- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-07-16
- Bylos Nr.
- I-7531-426/2007
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- D. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės administracijos
- Advokatai
- Danutė Puzirauskienė
sekretoriaujant Eglei Pajarskienei, dalyvaujant pareiškėjai D. P., jos atstovei advokatei Danutei Puzirauskienei, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos LR Vyriausybės atstovui Tomui Šliogeriui, Utenos rajono savivaldybės administracijos atstovui Gediminui Karpavičiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Utenos rajono savivaldybei, atstovaujamai Utenos rajono savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja D. P. prašo:
1) pripažinti neteisėtu valstybės valdžios institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procese pagal I. P., mirusio 2001 m. gegužės 9 d., pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą Utenoje, Kauno g. 11;
2) priteisti iš atsakovų solidariai 107353 Lt - žalai, atsiradusiai neveikimu, atlyginti;
3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškino, kad Utenos rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-150-05/02 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad jos tėvas I. P. iki 1950 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė pastatą Utenoje, Kauno g. 33. Sprendime nurodyta, kad I. P. nuosavybės teise valdė UAB „Utenos spaustuvė“ rekonstruotų pastatų, esančių Kauno g. 33, VĮ Registrų centre pažymėtų indeksais le2/p ir E2/p/ dalį, 11,58 kv. m. ploto patalpą, pažymėtą indeksu R-7, 35,28 kv. m. ploto, patalpą pažymėtą indeksu R-6, rūsio patalpas ir pastato pirmo aukšto 20,94 kv.m. ploto patalpą, pažymėtą indeksu 1-7 bei 38,45 kv. m ploto patalpą pažymėtą indeksu 1-8 . Šis sprendimas yra įsiteisėjęs.
Jos tėvui, įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais pareiškusiam prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Utenos rajono savivaldybė nuosavybės teisių neatkūrė. Savo atsisakymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą savivaldybė motyvavo tuo, kad piniginė kompensaciją už tėvo nuosavybėje buvusį pastatą jau išmokėta kitam asmeniui. Utenos rajono valdyba 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkiu Nr. 199 p nusprendė iki 1990 m. spalio 1 d. apmokėti reabilituotiems asmenims arba jų įpėdiniams už konfiskuotą turtą iš valdybės biudžeto lėšų, tame tarpe ir R. K. įpėdiniui J. K. - 25171 rub. už pastatus.
Įsitikinusi, kad R. K. įpėdiniai piniginę kompensaciją gavę neteisėtai, kreipėsi į Lietuvos Respublikos Generalinę prokuratūrą, prašė apginti viešąjį interesą - pripažinti neteisėtu Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199 p, kurio pagrindu R. K. įpėdiniams išmokėta piniginė kompensacija. Savo skundą grindė argumentu, jog pastaroji pilietė žemę Utenoje, Kauno g. valdė ne nuosavybės, o činčo teisėmis, ir jos atžvilgiu negalėjo būti taikomas įstatymas, nustatantis kompensacijų mokėjimą už turtą, kurio ji nuosavybės teisėmis nevaldė. Prokuratūra padarė išvadą jog piniginė kompensacija R. K. įpėdiniams išmokėta pagrįstai ir teisėtai.
Pareiškėja tvirtina, jog atsidūrusi keblioje situacijoje - įstatymas suteikia jai teisę reikalauti nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau jų realizuoti negali. Žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neveikimo, vertina 107353 Lt. Žalos dydžio paskaičiavimas atliktas išreikalavus VĮ Registrų centro pažymą apie ginčo turtą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Vyriausybė prašo pareiškėjos skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 93-94) paaiškino, kad D. P. nenurodo, kokius neteisėtus veiksmus (neveikimą) atliko Vyriausybė, kad ji patyrė žalą. Vyriausybė nuosavybės teisių atkūrimo procese nedalyvavo, tarp pareiškėjos ir Vyriausybės nėra kilusio teisinio ginčo. Mano, kad Vyriausybė nėra tinkamas atsakovas šioje byloje.
Šalies argumentai
Atsakovas Utenos rajono savivaldybė su D. P. skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 31-32) paaiškino, kad Civilinio kodekso 1.125 str. 8 d. nustato trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Senaties termino pradžia laikytinas momentas, kai pareiškėja sužinojo, kodėl nuosavybės teisės negali būti atkurtos ir kokių priemonių turi būti imamasi, t. y. 2003 m. vasario 27 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsprendus ginčą dėl Utenos rajono savivaldybės valdybos sprendimų neatkurti nuosavybės teises panaikinimo. D. P. dėl žalos atlyginimo kreipėsi 2007 m. kovo mėn., jau praleidusi trejų metų terminą, neprašo jo atnaujinti, todėl mano, kad byla turi būti nutraukta (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 6 p.). Pažymi, kad šioje byloje pareiškėjai atstovavo advokatė ir jai buvo prieinama kvalifikuota teisinė pagalba. Aplinkybės, kad D. P. iki kreipimosi į teismą siekė išspręsti ginčą kitomis, jos nuomone, tinkamomis priemonėmis, taip pat nelaikytina pagrindu daryti išvadą, kad terminas skundui paduoti nėra praleistas.
Tai, kad neteisėtų veiksmų neatlikta, konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. vasario 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A2-119-2003. Šis faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl turi tiek prejudicinę (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d.), tiek res judicata (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 2 p.) galią ir negali būti kvestionuojamas.
Atsiliepimas
Atsakovo teigimu, pareiškėjos nurodytos negautos pajamos (turtas) yra tik tikėtinos ir negali būti pripažintos žala. Žalos dydis nurodomas beveik pusė pastato, esančio Kauno g. 33, Utenoje, vidutinės rinkos vertės, tačiau neatsižvelgiama, kad pastatas yra rekonstruotas.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovė skundą palaikė jame nurodytais motyvais. Pasak D. P., jos tėvas nekilnojamą turtą įsigijo 1947 m. Šiame pastate dabar įsikūrusi spaustuvė. Jei teismas pripažintų valdžios institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procese neteisėtu, jai atsirastų reikalavimo teisė į žalos atlyginimą.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas teisminio nagrinėjimo metu prašė D. P. skundą atmesti.
Šalies argumentai
Utenos rajono savivaldybės administracijos atstovas teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jo netenkinti.
Skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų solidariai 107353 Lt - žalai, atsiradusiai neveikimu, atlyginti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas atmestinas, byla dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu valstybės valdžios institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procese pagal I. P., mirusio (duomenys neskelbtini), pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą Utenoje, Kauno g. nutrauktina.
Dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu valstybės valdžios institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procese pagal I. P., mirusio (duomenys neskelbtini), pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą Utenoje, Kauno g.
Skundo reikalavimu yra formuluojamas asmens prašymas teismui priimti patvarkymą, tiesiogiai paveiksiantį tarp ginčo šalių esantį materialinį teisinį santykį. Skundo reikalavimu yra formuluojamas asmens prašymas panaikinti administracinį aktą, įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus ir pan. (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str.). Tuo tarpu dėl D. P. reikalavimo pripažinti neteisėtu valstybės valdžios institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procese pagal I. P., mirusio (duomenys neskelbtini), pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą Utenoje, Kauno g., nėra galimybės priimti teismo patvarkymą dėl ginčo santykio. Šioje dalyje byla Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 1 p. nutrauktina. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (adm. bylos Nr. A2 – 154/2004, Nr. A2 - 309/2007).
Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų solidariai 107353 Lt - žalai, atsiradusiai neveikimu, atlyginti
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 3 p. nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso 6.246 str.). Kodekso 6.271 str. nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Pareiškėja jai padarytos žalos faktą kildina iš to, kad atsisakoma spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jos tėvo I. P. nuosavybės teise valdytą dalį pastato, esančio Utenoje, Kauno g.
Motyvuojamoji dalis
Bylos duomenimis nustatyta, kad pagal 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 199 p ir jo priedėlius (b. l. 44-48) Utenos rajono valdyba pavedė rajono valstybinei mokesčių inspekcijai iki 1990 m. spalio 1 d. apmokėti reabilituotiems asmenims arba jų įpėdiniams už konfiskuotą turtą iš valstybinio biudžeto lėšų, tame tarpe ir R. K. įpėdiniui J. K. – 28171 rub. (25171 rub. už pastatus ir 3000 rub. už kitą turtą). Kompensacija buvo išmokėta ir už pastatą Kauno g. 31/2, į kurio dalį atkurti nuosavybės teises pageidavo pareiškėja.
D. P. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Utenos rajono valdybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. potvarkį Nr. 233v ir 1993 m. gruodžio 20 d. potvarkį Nr. 1034v (šiuose aktuose nurodomos priežastys, dėl kurių I. P. neatstatomos nuosavybės teisės į pastato dalį Kauno g., b. l. 80-81) bei įpareigoti Utenos rajono savivaldybę įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į dalį pastato, esančio Kauno g. 33, Utenoje. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimu D. P. skundą pilnutinai patenkino (b. l. 13). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. vasario 27 d. sprendimu minėtą Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 14-15).
Kaip minėtame sprendime konstatavo Vyriausiasis administracinis teismas, negalima situacija, kai į tą patį turtą tokia pačia apimtimi būtų atkurtos nuosavybės teisės dviem skirtingais asmenims. Šiuo atveju Utenos rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. sprendimas Nr. 199p dalyje dėl kompensacijos išmokėjimo R. K. įpėdiniui J. K. liko nenuginčytas, kelia atitinkamas teisines pasekmes, todėl Utenos rajono savivaldybė neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą Kauno g. kitam asmeniui. Jokių neteisėtų Utenos rajono savivaldybės veiksmų nenustatyta. Rajono valdybos 1990 m. rugpjūčio 20 d. potvarkis Nr. 199p buvo priimtas laikantis tuo metu galiojusio Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimo Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas netesėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ reikalavimų.
D. P. žalą prašo priteisti iš abiejų atsakovų solidariai, tačiau nenurodo, kokius neteisėtus veiksmus atliko Lietuvos valstybės atstovas. Vyriausybė pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas tiesiogiai nedalyvauja nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepriima sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tokiu būdu nėra pagrindo išvadai, kad tam tikri Vyriausybės veiksmai ar neveikimas lėmė žalos pareiškėjai padarymą.
Kiti D. P. skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti žalos atsiradimą. Kadangi nenustatyta jokių neteisėtų institucijų veiksmų ar neveikimo, nėra visų civilinės atsakomybės sąlygų, o tai eliminuoja galimybę priteisti žalą. Be to, D. P. žalos dydį grindžia Nekilnojamojo turto registre nustatyta turto verte, tačiau neatsižvelgia į tą faktą, kad pastatas buvo rekonstruotas.
Konstatuotina, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti žalą yra nepagrįstas, todėl netenkintinas.
Dėl reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas
D. P. skundu tai pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Posėdžio metu teismui buvo pateiktas pinigų priėmimo kvitas Nr. 313393 (b. l. 102), liudijantis turėtas teismo išlaidas – 1000 Lt.
Kadangi pareiškėjos skundas dalyje dėl reikalavimo priteisti žalą yra atmestas, nėra pagrindo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Be to, iš pateikto pinigų priėmimo kvito nėra aišku, už kokius konkrečiai atliktus veiksmus prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas – skundo parengimą, atstovavimą ar pan.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1 p., 101 str. 1 d. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
pareiškėjos D. P. skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti iš atsakovų solidariai 107353 Lt pinigų sumą - žalai, atsiradusiai neveikimu, atlyginti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas atmesti.
Bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti neteisėtu valstybės valdžios institucijų neveikimą nuosavybės teisių atkūrimo procese pagal I. P., mirusio (duomenys neskelbtini), pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamąjį namą Utenoje, Kauno g., nutraukti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.