- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-04-19
- Bylos Nr.
- 1A-268-72-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00470-2010-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Arnoldas Šukaitis
- Nuteistasis
- D. M., V. V.
- Nukentėjusysis
- L. P.
- Advokatai
- Rima Keblienė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Arnoldo Šukaičio ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei, dalyvaujant prokurorei Sandrai Povilonienei, nuteistiesiems D. M. ir V. V., gynėjai advokatei Rimai Keblienei, nukentėjusiajai L. P., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 10 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažinta kalta pagal LR BK 290 str., LR BK 287 str. 1 d. ir nuteista: pagal LR BK 290 str. 2 d. – 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausme, pagal LR BK 287 str. 1 d. – 20 (dvidešimties) parų arešto bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. M. paskirta subendrinta 45 (keturiasdešimt penkių) parų arešto bausmė.
Tuo pačiu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas V. V., tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. nuteista už tai, kad 2010 m. balandžio 13 d., apie 13 val. 30 min., bute adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžio m. būdama neblaivi -2,54 promilės etilo alkoholio, pažemino ir įžeidė bei grasino savo pareigas einančioms valstybės tarnautojoms - Panevėžio miesto administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyresniajai specialistei L. P. ir vyresniajai specialistei V. K., o būtent: plūsdamasi necenzūriniais žodžiais, išvadindama „kurvomis", „valkatomis", „nabagėmis", „ubagėmis", „šliundromis", „durnėmis", vartodama nukentėjusiųjų atžvilgiu nepadorius išsireiškimus, pakenkė jų kaip valstybės tarnautojų prestižui, grasindama „pasiimti peilį ir nudurti", panaudojo psichinę prievartą ir tokiu būdu reikalavo iš valstybės tarnautojų susilaikyti nuo jų atliekamų teisėtų veiksmų, susijusių su mažamečio A. V. paėmimu, kieme prie (duomenys neskelbtini) namo, Panevėžio m., ir apie 14 val. 25 min., būdama pristatyta į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto policijos komisariatą, adresu A.Smetonos 35, Panevėžio m., laikino sulaikymo patalpose necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo nukentėjusiąsias.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistoji D. M. prašo pakeisti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-02-10 nuosprendį ir paskirti jai laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant. Nurodo, kad su teismo nuosprendžiu sutinka tik iš dalies. Teismas jai skyrė švelnesnę sankcijoje numatytą bausmę – areštą 45 paroms, tačiau mano, kad tokia bausmės jai yra per griežta. Teigia, kad teismas nepakankamai objektyviai įvertino byloje esančias faktines aplinkybes, t. y. kad nėra teista, kad kaltę pripažino iš dalies ir dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi, kad turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Teismas pripažino, kad ji padarė du nesunkius nusikaltimus, konstatavo, kad yra viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad yra bausta administracine tvarka, nedirba. Atsižvelgęs į šias aplinkybe teismas jai paskyrė arešto bausmę. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad ji augina tris nepilnamečius vaikus ir kad jie nėra tokio amžiaus, kad galėtų jai paskirtos bausmės laiku gyventi vieni. Nurodo, kad dėl turimų nepilnamečių vaikų ir šalyje esamos ekonominės padėties bei bedarbystės ji negali dirbti. Sūnui D. yra nustatytas invalidumas dėl bronchinės astmos susirgimo, todėl dėl nuolat besikartojančių astmos priepuolių jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Teigia, kad artimų giminaičių, kuriems galėtų palikti globoti savo nepilnamečius vaikus, neturi. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad jos būstas yra nuomojamas iš Panevėžio miesto savivaldybės, todėl atlikdama arešto bausmę neturės galimybės sumokėti komunalinių patarnavimų, dėl to kaupsis įsiskolinimas už butą. Mano, kad dėl jai paskirtos tokios bausmės rūšies labiausiai nukentės jos nepilnamečiai vaikai, kurie bus patalpinti į vaikų globos namus. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad dėl padarytų nusikalstamų veikų ji nuoširdžiai gailėjosi ir to nepripažino jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Teismas nuosprendyje nurodė, kad ji iš dalies prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir neigiamai vertina savo poelgį. Todėl mano, kad remiantis teismo nustatytomis aplinkybėmis galima pripažinti esant jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir tai įvertinti jai parenkant paskirtos bausmės galutinę trukmę. Apeliantės įsitikinimu, teismas, paskirdamas jai 45 parų arešto bausmę, neįsigilino į jos esamą padėtį, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, stadiją, jos asmenybę, kitas aplinkybes. Mano, kad nuosprendis turi būti pakeistas ir jai paskirta kitos rūšies bausmė – laisvės atėmimas, jo vykdymą atidedant.
Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusiosios L. P. ir V. K. prašo palikti nuosprendį nepakeistą. Nurodo, kad D. M. apeliaciniame skunde ne visi išdėstyti faktai atitinka tiesą. Teigia, kad šiuo metu nuteistoji augina du vaikus, nes vyresnysis sūnus D. J. vieneriems metams apgyvendintas socializacijos centre „Š.“. Motina jo nelanko, nesirūpina. D. M. gyvena kartu su vaikų tėvu V. V., kuris tuo pačiu nuosprendžiu taip pat yra nuteistas arešto bausme. Sugyventiniai galėtų atlikti bausmę ne tuo pačiu metu, o pakaitomis, todėl likęs suaugęs šeimos narys galėtų pasirūpinti savo vaikais, vaikai nebūtų patalpinti į globos namus. Atsiliepime nurodoma, kad iki teismui išnagrinėjant baudžiamąją bylą, D. M. buvo įsiskolinusi už komunalinius patarnavimus daugiau nei 8157 Lt, tačiau nesistengė laiku sumokėti skolos, o persikėlė gyventi į kitas patalpas ((duomenys neskelbtini), Panevėžyje), kurios skirtos V. V. kaip Panevėžio miesto savivaldybės socialinis būstas. Todėl apeliantės skundo teiginys, jog ji, jei bus suimta, nesumokės už būstą, kuriuo šiuo metu nesinaudoja, neatitinka tiesos. Nurodo, kad D. M. paskirta bausmė yra nedidelė, nes ji, ne kartą būdama neblaivi, buvo agresyvi, trukdė tiek Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams, tiek policijos pareigūnams pasirūpinti jos vaikais, jai pačiai negalint užtikrinti vaikų saugumo. Nukentėjusiosios atkreipia dėmesį į tai, kad vykstant teismo procesui, D. M. nuolat neatvykdavo į teismo posėdžius, kuriuose ji galėjo jų (nukentėjusiųjų) atsiprašyti,jų neatsiprašė ir ikiteisminio tyrimo metu.
Teismo posėdyje, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji bei jos gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai, aiškiai išdėstė D. M. nusikalstamų veikų aplinkybes, atskleidė padarytų nusikaltimų požymius, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas pagal LR BK 287 str. 1 d. ir 290 str. Nuteistoji apeliaciniu skundu neginčija padarytų nusikalstamų veikų juridinio įvertinimo bei kaltės, tačiau nesutinka su paskirtos bausmės rūšimi – areštu ir prašo šią bausmę pakeisti laisvės atėmimu, bausmės vykdymą atidedant, taip pat pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad ji dėl padarytų nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailėjosi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi LR BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
LR BK 54 str. 1 d. nurodyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio Kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio Kodekso bendrosios dalies nuostatų. To paties straipsnio 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. LR BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Tuo atveju, jeigu asmuo pirmą kartą teisiamas už kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus, teismas taip pat turėtų apsvarstyti galimybę skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, o skirdamas laisvės atėmimo bausmę – nuosprendyje išdėstyti šios bausmės skyrimo motyvus. Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ( BK 41 straipsnio 2 dalis).
Nors nuteistoji ginčija jai paskirtą bausmės rūšį – areštą ir prašo šią bausmę pakeisti kita bausmės rūšimi - laisvės atėmimu, jos vykdymą atidedant, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistajai D. M. bausmės rūšis parinkta tinkamai, motyvuotai, vadovaujantis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir teisingai ją individualizavus, todėl jos keisti pagal apeliantės prašymą nėra įstatyminio pagrindo.
Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas D. M. bausmių rūšis už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, atsižvelgė į tai, kad ji yra teisiama pirmą kartą ir, kad jos padarytos LR BK 287 straipsnio 1 dalyje ir LR BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudaro idealią nusikalstamų veikų sutaptį. BK 287 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatomos šios bausmių rūšys: bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų, o BK 290 straipsnio sankcijoje – bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Taigi tiek LR BK 287 straipsnio 1 dalyje, tiek LR BK 290 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai, nes sankcijoje numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas D. M. bausmių rūšis už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai taip pat atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formas ir rūšis bei stadijas - padarė du tyčinius, baigtus nesunkius nusikaltimus, į atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kas turėjo įtakos veikų padarymui, kad nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistoji apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, jog ji dėl padarytų nusikalstamų veikų nuoširdžiai gailėjosi, ir prašo tai pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
Tačiau kolegija pažymi, jog pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą, padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinantį aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą. Taip pat BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė reikalauja nustatyti ne tik prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir nuoširdų gailestį.
Iš bylos medžiagos matyti, kad D. M. tiek ikiteisminio, tiek ir bylos nagrinėjimo teisme metu nurodė prisipažįstanti padariusi nusikalstamas veikas, tačiau laikėsi versijos, jog savo pareigas ėjusias valstybės tarnautojas, t. y. Panevėžio miesto administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojas necenzūriniais žodžiais išplūdo jų išprovokuota. Taigi esant tokiems D. M. paaiškinimams, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad nuteistoji savo kaltę pripažįsta tik iš dalies. To nuteistoji neginčija ir apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistosios D. M. prašymas pripažinti BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą aplinkybę jos atsakomybę lengvinančia yra grindžiamas neva jos nuoširdžiu gailėjimusi dėl padarytų nusikalstamų veikų. Tačiau kolegija pažymi, jog kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Kaip jau minėta, D. M. savo kaltę pripažino tik iš dalies, o iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad ji gailisi dėl padarytų nusikalstamų veikų ir kritiškai vertina savo elgesį, nes viso proceso metu stengėsi išvengti baudžiamosios atsakomybės duodama iš esmės neteisingus parodymus. Be to, byloje nėra duomenų, kad nuteistoji D. M. dėl padarytų nusikalstamų veikų būtų atsiprašiusi nukentėjusiųjų ar kitaip stengusis sušvelninti nusikaltimų pasekmes. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti D. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatytą LR BK 59 str. 1 d. 2 p.
Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas D. M. bausmių rūšis už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai, įvertino ir jos asmenybę: nedirba, charakterizuojama neigiamai, bausta administracine tvarka. Iš policijos įskaitoje esančių asmenų 2010-05-11 pažymos matyti, kad D. M. daug kartų yra bausta administracine tvarka, iš jų net 8 kartus už tėvų valdžios nepanaudojimą auklėti vaikus (LR ATPK 181 str.), nusikalstamų veikų padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2010 m. balandžio 13 d. apie 13.30 val. vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojos pas apeliantę į namus atvyko gavusios pranešimą, kad D. M. jau kelias dienas su sugyventiniu V. V. girtauja, neprižiūri vaikų. D. M. apeliaciniu skundu prašo jai paskirtą arešto bausmę pakeisti į laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant, motyvuodama tuo, jog ji augina bei rūpinasi savo trimis nepilnamečiais vaikais, kurie per jai paskirtos bausmės atlikimo laiką negalėtų gyventi vieni dėl nepilnametystės. Akivaizdu, jog skiriant bausmę, teismas gali atsižvelgti ir į kitus kaltininką apibūdinančius požymius: jo amžių, šeiminę padėtį, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan., tačiau paprastai šie požymiai turi reikšmės ir nurodomi skiriant švelnesnę bausmę. Kolegijos nuomone, D. M. nurodyta aplinkybė, t.y. nepilnamečių vaikų turėjimas, šiuo atveju negali turėti lemiamos įtakos bausmės rūšiai, nes akivaizdu, kad ši aplinkybė egzistavo ir nusikalstamų veikų padarymo metu, tačiau apeliantė visiškai negalvojo apie savo įtaką nepilnamečiams vaikams. Būtent savo elgesiu, prieštaraujančiu teisės normoms, D. M. daro neigiamą poveikį savo nepilnamečiams vaikams, formuoja jiems antivisuomenines nuostatas. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad D. M. neaugina visų trijų savo vaikų. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos Socialinių paslaugų centro 2011-04-05 pažymos matyti, kad D. M. sūnus D. J., gim. (duomenys neskelbtini), šiuo metu patalpintas į Panevėžio apskrities vaikų socializacijos centrą. Taigi, kaip matyti, nuteistoji nesirūpina tuo vaiku, kuriam, kaip ji nurodo apeliaciniame skunde, nustatytas invalidumas dėl bronchinės astmos. Minėtoje pažymoje nurodyta ir tai, kad D. M. yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų apskaitą nuo 2007 m. rugsėjo 4 d. dėl girtavimo, vaikų nepriežiūros. Socialinės darbuotojos lankosi šeimoje, fiksuoja situaciją, padeda spręsti šeimoje kylančias problemas, remia maisto produktais. Socialinių įgūdžių stoka, netinkamo gyvenimo būdo pasekmės ir alkoholio vartojimas yra pagrindinė šeimos problema. D. M. apsilankymų metu kartu su sugyventiniu V. V. dažniausiai būna namuose. Tačiau kartais juose trūksta švaros, tvarkos. Pastebėta, kad netvarka kambaryje dažniausiai būna po įvykusių išgertuvių. D. M. nuolat raginama spręsti nesaikingo alkoholio vartojimo problemą, pirmiausia pradedant lankyti AA grupes, tačiau D. M. jokių veiksmų šiuo klausimu imtis nesiryžta. Iš Panevėžio miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus 2011-04-05 pažymos matyti, kad D. M. gyvenimo būdas į gerąją pusę nepakito. D. M. neatvyksta į sūnaus J. J., gim. (duomenys neskelbtini), teismus, nelanko jo socializacijos centre „Š.“. Pasak Socializacijos centro „Š.“ socialinės darbuotojos, D. M. buvo informuota, kad vaikui reikalingi nauji batai, tačiau motina jų nenupirko bei tam nedavė pinigų. Pasak D. J., motinos sugyventinis V. V. yra pasakęs, kad jis nesirodytų jų namuose, grasina susidorojimu, todėl atostogų metu buvo priverstas nakvoti pas giminaičius, gyvenančius Panevėžyje. D. M. išmokų mokėjimo būdas pakeistas (pinigai pervedami į kortelę, iš kurios ji gali įsigyti maisto produktų), tačiau, pasak kaimynų, D. M. gautus produktus pardavinėja kaimynams, o už pinigus perka alkoholį. Kolegijos nuomone, šios aplinkybės rodo, kad D. M. būdama laisvėje ir turėdama galimybę rūpintis savo vaikais, jais nepakankamai atsakingai rūpinasi. Be to, pažymėtina ir tai, kad baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta draudimo skirti laisvės atėmimo bausmę ir atidėti jos vykdymą, jeigu galima paskirti sankcijoje numatytą kitą švelnesnę bausmę, bet visais atvejais, o ypač skiriant bausmę asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą (BK 55 straipsnis), kai BK specialiosios dalies straipsnio sankcija numato ne tik laisvės atėmimą, bet ir kitas alternatyvias bausmes, teismas neturėtų skirti laisvės atėmimo bausmės ir atidėti jos vykdymą. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimas nėra speciali bausmės rūšis. Bausmių rūšys padariusiam nusikaltimą pilnamečiui asmeniui pagal eiliškumą nuo švelniausios iki griežčiausios yra išdėstytos BK 42 straipsnio 1 dalyje. BK specialiosios dalies straipsnių sankcijose, numatančiose baudžiamąją atsakomybę už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, dažniausiai nustatomos kelios alternatyvios bausmės. Bausmės vykdymo atidėjimo taikymo esmė yra ta, kad teismas, įvertinęs nusikaltimo padarymo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nusprendžia, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti realiai jos neatliekant, tačiau BK specialiosios dalies straipsnio sankcija nenustato jokių alternatyvų laisvės atėmimo bausmei. Tuo tarpu jeigu teismas laiko, kad BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus galima įgyvendinti neizoliuojant nuteistojo nuo visuomenės ir BK specialiosios dalies straipsnio sankcija, be laisvės atėmimo bausmės, nustato ir kitas alternatyvių bausmių rūšis, teismas turėtų skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Iš to seka, kad teismas BK 75 straipsnį turi taikyti tais atvejais, kada BK specialiosios dalies straipsnio sankcija jam nesuteikia pasirinkimo iš kitų alternatyvių bausmių rūšių, o bylos aplinkybės ir kaltininko asmenybė leidžia pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išsakyta nuomone baudžiamojoje byloje Nr. 2K-138/2011). Remiantis tuo, kas išdėstyta, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė ir D. M. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė tinkamą bausmės rūšį - areštą, kurio vykdymo metu bus galima pasiekti bausmės tikslus, numatytus LR BK 41 str. Nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas.
Nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad jai atliekant arešto bausmę, nebūtų kam prižiūrėti vaikų, yra nepagrįstas. Iš aptartų duomenų matyti, kad D. M. gyvena kartu su sugyventiniu V. V., todėl jiems ne tuo pačiu metu atliekant skundžiamu nuosprendžiu paskirtas arešto bausmes, likęs suaugęs šeimos narys galėtų pasirūpinti jų bendrais vaikais ir tokiu atveju jie nebūtų patalpinti į globos namus.
Nepagrįstas nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad jai atliekant arešto bausmę susidarytų įsiskolinimas už iš Panevėžio miesto savivaldybės nuomojamo būsto komunalinius patarnavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistosios įsiskolinimai už komunalinius patarnavimus jau dabar siekia daugiau nei 8157 Lt. Be to, nuteistoji yra persikėlusi gyventi į kitas patalpas ((duomenys neskelbtini), Panevėžyje), kurios skirtos V. V. kaip Panevėžio miesto savivaldybės socialinis būstas, todėl už būsto, kuriuo šiuo metu apeliantė nesinaudoja, komunalinius patarnavimus įsiskolinimas didesnis susidaryti negali.
Atsižvelgiant į tai, nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistosios D. M. apeliacinį skundą atmesti.