Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patraukto A. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundžiamu nutarimu A. M. pripažintas kaltu padaręs teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124² str. 1 d., 187 str. 2 d., ir, vadovaujantis ATPK 33 str., jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 20 parų administracinis areštas. Remiantis ATPK 250 str. 1 p., 287 str. 1 d. 2 p., A. M. administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 128 str. 1 d. nutraukta, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

A. M. nubaustas už tai, kad 2015-11-04 15.52 val. Utenoje, (duomenys neskelbtini), vairavo A. D. priklausantį automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, važiuodamas atbuline eiga pervažiavo aikštelės bortą, po to tyčia pasuko į tarpą tarp automobilių, kur stovėjo policijos pareigūnė K. Ž., važiavo link jos, taip sukeldamas pavojingą situaciją, dėl ko pareigūnė, vengdama užvažiavimo ant jos, turėjo staiga pasitraukti, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9 ir 14 p. reikalavimus. Be to, jis 2015-11-04 15.52 val. Utenoje, (duomenys neskelbtini), nevykdė teisėtų Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūno A. S. reikalavimų, t. y. policijos pareigūnui pareikalavus, neatidarė automobilio durelių ir neišlipo iš automobilio.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, A. M. nesutinka su jo nubaudimu pagal ATPK 124² str. 1 d., 187 str. 2 d. ir iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, teigdamas, jog liudytojai davė melagingus parodymus.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš to akivaizdu, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl apelianto kaltės padarius jam inkriminuotus ATPK 124² str. 1 d., 187 str. 2 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas A. M., priimdamas skundžiamą nutarimą apylinkės teismas tinkamai taikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais įrodymais ir juos tinkamai įvertino, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teismo išvados dėl pažeidėjo kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus pagrįstos, priimtos teismui išsamiai, nešališkai ir teisingai įvertinus bylos įrodymus. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti arba keisti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Aukštesniojo teismo nuomone, pripažindamas apeliantą kaltu padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kaip liudytojais apklaustų policijos pareigūnų A. M., A. S. ir K. Ž. parodymais. Pareigūnai tvirtino, kad vykdydami teismo nutarimą, kuriuo apeliantas buvo nubaustas administraciniu areštu, ir norėdami jį sulaikyti, atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje automobilyje sėdėjo A. M.. Jie savo automobiliu užblokavo jo automobilį. A. S. su K. Ž. priėjus prie A. M. automobilio, A. S. pareikalavo apelianto atidaryti automobilio dureles ir išlipti iš automobilio. Tačiau A. M. tik papurtė galvą ir policijos pareigūno reikalavimo nevykdė, o pareigūnui pačiam pabandžius atidaryti jo automobilio dureles, jos buvo užrakintos. Tada A. M., užvedė automobilio variklį ir, kadangi automobilis stovėjo galine dalimi į aikštelės kraštą, o priekine dalimi į išvažiavimą iš aikštelės, atbuline eiga užvažiavo per aikštelės bortą ant vejos, o tada per aikštelėje buvusias dvi laisvas automobilių stovėjimo vietas išvažiavo iš aikštelės. Pareigūnai parodė, kad tame aikštelėje buvusiame laisvame tarpe stovėjo K. Ž. ir A. M. važiavo keldamas jai pavojų, t. y. važiavo link jos. Pareigūnė spėjo pasitraukti ir A. M. vairuojamas automobilis jos nekliudė. Šie policijos pareigūnų parodymai yra nuoseklūs, aiškūs, tapatūs ir detalūs, atitinka ir jų tarnybiniuose pranešimuose išdėstytas aplinkybes bei kitą rašytinę bylos medžiagą, pareigūnai vykdė savo tarnybines pareigas, tiesiogiai dalyvavo ir matė apelianto daromus teisės pažeidimus, o jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų pareigūnų šališkumą ar norą pakenkti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui, nenustatyta, tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas, todėl jais (pareigūnų parodymais) nesiremti konstatuojant apelianto kaltę dėl padarytų teisės pažeidimų nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismas apelianto versiją, kad K. Ž. jo kelyje nebuvo, o jis iš aikštelės išvažiavo, kadangi policijos pareigūnas A. S. traukė ginklą ir jis bijojo, jog pareigūnas jo nenušautų, pagrįstai vertino kaip jo pasirinktą gynybos taktiką ir ją atmetė, kadangi ją paneigia pirmiau jau aptarti pareigūnų parodymai, kuriais, kaip minėta, nėra pagrindo netikėti. Be to, kaip pagrįstai skundžiamame nutarime pažymėjo apylinkės teismas, ir A. M. išvažiuojant iš aikštelės ginklas tam, kad jį sulaikyti, nebuvo panaudotas. Taigi nagrinėjamu atveju matyti, jog apylinkės teismas itin išsamiai ir detaliai ištyręs bei nuodugniai išanalizavęs byloje esančius ir tiesiogiai teismo posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamame nutarime padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, jog policijos pareigūno A. S. nurodymas A. M. atidaryti automobilio dureles ir išlipti iš automobilio buvo aiškus ir suprantamas, nes jis purtė galvą, užsirakino automobilyje, kad pareigūnai negalėtų atidaryti jo durelių ir tokiais savo veiksmais nevykdė teisėtų pareigūno A. S. reikalavimų – padarė ATPK 187 str. 2 d. numatytą teisės pažeidimą, bei siekdamas išvengti sulaikymo, išvažiavo iš aikštelės, sukeldamas pavojingą situaciją, t. y. važiavo ten, kur stovėjo pareigūnė K. Ž., dėl ko pareigūnė, vengdama užvažiavimo ant jos, turėjo staiga pasitraukti – padarė ATPK 124² str. 1 d. numatytą teisės pažeidimą.

Apeliantas taip pat kelia jam paskirtos administracinėn nuobaudos individualizavimo klausimą, t. y. prašo švelninti nuobaudą.

Nagrinėjamu atveju A. M. administracinis areštas paskirtas už ATPK 187 str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo padarymą. Atitinkamai šios nuobaudos paskyrimas lėmė ir galutinės subendrintos nuobaudos jam paskyrimą.

ATPK 187 str. 2 d. numatyto pažeidimo padarymas užtraukia baudą nuo aštuoniasdešimt šešių iki vieno šimto keturiasdešimt keturių eurų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų. Taigi matyti, jog šio straipsnio sankcijoje numatytos alternatyvios nuobaudos rūšys – piniginė bauda arba administracinis areštas. Nors įstatymas nenustato konkrečių kriterijų, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis turėtų būti skiriama viena ar kita administracinės nuobaudos rūšis tuo atveju, kai už administracinį teisės pažeidimą yra numatyta alternatyvi sankcija, tačiau pripažintina, jog parenkant nuobaudos rūšį, turi būti įvertinta, kokia nuobaudos rūšis būtų efektyviausia, siekiant ATPK 20 str. numatytų administracinės nuobaudos tikslų – nubausti ir auklėti administracinį teisės pažeidimą padariusį asmenį bei sulaikyti jį nuo naujų pažeidimų padarymo. Be to, turi būti atsižvelgiama ir į bendrąsias nuobaudos skyrimo už administracinį teisės pažeidimą taisykles, numatytas ATPK 30 str.

Taigi jau minėta, kad skundžiamu nutarimu A. M. už ATPK 187 str. 2 d. numatyto teisės pažeidimo padarymą buvo paskirta griežtesnė iš numatytų alternatyvių sankcijų – administracinis areštas ir aukštesnės instancijos teismas šiuo atveju visiškai sutinka su tokia apylinkės teismo parinktos nuobaudos rūšimi, kuri parinkta įvertinus visas būtinas ir svarbias nuobaudai skirti aplinkybes. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad parinkdamas nuobaudos rūšį pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino padaryto teisės pažeidimo pobūdį bei pažeidėjo asmenybę, atsižvelgė į tai, kad jis praeityje daug kartų baustas už įvairius KET pažeidimus, įskaitant ir pažeidimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu neturint teisės vairuoti, taip pat neturint teisės vairuoti ir esant neblaiviam, leistino greičio viršijimą. Vien 2015 m. apeliantas administracine tvarka baustas net 5 kartus, iš jų du kartus baustas už KET pažeidimus (leistino greičio viršijimą ir automobilio vairavimą neblaiviam ir neturint teisės vairuoti transporto priemonės, kai buvo paskirta administracinė nuobauda pagal ATPK 127 str. 3 d.), du kartus – už smulkųjį svetimo turto pagrobimą. Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja pažeidėją, rodo, jog ankstesnėmis administracinėmis nuobaudomis, įskaitant ir administracinį areštą, administracinių nuobaudų tikslai, numatyti ATPK 20 str., pasiekti nebuvo, apeliantas išvadų iš baustumų nedaro ir toliau akivaizdžiai ignoruoja visuomenėje nustatytas elgesio taisykles, pažeidinėja įstatymus. Byloje nėra jokių duomenų, kad A. M. dirbtų ar mokytųsi. Medžiagoje nėra ir jokių kitų jį teigiamai charakterizuojančių duomenų (charakteristikų ir pan.). Todėl apylinkės teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nenustatyta pažeidėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina tai, kad pažeidimą jis padarė pirmiau padaręs nusikaltimą, bei įvertinęs neigiamus pažeidėjo asmenybę apibūdinančius duomenis, padaryto pažeidimo pobūdį (kėlė pavojų žmogaus gyvybei ir sveikatai), pagrįstai A. M. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 187 str. 2 d., skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą nuobaudos rūšį – administracinį areštą, o jo trukmę (20 parų) nustatė mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas šios nuobaudos dydžio vidurkis. Tokios A. M. paskirtos nuobaudos vertinti kaip aiškiai neteisingos ar neproporcingos ir ją švelninti, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, aukštesnės instancijos teismas neturi jokio pagrindo.

A. M. skundu taip pat prašo arešto nuobaudą skirti atlikti poilsio dienomis. ATPK 29 str. 2 d. numatyta, kad asmens, patraukto administracinėn atsakomybėn, prašymu teismas gali paskirti administracinį areštą atlikti tik poilsio dienomis. Šiuo atveju teismas nustato terminą, per kurį asmuo privalo atlikti administracinį areštą. Nei apylinkės teismo posėdyje, nei vėliau A. M. neprašė apylinkės teismo paskirti atlikti areštą poilsio dienomis. Be to, A. M. nedirba ir nesimoko, motyvų, dėl ko jam turėtų būti administracinis areštas skirtas atlikti poilsio dienomis, jis nenurodo ir savo apeliaciniame skunde. Neskirdamas areštą atlikti poilsio dienomis apylinkės teismas ATPK 29 str. reikalavimų nepažeidė ir keisti šią apylinkės teismo nutarimo dalį aukštesnysis teismas neturi pagrindo.

Apibendrindamas aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad faktinės įvykio aplinkybės byloje nustatytos teisingai, įrodymai surinkti ir įvertinti nepažeidžiant procesinių normų reikalavimų, teismo išvados dėl A. M. kaltės padarius jam inkriminuotus teisės pažeidimus motyvuotos ir pagrįstos, o paskirta nuobauda individualizuota tinkamai, ji nėra per griežta ir aiškiai neteisinga, priešingai, tokia apeliantui paskirta nuobauda atitinka jo padarytų teisės pažeidimų ir asmenybės pavojingumą. Todėl naikinti ar keisti skundžiamą apylinkės teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

A. M. apeliacinio skundo netenkinti ir Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis neskundžiama.