Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, P-438-213-07

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-05-24
Bylos Nr.: P-438-213-07
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Birutė Janavičiūtė (pirm.), Antanas Ablingis, Romanas Klišauskas (pran.)
Pareiškėjas: V.P.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

66.3pavadinimo nepavyko patikrinti
66.4pavadinimo nepavyko patikrinti
66.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. P8-213/2007Procesinio sprendimo kategorija 66.3; 66.4; 66.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. gegužės 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V.P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 pagal pareiškėjo V.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 168654,50 Lt žalą, kurią jam padarė Lietuvos valstybė neteisėtai atimdama Vidaus reikalų pareigūnui paskirtos pensijos didžiąją dalį už laikotarpį nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d.

Patikslintame skunde paaiškino, kad pagal galiojančius įstatymus 1987 m. gegužės 16 d. jam paskirta 198,75 rublių dydžio policijos pareigūno valstybinė pensija. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos ir prokuratūros pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nustato vienodą valstybinės pensijos už tarnybą dydžio apskaičiavimo tvarką tiek pareigūnams, kurie išėjo į pensiją iki įstatymo įsigaliojimo, tiek pareigūnams, kurie išėjo po įstatymo įsigaliojimo. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai, kurie išėjo į pensiją iki įstatymo įsigaliojimo, yra diskriminuojami. Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM), perskaičiuodama pensiją, vadovavosi Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 281 nustatytu pensijos dydžiu, kuris buvo iki 1994 m. gruodžio 31 d., ir neatsižvelgė į jo realų darbo užmokestį. Tai prieštarauja Konstitucijai. Pareiškėjo nuomone, nepriklausomai nuo to kokiais pinigais buvo skaičiuojamas darbo užmokestis – rubliais, talonais ar litais, pensija turėjo būti perskaičiuojama vadovaujantis tik įstatymu, t. y. atsižvelgiant į jo 2616,94 litų darbo užmokestį. Pareiškėjo nuomone, Vidaus reikalų ministerija perskaičiuodama pensiją į litus, privalėjo litą susieti su JAV doleriu. Pareiškėjas pažymėjo, kad jo darbo užmokestis per metus buvo 4350 rublių arba 6860,82 JAV doleriai arba 31403,28 Lt.

Be to, pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimo nuostatomis, numatančiomis, jog pareigūnų ir karių valstybinė pensija apskaičiuojama ir mokama atsižvelgiant į pareigūno ar kario darbo užmokestį ir kad įstatymų leidėjas, nustatydamas pareigūnų ir karių pensiją už tarnybą, negali įtvirtinti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį nustatant skiriamos pensijos dydį nebūtų atsižvelgiama į pareigūno darbo užmokesčio dydį. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad valstybė, atimdama iš jo didžiąją dalį pensijos, t. y. nuosavybės, pažeidė žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. l nuostatas. Pareiškėjo nuomone, pažeistos ir 1997 m. birželio 9 d. pasirašytos ir 2001 m. birželio 29 d. ratifikuotos Europos Chartijos 23 straipsnio nuostatos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, įtvirtinančios nuosavybės neliečiamumą. Pareiškėjas pažymėjo, kad H. Petrusevičius, kuris dirbo tose pačiose pareigose ir tokį pat metų skaičių, gaudavo tokį pat darbo užmokestį, gauna 1402,99 Lt pensiją. Pareiškėjo tvirtinimu, valstybė jam nemokėjo pagal įstatymą paskirtos 1429,01 Lt dydžio pensijos bei jos neindeksavo. Todėl, pareiškėjo teigimu, nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d. jam buvo padaryta 168654,50 litų turtinė ir moralinė žala. Pareiškėjas manė, kad valstybė pažeidė Civilinio kodekso 6.246 straipsnį – veikė neteisėtai, nes perskaičiuojant pensiją pažeidė Įstatymą ir Konstituciją. Pareiškėjas nesutiko su Vidaus reikalų ministerijos veiksmais, padarytais 1993-1995 metais, perskaičiuojant ir neindeksuojant jo pensijos.

Atsakovę, Lietuvos valstybę, atstovaujanti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė bylą nutraukti.

Atsiliepimas

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas 2003 metais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš Lietuvos valstybės 123834,56 Lt žalos, kurią valstybė jam padarė neteisėtai atimdama paskirtos vidaus reikalų pareigūno pensijos dalį laikotarpiu nuo 1994 m. balandžio 30 d. iki 2003 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas apskundė šį sprendimą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, tačiau teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi (Administracinė byla Nr. A14-154/2004) pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas savo 2005 m. gruodžio 14 d. ir 2005 m. gruodžio 30 d. patikslintuose skunduose reiškia pretenzijas tam pačiam atsakovui, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip ir savo skunduose, dėl kurių yra priimti paminėti teismų sprendimai. Vidaus reikalų ministerija manė, kad ši situacija atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 2 dalies nustatytas sąlygas, todėl byla turi būti nutraukta.

Papildomuose pirmosios instancijos teismui pateiktuose paaiškinimuos pareiškėjas teigė, kad jo bylos ir buvusio policininko L.Š. bylų pagrindai ir dalykai analogiški. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutarties motyvai jam atvėrė galimybes apginti teises remiantis Konstitucija. Nurodė, kad paaiškėjus šioms naujoms aplinkybėms, kurios anksčiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinomos, jis ir kreipėsi dar kartą į teismą. Pažymėjo, kad 1993 m. birželio mėn. (keičiant talonus į litus) VRM be jokio pagrindo jo darbo užmokestį sumažino 100 kartų, o tai nulėmė, kad jo pensija buvo perskaičiuota nuo labai mažos sumos. VRM neturėjo teisės sumažinti pensijos pagal Vyriausybės nutarimą. Tvirtino, kad jam paskirta pareigūno valstybinė pensija buvo mokama pilna, t. y. 198,75 Rb arba 1429,01 Lt. Taip pat nurodė, kad VRM nesuteikė jam galimybės pasirinkti didesnę (kaip II gr. invalido) pensiją. Manė, kad teisiniu aspektu jo valstybinės pensijos perskaičiavimo teisinis reguliavimas prieštarauja Konstituciniam asmenų lygybės įstatymui ir principui, t.y Konstitucijos 29 straipsnio l daliai. Pagal įstatymą jo pensija 198,75 Rb (1429,01 Lt) buvo paskirta iki gyvos galvos, todėl teisė į nuolatines pajamas iš šios pensijos yra laikytinos nuosavybe, o atsakovas ją (didžiąją dalį pensijos) nusavino.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. kovo 9 d. sprendimu nusprendė pareiškėjo skundą dalyje dėl 44819,94 Lt žalos, padarytos laikotarpiu nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 1994 m. balandžio 29 d. ir nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d., atlyginimo atmesti, o administracinę bylą dalyje dėl 123834,56 Lt žalos, padarytos laikotarpiu nuo 1994 m. balandžio 1 d. iki 2003 m. liepos 1 d., atlyginimo nutraukti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui pensija už ištarnautus metus paskirta 1987 m. gegužės 16 d. pagal tuo metu galiojusį TSRS Ministrų Tarybos 1985 m. gegužės 30 d. nutarimą Nr. 493. Nustojus galioti minėtam TSRS Ministrų Tarybos nutarimui, pareiškėjui pensija mokama vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 281. Pagal minėtą Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą pareiškėjui mokama pensija priskirta prokuratūros, vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų pareigūnų pensijų kategorijai. Tokios rūšies pensiją pareiškėjui atsakovas moka iki šiol pagal 1994 m. gruodžio 13 d. įstatymu Nr. I-693 patvirtintą šios rūšies pensijų mokėjimo tvarką ir sąlygas.

Teismas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui valstybinio socialinio draudimo pensiją mokėjo pagal tai reglamentuojančius norminius teisės aktus, todėl jos veiksmai laikytini teisėtais. Teismas padarė išvadą, kad nėra būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtumo, todėl pareiškėjo teiginys, kad Vidaus reikalų ministerija pasisavino didžiąją dalį jam priklausančios pensijos, neatitinka tikrovės.

Teismas pažymėjo, kad iš pareiškėjo skundo teismui turinio matyti, kad jis pripažįsta ir neginčija, jog jam paskirta ir skaičiuojama pensija teisingai pagal galiojančius teisės aktus, tačiau patys teisės aktai yra socialiai neteisingi savo turiniu, nes sudaro didelę socialinę nelygybę tarp tose pačiose pareigose, toje pačioje sistemoje ir tokį pat laiką dirbusių asmenų. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje. Teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Pareiškėjo skundo reikalavimas skaičiuoti ir mokėti jam pensiją, savo dydžiu lygią pensijai, kurią gauna šiuo metu iš panašių pareigų išeinantys į pensiją vidaus reikalų pareigūnai, nepagrįstas įstatymu. Tokio pensijos skaičiavimo būdo galiojantys teisės aktai nenumato.

Teismas taip pat nustatė, kad 2003 m. rugsėjo 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu priteisti iš Lietuvos valstybės 123834,56 Lt žalą, kurią valstybė jam padarė neteisėtai atimdama Vidaus reikalų pareigūno paskirtos pensijos didžiąją dalį per laikotarpį nuo 1994 m. balandžio 30 d. iki 2003 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. gegužės 13 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. spalio 31 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kaip matyti iš pareiškėjo reikalavimo, pareiškėjas į teismą dėl žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 1994 m. balandžio 30 d. iki 2003 m. liepos 1 d., atlyginimo priteisimo kreipėsi antrą kartą tuo pačiu pagrindu. Byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Todėl administracinė byla pagal pareiškėjo skundą dalyje dėl 123834,56 Lt žalos, atsiradusios už laikotarpį nuo 1994 m. balandžio 30 d. iki 2003 m. liepos 1 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu nutrauktina.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei patenkinti patikslinto skundo reikalavimus.

Pareiškėjas nurodė, kad teismas bylą išnagrinėjo neobjektyviai. Teismas be jokio teisinio pagrindo antrą kartą nagrinėjo 2003 m. rugsėjo 3 d. dienos skundą, neatsižvelgė į proceso metu duotus paaiškinimus, jų nenagrinėjo. Teismo rezoliucinėje sprendimo dalyje neaišku iš kur paimtas reikalavimas “44819,94 Lt” sumai dėl neaiškaus „laikotarpio atlyginimo”, kuris atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas pažymėjo, kad Vyriausybės veiksmai pagal 1991 m. liepos 17 d. nutarimą Nr. 281, kuriuo vadovavosi Teismas atmesdamas skundą, yra nepagrįsti ir prieštarauja Konstitucinio Teismo nuostatoms. Pensijos dydį mažinti nutarimais negalima, nes tai prieštarauja Konstitucijai (2003 m. liepos 4 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Į tai teismas neatsižvelgė. Teismas akivaizdžiai nepagrįstai rėmėsi Vyriausybės nutarimu Nr. 281. Jame nėra nė žodžio apie darbo užmokesčio mažinimą 100 kartų. VRM aiškiai ir neteisėtai pasinaudojo Lito Komiteto nutarimu, kur kalbama apie pinigų keitimo santykį 100:1. Byloje yra dokumentai, kurie patvirtina šiuos VRM neteisėtus veiksmus (žr. VRM pažymas Nr. 15/40, Nr. 20-3-565 bei Nr. 219). 1987 m. gegužės 16 d. pareigūno valstybinė pensija įstatymu buvo paskirta iki gyvos galvos ir buvo mokama pilna iki laikinų pinigų įvedimo. Tuo metu VRM pensiją paskyrė atsižvelgdama į darbo užmokestį, kuris buvo pakankamai didelis ir užtikrino aukštą pragyvenimo lygį. 1993 m. birželį ta pati VRM, perskaičiuojant pensiją, į darbo užmokestį neatsižvelgė, neteisėtai jį sumažino.

Pareiškėjo manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas prie bylos prijungdamas 2003 m. rugsėjo 3 d. skundą neįžvelgė, kad tas skundas mažai ką turi bendra su skundu, paduotu tam pačiam teismui 2005 m. gruodžio 14 d. bei 2005 m. gruodžio 30 d., išskyrus tai, kad naujame skunde yra tas pats atsakovas ir besikeičiantis dalyko turinys. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2003 m. rugsėjo 3 d. skundo dalykas buvo visiškai kitas. Pareiškėjo nuomone, 2005 m. gruodžio 30 d. patikslintame skunde teikdamas reikalavimus teismui jis pateikė visiškai naujas aplinkybes, kurių anksčiau nežinojo nei jis pats, nei teismas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad VRM nesuteikė pareiškėjui pareigūno valstybinės invalidumo pensijos, kuri turėjo būti didesnė už priskaičiuotą „už tarnybą” pensiją. Atsakovas pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, kur sakoma, kad „...pensija skiriama didesnioji”. Tokiam pasirinkimui atsakovas jo prašymą atmetė, tačiau ir teismas į jį nekreipė jokio dėmesio. Pareiškėjas akcentavo, kad reikalavo ir dabar reikalauja, kad teismas įpareigotų VRM peržiūrėti pensijos perskaičiavimą ir leistų pasirinkti didesniąją pensiją. Tvirtino, kad tokią teisę turi, nes į pensiją išėjo būdamas invalidu. Aiškino, kad iš bylos medžiagos matosi, jog VRM vykdo turtinę diskriminaciją, nuosavybės nusavinimą bei lygių teisių pažeidimus, darbo užmokesčio ar pensijos sumažinimo faktus pateisina neva tuo metu galiojančiais įstatymais, nežiūrint į tai, jog tie įstatymai prieštaravo Konstitucijai.

Be to, pareiškėjas teigė, kad:

Atsakovas, perskaičiuodamas pensiją, netaikė Vidaus reikalų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo bei jo įgyvendinimo Nuostatų;VRM pažeidė Įstatymo 16 straipsnio 6, 7 dalių nuostatas, o teismas šio pažeidimo „nepastebėjo”;Pensijos perskaičiavimui turėjo būti taikoma ir Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata. VRM šią nuostatą vykdyti atsisakė;Buvo pažeistas Nuostatų 33 punkto reikalavimas. Pagal Nuostatų 33 punktą pensija turėjo būti indeksuojama, tačiau nuo 1994 m. birželio ji nebuvo indeksuojama;Atsakovas pažeidė Lito Komiteto 1993 m. birželio 14 d. dienos nutarimą, kuriame nustatytas santykis „100:1” pinigų keitimui, o ne darbo užmokesčio mažinimui 100 kartų. Keista, kad prisimintas darbo užmokestis, kuris buvo mokamas rubliais, dar prieš 10 metų. VRM padarė taip todėl, kad pensija būtų sumažinta 14 kartų. Nutarimu mažinti pensijos dydį negalima pagal Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimą. Pareiškėjo pensija buvo sumažinta prieštaraujant bet kokiai logikai;Atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsnių nuostatas.

Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neišnagrinėjo visų jo pareikštų reikalavimų, tokiu būdu pažeidė ABTĮ 79 straipsnio 1 dalį, 81, 86, bei 88 straipsnių nuostatas. Apeliaciniame skunde buvo minimi ir pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstyti teiginiai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą VRM nesutiko su apeliaciniu skundu.

Nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, kad jo pensija buvo išreikšta litais neva neteisėtai pritaikius Lito komiteto nustatytą talono ir lito santykį 100:1. Pareiškėjas laiko, kad jo pensija turėjo būti išreikšta litais padauginus 1987 m. paskirtos pensijos 198,75 rublių dydį iš 7,19, t. y. rublius keisti doleriais pagal 1987 m. santykį 1,5772, po to dolerius keisti litais pagal 1993 m. santykį 4,5572 (1,5772 x 4,5572 = 7,19). Toks pareiškėjo reikalavimas prieštarauja tiek Pinigų išleidimo įstatymo 4 straipsnio l daliai, tiek Įstatymui dėl Lietuvos Respublikos piniginių vienetų pavadinimo bei jų dydžių pakeitimo ir vartojimo įstatymuose ir kituose norminiuose aktuose, tiek Vyriausybės 1993 m. liepos 2 d. nutarimui Nr. 483 „Dėl pensijų skyrimo ir mokėjimo litais tvarkos”.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. spalio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. kovo 9 d. sprendimą paliko nepakeistą, pareiškėjo V.P. apeliacinį skundą atmetė.

Šalies argumentai

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde neteisingai nurodo, kad 2003 m. rugsėjo 3 d. skunde, kuris buvo išnagrinėtas administraciniame teisme, ir teismui paduotuose 2005 m. gruodžio 14 d. bei 2005 m. gruodžio 30 d. skunduose nurodytas visiškai kitas skundo dalykas. Šioje byloje patikslintu 2005 m. gruodžio 30 d. skundu pareiškėjas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 168654,50 Lt žalą, kurią jam padarė Lietuvos valstybė neteisėtai atimdama Vidaus reikalų pareigūnui paskirtos pensijos didžiąją dalį už laikotarpį nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo administracinės bylos Nr.I18-1758-03, 2003 m. rugsėjo 3 d. skundu, kuris teisme buvo gautas 2003 m. rugsėjo 4 d., pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės žalą, kurią valstybė jam padarė neteisėtai atimdama Vidaus reikalų pareigūno paskirtos pensijos didžiąją dalį. Tik šiame skunde pareiškėjas prašė 123834,56 Lt žalos už nuo 1994 m. balandžio 30 d. iki 2003 m. liepos 1 d., t.y. už trumpesnį laikotarpį. Todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatęs, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos, atsiradusios laikotarpiu nuo 1994 m. balandžio 30 d. iki 2003 m. liepos 1 d., atlyginimo priteisimo kreipėsi antrą kartą tuo pačiu pagrindu, kad byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu yra užbaigta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, pagrįstai Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punkte numatytu pagrindu nutraukė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dalyje dėl 123834,56 Lt žalos, atsiradusios už laikotarpį nuo 1994 m. balandžio 30 d. iki 2003 m. liepos 1 d.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog tam, kad atsirastų deliktinė atsakomybė, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, kaltė, žala ir priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.246 - 6.250 straipsniai). Pareiškėjas padarytą jam žalą kildino iš Vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų, atliktų perskaičiuojant jam pensiją, t.y jis prašė pirmosios instancijos teismo priteisti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio, numatančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, 1 dalį, būtina nustatyti, kad valstybės valdžios institucija priėmė neteisėtą aktą, dėl kurio atsirado žala. Pagal šio straipsnio 2 dalį, šiame straipsnyje terminas "valdžios institucija" reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Pagal šio straipsnio 3 dalį, šiame straipsnyje vartojamas terminas "aktas" reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Pareiškėjo nuomone, Vidaus reikalų ministerija perskaičiuodama pensiją į litus, privalėjo tai daryti susiedama su JAV doleriu pareiškėjo nurodomu kursu (rublius keisti doleriais pagal 1987 m. santykį 1,5772, po to dolerius keisti litais pagal 1993 m. santykį 4,5572 (1,5772 x 4,5572 = 7,19)). Tačiau, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, tokios paskirtosios pensijos perskaičiavimo tvarkos nenumato jokie galiojantys įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai. Byloje nepateikta įrodymų ir teismas nenustatė, kad perskaičiuojant pareiškėjui 1987 m. gegužės 16 d. paskirtą 198,75 rublių dydžio policijos pareigūno valstybinę pensiją, būtų buvę pažeisti šiuos santykius reglamentavę ar šiuo metu reglamentuojantys galiojantys norminiai teisės aktai. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo teisę į pareigūno valstybinę invalidumo pensiją, kuri buvo didesnė už jam paskirtą pensiją už tarnybą, ir kad VRM pareigūnai neteisėtai paskyrė jam mažesnę pensiją, tuo padarydami žalą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde tik abstrakčiai nurodyti įstatymų ir kitų norminių teisės aktų pažeidimai, jie nepagrįsti jokiais įrodymais. Įvertinęs visa, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad nenustačius, jog Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai neatliko neteisėtų veiksmų (veikimo, neveikimo), įtakojo dalies pareiškėjui paskirtos Vidaus reikalų pareigūno pensijos neišmokėjimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl 44819,94 Lt žalos, padarytos laikotarpiu nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 1994 m. balandžio 29 d. ir nuo 2003 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d., atlyginimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą šioje dalyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad apeliantas nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas neišnagrinėjo visų jo pareikštų reikalavimų ir tokiu būdu pažeidė ABTĮ 79 straipsnio 1 dalį, 81, 86, bei 88 straipsnių nuostatas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl 2005 m. gruodžio 14 d. skundo Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. gruodžio 20 d. priėmė nutartį, kuria buvo nustatytas pareiškėjui terminas pateikti teismui patikslintą skundą, kuriame būtų tinkamai suformuluotas reikalavimas teismui. Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo priimtas ir paskirtas nagrinėti pareiškėjo 2005 m. gruodžio 30 d. patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas buvo suformulavęs vieną reikalavimą, t.y. jis prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 168654,50 Lt žalą, kurią jam padarė Lietuvos valstybė neteisėtai atimdama Vidaus reikalų pareigūnui paskirtos pensijos didžiąją dalį už laikotarpį nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 1 d. Šį reikalavimą pirmosios instancijos teismas ir išnagrinėjo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog taip pat nėra ir pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su paklausimu ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų 1994 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. I-693 1 straipsnis savo apimti neprieštarauja LR Konstitucijai, teisinės valstybės principui, ar nediskriminuoja pareigūno, kadangi, pareiškėjo nuomone, jo atžvilgiu šio straipsnio norma sukuria tokią situaciją, kai vėliau už pareiškėją išėję į pensiją pareigūnai yra geresnėje padėtyje, nepriklausomai nuo to, jog vidaus reikalų sistemoje dirbo tą patį darbą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 2 d., teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar atitinka Konstituciją tas įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, jeigu yra pagrindas manyti, kad tas įstatymas ar kitas teisės aktas, prieštarauja Konstitucijai. Tam, kad būtų galima tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos priteisimo, būtina konstatuoti, jog ji buvo padaryta neteisėtais Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų veiksmais (veikimu, neveikimu). Taigi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų 1994 m. gruodžio 13 d. įstatymo Nr. I-693 1 straipsnis, kuris nustato kokie Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, netaikytinas nagrinėjant šią bylą.

IV.

Pareiškėjas 2006 m. gruodžio 5 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 (2007 m. kovo 15 d. taip pat buvo gautas patikslintas prašymas dėl proceso atnaujinimo), kuriuo, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 6 punktais, prašo:

Atnaujinti procesą ir panaikinti 2006 m. spalio 23 d. neteisėtą nutartį;Nušalinti atsakovo atstovą (A.S.), kuris nagrinėjant bylą nesąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis;Priteisti iš Lietuvos valstybės materialinę žalą 174 487,96 Lt, padarytą per laikotarpį nuo 1994 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.;Priteisti iš Lietuvos valstybės moralinę žalą 1 744 879,60 Lt, padarytą per laikotarpį nuo 1994 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d.;Įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, kad ji vadovaudamasi Pareigūnų ir karių pensijų įstatymo 4 straipsnio bei 5 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pripažintų V.P. didesnę valstybinę invalidumo pensiją.

Prašymą dėl proceso atnaujinimo grindžia šiais motyvais bei argumentais:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjo teigimu, nuo 2003 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo jo skundus dėl Lietuvos valstybės padarytos turtinės ir neturtinės žalos, nors proceso metu nedalyvavo atsakovas ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą. Todėl teismai, nagrinėdami bylą, padarė procesinės teisės normų pažeidimus numatytus Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 50 straipsnio l dalyje bei 53 straipsnio l dalyje – buvo pažeistas proceso šalių lygiateisiškumas bei 3nuostata kad atsakovo atstovas procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaudama Lietuvos valstybę teisme, privalėjo turėti jos įgaliojimą, kuriame būtų nurodyta procesinių veiksmų apimtis. Tokio įgaliojimo Vidaus reikalų ministerija teismui nepateikė, jo byloje nėra. Šiuo atveju, anot pareiškėjo, buvo pažeista ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 3 dalies nuostata - teismas nenustatė atvykusiojo į posėdį atsakovo tapatybės bei nepatikrino atsakovo atstovo įgaliojimo teisėtumo. Teisėto atstovo nebuvo, todėl procesas vyko nedalyvaujant atsakovui. Tokiu būdu buvo pažeistas šalių procesinių teisių lygybės principas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 1 dalis).

2. Pareiškėjo teigimu, valstybė neapsaugojo jo asmeninių, neturtinių teisių - sveikatos, garbės ir orumo, kurios yra susijusios ir su turtinėmis teisėmis (Civilinio kodekso 1.114 straipsnis), buvo pažeista nuosavybės teisių apsauga. Anot pareiškėjo, faktiškai per 12 metų ir 8 mėnesius jam padaryta moralinė žala yra dešimt kartų didesnė už patirtą materialinę žalą. Pareiškėjo skaičiavimu, moralinė žala sudaro 1 744 879,60 Lt. Kaip paaiškina pareiškėjas, 1993 m. birželio mėnesį atsakovas perskaičiuodamas pareiškėjo pensiją iš rublių į litus, ją nustatė 93,37 Lt. dydžio. Tačiau, pasak pareiškėjo, jį ramino tai, jog pensija buvo indeksuojama, todėl tikėtasi, kad pensija pasieks tokį dydį kokį Vidaus reikalų ministerija buvo anksčiau apskaičiavusi ir daugelį metų mokėjo. Situaciją pakeitė tas faktas, kad valstybė nuo 1994 m. gegužės 1 dienos pensijos indeksavimą nutraukė ir ji 10 metų buvo pastovi - 256,37 Lt. Taigi 1994 m. gegužės 1 d. prasidėjęs pensijos didžiosios dalies nusavinimas tęsiasi iki šio laiko. Tai yra tęstinis pažeidimas (Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 5 dalis). Kaip teigia pareiškėjas, jam skirtos pensijos mokėjimo tvarkai nebuvo taikomas Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nei jo įgyvendinimą reglamentuojantys kiti teisės aktai. Šiuo atveju atsakovas 2003 m. spalio 5 d. raštu Nr. 1-977 atsisakė peržiūrėti pareiškėjo valstybinę pensiją už ištarnautus metus iki gyvos galvos ir pakeisti ją į invalidumo pensiją (Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 4 straipsnis bei 5 straipsnio 2 dalis). Tačiau, kaip paaiškina pareiškėjas, teismas šito klausimo neišnagrinėjo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 23 d. nutartyje teigiama, jog „byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėjo teisę į pareigūno valstybinę invalidumo pensiją". Tai, anot pareiškėjo yra netiesa. Byloje yra tokie įrodymai: Invalidumo suteikimo pažyma Nr.067054; Invalido pažymėjimas Nr. 9252, Pažyma Nr.7/4-418, kurioje sakoma, kad pareiškėjas „dėl ligos atleistas iš tarnybos". Teismas į šiuos teisinius argumentus nereagavo. Be to, kaip pabrėžia pareiškėjas, pati valstybė teisinio reguliavimo pataisomis paneigė jo įgytas teises ir teisėtus interesus, kadangi pensijos perskaičiavimo teisinis reguliavimas prieštarauja konstituciniam asmenų lygybės įstatymui ir principui, t. y. Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai. Pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą pareiškėjo pensija 198,75 Rb. arba 313,46 dolerių (1429,01 Lt), buvo paskirta iki gyvos galvos, todėl teisė į nuolatines pajamas iš šios pensijos yra laikytina nuosavybe. Pareiškėjo teigimu, teisinis reguliavimas pagal kurį yra nutraukiamas ar sumažinamas paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas, vertintas kaip pažeidžiantis Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teises saugo įstatymas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d, nutarimo konstatuojamoji II dalis, 6 punktas).

3. Pareiškėjas akcentuoja, kad daugiau kaip 12 metų nebeturi jokių galimybių tinkamai rūpintis savo sveikata, kurią prarado dirbdamas Vidaus reikalų ministerijai. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl ligos buvo priverstas išeiti iš darbo, yra II gr. invalidas. Anot pareiškėjo, 1993 m. pagerėjus sveikatai, ji norėjo atnaujinti tarnybą Vidaus reikalų ministerijoje ir įstatymas tokią galimybę buvo numatęs. Tačiau dėl turėto invalido statuso pareiškėjas į darbą nebuvo priimtas. Be to, anot pareiškėjo, jis negauna pilnų socialinių garantijų, gautą Sodros pensiją suvartoja gydymuisi ir nemokamai negali atlikti kitų gydymo procedūrų bei gauti kitų priklausančių nuolaidų. Kaip paaiškina pareiškėjas, jis yra diskriminuojamas ne tik prieš savo rango buvusius pareigūnus išėjusius į pensiją po Lito įvedimo, bet ir prieš savo buvusius pavaldinius – policininkus - vairuotojus ar policininkus - raštininkus, kurių valstybinės pensijos yra 1100-1300 Lt. Todėl šiandieną juntama didžiulė moralinė žala, kurią padarė Lietuvos valstybė, o bylinėjimasis teismuose pareiškėjui kainavo daug išgyvenimų ir nuolatinių stresų. Teismų padaryti procesinės teisės normų pažeidimai turėjo įtakos priimant neteisėtas nutartis, kadangi liko neišnagrinėti pareikšti reikalavimai, neištirtos aplinkybės dėl invalidumo pensijos skyrimo, darbo užmokesčio sumažinimo 100 kartų klausimas. Pareiškėjo manymu, galima įžvelgti šališką teismo požiūrį į analogiškų klausimų sprendimą. Tai Lito santykio su kitais pinigais, pareiškėjo ir atsakovo aiškinimų vertinimas. Pats pareiškėjas Lito, Dolerio ir Rublio santykį vertino remiantis oficialiu Lietuvos Banko dokumentu, o atsakovo atstovo atstovas 4350,00 Rb. darbo užmokestį pavertė į 43,50 Litus „kablelio" pagalba, bet nesiremiant įstatymu. Toks teismo veiksmas, pasak pareiškėjo, pažeidė jo teises ir įstatymų saugomus interesus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Iš pareiškėjo 2007 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto patikslinto prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 matyti, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalies 2,3 ir 6 punkte numatytais pagrindais.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Tačiau pažymėtina, jog tokių naujai paaiškėjusių aplinkybių pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodo. Pareiškėjo prašymas iš esmės yra grindžiamas tomis pačiomis aplinkybėmis bei faktais (nepagrįstu valstybinės pensijos dalies nusavinimu, atsisakymu tinkamai bei teisingai indeksuoti pareiškėjui mokamą pensiją, moralinės žalos padarymu pareiškėjui ir pan.), kurie buvo nurodyti administracinę bylą nagrinėjusiems teismams ir kurie teismų buvo įvertinti išnagrinėjus administracinę bylą. Pareiškėjas nenurodo, kokios konkrečiai jo minimos aplinkybės bylos nagrinėjimo metu jam pačiam, taip pat bylas nagrinėjusiems teismams, buvo nežinomos, kokios priežastys tai sąlygojo ir kada šios aplinkybės paaiškėjo (tapo žinomomis). Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nepagrįstai remiasi ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 punktas, kuriuo taip pat remiasi pareiškėjas, nustato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas.

Aiškinant šią teisės normą, pažymėtina, jog ji gali būti taikoma ir ja remiamasi tik tuo atveju, jei yra nustatoma, kad faktai dėl melagingų parodymų, eksperto išvados, neteisingo vertimo, suklastotų dokumentų yra konstatuoti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Būtent įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriame nustatyti šie faktai, galėję turėti įtakos priimant neteisėtą ar nepagrįstą teismo sprendimą administracinėje byloje, buvimas yra ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos teisės normos hipotezė, t. y. jos taikymo sąlyga. Tačiau pareiškėjas, nors ir remiasi ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu, nenurodo koks teismas ir kokioje byloje pripažino, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A6-1660/2006 buvo duoti žinomai melagingi parodymai, ekspertų išvados, padaryti žinomai neteisingi vertimai, suklastoti dokumentai ar daiktiniai įrodymai. Tačiau nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio, kuriame būtų konstatuoti šie faktai, ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu negali būti remiamasi, todėl pareiškėjo prašymas ir šioje dalyje yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Galiausiai ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą.

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad nurodyta teisės norma gali būti taikoma tik tuo atveju, jei yra duomenų apie vienos iš proceso šalių neveiksnumą. Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.10 – 2.11 straipsniu bei 2.74-2.80 straipsniais neveiksniais įstatymo nustatyta tvarka gali būti pripažinti tik fiziniai asmenys. Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir remiasi šiuo proceso atnaujinimo pagrindu, nurodo, kad tinkamai proceso metu nebuvo atstovaujamas atsakovas – Lietuvos valstybė. Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.35 straipsniu, valstybė yra juridinis asmuo ir jos atžvilgiu neveiksnumo kategorija nėra ir negali būti taikoma. Todėl šiuo atveju nėra ir jokio teisinio pagrindo prašant atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 remtis ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 6 punktu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pareiškėjo V.P. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 nėra pagrįstas ABTĮ nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis), todėl jis yra netenkinamas, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V.P. prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A6-1660/2006 pagal pareiškėjo V.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl žalos atlyginimo

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas AblingisBirutė JanavičiūtėRomanas Klišauskas