Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-05-05 · Civilinė byla Nr. 2-1093/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-05
Bylos Nr.
2-1093/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis panaikinta ir klausimas perduotas nagrinėti iš naujo I instancijos teismui.
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Nijolė Piškinaitė, Algirdas Gailiūnas
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės ,,Sedes regia“
Kategorijos
  • 126.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1093/2011Procesinio sprendimo kategorija 126.5
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gegužės 5 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Narbutas ir Ko“ ir trečiojo asmens Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-181-619/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Sedes regia“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Narbutas ir Ko“ dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 8 d. nutartimi atsakovui UAB „Narbutas ir Ko“ iškėlė bankroto bylą.

Šalies argumentai

BUAB „Narbutas ir Ko“ administratoriaus UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ įgaliotas asmuo I. Jaroslavskis kreipėsi į teismą ir nurodė, jog, be kita ko, 2009 m. spalio 20 d. vykusiame BUAB „Narbutas ir Ko“ kreditorių susirinkime buvo nuspręsta įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl Vilniaus apskrities VMI ir VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorinių reikalavimo patikslinimo, pridedant įsiskolinimą, susidariusį vykdant gamybinę veiklą bankroto metu. Kadangi ūkinė gamybinė veikla buvo nuostolinga, bendrovė veiklą sustabdė, tačiau liko nesumokėti einamieji mokesčiai Vilniaus apskrities VMI ir VSDFV Vilniaus skyriui.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. lapkričio 25 d. nutartimi nutarė patvirtinti patikslintus BUAB „Narbutas ir Ko“ kreditorių finansinius reikalavimus, tarp jų patvirtinti patikslintus antros eilės kreditorių finansinius reikalavimus: Vilniaus apskrities VMI finansinį reikalavimą padidinti iki 977 076,59 Lt, iš kurių 22 418,10 Lt sudaro netesybos; padidinti VSDFV Vilniaus skyriaus finansinį reikalavimą iki 2 378 074,24 Lt, iš kurių 31 419,29 Lt sudaro netesybos.

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas, ir šio kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perdavė Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Bankroto administratorius 2011 m. sausio 10 d. galutinai sutikslino prašomus patvirtinti kreditorinius reikalavimus, prašė teismo padidinti Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditorinį reikalavimą 311 306,78 Lt sumai. Nurodė, kad nekilnojamojo turto mokestis iki bankroto bylos iškėlimo sudarė 48 986 Lt, po bankroto bylos iškėlimo - 63 686 Lt. Vykdant komercinę įmonės veiklą buvo siekiama išsaugoti įmonės turtą, o mokėti mokesčius neužteko lėšų. Be to, NT deklaravimo taisyklių 20 p. numatyta, kad mokestis deklaruojamas už visą laikotarpį – taigi, pati VMI laikosi pozicijos, kad NT mokestis nėra skaidomas, todėl visa suma turi būti įtraukta į kreditorinį reikalavimą. Gyventojų pajamų mokestis iki bankroto sudarė 3 414 Lt, po bankroto - 65 734 Lt. PSD iki bankroto sudarė 619 Lt, aplinkos taršos mokestis iki bankroto – 6 596 Lt, iki bankroto 6 533,98 Lt (bauda už 2009 m. I-ąjį pusmetį), po bankroto 7 526 Lt. Pridėtinės vertės mokestis iki bankroto bylos iškėlimo – 70 071 Lt, iki/po bankroto – 28 698,80 Lt. Pažymėjo, jog lizingo sutartis buvo nutraukta 2009 m. gegužės 1 d., t.y. papildomų PVM prievolių atsiradimą nulėmė lizingo sutarties nutraukimas – ūkinis įvykis iki bankroto bylos iškėlimo. Aplinkybės, jog kreditinė sąskaita – faktūra išrašyta ir turtas fiziškai perduotas/grąžintas po bankroto bylos iškėlimo nėra esminės. Mokėtinos PVM sumos atsiradimas yra tiesiogiai nulemtas lizingo davėjo veiksmų iki bankroto bylos iškėlimo, o ne vėliau kilusių pasekmių ir mokesčių apskaitos dokumentų įforminimo, deklaravimo – kreditinės PVM sąskaitos – faktūros išrašymo, reikalavimo deklaruoti pasikeitimus 2009 05 mėnesio deklaracijoje ar turto fizinio perdavimo. Pažymėjo, jog remiantis EB reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 d., 2 d. g, h punktais – kreditoriniai reikalavimai, nukreiptini į skolininko turtą ir atsiradę bankroto procesu, turi būti aiškinami tik ĮBĮ, o ne PVM įstatymo ribose.

Vilniaus apskrities VMI inspekcijos atstovas su prašymu sutiko iš dalies. Nesutiko, jog būtų patvirtintas finansinis reikalavimas dalyje dėl 63 686 Lt nekilnojamojo turto mokesčio, 65 734 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 7 526 Lt aplinkos taršos mokesčio po bankroto bylos iškėlimo, nes šie mokesčiai po bankroto bylos iškėlimo atsirado iš įmonės komercinės veiklos, 28 698,80 Lt PVM mokesčiu, nes baigiama komercinė veikla, iš kurios atsirado PVM, prašė patvirtinti kreditorinį reikalavimą 145 661,98 Lt sumai, kitoje dalyje prašymą dėl reikalavimų tvirtinimo atmesti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 24 d. nutartimi BUAB „Narbutas ir Ko“ administratoriaus UAB „Nemokių įmonių konsultavimas ir administravimas“ įgalioto asmens I. Jaroslavskio prašymą dėl kreditorinių reikalavimų patvirtinimo patenkino iš dalies, patvirtino patikslintą antros eilės kreditoriaus - Vilniaus apskrities VMI finansinį reikalavimą 174 360,78 Lt sumai, kitoje dalyje prašymą atmetė. Nurodė, kad remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostata numato, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Todėl teismas sprendė, kad jei bankrutuojanti įmonė vykdo ūkinę komercinę veiklą, ji turi prievolę teikti atitinkamas deklaracijas bei mokėti mokesčius teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto mokestis iki bankroto bylos iškėlimo sudarė 48 986 Lt, po bankroto bylos iškėlimo 63 686 Lt. Teismas, įvertinęs šalių pateiktus rašytinius įrodymus, nutarė tenkinti administratoriaus prašymą iš dalies, tvirtinti 48 986 Lt kreditorinį reikalavimą dalyje dėl nekilnojamojo turto mokesčio, kitoje dalyje atmesti, kadangi nuo nekilnojamo turto mokesčio atleidžiama tik bankrutavusi įmonė, todėl ieškovas turėjo mokėti mokesčius už visus 2009 metus. Atsižvelgdamas į tai, kad gyventojų pajamų mokestis 65 734 Lt atsirado po bankroto bylos iškėlimo ryšium su įmonės vykdoma komercine veikla, teismas prašymą tenkintino iš dalies, patvirtino kreditoriaus reikalavimą 12 856 Lt sumai dalyje dėl gyventojų pajamų mokesčio, kitoje dalyje – dėl 65 734 Lt atmetė. Taip pat pavirtintino 619 Lt PSD mokestį, 13 129,98 Lt aplinkos taršos mokestis, neįtraukiamas 7 526 Lt aplinkos taršos mokesčio, nes atsirado po bankroto bylos iškėlimo iš įmonės komercinės ūkinės veiklos.

Teismas taip pat pavirtintino 98 769,80 kreditoriaus reikalavimą dalyje dėl mokėtino PVM mokesčio. Teismas nustatė, kad iki 2009 m. gegužės 18 d. pirkimo (mokėtino) PVM suma sudaro 70 711 Lt, 28 698,80 Lt mokėtino PVM suma susidarė 2009 m. gegužės 1 d. nutrauktos lizingo sutarties pagrindu ir pagal 2009 m. gegužės 27 d. išrašytą kreditinę PVM sąskaitą – faktūrą serija GR Nr. 0905654, pagal kurią UAB SEB lizingas buvo grąžintas medienos apdirbimo centras remiantis 2009 m. gegužės 20 d. turto grąžinimo aktu. Teismas, įvertinęs šalių pateiktus argumentus, sprendė, jog neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui, nesant pateiktų įrodymų apie sumokėtų lizingo kainos įmokų sugrąžinimą jas mokėjusiam lizingo gavėjui, negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų, todėl jis negali būti prilyginamas ūkinei komercinei veiklai. Dėl nurodytų aplinkybių, VMI atstovo nurodytus teiginius, kad bankrutuojanti įmonė pagal IBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą privalo sumokėti po bankroto bylos deklaruotą 28 698,80 Lt pridėtinės vertės mokestį PVMĮ ir MAĮ nustatyta tvarka, teismas laikė nepagrįstais.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas BUAB ,,Narbutas ir Ko“ panaikinti šios nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti Vilniaus apskrities VMI kreditorinį reikalavimą 136 946 Lt sumoje ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti atsakovo reikalavimus visa apimtimi. Atskirajam skundui pagrįsti apeliantas nurodo tokius argumentus:

Teismo nutartis yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teismas netinkamai taikė ir išaiškino materialiąsias ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismas turėjo atkreipti ypatinga dėmesį aiškinant santykį tarp prievolės bankroto byloje mokėti mokesčius bei teisės tikslinti kreditorinius reikalavimus dėl nesumokėtų mokesčių bankroto procese. Tačiau teismas dėl šio reglamentavimo ypatybių visiškai nepasisakė. Teismas, cituodamas ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį, praleido teksto dalį, kur įvardinta, kad kreditoriniai patikslinimai yra susiję būtent su mokesčiais. Tai galėjo iš esmės nulemti netinkamą materialinės teisės aiškinimą. Administratoriaus pareiga sudaryti sąlygas, kad turtas išliktų normalios būklės (ji neblogėtų), o vėliau jį būtų galima realizuoti kuo didesne kaina. Nagrinėjamu atveju administratorius privalėjo tęsti veiklą tam, kad išsaugotų turtą, esantį gamykloje Ukmergėje. Priešingu atvejų, įmonės turtas būtų ženkliai nuvertėjęs ir/arba kas mėnesį būtų patiriamos kur kas didesnės turto išlaikymo išlaidos, nei veiklos ataskaitoje nurodytas buhalterinis nuostolis, todėl tęsiant įmonės veiklą, kaip tik buvo išvengta kur kas didesnio masto nuostolių - žalos visų įmonės kreditorių interesams. Nuostoliai dėl vykdytos veiklos susidarė tik buhalterine prasme, nes bendra įmonės finansinė būklė ženkliai gerėjo. Vykdytos gamybos metu už balanse nurodytą savikainą buvo realizuotos sandėliuose esančios atsargos, kurios yra visiškai nelikvidžios ir tikėtina, kad šio turto realizacija neįvyktų, jis būtų nurašytas kaip metalo laužas arba medienos atliekos. Pažymėtina, kad tuo metu rinkoje analogiškų atsargų (medžiagų) kainos buvo ženkliai sumažėjusios. Bankroto administratoriui optimizavus gamybinę veiklą pavyko sumažinti įmonės veiklos buhalterinį nuostolį nuo 76 tūkst.Lt (birželio mėn.) iki 43 tūkst.Lt (rugsėjo mėn.).

Šalies argumentai

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo Vilniaus apskrities VMI prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį nurodant, kad apelianto kreditorinis reikalavimas patvirtinamas 145 661,98 Lt sumai, kitoje dalyje nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas nepagrįstai į apelianto kreditorinį reikalavimą įtraukė 28 698,80 Lt PVM. Jeigu PVM mokėtojas po mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo dalį įsigytų prekių grąžino, gavo iš prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo papildomų nuolaidų ar dėl kokių nors kitų priežasčių sumažėjo prekių tiekėjui arba paslaugų teikėjui mokėtina PVM suma, taip pat jeigu PVM mokėtojui buvo grąžintas importo PVM, o minėtos pirkimo ir (arba) importo PVM sumos buvo įtrauktos į PVM atskaitą, PVM atskaita tikslinama to mokestinio laikotarpio, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, PVM deklaracijoje atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą (PVM įstatymo 65 str.). Vadovaujantis nurodytomis įstatymo nuostatomis, lizingo gavėja - bankrutuojanti įmonė, PVM mokėtoja jai išrašytoje grąžinamo turto kreditinėje PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta PVM suma turi patikslinti (atstatyti) PVM atskaitą to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kuriame jai buvo išrašyta minėta kreditinė PVM sąskaita faktūra. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Lizinguojamo turto, kuris buvo įsigytas įmonės - lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje, grąžinimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu). Taigi, nėra teisinio pagrindo į VMI reikalavimą įtraukti po bankroto bylos iškėlimo atsiradusį mokėtiną PVM, todėl buvo pagrindas patvirtinti tik 145 661,98 Lt (174 360,78 Lt - 28 698,80 Lt) kreditorinį reikalavimą.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į BUAB ,,Narbutas ir Ko“ atskirąjį skundą trečiasis asmuo Vilniaus apskrities VMI prašo šio skundo netenkinti, o skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Trečiojo asmens Vilniaus apskrities VMI atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovo BUAB ,,Narbutas ir Ko“ atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas vykdė ūkinę gamybinę veiklą ir po bankroto bylos iškėlimo. Kadangi ši veikla buvo nuostolinga, ji buvo sustabdyta, tačiau liko nesumokėti mokesčiai.

Nagrinėjamoje byloje apeliantai atskiruosiuose skunduose teigia, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė kreditoriui Vilniaus apskrities VMI tvirtintiną finansinio reikalavimo dydį. Ginčas iš esmės kyla tik dėl nekilnojamojo turto mokesčio, gyventojų pajamų mokesčio, aplinkos taršos mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio, paskaičiuoto atsakovui po bankroto bylos iškėlimo, įtraukimo į Vilniaus apskrities VMI finansinį reikalavimą atsakovo bankroto byloje (ginčo dėl sumų dydžio nėra).

ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimu patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte numatyta, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius, ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytu prievolių ir įsipareigojimu, jie yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka. ĮBĮ 35 straipsnis nustato kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog sisteminis minėtų teisės normų, atskiriančių mokesčių mokėjimą ir kitų neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų tenkinimą, aiškinimas leidžia padaryti išvadą, jog jei bankrutuojanti įmonė vykdo ūkinę komercinę veiklą, ji turi prievolę mokėti mokesčius teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. balandžio 1 d. nutartyje (civilinės bylos Nr. 2-513/2010), panaikindamas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. lapkričio 25 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas Vilniaus apskrities VMI finansinis reikalavimas, ir šio kreditoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduodamas Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar ir kokiu pagrindu bei kokio dydžio atsirado prievolė atsakovui mokėti mokesčius, netyrė aplinkybių, kokios pajamos bankrutuojančioje įmonėje buvo gautos iš jos vykdomos ūkinės veiklos, o kokios – iš turto pardavimo, nesietino su ūkine veikla. Taip pat pažymėjo, kad tik nustačius šias aplinkybes, galima daryti išvadą, ar bankrutuojančiai UAB „Narbutas ir Ko“ atsirado prievolė mokėti mokesčius valstybei ir kokios dydžio bei tikslinti Vilniaus apskrities VMI finansinį reikalavimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad, pirmosios instancijos teismas, tikslindamas Vilniaus apskrities VMI finansinį reikalavimą, šio klausimo esmės neatskleidė. Nors nagrinėdamas minėtą klausimą iš naujo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nustatinėjo, kokie atsakovo mokėtini mokesčiai susidarė iki bankroto bylos iškėlimo ir kokie po bankroto bylos iškėlimo, visgi atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nekilnojamojo turto mokesčio, skundžiamoje nutartyje nurodė, jog tvirtintinas tik iki bankroto bylos iškėlimo susidaręs 48 986 Lt reikalavimas dalyje dėl nekilnojamojo turto mokesčio, kadangi nuo nekilnojamo turto mokesčio atleidžiama tik bankrutavusi įmonė (įmonė bankrutavo 2010-02-05), ir nepasisakė, kokiais norminiais aktais remdamasis padarė tokį sprendimą, kaip to reikalauja ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostata. Analogiškai teismas nenurodė, kokiu pagrindu remdamasis patvirtino kreditorinį reikalavimą dėl kitų nutartyje paminėtų mokesčių tik toje dalyje, kurioje mokesčiai nesumokėti iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas taip pat nepasisakė, kaip turėtų būti vertinama situacija, kai mokesčiams sumokėti neužteko lėšų. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė klausimo esmės ir priėmė iš dalies nepagrįstą nutartį. Todėl nutartis naikintina, o klausimas dėl šio kreditorinio reikalavimo tvirtinimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą perduoti Vilniaus apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Algirdas GailiūnasNijolė PiškinaitėVigintas Višinskis