Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 12 d. nuosprendžio, kuriuo G. Ž. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (dėl A. S. nužudymo) laisvės atėmimu 17 metų;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl Ž. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu 8 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl Ž. S. nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu 9 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl E. G. nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu 7 mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl I. G. nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu 7 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 6 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 17 metų, bausmę paskiriant atlikti: pirmuosius 4 metus - kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. Ž. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nužudė bejėgiškos būklės A. S., gimusį (duomenys neskelbtini) metais, o būtent: jis 2008 m. rugpjūčio 14 d., apie 20 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, apleistoje patalpoje, adresu (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, kilus konfliktui, tyčia sudavė apsvaigusiam nuo alkoholio gulinčiam ant grindų ir dėl sunkaus girtumo laipsnio buvusiam bejėgiškoje būsenoje A. S. 19 smūgių kojomis ir rankomis bei metaline šluotos koto dalimi į galvą, krūtinę, nugarą, rankas ir kojas, padarydamas nežymius sveikatos sutrikdymus, du smūgius peiliu A. S. į kairę ausį, padarydamas jam dvi pjautines žaizdas kairės ausies kaušelyje, o taip pat, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį vieną smūgį peiliu į kaklą, tuo padarydamas jam durtinę - pjautinę kaklo kairės pusės žaizdą su liežuvinės arterijos pažeidimu, nuo ko, įvykus ūmiam nukraujavimui, A. S. nusikaltimo padarymo vietoje mirė.

Be to, G. Ž. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas dar ir už tai, kad nežymiai sutrikdė Ž.K., Ž. S., I. G. ir E. G. sveikatą, tačiau ši nuosprendžio dalis neginčijama ir neapskųsta.

Nuteistasis G. Ž. apeliaciniu skundu prašo pakeisti jo veiksmų kvalifikaciją dėl A. S. nužudymo ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Apeliantas mano, kad nepagrįsta teismo išvada, jog A. S. nužudymo metu buvo bejėgiškos būklės dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Apelianto manymu, A. S. dėl suvartoto alkoholio kiekio netapo bejėgišku. A. S. ilgą laiką vartojo ir piktnaudžiavo alkoholiu, todėl jo organizmas buvo pripratęs prie alkoholio. Įvykio vakarą A. S. pats įlipo į patalpą pro langą, vartojo alkoholį. Apsvaigimas nuo didelio alkoholio kiekio A. S. buvo įprastas dalykas ir ši aplinkybė negalėjo jo padaryti bejėgiškos būklės. Apeliantas neneigia, kad A. S. galėjo būti trumpam prigulęs, tačiau kategoriškai tvirtina, kad tuo metu, kai jis sužalojo nukentėjusiajam kaklą, pastarasis sėdėjo ir buvo sąmoningas. Todėl jis net nepagalvojo ir nesuprato, kad A. S. gali būti bejėgiškos būklės. Be to, apeliantas pažymi, kad A. S. kaklo sužalojimo momento niekas, išskyrus jį, nematė. Liudytojai parodė, kad įvykio metu buvo tamsu, degė tik viena žvakė ir jie nepamatė kaip buvo sužalotas A. S. kaklas. Medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad nukentėjusiojo ir užpuoliko tarpusavio padėtys keitėsi, o tai, apelianto manymu, reiškia, kad nukentėjusysis judėjo. Sužalojimas A. S. pakaušyje taip pat patvirtina jo parodymus, kad tuo metu, kai jis mušė nukentėjusįjį, pastarasis sėdėjo, nes pakaušio neįmanoma sužaloti žmogui gulint. Dėl to apeliantas mano, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių teismo išvadą, kad jis nužudė bejėgiškos būklės žmogų.

Apeliantas taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad jis įvykio metu buvo apvogtas, dingo jo dokumentai ir mobilaus ryšio telefonas. Jis norėjo pradėti naują gyvenimą, susirasti legalų darbą, todėl praradęs dokumentus labai susijaudino. Apeliantas prašo jo susijaudinimą dėl įvykio metu dingusių jo dokumentų pripažinti jo atsakomybę švelninančia aplinkybe. Be to, apeliantas nurodo, jog jis labai gailisi dėl padaryto nusikaltimo ir prašo į šią aplinkybę atsižvelgti jam skiriant bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis G. Ž. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti.

Nuteistojo G. Ž. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas neginčija ir neskundžia nuosprendžio dalies, kuria jis nuteistas už nukentėjusiųjų Ž. K., Ž. S., I. G. ir E. G. nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliantas taip pat neginčija savo kaltės ir dėl A. S. nužudymo, tačiau jis nesutinka su šios jo nusikalstamos veikos kvalifikavimu ir paskirtos bausmės dydžiu, todėl prašo pakeisti jo nusikalstamų veiksmų kvalifikaciją dėl A. S. nužudymo ir paskirti švelnesnę bausmę.

Nors apeliantas savo skunde nenurodė konkretaus prašymo dėl jo veikos perkvalifikavimo, tačiau iš skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka su jo nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teigdamas, kad nukentėjusysis nužudymo metu nebuvo bejėgiškos būklės. Todėl darytina išvada, kad apeliantas prašo jo įvykdytą nužudymą kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas.

Kolegijos manymu, pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo G. Ž. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota kaip bejėgiškos būklės žmogaus nužudymas (BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Teismų praktikoje nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą (bejėgiškos būklės), kai nužudomas asmuo, kuris dėl fizinių ar dėl psichinių savybių negali suprasti kaltininko veikos pobūdžio, negali gintis ar kitaip išvengti pavojaus arba aktyviai pasipriešinti kaltininkui. Tokia būsena gali būti dėl ligos, invalidumo, praradus sąmonę arba dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46, 13 punktas).

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis A. S. buvo sunkaus girtumo būklės, jo kraujyje rasta 3,12 promilės etilo alkoholio (t. 1, b. l. 35), todėl jis dėl apsvaigimo negalėjo savarankiškai eiti, gintis, priešintis ar kitaip išvengti fizinio smurto. Nuteistasis tai matė, akivaizdžiai suprato ir pasinaudojo nukentėjusiojo A. S. bejėgiška būkle, panaudojo prieš jį fizinį smurtą, sukėlusį mirtį. Apeliantas, nesutikdamas su tokia teismo išvada, savo skunde teigia, kad tuo metu, kai jis sužalojo nukentėjusiajam kaklą, pastarasis sėdėjo ir buvo sąmoningas, todėl jis nesuprato, kad A. S. gali būti bejėgiškos būklės. Tokie apelianto skundo teiginiai yra paneigti byloje surinktais ir skundžiamame nuosprendyje aptartais įrodymais. Visi įvykio vietoje buvę ir betarpiškai įvykį matę asmenys parodė, kad tuo metu kai nuteistasis G. Ž. naudojo fizinį smurtą prieš A. S., pastarasis girtas gulėjo ir jokių savarankiškų veiksmų neatliko. Nukentėjusioji Ž. K. teisme parodė, kad A. S. girtas visą laiką gulėjo toje pačioje vietoje ir nebuvo nei atsikėlęs, nei atsisėdęs (t. 2, b. l. 189-190). Nukentėjusioji Ž. S. parodė, kad nuteistasis mušė A. S., kuris visą laiką gulėjo ir girtas miegojo. A. S. atsikėlęs nebuvo, visą laiką pragulėjo, net kai peiliu rėžė gulėjo (t. 2, b. l. 191-192). Nukentėjusioji E. G. parodė, kad A. S. visą laiką šalia jos gulėjo bei paneigė apelianto parodymus, kad A. S. sėdėjo prieš nuteistąjį (t. 2, b. l. 192-193). Liudytojas G. V. teisme parodė, kad A. S. užmigo dar prieš prasidedant konfliktui, jis atsikėlęs nebuvo, gulėjo ir į jam suduodamus smūgius nereagavo (t. 2, b. l. 193-194). Taigi visi įvykio vietoje buvę asmenys vienodai ir nuosekliai parodė, kad nukentėjusysis A. S. viso konflikto metu girtas gulėjo, prieš jį naudojamo fizinio smurto metu nuteistajam nesipriešino ir jokių savarankiškų veiksmų neatliko. Apeliantas nei savo parodymuose, nei apeliaciniame skunde taip pat nenurodė, kad nukentėjusysis jam būtų priešinęsis. Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių matyti, kad nuteistasis prieš padarydamas A. S. mirtį sukėlusį sužalojimą, t. y. prieš suduodamas peiliu smūgį į kaklą, dar sudavė 19 smūgių kojomis ir rankomis bei metaline šluotos koto dalimi į įvairias kūno vietas bei du smūgius peiliu į kairę ausį, tačiau nukentėjusysis nuo šių smūgių nesigynė ir jiems nesipriešino. Apeliantas, teigdamas, kad nukentėjusysis jam suduodamų smūgių metu judėjo, t. y. nebuvo bejėgiškos būklės, remiasi medicinos specialisto išvadoje nurodyta išvada, kad nukentėjusiojo ir užpuoliko tarpusavio padėtys keitėsi. Tačiau apeliantas minėtą specialisto išvadą nurodo ne visiškai tiksliai. Visų pirma, apelianto minimoje specialisto išvadoje Nr. M 1552/08 (01) nėra prieita prie kategoriškos išvados, kad nukentėjusysis konflikto metu sąmoningai judėjo. Specialistas apie nukentėjusiojo ir užpuoliko tarpusavio padėtį sprendė pagal užpuoliko atliktus veiksmus prieš nukentėjusįjį. Išvadose nurodyta, kad konfliktas truko kurį laiko tarpą, kurio metu užpuolikas sudavinėjo (traumavo) skirtingais daiktais (ar įrankiais) į skirtingas kūno vietas ir iš skirtingos padėties, todėl darytina išvada, kad nukentėjusiojo ir užpuoliko tarpusavio padėtys keitėsi (t. 1, b. l. 30-35). Be to, nagrinėjamoje byloje buvo atliktas papildomas kriminalistinis tyrimas ir duota išvada, kad sužalojimų išsidėstymas, jų lokalizacija, padarymo mechanizmas konkrečios nukentėjusiojo ir jį sužalojusio asmens tarpusavio padėties nenurodo, todėl atsakyti, kokia galėjo būti (buvo) G. Ž. ir A. S. tarpusavio padėtis trauminių poveikių (smūgių) metu, negalima (t. 2, b. l. 169-176). Tokiu būdu apelianto teiginiai, kad jis nesuprato nukentėjusiojo būklės bejėgiškumo, yra paneigti ne tik nukentėjusiųjų Ž. K., Ž. S., E. G. ir liudytojo G. V. parodymais, bet ir specialistų išvadomis.

Nuteistojo skundo teiginiai, kad apsvaigimas nuo didelio alkoholio kiekio A. S. buvo įprastas dalykas ir ši aplinkybė negalėjo jo padaryti bejėgiškos būklės, taip pat, kad A. S. kaklo sužalojimo momento niekas, išskyrus jį, nematė, yra deklaratyvūs ir nepaneigiantys teismo išvadų dėl jo kaltės tyčia nužudžius bejėgiškos būklės žmogų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus atskirus įrodymus bei jų visetą ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. buvo bejėgiškos būklės dėl stipraus apsvaigimo nuo alkoholio, kad nuteistasis G. Ž. tai suvokė ir tuo pasinaudojo. Teismas pagrįstai G. Ž. pripažino kaltu padarius jam inkriminuotą nusikaltimą ir tinkamai jo nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

Apeliantas nesutinka ir su jam paskirta bausme, teigia, kad jis įvykio metu buvo apvogtas (dingo jo dokumentai ir mobilaus ryšio telefonas), dėl to labai susijaudino. Prašo susijaudinimą dėl įvykio metu dingusių dokumentų pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Toks apelianto prašymas negali būti tenkinamas, nes tam nėra teisinio pagrindo.

BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte yra numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme, dideliu susijaudinimu dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų teismo pripažįstamas toks kaltininko emocinės būsenos pakitimas, kai dėl to pakinta intelektualinė bei valinė kaltininko būsena ir dėl to susilpnėja jo veiksmų kontrolė. Be to, BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažįstama tik tuomet, kai nustatoma, jog nusikaltimas padarytas tuojau po neteisėtų veiksmų atlikimo. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis A. S. prieš nuteistąjį jokių neteisėtų veiksmų, kurie nuteistajam būtų sukėlę didelį susijaudinimą, neatliko. Kaip jau buvo aptarta šioje nutartyje, nukentėjusysis A. S. viso konflikto metu girtas gulėjo ir jokių veiksmų iš viso neatliko. Todėl akivaizdu, kad nuteistasis prieš nukentėjusįjį A. S. smurtinius veiksmus atliko ne dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų, o dėl konflikto metu kilusio kaltininko pykčio. Nors apeliantas teigia, kad jis susijaudino dėl dingusių dokumentų ir mobilaus ryšio telefono, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nei apelianto dokumentų, nei mobilaus ryšio telefono niekas paėmęs nebuvo (juolab nukentėjusysis A. S.), pats nuteistasis dėl girtumo nesugebėjo rasti savo daiktų. Esant aptartoms aplinkybėms, pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas), nėra jokio pagrindo.

Be to, apeliantas savo skunde teigia, kad jis gailisi nusikaltęs ir prašo į šią aplinkybę atsižvelgti skiriant jam bausmę. Atsakomybę lengvinanti aplinkybė - kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis - yra numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, ne tik aplinkybę, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, bet ir tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas tokios nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės nenustatė. Teismas konstatavo, kad kaltininkas aiškindamas apie įvykį neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio, kitas įvykio aplinkybes pripažino tik verčiamas surinktų įrodymų, todėl nėra pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia apygardos teismo išvada. Apeliantas naujų aplinkybių, kurioms esant teismas galėtų daryti priešingą išvadą, nenurodė, teismas tokių aplinkybių nenustatė.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos tinkamos bausmės ir jos nėra aiškiai per griežtos.

Apygardos teismas, skirdamas apeliantui bausmes, BK 54 straipsnyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Minėtas įstatymas reikalauja, kad teismas skirtų bausmę baudžiamojo įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose bei atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, motyvus ir tikslus, kaltės formą, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas apeliantui bausmes už jo įvykdytus nusikaltimus, atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą: nuteistasis padarė vieną labai sunkų ir keturis nesunkius smurtinius nusikaltimus, visi nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia. Nusikaltimų motyvai buvo asmeninio tarpusavio konflikto metu kilęs nuteistojo pyktis. Nuteistojo padaryto labai sunkaus nusikaltimo pasekmės yra labai sunkios ir negrįžtamos – atimta kito žmogaus gyvybė. Apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – apeliantas nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Skundžiamame nuosprendyje įvertinta ir nuteistojo asmenybę charakterizuojanti medžiaga. Iš jos matyti, kad nuteistasis anksčiau 5 kartus teistas, teistumai neišnykę ir nepanaikinti, pripažintas pavojingu recidyvistu, naujus nusikaltimus padarė vos praėjus 4 mėnesiams po paleidimo iš pataisos namų.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas paminėtas aplinkybes nuteistajam už jo padarytus tyčinius nusikaltimus paskyrė tinkamas laisvės atėmimo bausmes. Apeliantui paskirtos bausmės atitinka BK 41, 54, 56 straipsnių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežtos, todėl jas švelninti nėra įstatyminio pagrindo. Taip pat apeliantui paskirtos bausmės teisingai subendrintos pagal BK 63 straipsnio 6 dalyje numatytas bausmių bendrinimo taisykles.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

nuteistojo G. Ž. apeliacinį skundą atmesti.