Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Zelionkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Urbonienės ir Janinos Vitunskienės, sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

dalyvaujant pareiškėjui V. P. , atsakovo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui Albertui Švelginui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas prašo panaikinti Alytaus apskrities VPK Viešosios tvarkos skyriaus Licencijavimo poskyrio specialisto 2015-03-13 sprendimą „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ginklą savigynai“ Nr. 15-IL-52-00188-e, kuriuo atsisakyta V. P. išduoti leidimą įsigyti šaunamuosius ginklus savigynai, ir įpareigoti Alytaus apskrities VPK Viešosios tvarkos skyriaus Licencijavimo poskyrį išduoti V. P. leidimą įsigyti šaunamuosius ginklus savigynai (b.l. 5-8).

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo Nr. XI-1146 (toliau GŠKĮ) ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-127 patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių (toliau - Taisyklės) pagrindu buvo atlikti patikrinimai, kurių metu nustatyta, kad V. P. atžvilgiu 2002-06-06 Prienų rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 79-1-00209-02, pagal LR BK 234 str. 1 d. (neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų gaminimas, laikymas, įsigijimas ir realizavimas) ir 225 str. 3 d. (chuliganizmas). 2003-05-30 Prienų rajono apylinkės teismas minėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje pripažino jį kaltu, jam buvo paskirta bausmė - 5 MGL piniginė bauda. 2010 m. sausio 1 d. Prienų rajono policijos komisariate V. P. buvo pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje Nr. 79-1-00591-09 pagal BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas), 2010 m. vasario 5 d. minėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis LR BPK 212 str. 1 d. 5 p. (ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejai, kai įtariamasis ir nukentėjusysis susitaiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnyje numatytais atvejais). 2012 m. gegužės 2 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu V. P. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 151-1 str. 1 d. (lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą), paskiriant galutinę bausmę laisvės apribojimą 1 m. įpareigojant per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., duomenys apie teistumus (b.l. 30-39). Nustačius minėtus duomenis apie teistumus, ginčijamu 2015 m. kovo 13 d. d. Alytaus apskrities VPK sprendimu Nr. 15-IL-00188-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą įsigyti ginklą savigynai“, vadovaujantis GŠKĮ (2010-11-18 redakcija Nr. XI-1146) 17 str. 1 d. 2 p. (B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo nesantis nepriekaištingos reputacijos), 18 str. 2 d. 1 p. (nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, 5 punktas numato: nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo turintis teistumą) prašomas leidimas išduotas nebuvo (b. 1. 27).

Pareiškėjas atsakovo nustatytų faktinių aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau mano, kad priimant ginčijamą sprendimą nepagrįstai taikyta Įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo nuo 2011-03-01. Šioje Įstatymo redakcijoje nustatyti griežtesni reikalavimai, susiję su asmenų pripažinimu esant nepriekaištingos reputacijos asmenimis, todėl sprendžiant leidimo išdavimo klausimą buvo padaryta teisės normų aiškinimo bei taikymo klaida - tai yra buvo taikyta griežtesnė įstatymo normos redakcija, neturinti grįžtamosios galios. Aplinkybė, kurios pagrindu jis nepripažįstamas nepriekaištingos reputacijos, atsirado iki minėtos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo, todėl ši įstatymo redakcija neturėjo būti taikoma.

Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimas).

Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas, nuolatinė teisinio reguliavimo raida yra vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-l692/2012). Įstatymų leidėjas, Ginklų ir šaudmenų kontrolės pakeitimo įstatymu sugriežtindamas ir nustatydamas papildomas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekė užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, o tokiu numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu - skirtingų interesų pusiausvyros užtikrinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškinamas nurodytas teisės normas yra pažymėjęs, jog, kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-233/2013; 2014 m. sausio 27 d. administracinėje byloje Nr. A662-337/2014).

Lietuvos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime nurodė, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d., teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-854/2013, taip pat 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2301/2013, 2013 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-233/2013.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo ginklo, tačiau ketindamas įsigyti ginklą savigynai, jis pateikė 2015 m. vasario 25 d. Alytaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui prašymą Nr. 15-G-52-00411-e išduoti jam leidimą įsigyti ginklus savigynai (b.l. 28). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui negali būti taikoma išimtis ir taikoma ne aktuali Įstatymo redakcija ir joje numatytas asmens, nelaikomo nepriekaištingos reputacijos apibrėžimas, o ankstesnėje redakcijoje apibrėžiama sąvoka.

V. P. atžvilgiu 2002-06-06 Prienų rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 79-1-00209-02, pagal LR BK 234 str. 1 d. (neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų ir sprogstamųjų medžiagų gaminimas, laikymas, įsigijimas ir realizavimas) ir 225 str. 3 d. (chuliganizmas). 2003-05-30 Prienų rajono apylinkės teismas minėtoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje pripažino jį kaltu, jam buvo paskirta bausmė - 5 MGL piniginė bauda. 2010 m. sausio 1 d. Prienų rajono policijos komisariate V. P. buvo pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje Nr. 79-1-00591-09 pagal BK 284 str. 1 d. (viešosios tvarkos pažeidimas), 2010 m. vasario 5 d. minėtas ikiteisminis tyrimas nutrauktas vadovaujantis LR BPK 212 str. 1 d. 5 p. (ikiteisminio tyrimo nutraukimo atvejai, kai įtariamasis ir nukentėjusysis susitaiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 38 straipsnyje numatytais atvejais). 2012 m. gegužės 2 d. Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu V. P. buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 151-1 str. 1 d. (lytinės aistros tenkinimas pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą), paskiriant galutinę bausmę laisvės apribojimą 1 m. įpareigojant per visą bausmės laikotarpį būti namuose nuo 22 val. iki 6 val. (b.l. 30-39).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog smurtinio nusikaltimo sąvoka nėra apibrėžta Įstatyme, ji taip pat nėra išaiškinta Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse. Dėl šios sąvokos nesutariama ir teisės teorijoje. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tai ar nusikaltimas laikytinas smurtiniu yra vertinamojo pobūdžio aplinkybė. Kalbant apie fizinį smurtą, pažymėtina, jog pagal baudžiamosios teisės doktriną, fizinis smurtas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais pažeidžiamas nukentėjusiojo asmens kūno neliečiamumas, žmogaus kūno audinių ar organų anatominis vientisumas arba jų funkcijos. Tai gali būti nukentėjusiojo mušimas, rankų užlaužimas, užgulimas, prispaudimas, smaugimas ir kt. Pripažintina, kad smurtiniais nusikaltimais galėtų būti laikomi ir turtinio, ekonominio bei kitokio pobūdžio nusikaltimai, kurių vienas papildomų objektų yra žmogaus sveikata.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2011, 2K-563/2009 ir kt.). LAT yra išaiškinęs, kad BK 284 straipsnio 1 dalis apima fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, sukeltus kitiems asmenims kaltininkui veikiant viešoje vietoje (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506/2013). Tokiu būdu, viešosios tvarkos sutrikdymu, kuris anksčiau reglamentuotas kaip chuliganizmas, gali būti pasikėsinta ne tik į viešąją tvarką, visuomenės rimtį bet ir į žmogaus sveikatą. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes bei į pareiškėjo darant nusikalstamą veiką atliktus veiksmus, teisėjų kolegija vertina, jog nusikaltimas, kurio padarymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltas 2003-05-30 Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagrįstai pripažintas smurtiniu.

Pripažinus, kad aptariamas nusikaltimas yra tyčinis ir smurtinis vertintina už šio nusikaltimo padarymą numatyta sankcija. Pagal nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalį numatyta didžiausia laisvės atėmimo bausmė yra 5 metai, o pagal 3 dalį – didžiausia laisvės atėmimo bausmė yra 7 metai, tačiau pagal šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalies nuostatas maksimali laisvės atėmimo bausmė yra dveji metai. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas teigia, jog jo atvejis neatitinka sąlygos, kad jis nuteistas už nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodeksas numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad keičiantis įstatymams keitėsi ir numatytos bausmės už nusikalstamą veiką, kurios padarymu pareiškėjas buvo pripažintas kaltas, dydis, kas sudaro prielaidą vertinti, ar nesikeičia nuteistojo asmens teisinė padėtis.

Pažymėtina, jog įstatymo galiojimo atgal principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, kurio 3 straipsnio 2 dalis nustato, jog veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Tačiau šis principas nėra taikomas automatiškai – tai, kaip įstatymo galiojimo atgal principas turi būti įgyvendinamas nuteistų asmenų atžvilgiu reglamentuojama Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsnyje, nustatančiame įstatymo, panaikinančio veikos nusikalstamumą, švelninančio bausmę arba kitokiu būdu lengvinančio veiką padariusio asmens teisinę padėtį, taikymo tvarką. Pagal šio straipsnio 1 dalį, įstatymą, panaikinantį veikos nusikalstamumą, švelninantį bausmę arba kitokiu būdu lengvinantį veiką padariusio asmens teisinę padėtį, pagal nuteistojo, jo gynėjo prašymus, prokuroro, bausmės vykdymo institucijos teikimus taiko teismas, nagrinėjęs bylą pirmąja instancija. Teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas yra pagrįstas, priima nutartį dėl atleidimo nuo bausmės, bausmės sušvelninimo, veikos perkvalifikavimo ar teistumo išnykimo (BK362¹ str. 4 d.). Teismas, nustatęs, kad prašymas ar teikimas nepagrįstas, priima nutartį prašymą ar teikimą atmesti (BK362¹ str. 5 d.).

Taigi, baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas, t. y. bendrosios kompetencijos teismas, yra kompetentingas spręsti dėl nuteistojo padėtį švelninančio baudžiamojo įstatymo taikymo – šių klausimų nagrinėjimas nepriskirtinas administraciniams teismams, todėl teisėjų kolegija nevertina ir aplinkybės, ar nusikalstama veika, už kurios padarymą buvo nuteistas pareiškėjas galėtų būti perkvalifikuojama apskritai.

Pareiškėjo tvirtinimas, kad baudžiamojo įsakymo prasme jis yra neteistas, nes teistumas dėl 2003 m. gegužės 30 d. įvykio yra išnykęs, klaidingas, kadangi Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik Įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas" ir „turintis teistumą" iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas pagrįstai pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas nelaikytas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, kadangi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pastebėtina, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų - iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų, kurie demokratinėje visuomenėje sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimas).

Kai įstatymo leidėjas priima sprendimą sugriežtinti priemonių, kurios gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, naudojimo sąlygas, jų taikymas visuomeniniams santykiams, atsirandantiems po tokio įstatymo įsigaliojimo, negali būti vertinamas kaip griežtesnių teisės normų galiojimas atgal, toks vertinimas neatitiktų įstatymo pakeitimu siekiamų prevencinių tikslų. Nagrinėjamoje byloje neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas dėl leidimo ginklui kreipėsi įsigaliojus Įstatymo pakeitimams (prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, jis pateikė tik 2014 m. birželio 5 d.), jo statusas neatitinka nepriekaištingos reputacijos sąlygos, numatytos galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkte, todėl nėra jokių teisinių prielaidų vertinti, kad pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriems gali būti taikomos Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies išlygos.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjas prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus teikimo metu nebuvo nepriekaištingos reputacijos. Todėl nustačius, jog pareiškėjas neišpildė būtinosios sąlygos leidimui gauti - buvimo nepriekaištingos reputacijos – vadovaujantis Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, leidimą įsigyti ir laikyti (nešiotis) ginklą atsisakė išduoti pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.