Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2007-06-26 · Administracinė byla Nr. I-5487-142/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2007-06-26
Bylos Nr.
I-5487-142/2007
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Henrikas Sadauskas, Halina Zaikauskaitė (pran.)
Pareiškėjas
A. K.
Trečiasis asmuo
DUAB „Ingo Baltic“
Atsakovas
Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos, Ūkio ministerija

Adm. byla Nr.I-5487-13/07 Procesinio sprendimo kategorija 25

(S)SPRENDIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius, 2007 m. birželio mėn. 26 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančios teisėjos Romos Sabinos Alimienės, teisėjų Henriko Sadausko ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), sekretoriaujant Dianai Paužienei, dalyvaujant pareiškėjui A. K., pareiškėjo atstovui adv. Igoriui Manzurovui, atsakovo atstovui Giedriui Galentui, trečiojo suinteresuoto asmens DUAB „Ingo Baltic“ atstovui Antanui Skarbauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą dėl Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2006 12 19 sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo priimti sprendimą, kuriuo patvirtinti, kad pareiškėjas yra bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltik“ kreditorius su visomis kreditoriaus teisėmis, atsakovai Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos ir Ūkio ministerija, trečiasis suinteresuotas asmuo DUAB „Ingo Baltic“.

Išnagrinėjusi bylą, kolegija nustatė:

Pareiškėjas A. K. (toliau - ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo keliamas reikalavimas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2006 12 19 sprendimo dalį ir įpareigoti departamentą ar ministeriją priimti sprendimą, kuriuo patvirtinti, kad pareiškėjas yra bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltic“ kreditorius su visomis kreditoriaus teisėmis.

Paaiškina, kad Ūkio ministerijai pateikė skundą dėl netinkamo bankrutuojančios UAB „Ingo Baltic“ įmonės administravimo bei administratoriaus veiksmų, pareiškėjo teisių ignoravimo.

Ūkio ministerijos Įmonių bankroto valdymo departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino skundą nepagrįstu, nurodė, kad pareiškėjas nėra kreditorius, nes praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis su kreditoriniu reikalavimu į bankrutuojančią įmonę (2006 12 19 raštas).

Pareiškėjas su tokiu sprendimu nesutinka. Mano, kad atsakyme nurodyti faktai neatitinka tikrovės. Paaiškina, kad į bankrutuojančios įmonės administratorių jis raštu kreipėsi ne vieną kartą. Vilniaus apygardos teismas 2005 08 18 nutartimi iškėlė bankroto bylą DUAB „Ingo Baltic“. Tuo laikotarpiu jau Vilniaus m. 3-io apylinkės teismo sprendimu iš dalies buvo patenkintas pareiškėjo ieškinys dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Teismo sprendimu pareiškėjo naudai priteistos sumos išmokų, susijusių su darbo santykiais, tačiau teismo sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Pareiškėjas 2005 09 07 raštu kreipėsi į bankrutuojančios įmonės administratorių dėl pareiškėjo įtraukimo į kreditorių sąrašą. Teigia, kad termino nėra praleidęs, todėl skundžiamo sprendimo dalis dėl šio klausimo naikintina. 2006 10 09 pareiškėjo kreipimasis į administratorių buvo pakartotinis, paduotas po to, kai Vilniaus apygardos teismo 2006 09 26 nutartimi įsiteisėjo apylinkės teismo sprendimas. Pakartotiniu pareiškimu buvo tik priminta, kad reikia spręsti ir pareiškėjo kreditorinius reikalavimus. Administratorius vilkino klausimo sprendimą ir be pagrindo kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl jų priimtos nutarties išaiškinimo. Teismas pagrįstai atsisakė aiškinti nutartį. Dėl to naikintinos ir skundžiamo sprendimo 5, 6 ir 7 dalys, pažeidžiančios pareiškėjo kaip kreditoriaus teises ir neatitinkančios faktinių aplinkybių.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 12 08 nutartimi (nutarties 4 ir 5 lapai) pripažino pareiškėją kreditoriumi ir įtraukė į kreditorių sąrašą, nurodant, kad pareiškėjo kreditorinis reikalavimas bus svarstomas žodinio proceso tvarka.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepime į skundą (b.l. 30-31) paaiškina, kad su skundo reikalavimais ir juos pagrindžiančiais argumentais nesutinka. Paaiškina, kad pareiškėjas kreipėsi į departamentą ne dėl to, kad būtų pripažintas bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltic“ kreditoriumi, bet padavė 2006 11 27 skundą dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus UAB „Jupoga“ įgalioto asmens J. D. veiksmų, prašė spręsti klausimą, kad šiam asmeniui būtų atimta teisė užsiimti šia veiklos rūšimi. Departamentas išnagrinėjo skundą ir nenustatė, kad administratoriaus veiksmai būtų neteisėti.

2006 11 27 skunde pareiškėjas nenurodė ir tos aplinkybės, kad 2005 09 07 jis kreipėsi į bankroto administratorių dėl įtraukimo į kreditorių sąrašą. Šią aplinkybę pareiškėjas nurodė tik skunde teismui. Teigia, kad iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog administratorius pareiškėjo kreditorinius reikalavimus perdavė tvirtinti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, pasisakė dėl jų pagrįstumo, o teismas administratoriaus prašymą išnagrinėjo ir nutarė šį reikalavimą svarstyti žodinio proceso tvarka. Tokiu būdu administratorius tinkamai įvykdė Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) 11 str. 3 d. 10 p. reikalavimus. Spręsti dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 12 08 nutarties teisėtumo ir pagrįstumo departamentas įgaliojimų neturi. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad šia teismo nutartimi jis buvo pripažintas kreditoriumi bankroto byloje, nes toks teiginys neatitinka faktinių aplinkybių.

Atsižvelgdamas į ĮBĮ 10 str. 1 d. nuostatas, atsakovas skundžiamame sprendime išaiškino pareiškėjui, kad jis, vadovaudamasis ĮBĮ 10 str. 9 d. turi teisę kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį Vilniaus apygardos teismą (ne į administratorių) su prašymu atstatyti praleistus terminus pateikti kreditorinius reikalavimus, prašyti juos patvirtinti ir įtraukti pareiškėją į kreditorių sąrašą. Paaiškina, kad administratorius, gavęs pareiškėjo 2006 10 09 raštą, vadovaudamasis ĮBĮ 35 str. nuostatomis pagrįstai neišmokėjo jam priteistų sumų.

Mano, kad svarstant 2006 12 19 departamento sprendimo teisėtumo klausimą, į naujai administraciniam teismui nurodytas aplinkybes neturėtų būti atsižvelgiama, kadangi departamentas, nagrinėdamas 2006 11 27 pareiškėjo skundą, negalėjo dėl jų pasisakyti.

Kritiškai vertina pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Ūkio ministeriją priimti sprendimą ir patvirtinti, kad pareiškėjas yra bankrutuojančios įmonės kreditorius, kadangi ĮBĮ 26 str. 1 d. imperatyviai nustato, jog kreditorių reikalavimus tvirtina teismas.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundo netenkinti.

Ūkio ministerija atsiliepime į skundą (b.l. 77) paaiškino, kad vadovaujantis LR ūkio ministro 2002 06 03 įsakymu Nr. 202 patvirtintų Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos nuostatų 5 ir 7.8 punktais Įmonių bankroto valdymo departamentas prie Ūkio ministerijos yra savarankiškas juridinis asmuo, kuris teisės aktų nustatyta tvarka organizuoja bankrutuojančių ir restruktūrizuojamų įmonių administratorių atestavimą ir kontroliuoja įmonių bankroto administratorių veiklą. Vadovaujantis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių, patvirtintų LR ūkio ministro 2006 10 10 įsakymu Nr. 4-377, 5 punktu, bankrutuojančioje įmonėje administratoriaus veiklą Departamento direktoriaus pavedimu tikrina jo valstybės tarnautojai arba direktoriaus įsakymu paskirta Administratorių veiklos tikrinimo komisija.

Paaiškina, kad pareiškėjo skundžiamą 2006 12 19 sprendimą priėmė ne Ūkio ministerija, o Departamentas, todėl nagrinėjamu atveju Ūkio ministerija ar jos valstybės tarnautojai nėra padarę veiksmų, kurie tiesiogiai įtakotų pareiškėjo teises, laisves ar interesus. Tuo remiantis galima teigti, kad Ūkio ministerija nevykdė neteisėtų veiksmų ir nepadarė žalos.

Mano, kad Ūkio ministerija nėra tinkama šalis šiame ginče. Prašo skundą ministerijos atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą.

Teisminiame bylos nagrinėjime ūkio ministerija nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Trečiojo suinteresuoto asmens DUAB „Ingo Baltikc“ atstovo teisminio bylos nagrinėjimo metu su pareiškėjo skundu nesutiko, palaikė atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos atstovo išsakytus nesutikimo su skundu argumentus. Paaiškino, kad atsiskaitymų su kreditoriais tvarką nustato įstatymas, todėl šiuo metu atsiskaityti su pareiškėju jie negali. Prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundas netenkintinas.

Ginčo dalykas yra Įmonių bankroto valdymo departamento (toliau – departamentas) prie Ūkio ministerijos 2006 12 19 sprendimo Nr. (6.16) A2-1559 dalis, kuria netenkintas pareiškėjo 2006 11 28 skundas šiam departamentui (b.l. 71-72).

Pareiškėjas nesutinka su sprendimo motyvacine dalimi, kuria departamentas neva pranešė pareiškėjui, jog jis nėra bankrutuojančios įmonės kreditorius, nes praleido įstatymo nustatytus terminus kreiptis su kreditoriniu reikalavimu į bankrutuojančią įmonę, todėl iš viso negali reikšti jokių reikalavimų. Išnagrinėjęs bylos medžiagą teismas daro išvadą, kad tokių teiginių skundžiamame atsakyme nėra. Be to, pastebėtina, kad pagal paties pareiškėjo Ūkio ministerijai pateiktą informaciją bei pagal tuo metu buvusią pareiškėjo padėtį bankroto byloje, atsakovas pagrįstai nurodė, jog teismas dar nėra patvirtinęs pareiškėjo kreditorinių reikalavimų. Dėl to bus pasisakyta atskirai.

Ginčo dalykas taip pat yra reikalavimo įpareigoti Ūkio ministeriją (jos atitinkamą departamentą, kurio pareiškėjas nenurodė) priimti sprendimą, kuriuo patvirtinti, kad pareiškėjas yra bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltic“ kreditorius su visomis kreditoriaus teisėmis, pagrįstumas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas šio reikalavimo raštu neatsisakė ir naujo reikalavimo raštu nesuformulavo. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (ABTĮ) 23 straipsnio 1 dalies nuostata, kad skundai administraciniam teismui paduodami raštu, teismas nagrinėja tik raštu pateiktą skundo reikalavimą.

Teismas sutinka su atsakovo argumentais, kad Įmonių bankroto valdymo departamentas skundžiamu atsakymu pareiškėjui privalėjo pranešti tik apie pareiškėjo 2006 11 28 skundo nagrinėjimo rezultatus. Taip pat teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog Ūkio ministerija ar atitinkamas jos departamentas negali būti įpareigojami priimti sprendimą bei patvirtinti, kad pareiškėjas yra bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltic“ kreditorius, nes ĮBĮ 26 str. 1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog kreditorinius reikalavimus tvirtina teismas. Dėl to šis reikalavimas netenkinamas.

Pareiškėjo skunde departamentui (Ūkio ministerijai) buvo keliami klausimai dėl UAB „Jupoga“ įgalioto asmens J. D. veiksmų. Skundo reikalavimas buvo ištirti, ar šis asmuo gali užsiimti tokia veikla. Teismas skundą ir atsakymą vertina tik tiek, kiek tai liečia šio ginčo dalyką. Nagrinėjamas skundas teismui tik dėl to, kad bankrutuojančios DUAB „Ingo Baltic“ administratorius neranda lėšų išmokėti pareiškėjui pagal teismo sprendimą, kuris įsiteisėjo 2006 09 26, kai buvo priimta Vilniaus apygardos teismo nutartis.

Dėl teismo sprendimo vykdymo tvarkos departamentas pareiškėjui teisingai atsakė, kad teismo sprendimai turi būti vykdomi, tačiau įstatymu nustatyta tvarka. Šiuo atsakymu pareiškėjui ir paaiškinama Įmonių bankroto įstatyme nustatyta speciali sprendimų vykdymo tvarka, kuri draudžia bankrutuojančios bendrovės administratoriui išmokėti teismo sprendimu priteistas sumas tiesiogiai (Įstatymo 10 str. 7 d. 3 p.). Tokius teiginius patvirtina ir pareiškėjo pateikta Lietuvos apeliacinio teismo 2007 03 29 nutartis. Bankroto bylose kreditoriniai reikalavimai tenkinami proporcingai ir laikantis eiliškumo. Pareiškėjas pripažįsta skundžiamame atsakyme nurodomas aplinkybes, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 08 18 nutartimi iškėlė DUAB „Ingo Baltic“ bankroto bylą. Dėl to departamentas turėjo įvertinti, ar administratorius tinkamai vykdė Įmonių bankroto įstatymo (ĮBĮ) reikalavimus. Iškėlus bankroto bylą įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles (ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p.), todėl akivaizdu, kad administratorius negalėjo pareiškėjui išmokėti teismo priteistos sumos, nes sprendimas įsiteisėjo jau iškėlus bankroto bylą. Taip pat tik iškėlus bankroto bylą pareiškėjas 2005 09 07 raštu kreipėsi į administratorių dėl neįsiteisėjusio sprendimo vykdymo (apie šią aplinkybę pareiškėjas skunde Ūkio ministerijai iš viso nenurodė). Taigi ir šio, dar neįsiteisėjusio sprendimo, administratorius jau negalėjo vykdyti tiesiogiai, tai galėjo vykti tik per bankroto bylą nagrinėjantį teismą.

Pareiškėjui departamentas teisingai paaiškino, kad bankroto bylą iškeliančia nutartimi teismas nustatė 45 dienų terminą nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos kreditorių pretenzijoms pareikšti. Apie tai buvo paskelbta „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ Nr. 71. Taigi kreditoriai galėjo reikalavimus įmonės administratoriui pareikšti tik iki 2005 10 13.

Pareiškėjas skunde teismui teigia, kad jis raštu kreipėsi į administratorių 2005 09 07 (pareiškimas yra b.l. 12-14), prašydamas įtraukti jį į kreditorių sąrašą, taigi jis termino nepraleido. Iš šio prašymo matyti, kad jis administratoriui pateikė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2005 02 09 sprendimą, kurio (b.l. 11) rezoliucinėje dalyje buvo nurodyta, kad sprendimas dėl 2000 Lt priteisimo yra skubiai vykdomas. Šioje dalyje administratorius privalėjo priimti kreditorinį reikalavimą dėl 2000 Lt ir teikti jį tvirtinti teismui. Tačiau dėl viso sprendimo vykdymo įtraukti pareiškėją į kreditorių sąrašą administratorius negalėjo. Nežiūrint to, administratorius pareiškėjo prašymą visa apimtimi perdavė teismui. Iš Vilniaus apygardos teismo 2005 12 08 nutarties matyti (b.l. 15-19), kad bankrutuojančios įmonės administratorius pareiškėjo prašymą priėmė ir pateikė pareiškėjo pretenziją bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, kartu paaiškindamas, kad šis reikalavimas dar nagrinėjamas teisme. Vilniaus apygardos teismas 2005 12 08 nutartimi (b.l. 15-19) nors ir nepatvirtino K. A. kreditorinio reikalavimo, tačiau nurodė, kad jis pareikštas. Tai matyti skaitant nutarties rezoliucinės dalies lentelę ir užrašus virš skaičių stulpelių. Taigi pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad jau šia teismo nutartimi jo kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas. Be to, šią teismo nutartį pareiškėjas galėjo skųsti ĮBĮ 26 str. 5 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjo kreditorinis reikalavimas iš dalies buvo patvirtintas tik 2007 02 13 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 03 29 nutartis), kai skundas dėl departamento sprendimo jau buvo nagrinėjamas administraciniame teisme. Dėl to pareiškėjo argumentai, jog departamentas, priešingai nei Vilniaus apygardos teismas, 2006 12 19 atsakyme pareiškėjui pasisakė, kad jis nėra kreditorius, yra nepagrįstas. Departamentas teisingai pasisakė, jog teismas turi įtraukti pareiškėją į kreditorių sąrašą, kas vėliau ir buvo padaryta. Departamento atsakyme nėra pasakyta, kad pareiškėjas jau negali tapti kreditoriumi. Ta aplinkybė, kad departamentas ne visai teisingai suteikė teisinę konsultaciją kaip tai padaryti (nes pareiškėjas nepranešė departamentui visos būtinos informacijos), nedaro departamento atsakymo iš esmės neteisingu. Departamentas neprivalo teikti teisinių konsultacijų. Be to ne šioje konsultacijoje yra pareiškėjo skundo išnagrinėjimo esmė ir galutinis rezultatas. Tai, kad administratorius pranešė teismui netgi apie būsimą kreditorinį reikalavimą, patvirtina, jog jis veikė sąžiningai ir atsižvelgdamas į pareiškėjo interesus. Būtent administratoriaus veiksmais ir buvo sudaryta galimybė, kad vėliau, įsiteisėjus teismo sprendimui dėl darbo užmokesčio priteisimo, pareiškėjo kreditorinis reikalavimas buvo patvirtintas apeinant termino atnaujinimo procedūrą.

Šio ginčo nagrinėjimo ribos yra pareiškėjo 2006 11 28 skundo (b.l. 71-72) nagrinėjimas Įmonių bankroto valdymo departamente. Pareiškėjas šiame skunde nenurodė, kad jis jau 2005 09 07 prašymu kreipėsi į bankrutuojančios įmonės administratorių, kad kartu su šiuo kreipimusi pateikė ir neįsiteisėjusį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą, kad jame buvo nurodyta, jog 2000 Lt sumos ribose jis skubiai vykdomas, ir kad būtent šios sumos ribose jis administratoriaus nebuvo įtrauktas į kreditorių sąrašą, kuris buvo teikiamas teismui tvirtinti. Priešingai, pareiškėjas skunde departamentui teigė, kad dėl 2006 09 26 įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl 52925,40 Lt sumos išieškojimo jis kreipėsi į administratorių tik 2006 10 09 pareiškimu. Departamentas dėl šios sumos ir dėl 2006 10 09 pareiškimo nagrinėjimo ir davė pareiškėjui iš esmės teisingą atsakymą. Svarbiausia šiame ginče yra tai, kad pareiškėjo prašymas Įmonių bankroto valdymo departamentui buvo suformuluotas taip – spręsti klausimą dėl atėmimo teisės užsiimti veiklos rūšimi - bankrutuojančių įmonių administravimu - iš įmonės administratoriaus (b.l. 72). Departamentas tinkamai ištyrė administratoriaus veiksmus, kiek jie liečia pareiškėjo kreditorinių reikalavimų tvarkymo klausimus pareiškėjo skundo Ūkio ministerijai ribose, ir pagrįstai pasisakė, kad administratorius pažeidimų nepadarė. Tokių pažeidimų nenustatė ir bankroto bylą nagrinėjantys teismai.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi LR ABTĮ 85- 88 str., 127 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo A. K. skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant apeliacinį skundą šiam teismui tiesiogiai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėHenrikas SadauskasHalina Zaikauskaitė