Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-20 · Administracinė byla Nr. P-438-83-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-20
Bylos Nr.
P-438-83-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas
T. B.
Atsakovas
Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinės byla Nr. P438-83/211
Procesinio sprendimo kategorija 80.13 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas) rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. B. (T. B.) prašymą dėl proeso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822-139/2010 pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl išeitinės kompensacijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas skundo motyvais bei vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį t.y. 5878,55 Lt.

Paaiškino, jog nuo 1988 m. dirbo Vilniaus rajono policijos komisariate ir 2003 metais buvo paskirtas Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko pavaduotoju. 2008 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko įsakymu Nr. 57-TE-222 „Dėl T. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“ vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų) ir 57 straipsniu pareiškėjas nuo 2008 m. spalio 1 d. atleistas iš Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigų. Įsakyme nurodyta, jog stažas išeitinei kompensacijai išmokėti yra 19 m. 11 mėn. 13 d. Vadovaujantis šiuo įsakymu pareiškėjui priskaičiuota 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio - 24493,96 Lt išeitinė kompensacija, iš jų išskaičiuojant 24 procentų dydžio pajamų mokestį t.y. 5878,55 Lt.

Pareiškėjas nurodė, jog darbdavys teisės aktų nustatyta tvarka 2008 m. gegužės 30 d. įteikė įspėjimą Nr. 57-PAZ-297, kuriuo pranešė, kad nuo 2008 m. spalio 1 d. Vilniaus rajono policijos komisariato viršininko pavaduotojo pareigybė yra panaikinama. Taip pat patvirtina, jog pareiškėjui buvo pateiktas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato laisvų pareigybių sąrašas, tačiau nei viena iš pasiūlytų laisvų pareigybių neatitiko pareiškėjo užimamos pareigybės (policijos komisariato viršininko pavaduotojo) lygio, vykdomų funkcijų, darbo specifikos, pareiginės algos koeficiento. Todėl, dėl šios aplinkybė nesutiko užimti pasiūlytų pareigų. Pareiškėjas mano, jog darbdavys, atleisdamas iš tarnybos, neturėjo galimybės pareikšti savo valios, nes pareiškėjui nesutikus užimti pasiūlytų pareigų, darbdavys privalėjo pareiškėją atleisti iš tarnybos nuo 2008 m. spalio 1 d..

Atsiliepimas

Atsakovas su skunde išdėstytais motyvais ir reikalavimais nesutiko bei nurodė, kad Vilniaus apskrities VPK išmokėjo visą pareiškėjui priklausančią kompensaciją bei pagrįstai išskaičiavo priskaičiuotos kompensacijos, socialinio draudimo ir gyventojų pajamų mokesčius.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokius teisės aktus yra pažeidęs atsakovas, o tik teigia, kad darbdavys, atleido jį iš tarnybos vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (Žin., 2003, Nr. 42-1927) (toliau - Statutas) 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu ir 57 straipsniu. Pareiškėjas prašydamas priteisti neišmokėtos išeitinės kompensacijos dalį, konkrečių motyvų ir argumentų, dėl kurių reikėtų tenkinti jo prašymą, nenurodė ir jų nepagrindė įstatymais ir rašytiniais įrodymais, o rėmėsi tik asmenine nuomone pagrįsta prielaidomis. Pareiškėjas prašė priteisti iš išeitinės kompensacijos išskaičiuotą 24 procentų pajamų mokestį, bet nenurodė dėl kokios priežasties pajamų mokestis neturėjo būti išskaičiuotas

Atsakovas nurodė, jog išeitinei kompensacijai, išmokamai pagal Statuto 57 straipsnį (šiuo atveju atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir ji turi būti apmokestinama išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu. Atkreipia dėmesį į tai, jog būtų klaidinga manyti, jog aptariamas tarnybos santykių nutraukimo teisinis pagrindas priklauso nuo darbuotojo valios. Šiuo atveju darbuotojas išreiškia savo valią ne dėl atleidimo, o dėl noro užimti siūlomas kitas pareigas. Jei pareiškėjas būtų atleistas jo valia, tai jam būtų taikytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas. Statute nėra numatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos jo prašymu yra išmokama išeitinė kompensacija. Išeitinės kompensacijos yra priskirtinos prie garantinių išmokų rūšių, kurių tikslas yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių.

Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog nesutinka su pastarojo reikalavimu priteisti iš išeitinės kompensacijos išskaičiuotą 24 procentų pajamų mokestį.

Nurodė, kad išeitinei kompensacijai, išmokamai pagal Statuto 57 straipsnį (šiuo atveju atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir ji turi būti apmokestinama išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu.

Nurodė, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas vadovaujantis Statuto 53 straipsniu 1 dalies 11 punktu. Šiuo atveju darbdavys priima sprendimą panaikinti pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų. Darytina išvada, kad 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte įtvirtintas tarnybos santykių nutrūkimo pagrindas, priklauso nuo darbdavio iniciatyvos, būtent darbdavio sprendimas sąlygoja šio teisinio atleidimo pagrindo atsiradimą, o ne objektyvios priežastys. Atsakovas paaiškino, jog būtų klaidinga manyti, kad aptariamas tarnybos santykių nutraukimo teisinis pagrindas priklauso nuo darbuotojo valios. Nes šiuo atveju darbuotojas išreiškia savo valią ne dėl atleidimo, o dėl noro užimti siūlomas kitas pareigas. Jei pareiškėjas būtų atleistas jo valia, tai jam būtų taikytas Statuto 53 straipsnio 1 dalies 12 punktas. Statute nėra numatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos jo prašymu yra išmokama išeitinė kompensacija. Išeitinės kompensacijos yra priskirtinos prie garantinių išmokų rūšių, kurių tikslas yra užtikrinti tam tikrą laiką minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo ne dėl nuo jų priklausančių priežasčių.

Atkreipė dėmesį, jog atleidimo pagrindas priklausė nuo darbdavio, struktūrinių pertvarkymų tikslas buvo sudaryti teisines ir vadybines prielaidas teritorinių policijos įstaigų veiklą organizuoti taip, kad optimaliais žmogiškaisiais, finansiniais bei materialiniais ištekliais laiku ir kokybiškai būtų užtikrintas kiekvienai policijos įstaigai priskirtų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, dėl policijos pajėgų nevienodo išdėstymo nustatyti optimalų valdymą iš vieno centro ir sukoncentruoti Vilniaus apskrities VPK administravimo funkcijas, atsisakyti valdymo piramidės, sumažinti valdančių pareigūnų skaičių, didinti „darbinių“ pareigūnų skaičių, panaikinti policijos valdymo funkcijų dubliavimą ir kt. Taigi buvo priimtas sprendimas sumažinti valdančių pareigūnų skaičių, šiuo atveju ir panaikinti kai kurias policijos komisariatų viršininkų pavaduotojų pareigybes ir taip išreiškiant valią dėl jų galimo atleidimo arba perkėlimo į kitas pareigas.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo T. B. skundą atmetė.

Pažymėjo, kad pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, pareiškėjas turi įrodyti aplinkybes, kurios nurodytos kaip skundo pagrindas, t.y. faktus, patvirtinančius ginčijamo teisinio santykio buvimą, ir faktus, liudijančius, kad pareiškėjo teisė arba įstatymu saugomas interesas pažeisti. Savo ruožtu atsakovas turi įrodyti faktus, patvirtinančius jo prieštaravimus skundui. Ginčo šalių nurodytos aplinkybės patvirtinamos tiesioginiais rašytiniais įrodymais, t.y. faktiniais duomenimis, betarpiškai patvirtinančiais arba paneigiančiais turinčių bylai reikšmės aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) IX skirsnis, tame tarpe 57 straipsnis, 58 straipsnis). Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė, jog, esant skunde nurodytoms aplinkybėms, pagal įstatymą galima apskaičiuotą išeitinę kompensaciją pripažinti neapmokestintomis pajamomis Statuto 57 straipsnio apimtyje (kai pareigūnas atleidžiamas iš tarnybos pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas iš Vilniaus r. PK atleistas nuo 2008 m. spalio 1 d., Vilniaus r. PK viršininko 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 57-TE-222 „Dėl T. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“, vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų) ir jam buvo išmokėta kompensacija numatyta Statuto 57 straipsnyje Darbdavio veiksmai iki šio įsakymo priėmimo ir įsakymas neginčijami. Teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas pripažįsta atleidimo procedūras teisingomis.

Teismas akcentavo, jog pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas vadovaujantis Statuto 53 straipsniu 1 dalies 11 punktu. Nagrinėjamu atveju darbdavys priėmė sprendimą panaikinti pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų. Šiuo atveju tarnybos santykių nutrūkimo pagrindas priklauso nuo darbdavio iniciatyvos, darbdavio sprendimas sąlygoja šio teisinio atleidimo pagrindo atsiradimą. Kaip nustatė teismas, pareiškėjas patvirtino, jog jam buvo pateiktas Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato laisvų pareigybių sąrašas, tačiau nei viena iš pasiūlytų laisvų pareigybių neatitiko pareiškėjo užimamos pareigybės (policijos komisariato viršininko pavaduotojo) lygio, vykdomų funkcijų, darbo specifikos, pareigybės algos koeficiento. Kadangi ši aplinkybė privertė nesutikti užimti jam pasiūlytų pareigų, todėl darbdavys turėjo jį atleisti iš darbo ir negalėjo išreikšti savo valios. Šis pareiškėjo teiginys nėra teisingas ir neatitinka ginčo išsprendimą reguliuojančių teisės aktų (t.y. asmens išreikšta nuostata neatitinka Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutui, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymui ir su jais susijusiems teisės aktams). Iš ginčo šalių paaiškinimų ir bylos medžiagos darytina išvada, jog šiuo atveju buvo laikomasis atleidimo iš pareigų tvarkos, tinkamai asmuo įspėtas, siūlytos kitos pareigos, todėl pareiškėjui nebuvo kliūčių pasirinkti iš toje darbovietėje esančių laisvų pareigų. Šiuo atveju nėra įstatyminės nuorodos įpareigojančios siūlyti atleidžiamam darbuotojui lygiaverčių pareigų.

Teismo vertinimu, išeitinei kompensacijai, išmokamai pagal Statuto 57 straipsnį (šiuo atveju atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir ji turi būti apmokestinama išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu. Lietuvos Respublikos pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte, numatyta, kad neapmokestinamos pajamos yra „Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas“, todėl akivaizdu, kad atsakovas privalėjo iš pareiškėjo kompensacijos išskaičiuoti pajamų mokestį, nes kaip jau buvo aptarta, pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, jog prie neapmokestinamų kompensacijų, nepriklausomai nuo jų įtvirtinimo įstatymuose ir kituose teisės aktuose, negali būti priskiriamos tokios, kai jos išmokamos nutraukiant darbo sutartis arba jos esmę atitinkančias sutartis darbdavio valia. Darbdavio valia buvo išreikšta ir pradinis atleidimo pagrindas priklausė nuo pastarojo. Struktūrinių pertvarkymų tikslas buvo sudaryti teisines ir vadybines prielaidas teritorinių policijos įstaigų veiklą organizuoti taip, kad optimaliais žmogiškaisiais, finansiniais bei materialiniais ištekliais laiku ir kokybiškai būtų užtikrintas kiekvienai policijos įstaigai priskirtų uždavinių ir funkcijų įgyvendinimas, dėl policijos pajėgų nevienodo išdėstymo nustatyti optimalų valdymą iš vieno centro ir sukoncentruoti Vilniaus apskrities VPK administravimo funkcijas, atsisakyti valdymo piramidės, sumažinti valdančių pareigūnų skaičių, panaikinti policijos valdymo funkcijų dubliavimą ir kt. Taigi buvo priimtas sprendimas sumažinti valdančių pareigūnų skaičių, šiuo atveju ir panaikinti kai kurias policijos komisariatų viršininkų pavaduotojų pareigybes ir taip išreiškiant valią dėl pareigūnų galimo atleidimo arba perkėlimo į kitas pareigas.

II.

Pareiškėjas T. B. apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliaciniame skunde nuroėo, kad darbdavys, atleisdamas jį iš tarnybos, Policijos veiklos įstatymo bei Vidaus tarnybos statuto nuostatų nepažeidė, tačiau panaikinus jo pareigybę, nei viena iš jam pasiūlytų laisvų pareigybių sąrašo neatitiko jo užimamos pareigybės lygio, vykdomų funkcijų, darbo specifikos, pareiginės algos koeficiento. Dėl to jis nesutiko eiti Vilniaus apskrities VPK tuo metu buvusių laisvų pareigybių. Apelianto nuomone, darbdavys, apeliantui nesutikus eiti pasiūlytų pareigų, neturėjo galimybės išreikšti savo valios, nes privalėjo jį atleisti iš tarnybos 2008 m. spalio 1 d.. Apelianto manymu, išskaičiuodamas iš išeitinės kompensacijos 24 procentų dydžio pagujamų mokestį, darbdavys pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į T. B. apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nurodė, kad Darbo kodekso 129 straipsnio bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 44 bei analogiškų Statuto nuostatų sisteminė analizė leidžia daryti išvadą, kad susiklosčiusioje situacijoje darbdavys galėjo išreikšti savo valią. Tuo tarpu atleidžiant pareigūną Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu, išmokamai išeitinei kompensacijai GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu prašė atmesti T. B. apeliacinį skundą pirmosios instancijos administracinio teismo sprendimo motyvais.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-139/2010 pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko galioti nepakeistą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas iš Vilniaus r. PK atleistas nuo 2008 m. spalio 1 d., Vilniaus r. PK viršininko 2008 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 57-TE-222 „Dėl T. B. atleidimo iš vidaus tarnybos“, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų) ir jam buvo išmokėta kompensacija numatyta Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje. Darbdavio veiksmai iki šio įsakymo priėmimo ir įsakymas neginčijami. Iš to seka, jog pareiškėjas pripažįsta atleidimo procedūras teisingomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas vadovaujantis Statuto 53 straipsniu 1 dalies 11 punktu. Nagrinėjamu atveju darbdavys priėmė sprendimą panaikinti pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų. Šiuo atveju tarnybos santykių nutrūkimo pagrindas priklauso nuo darbdavio iniciatyvos, darbdavio sprendimas sąlygoja šio teisinio atleidimo pagrindo atsiradimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laikėsi nuostatos, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte, numatyta, kad neapmokestinamos pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Atsižvelgiant į tai, teismo nuomone, prie neapmokestinamų kompensacijų, nepriklausomai nuo jų įtvirtinimo įstatymuose ir kituose teisės aktuose, negali būti priskiriamos tokios, kai jos išmokamos nutraukiant darbo sutartis arba jos esmę atitinkančias sutartis darbdavio valia. Teismas padarė išvadą, kad išeitinei kompensacijai, išmokamai pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnį (šiuo atveju atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą), Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir ji turi būti apmokestinama išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas privalėjo iš pareiškėjo kompensacijos išskaičiuoti pajamų mokestį, nes pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo. Remdamasi šiais argumentais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas procesinių pažeidimų, turinčių įtakos priimto sprendimo teisėtumui bei teisingumui nepadarė, tinkamai vertino teisės aktus reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus. Todėl teismas pripažino, jog pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistu.

III.

Pareiškėjas T. B. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822-139/2010.

Prašyme nurodo, jog analogiškose bylose, kuriose buvo sprendžiami tie patys teisiniai santykiai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto interpretavimas leidžia teigti, jog gyventojų pajamų mokestis nėra išskaitomas iš Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijų, taip pat kompensacijų, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą (administracinė byla Nr. A438-814/2008). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, 2009 m. lapkričio 2 d. nagrinėdama analogišką administracinę bylą Nr. A146-1261/2009 pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl neišmokėtos dalies išeitinės kompensacijos konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje numatyta kompensacija, kuri buvo išmokėta pareiškėjui atleidžiant jį iš vidaus tarnybos šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu, atitinka Gyventojų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą neapmokestinamų pajamų atvejį. Todėl pajamų mokestis nuo išeitinės kompensacijos neturi būti išskaičiuojamas. Remiantis šiuo pagrindu administracinėje byloje Nr. A146-1261/2009 teismas priteisė pareiškėjui R. P. neišmokėtą kompensacijos dalį - 8228,95 litus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2010 m. sausio 14 d., nagrinėdamas analogišką administracinę bylą Nr. A822-139/2010 (pagal pareiškėjo skundą), priėmė priešingą sprendimą nei administracinėje byloje Nr. A146-1261/2009 sprendimą, taip nukrypdamas nuo vienodos analogiškų bylų sprendimo praktikos formavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas numato, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį pažymėtina, jog procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į įvairiose administracinėse bylose priimtus atitinkamus vienodos administracinių teismų praktikos formavimui svarbius administracinių teismų sprendimus, nutartis ir pan.).

Iš pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo matyti, kad jame nurodoma, jog administracinėje byloje Nr. A822-139/2010 spręsdamas klausimą dėl išeitinės kompensacijos, išmokamos pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnį (atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, kuomet policijos įstaiga, kurioje dirbo pareigūnas, buvo reorganizuojama) apmokestinimo, nukrypo nuo administracinių teismų praktikos suformuotos administracinėje byloje Nr. A146-1261/2009. Pasak pareiškėjo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A146-1261/2009 buvo konstatavęs, kad Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnyje numatyta kompensacija, kuri išmokama pareigūnui atleidžiant jį iš vidaus tarnybos šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu, atitinka Gyventojų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą neapmokestinamų pajamų atvejį. Tuo tarpu nagrinėjant administracinę bylą Nr. A822-139/2010 buvo padaryta išvada, kad atsakovas privalėjo iš pareiškėjo kompensacijos išskaičiuoti pajamų mokestį, nes pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 gegužės 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-679/2011 suvienodino praktiką dėl pareigūnų išeitinės kompensacijos apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu. Šioje byloje teismas išaiškino, kad išeitinės kompensacijos, kai pareigūnas iš vidaus tarnybos atleidžiamas dėl policijos įstaigos reorganizavimo, yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagrįstai. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu, prie neapmokestinamų kompensacijų negali būti priskiriamos kompensacijos, kurios išmokamos, kai darbo sutartis arba jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia. Tai reiškia, kad tokiu atveju iš išmokėtinos kompensacijos pajamų mokestis išskaitomas. Administracinėje byloje Nr. A62-679/2011 išplėstinė teisėjų kolegija, atlikusi sisteminę teisės aktų, reguliuojančių žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimą prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato, analizę, akcentavo, jog nei Lietuvos Respublikos Seimas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė konkrečiai nenustatė policijos komisariatų reorganizavimo būdų ir nenurodė pareiškėją atleisti iš tarnybos. Konkrečius policijos reorganizavimo būdus nustatė pats Lietuvos policijos generalinis komisaras, kuris taip pat priėmė sprendimą panaikinti atitinkamą pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos reorganizavimo ir tarnybos organizavimo pakeitimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pripažino, jog Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo kontekste laikytina, kad tokiais atvejais buvo išreikšta darbdavio valia atleisti pareigūną iš vidaus tarnybos, t. y. nutraukti su juo pagal savo esmę iš darbo sutarties kylančius santykius atitinkančius dvišalius santykius. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegija 2011 gegužės 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-679/2011 taip pat buvo konstatuota, jog, esant šioms aplinkybėms, pareigūnui išmokėta kompensacija privalo būti apmokestinta gyventojų pajamų mokesčiu, o tokia pozicija atspindi nagrinėjamu klausimu suformuotą naujausią ir gausiausią teismų praktiką.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) „teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose [...]; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina“. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A822-139/2010, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nėra nei teisinių, nei faktinių pagrindų, leidžiančių daryti išvadą, kad egzistuoja sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo dominuojančios, vieningos šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos. Pareiškėjas objektyviais įrodymais nepagrindė fakto, jog šiuo atveju egzistuoja objektyvi būtinybė užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą panašaus pobūdžio administracinėse bylose, kuriose būtų priimti skirtingo turinio teismo sprendimai.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu yra netenkintas ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo T. B. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą.

atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A822-139/2010 pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl išeitinės kompensacijos dalies priteisimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas