Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. V. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-652-182/2014 pagal ieškovės sodininkų bendrijos „Rūta“ ieškinį atsakovei B. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas sprendime konstatavo tik atsakovės pareigą mokėti 1,45 Eur (5 Lt) mėnesinį mokestį, tačiau nekonstatavo ieškovės pareigų, kylančių iš minėto mokesčio administravimo, numatytų Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje, 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktuose. Ieškovė, nustatydama tokį mokestį, turėjo pareigą žemės sklypų savininkams išaiškinti, kodėl yra būtinas būtent tokio dydžio mokestis, taip pat, kuri šio mokesčio dalis yra skirta administravimui, o kuri bendro naudojimo objektų tvarkymui. Ieškovės prašomos priteisti iš atsakovės sumos nėra patvirtintos bendrijos narių susirinkimuose tvirtinant pajamų ir išlaidų, bendro naudojimo objektų remonto ir bendrijos administravimo išlaidų sąmatas, nors tik esant patvirtintoms tokioms sąmatoms sodininkų bendrijos valdymo organas gali jas įgyvendinti.Teismas nenustatė, kokia išlaidų dalis bendram turtui išlaikyti tenka atsakovei kaip bendraturtei. Nėra aišku, ar ta dalis apskaičiuojama priklausomai nuo sodininkų bendrijoje esančių žemės sklypų skaičiaus (92), ar nuo kintančio žemės sklypų savininkų skaičiaus, kurį ieškovės atstovas nurodė esant 88.Ieškovė reikalavimą mokėti visuotiniame bendrijos narių susirinkime nustatyto dydžio mokestį taiko ne visų bendraturčių atžvilgiu, kadangi 2010 m. gegužės 22 d. vykusio bendrijos narių susirinkimo nutarimu valdybos pirmininkas V. T. buvo atleistas nuo šio mokesčio mokėjimo. Tokiu būdu yra pažeidžiamos kitų bendraturčių teisės, nes V. T., kaip bendraturčio, daliai tenkančias išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, privalo apmokėti kiti bendraturčiai.Teismas nesiaiškino, ar 107,16 Eur (370 Lt) išlaidos atsirado pagrįstai ir ar tikrai sodininkų bendrija turėjo išlaidų tokiai sumai. Aplinkybę, kad tokių išlaidų bendrija neturėjo, patvirtina į bylą pateikta išlaidų bendrijos administravimo ir bendro naudojimo objektų tvarkymui registravimo knyga, pagal kurios duomenis bendrijos išlaidos 2008-2014 metais sudarė 4 578,39 Eur (15 808,28 Lt), todėl kiekvienam iš sodininkų bendrijoje esančio žemės sklypo savininkui tenka tik po 49,76 Eur (171,82 Lt) išlaidų bendro naudojimo objektų išlaikymui.Teismas kaip bendrijos išlaidas patvirtinančiu įrodymu nepagrįstai rėmėsi sodininkų bendrijos „Rūta“ pirmininko V. T. tvarkoma, 2007 m. užvesta išlaidų bendrijos administravimui ir bendro naudojimo objektų tvarkymui knyga, V. T. išrašytais ir apmokėtais mokėjimo kvitais, kasos išlaidų orderiais, PVM sąskaitų faktūrų, pinigų priėmimo kvitais. Pagal teisinį reglamentavimą V. T., būdamas ieškovės vadovu, neturi teisės tvarkyti ieškovės finansinę apskaitą, todėl prašoma priteisti iš atsakovės suma atsirado pažeidžiant įstatymus, t. y. ieškovės buhalterinę apskaitą vedant ne buhalteriui.Teismas nepagrįstai atsisakė atsižvelgti į atsakovės nurodytas aplinkybes, kad 2010 m. pardavus bendro naudojimo objektą – elektros tinklus – ieškovė gavo 9 218,60 Eur (31 830 Lt), iš kurių 100,19 Eur (345,97 Lt) priklauso atsakovei kaip elektros tinklų bendraturtei. Nors atsakovė turi teisę į nurodytą sumą, tačiau gautų lėšų nutarus bendraturčiams nedalinti ir palikti bendrijos sąskaitoje, atsakovė šia jai neišmokėta suma kaip tiksliniu įnašu yra apmokėjusi jai tenkančias realiai turėtas (49,76 Eur (171,82 Lt)) bendrijos administravimo ir bendro naudojimo objektų tvarkymo išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimo, remiasi skundo teisiniu bei faktiniu pagrindu, neperžengdamas jo ribų.

Apeliaciniu skundu yra ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys dėl skolos iš apeliantės priteisimo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra jokio pagrindo.

Dėl naujų įrodymų

Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui rašytinius įrodymus, iš kurių naujas rašytinis įrodymas yra tik 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio nutarimas Nr. 70-At-00344-14 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (22–24, t. II). Visi kiti apeliantės teismui kartu su apeliaciniu skundu pateikti rašytiniai įrodymai yra civilinėje byloje, todėl jų priėmimo klausimas pakartotinai nespręstinas. Kaip galima spręsti iš apeliacinio skundo argumentų, apeliantė pateiktu nauju rašytiniu įrodymu grindžia aplinkybes dėl ieškovės 2010 m. parduotų elektros tinklų, už juos gautų lėšų bei šių lėšų panaudojimo, į kurias, apeliantės teigimu, bylą nagrinėjęs teismas neatsižvelgė. Tačiau aplinkybė, jog bylą nagrinėjęs teismas galimai neatsižvelgė į visas apeliantės nagrinėjant bylą nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo manymu, laikytina neturinčia reikšmės sprendžiant naujo įrodymo priėmimo klausimą, kadangi, kaip numatyta CPK 314 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas gali priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, tik dviem atvejais, t. y. jei bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kitais atvejais apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti tokius įrodymus. Remiantis bylos duomenimis nenustatyta, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas būtų atsisakęs priimti apeliantės pateikiamą naują rašytinį įrodymą, o apeliantė nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų vėlesnę šio įrodymo pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybę. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad vien apeliantės nurodyta aplinkybė, jog bylą nagrinėjęs teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į tam tikras jos nurodytas aplinkybes, nesudaro pagrindo pripažinti esant įstatyme nustatytus pagrindus naujam rašytiniam įrodymui priimti. Apeliantei nepagrindus, kad bylą nagrinėjęs teismas galimai nepagrįstai atsisakė priimti jos pateiktą rašytinį įrodymą, ar kad būtinybė įrodymą pateikti atsirado vėliau, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naują, kartu su apeliaciniu skundu pateiktą įrodymą - 2014 m. gruodžio 1 d. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Druskininkų policijos komisariato viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio nutarimą Nr. 70-At-00344-14 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.

Dėl apeliantės, kuri nėra sodininkų bendrijos narė, pareigų

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl apeliantės, kaip sodininkų bendrijoje esančio žemės sklypo savininkės pareigos mokėti sodininkų bendrijos valdymo organų sprendimais nustatyto dydžio mokesčius bendro naudojimo objektų tvarkymui ir administravimui.

Pagal ginčo teisinių santykių metu egzistavusį teisinį reglamentavimą mėgėjų sodo teritoriją sudaro ne tik žemės sklypai, nuosavybės teise priklausantys sodininkų bendrijos nariams, tačiau ir žemės sklypai, nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomi asmenų, kurie nėra sodininkų bendrijos nariai, o taip pat bendrojo naudojimo žemė (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 str. 1 d.). Tokiu būdu asmenys, turintys žemės sklypą sodininkų bendrijos teritorijoje, nepaisant to, kad jie, pasinaudodami narystės bendrijoje savanoriškumo principu, nėra įstoję į sodininkų bendriją ir nėra jos nariai, yra teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektai (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 5 d., 22 str. 1 d.). Tokie asmenys privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. Pažymėtina, kad be bendrojo naudojimo žemės, sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise gali priklausyti sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: pastatai ir įrenginiai, bendroji inžinerinė įranga ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 1 d.). Bendro naudojimo objektus, esančius mėgėjų sodo teritorijoje, valdo sodininkų bendrija teisės aktų nustatyta tvarka (Sodininkų bendrijų įstatymo 7 str. 3 d.). Būtent per sodininkų bendriją yra sprendžiami tam tikroje teritorijoje mėgėjų sodininkyste užsiimančių asmenų reikalai, įgyvendinamos bendrosios jų teisės ir pareigos, per ją įgyvendinama bendrosios dalinės nuosavybės teisė. Svarbiausi sodininkų bendrijai ir jos nariams klausimai sprendžiami bendrijos narių susirinkime, kurio išimtinei kompetencijai priskiriami spręsti ir klausimai, susiję su bendrijos bendrojo naudojimo turto naudojimu, tvarkymu ir pardavimu (Sodininkų bendrijos įstatymo 15 str.). Kompetentingam bendrijos organui priėmus teisėtą sprendimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės objekto ar objektų, jis tampa privalomu ir vykdytinu visiems asmenims, turintiems žemės sklypus nuosavybės teise ar kitais pagrindais mėgėjų sodų teritorijoje, kadangi tiek bendrijos nariai, tiek ir kiti asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą, turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra (Sodininkų bendrijų įstatymo 22 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad ir tie sodininkai, kurie nėra sodininkų bendrijos nariai, turi mokėti sodininkų bendrijai tam tikras įmokas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008).

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantei nuo 2007 m. rugpjūčio 7 d. nuosavybės teise priklauso 0,0600 ha žemės ūkio (sodų) paskirties žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „Rūta“ (b.l. 53, t. I). Apeliantė nėra sodininkų bendrijos „Rūta“ narė ir dėl šios aplinkybės ginčo nagrinėjamoje byloje nėra kilę, tačiau ji, kaip žemės sklypo, esančio sodininkų bendrijos teritorijoje, savininkė, turi tokias pačias pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir sodininkų bendrijos nariai. 2008 m. lapkričio 3 d. vykusiame sodininkų bendrijos „Rūta“ visuotiniame bendrijos narių susirinkime, apeliantei negrąžinus su sodininkų bendrijos veikla susijusių dokumentų naujai išrinktiems sodininkų bendrijos „Rūta“ valdymo organų nariams, pakartotinai patvirtintas bendrijos bendrojo naudojimo objektų aprašas (b.l. 89–91, t. I). Atsižvelgiant į tai, bet kokie argumentai dėl bendrojo naudojimo objektų sodininkų bendrijoje „Rūta“ nebuvimo, kol šis aprašas nėra nuginčytas, laikytini teisiškai nepagrįstais. 2007 m. gruodžio 9 d. įvykusiame sodininkų bendrijos „Rūta“ narių susirinkime antruoju darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas visiems sklypų bendrijoje turėtojams nustatyti 1,45 Eur (5 Lt) per mėnesį ir 17,38 Eur (60 Lt) per metus mokestį bendrijos administravimui ir bendro naudojimo objektų tvarkymui (b.l. 17–18, t. I). Byloje duomenų, kad šis sodininkų bendrijos „Rūta“ narių susirinkimo nutarimas dėl bendrojo naudojimo objektų būtų pripažintas negaliojančiu ar panaikintas nėra, todėl jis, kaip galiojantis ir privalomas visiems sodininkų bendrijoje „Rūta“ žemės sklypą turintiems asmenims, turi būti vykdomas. Apeliantė nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d. nurodyto mokesčio nėra mokėjusi, todėl jos įsiskolinimas sodininkų bendrijai „Rūta“ yra 107,16 Eur (370 Lt). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad apeliantė, nors ir nebūdama sodininkų bendrijos „Rūta“ nare, turi pareigą mokėti sodininkų bendrijos narių susirinkimo nustatytą mokestį bendro naudojimo objektų tvarkymui ir administravimui. Teismas, nustatęs, kad apeliantė tinkamai šios pareigos nevykdė, ieškinį dėl skolos iš apeliantės priteisimo, tenkino. Apeliaciniame skunde kvestionuojamas toks pirmosios instancijos teismo sprendimas, tačiau, apeliacinės instancijos teismo manymu, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai konstatavo egzistuojant apeliantės pareigą mokėti tam tikro dydžio mėnesinį mokestį bendro naudojimo objektams prižiūrėti.

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl apeliantės pareigos mokėti sodininkų bendrijos susirinkime nustatyto dydžio mokestį bendrojo naudojimo objektų tvarkymui nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kuriais kvestionuojamas 2007 m. gruodžio 9 d. susirinkime nustatyto mokesčio bendrijos administravimui ir bendro naudojimo objektų tvarkymui pagrįstumas ir dydis. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad bylą nagrinėjęs teismas turėjo nustatyti, kokia konkrečiai išlaidų dalis bendram turtui išlaikyti tenka apeliantei kaip bendraturtei, kadangi nėra aišku, kokiu būdu ta dalis apskaičiuojama. Pažymėtina, kad 2007 m. gruodžio 9 d. sodininkų bendrijos susirinkime visiems sklypų bendrijoje turėtojams yra nustatytas konkretus mokėtino mokesčio dydis, t. y. 1,45 Eur (5 Lt) per mėnesį ir 17,38 Eur (60 Lt) per metus, todėl be kokie argumentai dėl apeliantei tenkančios išlaidų dalies bendram turtui išlaikyti nenustatymo, kai yra priimtas nutarimas dėl konkretaus kas mėnesį mokėtino mokesčio dydžio, laikytini teisiškai nereikšmingais. Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė skolos priteisimo iš apeliantės šiai nemokant nurodyto mokesčio klausimą, todėl bet kokie argumentai dėl išlaidų bendram turtui išlaikyti apskaičiavimo, esant nustatytam konkrečiam mokėtino mokesčio dydžiui, laikytini nesusijusiais su nagrinėjamos bylos dalyku. Teisiškai nereikšmingu nagrinėjamai bylai laikytinas ir argumentas dėl sodininkų bendrijos nario V. T. atleidimo nuo nurodyto mokesčio mokėjimo. Nors, apeliantės teigimu, atleidus V. T. nuo mokesčio bendrijos administravimui ir bendrojo naudojimo objektų tvarkymui, jai, kaip bendraturtei tenka didesnė bendrojo naudojimo objektų tvarkymo išlaidų atlyginimo našta, tačiau, kaip kad jau buvo nurodyta, visiems sklypų bendrijoje turėtojams yra nustatytas vienodo dydžio mokėtinas mokestis. Be to, sprendimas atleisti V. T. nuo minėto mokesčio mokėjimo buvo priimtas 2010 m. gegužės 22 d. vykusio bendrijos narių susirinkimo nutarimu, o duomenų, kad šis nutarimas būtų pripažintas negaliojančiu ar panaikintas, nėra. Tuo atveju, jei apeliantė mano, kad šis nutarimas pažeidžia jos, kaip bendraturtės teises ir teisėtus interesus, ji savo pažeistas teises gali ginti teisės aktų nustatyta tvarka. Bendrijos narių susirinkimui priėmus sprendimą atleisti V. T. nuo mokesčio mokėjimo ir šiam sprendimui galiojant, apeliantei neginčijant šio nutarimo, teismas neturi jokio teisinio pagrindo nagrinėjamoje byloje spręsti dėl tokio sprendimo teisėtumo. Neturinčiais teisinės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, kuriuose teigiama, jog bylą nagrinėjęs teismas, konstatavęs apeliantės pareigą mokėti nurodytą mokestį, nekonstatavo ieškovės pareigų, kylančių iš minėto mokesčio administravimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ne ieškovės, kaip bendrojo naudojimo objektų valdytojos, tinkamo pareigų vykdymo, bet apeliantės, kaip sodininkų bendrijos teritorijoje esančio žemės sklypo savininkės pareigos mokėti mokesčius bendrojo naudojimo objektų tvarkymui tinkamo vykdymo klausimas, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad teismas byloje nekonstravo tam tikrų ieškovės pareigų tinkamo nevykdymo, nelaikytini turinčiais reikšmės nagrinėjamai bylai. Apeliantės pareigos mokėti mokesčius bendrojo naudojimo objektų tvarkymui tinkamo neįvykdymo nepateisina ir tai, kad bendrijos narių susirinkime priimant sprendimą dėl mokesčio bendrijos administravimui ir bendro naudojimo objektų tvarkymui nustatymo nebuvo detalizuota, kokia šio mokesčio dalis yra skirtina administravimui, o kuri bendrojo naudojimo objektų tvarkymui. Pažymėtina, kad apeliantė neneigia išlaidų administravimui būtinumo, o tai, kad nėra nurodyti konkretūs šių išlaidų dydžiai, nesudaro pagrindo vertinti, kad nurodytas mokestis yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas neturinčiais reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui laiko ir tuos apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas iš apeliantės prašomų priteisti išlaidų bendrojo naudojimo objektų tvarkymui pagrįstumas. Apeliantės teigimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bendrija per skolos susidarymo laikotarpį yra turėjusi mažiau išlaidų bendrojo naudojimo objektų tvarkymui, nei kad yra prašoma priteisti iš apeliantės skolos suma. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog sodininkų bendrija „Rūta“ per skolos susidarymo laikotarpį yra turėjusi mažiau išlaidų bendrojo naudojimo objektų išlaikymui, nei kad apskaičiuota iš apeliantės prašoma priteisti skolos suma, nesudaro pagrindo spręsti, kad likusi mokesčio dalis neturi būti mokama. Byloje nustatyta, kad sodininkų bendrijos narių susirinkime yra priimtas sprendimas nustatant konkretų kas mėnesį mokėtino mokesčio dydį, todėl vien tai, kad visos sukauptos lėšos per nurodytą laikotarpį nebuvo panaudotos bendrojo naudojimo objektams išlaikyti ir išsaugoti, tvarkyti ir juos administruoti, nepaneigia apeliantės pareigos mokėti bendrijos narių susirinkimo nustatyto dydžio mokestį. Byloje duomenų, kad renkamas mokestis būtų panaudotas kitiems nei kad bendrojo naudojimo objektų tvarkymo ir administravimo tikslams, nėra, todėl abejoti išlaidų tikslingumu, o kartu ir šio mokesčio panaudojimo tikslinėmis galimybėmis, nėra pagrindo. Byloje esanti sodininkų bendrijos „Rūta“ išlaidų bendrijos administravimui ir bendro naudojimo objektų tvarkymui registravimo knyga, pradėta vesti 2007 m. rugpjūčio mėnesį (b.l. 78–81, t. I), taip pat kiti byloje esantys įrodymai (b.l. 121–135, t. I) patvirtina sodininkų bendrijos išlaidas bendrijos administravimui ir bendro naudojimo objektų tvarkymui. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra ginčijamas šių išlaidų pagrįstumas, išskyrus tai, kad, apeliantės teigimu, šią knygą nepagrįstai veda ir ieškovės finansinę apskaitą nepagrįstai tvarko ieškovės valdybos pirmininkas V. T., kuris, kaip juridinio asmens vadovas, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą neturi teisės vesti juridinio asmens buhalterinės apskaitos. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad apeliantė iš esmės neneigia ieškovės turėtų išlaidų bendrojo naudojimo objektams tvarkyti ir administruoti pagrįstumo, sprendžia, kad vien tai, jog ieškovės finansinę apskaitą tvarko jos valdymo organo narys, nesudaro pagrindo vertinti jo apskaitytų išlaidų kaip nepagrįstų. Priešingai nei kad teigia apeliantė, byloje esantys duomenys patvirtina, kad visuotiniuose bendrijos narių susirinkimuose yra tvirtinamos veiklos ir finansinės ataskaitos, pajamų ir išlaidų sąmatos, sprendžiami bendrijos lėšų tikslinio panaudojimo klausimai (b.l. 89–105, t. I), todėl byloje esant įrodymams apie išlaidas bendrojo naudojimo objektams išlaikyti iš išsaugoti, šioms išlaidoms esant patvirtintoms sodininkų bendrijos narių susirinkimuose, abejoti šių išlaidų pagrįstumu nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nepaneigia ir tai, kad bylą nagrinėjęs teismas sprendime nepasisakė dėl apeliantės nurodytų aplinkybių, susijusių su lėšų pardavus elektros tinklus gavimu ir jų panaudojimu. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apeliantės turimą reikalavimo teisę į ieškovę ar atliktą įskaitymą, todėl bet kokie apeliacinio skundo argumentai dėl galimo įskaitymo laikytini neturinčiais reikšmės priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pirmiau nurodytais argumentais, daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo egzistuojant apeliantės, kaip bendraturtės, pareigą, mokėti 2007 m. gruodžio 9 d. įvykusiame sodininkų bendrijos „Rūta“ narių susirinkime nustatytą mėnesinį mokesti bendrijos administravimui ir bendro naudojimo objektų tvarkymui (CK 4.76 str.), todėl nustatęs, kad apeliantė šios pareigos tinkamai nevykdė, pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį dėl skolos iš apeliantės priteisimo. Deklaratyvaus pobūdžio apeliacinio skundo argumentai, apeliantei nepaneigus pareigos mokėti nurodyto mokesčio, byloje esant įrodymams apie išlaidų bendrojo naudojimo objektams administruoti ir tvarkyti pagrįstumą, nesudaro pagrindo panaikinti pagrįsto ir teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį dėl skolos priteisimo. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteistina iš ieškovės jos už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo priteisti jai iš apeliantės išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės turėtas 100 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (b.l. 39–40, t. II). Ieškovės turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas), yra pagrįstos, todėl atmetus apeliacinį skundą priteistinos ieškovei iš apeliantės (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti sodininkų bendrijai „Rūta“, juridinio asmens kodas 291084750, Druskininkų sav., Viečiūnų k., Jaunystės g. 15-22, iš B. V., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų.