Teisingai kvalifikavęs nuteistojo O. B. nusikalstamus veiksmus, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė jam bausmę už padarytą nusikalstamą veiką. Skirdamas jam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. Nors O. B. turi pastovią gyvenamąją vietą, tačiau jis padarė tyčinį apysunkį baigtą nusikaltimą, yra eilę kartų teistas ir turi neišnykusį teistumą, sutinkamai su BK 27 str. 1 d. nuostatomis yra recidyvistas, būdamas darbingas niekur nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena ją sunkinanti. Visų šių aplinkybių visuma leidžia pagrįstai konstatuoti, kad paskirtoji bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu yra teisinga. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių O. B. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Apeliantas skunde kelia klausimą dėl, jo manymu, byloje esančių iš jo pusbrolio A. R. nepagrįstai paimtų jo (apelianto) rūbų. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtų daiktų pateikimo protokolas nagrinėjamoje byloje nėra įrodomąją reikšmę turintis duomuo, būtent todėl skunde minimi daiktai skundžiamu nuosprendžiu, pastarajam įsiteisėjus, grąžinami jų savininkui O. B..

Kaip nepagrįstas atmestinas apelianto O. B. teiginys apie teismo šališkumą. Pažymėtina, kad šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, jei bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Duomenų, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą turėjo išankstinę nuomonę dėl O. B. kaltės, byloje nėra. Duomenų, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismo teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių, byloje taip pat nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog teismas apelianto teisių nesuvaržė, vienodomis teisėmis su prokuroru leido teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, duoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pirmos instancijos teisme papildymų bei prašymų prieš užbaigiant įrodymų tyrimą apeliantas ir jo gynėja neturėjo. Apeliantui nepalankus įrodymų vertinimas bei apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimas nereiškia, kad buvo pažeista teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad sprendžiant nuteistojo O. B. baudžiamosios atsakomybės klausimą, įrodymų vertinimo ar apeliantui įstatymų garantuotų teisių pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti turėjusiais esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, nepadaryta.

Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-04-27 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Evaldas VanagasAlgirdas GaputisPranas Šimkus