- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-07-14
- Bylos Nr.
- A-502-1131-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Sutkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
- Pareiškėjas
- UAB „Serdikauskas ir KO“
- Atsakovas
- Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinei muitinei
- Advokatai
- Marius Devyžis
- Kategorijos
- 9.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjo) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininko),
atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Zitai Bareišienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Serdikauskas ir KO“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Serdikauskas ir KO“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas UAB „Serdikauskas ir KO“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti:
1. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2005 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. S-439-(7-442/2005), kuriuo patvirtintas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Departamentas) 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. 1A-18.5-387;
2. Departamento 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-387, kuriuo pavesta Vilniaus teritorinei muitinei atlikti pakartotinį Bendrovės patikrinimą ir priimti naują sprendimą;
3. Vilniaus teritorinės muitinės 2005 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 16KP-14-47, kuriuo muitinė pagal 2004 m. liepos 26 d. T1 deklaraciją Nr. 04LTVR100000411050 įregistravo Bendrovės skolą muitinei 5420 Lt muito ir 10 732 Lt pridėtinės vertės mokesčio (PVM).
Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2005 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 16KP-14-47, kuriuo pagal T1 deklaraciją Nr. 04LTVR100000411050 (2004 m. liepos 26 d.) įregistravo Bendrovės skolą muitinei (5420 Lt muito ir 10 732 Lt PVM). Teritorinė muitinė sprendimą grindė tuo, kad Bendrovė nustatyta tvarka neužbaigė automobilio BMW 540 tranzito procedūros ir dėl to pagal Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 204 straipsnį bei Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalį, atsirado importo skola muitinei. Departamentas, išnagrinėjęs Bendrovės skundą, 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 1A-18.5-387 pavedė teritorinei muitinei atlikti pakartotinį Bendrovės patikrinimą ir priimti naują sprendimą, kadangi konstatavo, jog muitinės sprendime yra nurodyti tik apskaičiuotini mokesčiai, tačiau nenustatyta nei nuo kokios, nei kaip nustatytos automobilio muitinės vertės, nei kokiais mokesčius reglamentuojančiais teisės aktais vadovaujantis apskaičiuoti minėti mokesčiai. Be to, Departamentas nurodė, kad 1993-07-02 Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr.2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas 365 straipsnio 1 dalis nustato procedūros vykdytojui prievolę pateikti įrodymus, kad tranzito procedūra buvo užbaigta, tačiau Bendrovė tokių įrodymų nepateikė, o muitinė neturi pareigos pati tirti įrodymus. Bendrovė paaiškino, kad šioje dalyje atsakovo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir neatitinka teisinio reguliavimo. Komisija Bendrovės skundo iš esmės neišnagrinėjo, ir 2005 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. S-439-(7-442/2005) atmetė jį formaliu pagrindu. Pareiškėjo manymu, Komisija neatsižvelgė į faktą, kad Departamentas, panaikindamas teritorinės muitinės sprendimą, išanalizavęs šio sprendimo nuostatas bei Bendrovės skundo argumentus, išdėstė savo poziciją tiek dėl mokesčio apskaičiavimo pagrindo, tiek dėl mokesčio apskaičiavimo fakto ir tvarkos, t. y. atskyrė mokesčio apskaičiavimo pagrindą nuo mokesčio apskaičiavimo tvarkos. Departamentas savo sprendimu patvirtino teritorinės muitinės sprendimo nuostatas dėl to, kad Bendrovė nepateikė įrodymų, kad tranzito procedūra yra užbaigta. Be to, Departamentas padarė išvadą, kad už prievolių, susijusių su išorinio Bendrijos tranzito procedūra, įvykdymą atsako jos vykdytojas, todėl teritorinė muitinė pagrįstai nusprendė procedūros vykdytojai Bendrovei už įvežtą lengvąjį automobili apskaičiuoti importo mokesčius ir įregistruoti importo mokesčių skolą muitinei. Šioje dalyje Departamentas patvirtino teritorinės muitinės sprendimą ir atmetė Bendrovės argumentus dėl mokesčio apskaičiavimo pagrindo. Kadangi Departamentas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus argumentus, priėmė sprendimą, jog teritorinė muitinė pagrįstai įregistravo Bendrovės skolą muitinei, todėl Bendrovė būtent dėl šių Departamento sprendimo nuostatų pateikė skundą Komisijai.
Pareiškėjas pažymėjo, kad antroje savo sprendimo dalyje Departamentas nurodė, jog teritorinės muitinės taikyta mokesčio apskaičiavimo tvarka neatitiko teisinio reglamentavimo, kadangi 2005 m. birželio 9 d. sprendime tik nurodoma, kad apskaičiuoti mokesčiai, tačiau nenurodyta nei nuo kokios, nei kaip nustatytos automobilio muitinės vertės, nei kokiais mokesčius reglamentuojančiais teisės aktais vadovaujantis apskaičiuoti minėti mokesčiai. Būtent dėl šios aplinkybės Departamentas pripažino teritorinės muitinės sprendimą nepagrįstu ir įpareigojo vietinį mokesčių administratorių priimti naują sprendimą. Šios Departamento sprendimo dalies Bendrovė Komisijai neskundė. Pareiškėjo manymu, Komisija neteisi pasisakydama, jog pripažinus neteisėtu patį mokesčių apskaičiavimo faktą, negali būti svarstomas šio apskaičiavimo pagrindo klausimas. Bendrovė taip pat pažymėjo, kad teritorinė muitinė, pakartotinai išnagrinėjusi tyrimo metu surinktą medžiagą, 2005 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 16KP-18-66 tik papildė 2005 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 16KP-14-47, tačiau naujo sprendimo nepriėmė. Todėl Komisijos teiginys, jog teritorinei muitinei priėmus naują sprendimą, Bendrovė, nesutikdama su juo, turės teisę jį ginčyti mokestiniams ginčams nustatyta tvarka, neatitinka faktinės situacijos.
Pareiškėjas, teigdamas, kad Komisija neišnagrinėjo Bendrovės skundo iš esmės, prašė jo skundus išnagrinėti iš esmės ir atsižvelgti į argumentus, kad tranzito procedūra yra užbaigta. Dėl automobilio BMW 540 tranzito procedūros pripažinimo baigta pareiškėjas nurodė tokius argumentus:
1. Bendrovė prekių neimportavo, tačiau kaip vežėja tranzitu gabeno jas per Lietuvos muitų teritoriją. Bendrovė, 2005 m. vasario 24 d. gavusi teritorinės muitinės pranešimą apie galimą tranzito procedūros neužbaigimą, ir prašymą pateikti įrodymus, kad yra užbaigta bendrojo tranzito procedūra pagal T1 deklaraciją Nr. 04LTVR100000411050 (2004-07-26), įvykdė Komisijos reglamento (EEB) Nr.2454/93 365 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pateikti įrodymus, kadangi 2005 m. kovo mėn. pateikė teritorinei muitinei Ukrainos Volynės srities automobilių inspekcijos pažymą ir automobilio registracijos kortelę, liudijančias, kad automobilis BMW 540 įregistruotas Ukrainoje. Bendrovės manymu, minėti dokumentai yra pakankamai įrodymai, patvirtinantys, jog automobilis išvyko iš Lietuvos. Ukrainos muitinės pateiktas atsakymas, jog minėtas automobilis nebuvo įvežtas į Ukrainos muitų teritoriją, savaime nepaneigia Bendrovės pateiktų dokumentų apie šio automobilio registravimą Ukrainoje teisingumo. Nei teritorinė muitinė, nei Departamentas neatliko jokių užklausimų, netikrino ir nevertino automobilio registracijos galiojimo Ukrainoje.
2. Teritorinė muitinė nesivadovavo visais muitinės veiksmus reglamentuojančiais teisės aktais, o Departamentas nevertino šios aplinkybės. Muitinės departamento 1998 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 205 patvirtintos Nepateiktų muitinei prekių arba neįvykdytų muitinės sankcionuotų veiksmų muitinio įforminimo tvarkos 6 punkte nustatyta, kad atlikus tarnybinį tyrimą ir nustačius, kad prekės, kurioms valstybės sienos perėjimo punkte esančioje išvykimo muitinės įstaigoje buvo įforminta muitinio tranzito procedūra, tačiau kitoje valstybės sienos perėjimo punkte esančioje paskirties muitinės įstaigoje nustatyta tvarka ji nebuvo užbaigta, išvežtos iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos, teritorinės muitinės viršininkas arba jo įgaliotas muitinės pareigūnas priima sprendimą įforminti pažymą apie prekių, kurioms buvo įforminta muitinio tranzito procedūra, pripažinimą išvežtomis iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos. Šioje teisės akto normoje yra nustatyta ne muitinės pareigūno galimybė, o pareiga, esant tam tikroms sąlygoms, įforminti pažymą. Todėl, pareiškėjo manymu, esant visiems įrodymams, jog automobilis išvyko iš Lietuvos Respublikos ir yra registruotas Ukrainoje, teritorinės muitinės viršininkas arba jo įgaliotas muitinės pareigūnas turėjo priimti sprendimą įforminti pažymą apie automobilio pripažinimą išvežtu iš Lietuvos muitų teritorijos.
3. Aplinkybę, kad Bendrovė minėtą automobilį po muitinio patikrinimo ir muitinių procedūrų sutvarkymo išgabeno iš Lietuvos Respublikos, patvirtina ir netiesioginiai įrodymai. Nei Vilniaus teritorinė muitinė, nei Departamentas, nei kitos muitinės ar teisėsaugos įstaigos nėra nustačiusios fakto, kad tranzitinė prekė nebuvo išvežta iš šalies, ir Bendrovei ar kitam asmeniui nėra taikiusios teisinės atsakomybės už tranzitinės prekės neišgabenimą (Baudžiamojo kodekso 200 straipsnis).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti, nurodė, kad 2004 m. liepos 26 d. Vilniaus teritorinės muitinės krovinių poste „Savanoriai“ dėl pareiškėjo įvežto lengvojo automobilio BMW 540 išvežimo iš Bendrijos muitų teritorijos Bendrovės vardu buvo įformintas muitinės sankcionuotas veiksmas – reeksportas po laikinojo įvežimo perdirbti pagal bendrojo administravimo dokumento eksporto rinkinį Nr. 4VRl0305035. Bendrijos bendroji tranzito procedūra buvo pradėta minėtame krovinių poste 2004 m. liepos 26 d. įforminus T1 deklaraciją Nr. 04LTVR100000411050 paskirties įstaiga nurodant Zosin OC (Lenkija), procedūros vykdytoju – A. S. PĮ, procedūros vykdytojo atstovu – A. S. . Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi tyrimą dėl nebaigtų tranzito procedūrų, nustatė, kad procedūros vykdytojas pagal minėta deklaraciją teisės aktais nustatyta tvarka neužbaigė tranzito procedūros ir nepateikė dokumentų, kurių pagrindu muitinė galėtų laikyti šią tranzito procedūrą užbaigta. 2004 m. rugpjūčio 27 d. raštu Bendrovė informavo muitinę, jog minėtas automobilis išgabentas iš Bendrijos muitų teritorijos ir kaip įrodymą pateikė T1 deklaracijos Nr. 04LTVR100000411050 (2004-07-26) kopiją, su Lenkijos muitinės spaudais. Departamentas 2004-09-06 raštu išsiuntė Lenkijos muitinei tyrimo užklausą TC20 Nr. 1KP-16-2599, į kurią gavo atsakymą, jog minėtas automobilis nebuvo pateiktas Lenkijos muitinės kontrolei, o ant tyrimui pateiktos deklaracijos Lenkijos muitinės spaudai yra suklastoti. Analogiškus atsakymus Lenkijos muitinė pateikė ir į vėlesnes Departamento užklausas. 2005 m. kovo 25 d. raštu pareiškėjas informavo Vilniaus teritorinę muitinę, jog minėtas automobilis buvo išgabentas iš Bendrijos ir įregistruotas Ukrainoje, ir kaip įrodymą pateikė Ukrainos Volynės srities automobilių inspekcijos pažymos be datos ir numerio ir automobilio registracijos kortelės kopijas. Departamentas 2005 m. kovo 25 d. raštu Nr. 2B-18-18-2824 kreipėsi į Ukrainos muitinę informacijos apie minėtą automobilį ir 2005 m. birželio 8 d. gavo atsakymą, kad šis automobilis nebuvo įvežtas į Ukrainos muitų teritoriją ir pateiktas šiai muitinei. Vilniaus teritorinė muitinė, remdamasi surinkta informacija, vadovaudamasi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 204 straipsniu ir Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 13 dalimi, 2005 m. birželio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo dėl nebaigtos tranzito procedūros pagal T1 deklaraciją procedūros vykdytojai pagrįstai apskaičiavo ir įregistravo importo mokesčių skolą muitinei. Departamentas, išnagrinėjęs Bendrovės skundą, sprendimo iš esmės nepriėmė (nei patvirtino, nei panaikino Vilniaus teritorinės muitinės 2005 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 16KP 14-47), o, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punktu, 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimu Nr. 1A-18.5-387 pavedė Vilniaus teritorinei muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, kadangi nustatė, jog teritorinės muitinės sprendimas nepakankamai motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Atsakovo manymu, Departamentas, konstatavęs, jog teritorinės muitinės sprendimas nėra pakankamai pagrįstas, pagrįstai ir teisėtai nusprendė pavesti teritorinei muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Komisija, patvirtindama Departamento sprendimą, teisingai išaiškino pareiškėjai, jog nagrinėjamu atveju nėra Departamento sprendimo, kuris sukeltų Bendrovei kokias nors pasekmes, taip pat nėra Bendrovei vykdytino ir vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, kadangi centrinis mokesčių administratorius, kaip privaloma ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija, įpareigojo teritorinę muitinę priimti naują sprendimą. Dėl pareiškėjos skundo argumentų, jog muitinio tranzito procedūra turėjo būti pripažinta baigta, pažymėjo, kad Bendrovė 2004 m. liepos 26 d. T1 deklaracijoje nurodė, jog įvežtas automobilis BMW 540 per paskirties muitinės įstaigą Zosin OC (PL) bus išgabentas iki 2004 m. rugpjūčio 3 d., tačiau informacijos apie šios prievolės įvykdymą muitinė negavo. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 204 straipsnio 1 dalis nustato, kad neįvykdžius bent vienos iš prievolių, susijusių su importo muitais apmokestinamoms prekėms įformintos procedūros taikymu, atsiranda importo skola muitinei.
Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjo skundą pareiškėjo skundą taip pat prašė atmesti, papildomai paaiškino, kad Bendrijos bendroji tranzito procedūra Bendrijos tranzito kontrolės programos (NCTS) sistemoje užbaigiama, kai išvykimo įstaigoje per nustatytą laikotarpį gaunami nustatytos struktūros elektroniniai pranešimai apie prekių tikrinimo kontrolės rezultatus. Kadangi iš paskirties muitinės elektroniniu būdu nebuvo gauti duomenys apie Bendrijos tranzito procedūros užbaigimą, teritorinė muitinė ėmėsi teisės aktais nustatytų priemonių procedūros vykdytojo pateiktai informacijai patikrinti. Pareiškėjas, kaip procedūros vykdytojas, neįrodė, kaip to reikalaujama pagal Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatas, jog prekė yra išgabenta iš Bendrijos muitų teritorijos į paskirties šalį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. sausio 13 d. sprendimu skundą atmetė.
Teismo nuomone, Komisija pagrįstai nurodė, jog Departamentui nepriėmus iš esmės sprendimo dėl teritorinės muitinės įregistruotų mokestinių nepriemokų, nėra pareiškėjui kokių nors vykdytinų nurodymų, kurie kiltų iš teritorinės muitinės sprendimo. Todėl teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Komisija elgėsi teisingai, patikrindama tik tai, ar yra pagrįstas atsakovo sprendimas, priimtas taikant Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkto nuostatas ir pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl muitinio tranzito procedūros užbaigtumo. Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčio mokėtojo skundą dėl vietos mokesčių administratoriaus sprendimo, savo sprendimu paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, mokesčio mokėtojas, nesutikdamas su nauju vietos mokesčių administratoriaus sprendimu, turi teisę šį sprendimą apskųsti Mokesčių administravimo įstatyme nustatyta privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka, o po to teismui. Teismas nustatė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, vykdydama atsakovo 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-387, įpareigojantį atlikti pakartotinį Bendrovės patikrinimą ir priimti naują sprendimą, 2005 m. rugpjūčio 12 d. priėmė naują sprendimą Nr. 16KP-18-66. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo vietos mokesčiu administratoriaus sprendimu, turėjo teisę jį apskųsti Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka Departamentui, tačiau to nepadarė. Teismas konstatavo, kad minėtas sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl teismas nenagrinėjo pareiškėjo skundo argumentų dėl minėto sprendimo turinio. Atsakovo 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. 1A-18.5-387 pavesti trečiajam suinteresuotam asmeniui atlikti pakartotinį Bendrovės patikrinimą ir priimti naują sprendimą, nėra centrinio mokesčio administratoriaus sprendimas iš esmės, dėl naujai apskaičiuotų mokesčių ginčas iš esmės nebuvo išspręstas, todėl teismas konstatavo, kad neturi teisinio pagrindo nagrinėti ir vertinti pareiškėjo argumentų, ar Vilniaus teritorinė muitinė turėjo pagrindą pripažinti, jog Bendrovė pagal 2004 m. liepos 26 d. T1 deklaraciją neužbaigė tranzito procedūros.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tiek Komisija, tiek teismas nagrinėjo skundus nevisapusiškai ir ne ta apimtimi, kuria buvo skundžiami sprendimai. Departamento sprendimas susidėjo iš dviejų dalių. Sprendimu buvo nustatyta, kad 1) buvo pagrindas skaičiuoti ir įregistruoti importo mokesčių skolą, kadangi neužbaigta tranzito procedūra; 2) pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Nesant pagrindimo, teritorinei muitinei buvo pavesta priimti naują sprendimą, kuriame būtų įvykdyti Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalies reikalavimai. Tokį įpareigojimą teritorinė muitinė įvykdė, 2005 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu papildė 2005 m. birželio 9 d. sprendimą tekstu, kuriame nebebuvo analizuojamas muito mokesčių skolos skaičiavimo ir įregistravimo pagrindas, o buvo tik nurodyta, pagal kokius teisės aktus ir kokio dydžio suma yra įvertinamas automobilis, taip pat kokio dydžio importo PVM norma taikoma. Apelianto teigimu, toks papildymas neturi būti skundžiamas atskirai nuo sprendimo, kuris buvo papildytas, kadangi papildymu joks pakartotinis patikrinimas nebuvo atliktas, joks naujas sprendimas nebuvo priimtas, o buvo tik papildytas pirminis sprendimas, tekste įrašant papildomus motyvus. Papildymu nebuvo nei pakeista pirminė sprendžiamoji sprendimo dalis, nei priimtas savo esme naujas sprendimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nesutiko būtent su ta sprendimo dalimi, kuria buvo konstatuota, jog yra pagrindas skaičiuoti ir įregistruoti importo mokesčių skolą, būtent šioje dalyje pareiškėjas skundė priimtą sprendimą Komisijai, o vėliau teismui. Taigi apeliantas tvirtina, kad teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundo argumentus, ar teritorinė muitinė turėjo pagrindą pripažinti, jog Bendrovė pagal 2004 m. liepos 26 d. T1 deklaraciją neužbaigė tranzito procedūros. Apelianto tvirtinimu, teismas neatsižvelgė į faktą, kad Departamentas, panaikindamas teritorinės muitinės sprendimą, aiškiai ir akivaizdžiai pasisakė, dėl kokių formalių argumentų jį naikina, o taip pat išdėstė savo poziciją dėl pačios faktinės situacijos. Departamentas atskyrė mokesčio apskaičiavimo pagrindą nuo mokesčio apskaičiavimo tvarkos. Tokį atskyrimą palaikė ir Komisija, ir teismas. Tačiau apeliantas teigia, kad pati faktinė situacija bei jos teisinis vertinimas Departamento sprendime liko tas pats. Teritorinės muitinės priimtame papildyme visiškai nekalbama apie mokesčio skaičiavimo pagrindą, todėl ir ginčyti šio sprendimo pareiškėjui nebuvo prasmės. Teismas privalėjo išnagrinėti visus pareiškėjo skunde teiktus argumentus ir priimti sprendimą dėl mokesčio apskaičiavimo pagrindo, t. y. dėl tranzito procedūros užbaigimo.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka. Departamento nuomone, teismo sprendimas priimtas įvertinus byloje ištirtus surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes bei teisingai pritaikius galiojančius teisės aktus. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, skundžiamu klausimu sprendimo iš esmės nepriėmė, Vilniaus teritorinės muitinės 2005 m. birželio 9 d. sprendimo nei patvirtino, nei panaikino, nei visumoje, nei iš dalies, o, vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punktu, pavedė Vilniaus teritorinei muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, motyvuodamas tuo, kad priimtasis sprendimas nepakankamai motyvuotas ir pagrįstas teisės aktų nuostatomis. Departamento nuomone, apeliaciniame skunde pareiškėjas savaip interpretuoja ir aiškina Departamento 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą Nr. 1A-18.5-387. Apeliantas neteisingai aiškina, kad sprendimas susideda iš dviejų dalių ir kad teritorinė muitinė neįpareigota atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, o tik papildyti jau priimtą sprendimą. Departamento sprendimo tekste nėra nurodoma papildyti jau priimtą sprendimą, be to tokio sprendimo priėmimo galimybių nenumato ir galiojantys teisės aktai. Taigi, atsakovas akcentuoja, kad ginčijamu Departamento sprendimu nepriimtas sprendimas iš esmės dėl pareiškėjo muitinės procedūros įvykdymo bei apskaičiuotos mokestinės prievolės. Tai pagrįstai konstatavo ir Komisija.
Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Teritorinė muitinė palaiko teismo argumentus. Nesant priimto centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo dėl muitinio tranzito procedūros vykdymo pagal T1 deklaraciją, teismas pagrįstai iš esmės nenagrinėjo teritorinės muitinės sprendimu įregistruotų importo mokesčių teisėtumo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Įvertinus tiek pareiškėjo UAB „Serdikauskas ir KO“ skunde pateiktame pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniame skunde, tiek atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens atsiliepimuose bei pirmosios instancijos teismo sprendime išanalizuotas įvykio aplinkybes ir nurodytus argumentus, darytina išvada, kad nagrinėjamojoje byloje ginčas yra kilęs dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. S-439-(7-442/2005), kuriuo buvo patvirtintas Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas Nr. 1A-18.5-387, kuriuo buvo pavesta Vilniaus teritorinei muitinei atlikti pakartotinį Bendrovės patikrinimą ir priimti naują sprendimą, interpretavimo bei šio sprendimo vertinimo atsižvelgiant į sprendimo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus.
Nagrinėjamu atveju byloje nekeliamos abejonės dėl to, kad kilęs ginčas yra mokestinis ginčas (Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX 2112 20 str. 20 d., Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 18 d.), todėl, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 25 str. 1 d., Mokesčių administravimo įstatymo 150 str., šiam ginčui išspręsti yra privaloma ikiteisminė jo nagrinėjimo procedūra, kuri yra apibrėžta Mokesčių administravimo įstatymo 151-155 str. Atsižvelgus į įstatymo nustatytą privalomą ikiteisminę nagrinėjimo procedūrą, darytina išvada, kad pareiškėjas UAB „Serdikauskas ir KO“ teisėtai ir pagrįstai trečiojo suinteresuotojo asmens 2005 m. birželio 9 d. sprendimą apskundė atsakovui, o atsakovo 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimą apskundė Komisijai.
Įvertinus Komisijos 2005 m. spalio 13 d. sprendimą, konstatuotina, kad Komisija sutiko su Departamento sprendimo argumentais, jog Vilniaus teritorinė muitinė priimdama 2005 m. birželio 9 d. sprendimą nesilaikė Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 1 d. reikalavimo ir nepagrindė mokesčių mokėtojui apskaičiuoto mokesčio, tačiau, kadangi Departamentas savo sprendimu nepriėmė sprendimo dėl teritorinės muitinės 2005 m. birželio 9 d. sprendimu įregistruotų mokestinių nepriemokų iš esmės, todėl pareiškėjui minėtu Departamento sprendimu nekilo kokių nors vykdytinų nurodymų ir todėl Komisija teisėtai ir pagrįstai nagrinėdama Departamento sprendimo teisėtumą tikrino tik tai, ar yra pagrįstas atsakovo sprendimas, priimtas taikant Mokesčių administravimo įstatymo 154 str. 4 d. 5 p. nuostatas, t.y., ar pagrįstai Vilniaus teritorinei muitinei buvo pavesta atlikti pakartotinį bendrovės patikrinimą ir priimti naują sprendimą, tačiau nenagrinėjo pareiškėjo argumentų dėl muitinio tranzito procedūros užbaigtumo. Be to, pažymėtina, kad atsižvelgus į tai, jog mokestiniams ginčams spręsti yra įstatymais nustatyta privaloma ikiteisminė mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka, darytina išvada, kad teismas išspręsti mokestinį ginčą gali tik tuo atveju, jei privaloma ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka sprendimą iš esmės yra priėmęs centrinis mokesčių administratorius. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčijamas atsakovo 2005 m. rugpjūčio 3 d. sprendimas pavesti Vilniaus teritorinei muitinei atlikti pakartotinį bendrovės patikrinimą ir priimti naują sprendimą nėra centrinio mokesčio administratoriaus sprendimas iš esmės dėl Vilniaus teritorinės muitinės pareiškėjui naujai apskaičiuotų mokesčių, todėl pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo skundo argumentų dėl tranzito procedūros pagal 2004 m. liepos 26 d. T1 deklaracijos Nr. 04LTVR1000004 užbaigtumo ir pagrįstai to nenagrinėjo.
Nors pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad ginčijamu Departamento sprendimu Vilniaus teritorinė muitinė nėra įpareigojama atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, o ji tik turi papildyti jau priimtą 2005 m. birželio 9 d. sprendimą, tačiau toks pareiškėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi ginčijamu sprendimu Vilniaus teritorinei muitinei yra aiškiai pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą, be to, galimybės papildyti jau priimtą sprendimą (kaip tai nurodo pareiškėjas) nenumato ir galiojantys teisės aktai.
Be to, nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis nesutinka su Komisijos nuostata, jog neteisėtu pripažinus patį mokesčių apskaičiavimo faktą negali būti svarstomas šio apskaičiavimo pagrindimo klausimas, nes mokesčio apskaičiavimo pagrindimas ir yra tos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjui kyla tam tikros teisinės pasekmės, tačiau kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas savo sprendime pagrįstai pažymėjo, kad bet kuris administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, objektyviais įrodymais bei atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, todėl administracinio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas negali būti vertinamas atskiriant sprendimo priėmimo faktinius ir teisinius pagrindus.
Įvertinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliacinio skundo tenkinimui pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo UAB „Serdikauskas ir KO“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. sausio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.