Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alonos Romanovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės, Raimondos Andrulienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės J. K. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovams V. V. V., A. R., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys R. M., A. K., Kretingos rajono 3-ojo notarų biuro notarė V. K., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės teisės pripažinimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

1. Pripažinti negaliojančia nuo išdavimo momento gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Darba“ 1991 m. gruodžio 3 d. pažymą Nr.22, kurios pagrindu gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), kiemo statiniai (šulinys, tvora, kiemo aikštelė, lauko tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kretingos r., buvo įregistruoti D. E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu.

2. 2005 m. spalio 14 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties (registro Nr. 10359), sudarytos tarp Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir D. E. K., dalį, kurioje žemės sklypą pirko D. E. K., pripažinti negaliojančia nuo šios sutarties sudarymo momento, pripažįstant, kad 0,25 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kretingos r., pagal 2005 m. spalio 14 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį pirko ieškovė.

3. 2005 m. spalio 14 d. valstybinės žemės perdavimo–priėmimo akto (notarinio registro Nr. 10361), pagal kurį Klaipėdos apskrities viršininko administracija perdavė D. E. K. 0,25 ha ploto žemės sklypą, dalį dėl šio žemės sklypo perdavimo D. E. K. pripažinti negaliojančia nuo akto sudarymo momento, pripažįstant, kad 0,25 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kretingos r., perduotas ieškovei.

4. 2011 m. sausio 21 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo (notarinio registro Nr. 349), išduoto V. V. V., dalį dėl 0,25 ha ploto žemės sklypo, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kretingos r., bei dėl jame esančių gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinių (šulinio, tvoros, kiemo aikštelės, lauko tualeto), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įtraukimo į paveldimo turto sąrašą pripažinti negaliojančia nuo šio liudijimo išdavimo momento.

5. Pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. gegužės 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. VK-2136), pagal kurią V. V. V. pardavė, o A. R. pirko 0,25 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kretingos r., bei šiame sklype esančius gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį, tvorą, kiemo aikštelę, lauko tualetą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

6. Pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr.,(duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinį, tvorą, kiemo aikštelę, lauko tualetą), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

Reikalavimų pagrindu nurodė aplinkybes, kad nuosavybės teisė į gyvenamąjį namą ir pagalbinius ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), D. E. K. buvo įregistruota suklastotų dokumentų pagrindu, t. y. nurodo, kad D. E. K. (ieškovės motina) pagal LTSR Ministrų Tarybos 1983-02-28 nutarimo Nr. 75 nuostatas į kooperatyvo „Darba“ narius buvo priimta neteisėtai, nesilaikant minėtame teisės akte numatytų procedūrų, o 1991-12-03 pažymą Nr. 22, patvirtinančią nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą ir pagalbinius ūkio pastatus, pasirašė neįgaliotas asmuo. Prašo panaikinti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, t. y. kooperatyvo „Darba“ 1991-12-03 pažymą Nr. 22 nuo jos išdavimo momento, tokiu būdu panaikinant D. E. K. nuosavybės teisę į minėtą turtą. Taip pat nurodo, kad D. E. K., būdama ne namų valdos savininkė, pagal 2005-10-14 Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį nusipirko 0,25 ha ploto namų valdos sklypą, todėl minėta sutartis ir 2005-10-14 valstybinės žemės perdavimo–priėmimo aktas turi būti pripažinti iš dalies negaliojančiais, o atsakovui V. V. V. 2011-01-21 po D. E. K. (V.) mirties išduoto paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo dalis dėl minėto žemės sklypo ir jame esančių gyvenamojo namo ir pagalbinių ūkio pastatų įtraukimo į paveldimo turto sąrašą turėtų būti panaikinta, nes minėtas turtas be teisėto pagrindo buvo įregistruotas tik D. E. K. (V.) vardu. Pažymi, kad 2011-05-23 tarp atsakovų V. V. V. ir A. R. sudaryta 0,25 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), su jame esančiu gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais pirkimo–pardavimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia, kadangi minėta sutartis yra tariamoji, o, be to, pagal V. V. V. ir D. E. V. 2006-04-20 bendro testamento 3 punktą, mirus pergyvenusiam sutuoktiniui, turtą turėjo paveldėti R. M. (t. 1, b. l. 1–7). Teismo posėdžio metu ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

Kretingos rajono apylinkės teismas 2015-05-21 sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas, kad byloje nustačius, kad D. E. K. gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinė, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniai (šulinys, tvora, kiemo aikštelė, lauko tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kretingos r., buvo įregistruoti D. E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) vardu, kai E. D. K. sumokėjo likusį pajų, kad ieškovė neįrodė, kad VĮ Registrų centrui buvo pateiktas suklastotas Kretingos rajono DŽDT vykdomojo komiteto 1970-06-20 sprendimo Nr. 180 nuorašas, kuriame nurodyta, kad Kretingos rajono DŽDT vykdomasis komitetas nusprendė įregistruoti GNSK „Darba“ ir leido pastarajam turėti savo antspaudą, kai GNSK „Darba“ buvo įregistruotas Kretingos rajono DŽDT vykdomojo komiteto 1970-12-23 sprendimu Nr. 404, vadovaujantis 1990 m. spalio 16 d. LR įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsniu, pripažintina, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų, įgyja nuosavybės teisę į butą ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Šiame įstatymo straipsnyje buvo nustatytas narystės kooperatyve pabaigos pagrindas ir nuosavybės teisės pagal įstatymą atsiradimo sąlygos. Narystės kooperatyve santykiai transformuodavosi į nuosavybės teisės santykius, jeigu, galiojant įstatymui, egzistavo šios sąlygos: 1) asmuo buvo kooperatyvo narys; 2) kooperatyvo narys buvo visiškai išmokėjęs pajų už kooperatinį butą; 3) nuosavybės teisės atsiradimo (įforminimo; įregistravimo) metu jis nebuvo praradęs nuosavybės teisės į pajų: nepardavęs, nepadovanojęs ar neperleidęs jo kitu būdu. Dėl ieškovės teiginio, kad D. E. K. negalėjo būti kooperatyvo narė, teismas nustatė, kad liudytojai parodė, kad vietoj mirusio A. K. jo sutuoktinės prašymu D. E. K. buvo priimta į kooperatyvo „Darba“ narius, ji tęsė pajų mokėjimą, o jai visiškai atsiskaičius su kooperatyvu buvo išduota pažyma, patvirtinanti apie visišką atsiskaitymą su kooperatyvu. Taip pat įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus: 1991 m. spalio 15 išrašu Nr. 1 iš statybos kooperatyvo „Darba“ visuotinio susirinkimo, įvykusio 1989 m. liepos 15 d., protokolo Nr. 1 nustatyta, kad po A. K. mirties buvo svarstoma dėl D. E. K. priėmimo į kooperatyvo narius ir nutarta ją priimti į kooperatyvo narius vietoj buvusio nario A. K. nuo 1989 m. liepos 15 d. (t. 1, b. l. 29). Teismas atmetė ieškovės teiginį, kad jos tėvui priklausęs pajus buvo kolūkiečių kiemo turtas, kadangi pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą pajus arba teisė į pajus nesudarė ir negalėjo sudaryti kolūkiečio kiemo turto, kas reiškia, kad šiuo atveju po A. K. mirties teisė į pajus buvo paveldima bendra tvarka. D. E. K., po sutuoktinio mirties įstojo GNSK „Darba“ įstatų numatyta tvarka į kooperatyvą, baigė mokėti pajaus įmokas, tai reiškia, kad D. E. K. priėmė mirusio sutuoktinio palikimą ir teisę į pajus. Teismas išvestinių ieškinio reikalavimų neanalizavo, kadangi pagrindinį ieškinio reikalavimą atmetė. Teismas atmetęs ieškinį visiškai dėl ieškinio senaties nepasisakė, nes jos taikyti nereikia.

Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, juo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės ieškinį visiškai. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesutiko su ieškovės pozicija, kad jos tėvui priklausantis pajus sudarė kolūkiečio kiemo turtą. Teismas netinkamai interpretavo 1964 m. CK 133 straipsnį ir padarė išvadą, kad pajus arba teisė į pajus pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą nesudarė ir negalėjo sudaryti kolūkiečio kiemo turto, kas reiškia, kad šiuo atveju po A. K. mirties teisė į pajus buvo paveldima bendra tvarka. Apeliantė nurodo, kad 1964 m. CK 133 straipsnyje kolūkiečio kiemo nuosavybės teisės objektų sąrašas nėra baigtinis. Be tiesiogiai įvardijamų nuosavybės objektų, šiame straipsnyje pasakyta, kad kolūkiečių kiemui galėjo priklausyti kiemo narių perduotos jo nuosavybėn jų darbo pajamos arba kitoks jų perduotas kiemo nuosavybėn turtas. O, pagal to paties įstatymo 132 straipsnį, kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Taip pat Butų kodekso 117 straipsnio komentare nurodyta, kad mirus kolūkiečio kiemo nariui, kuris buvo ir GNSK narys, jo pajaus sankaupos kooperatyve, kaip ir kitas šio kiemo turtas, nėra paveldimos, kadangi jos lieka gyviesiems kiemo nariams kaip ir jų visų bendras turtas. Tai reiškė, kad kooperatyve „Darba“ tėvo A. K. vardu esančios pajaus sankaupos po A. K. mirties bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė ieškovei ir ieškovės motinai D. E. K.. Tuo metu kolūkiečio kiemo nario dalies dydis buvo nustatomas, vadovaujantis tuo, kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys yra lygios (1964 m. CK 136 str. 2 d.), todėl po tėvo A. K. mirties apeliantė turėjo paveldėti 1/2 dalį tėvo palikimo. Dėl D. E. K. priėmimo į GNSK „Darba“ teisėtumo apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir liudytojų parodymus, t. y. byloje pateiktus visuotinio narių susirinkimo išrašus, taip pat teismas nevertino tos aplinkybės, kad byloje nėra visuotinio narių susirinkimo protokolų. Taip pat byloje nėra D. E. K. prašymo priimti ją į kooperatyvo „Darba“ narius. Pagal LTSR Ministrų Tarybos 1983-02-28 nutarimu Nr. 75 patvirtintų Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų 32 punktą, mirus kooperatyvo nariui, bendras kooperatyvų narių susirinkimas, leidus rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomajam komitetui, turėjo teisę priimti į kooperatyvą tik kartu gyvenusį pilnametį mirusiojo kooperatyvo nario įpėdinį (įpėdinius). Tuo tarpu Kretingos rajono liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas leidimo priimti D. E. K. į kooperatyvo „Darba“ narius nedavė, dėl šio leidimo gavimo kooperatyvas „Darba“ į Kretingos rajono vykdomąjį komitetą net nesikreipė, todėl be Kretingos rajono LDT Vykdomojo komiteto leidimo D. E. K. negalėjo tapti kooperatyvo „Darba“ nare. Taip pat apeliantė pažymi, jog byloje nėra įrodymų, kad A. K., pasirašęs 1991-12-03 pažymą Nr. 22, buvo kooperatyvo „Darba“ pirmininkas, kadangi nėra visuotinio narių susirinkimo patvirtinto protokolo, kuriuo jis būtų pripažintas pirmininku. Taip pat A. K. negalėjo būti kooperatyvo pirmininku, kadangi jis nebuvo kooperatyvo narys. Įvertinus šias aplinkybės pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą byloje, todėl nepagrįstai nepasisakė dėl išvestinių ieškinio reikalavimų.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kretingos skyrius pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, juo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir pažymi, kad rašytiniais įrodymais byloje nenuginčijamai įrodyta, kad ginčo žemės sklype esantys statiniai D. E. K. vardu įregistruoti 1991-12-11 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991-12-03 pažymos Nr. 22 pagrindu. D. E. K. 1992 m. pateikė Darbėnų apylinkės agrarinės reformos tarybai prašymą parduoti 0,2492 ha žemės sklypą, užimtą privačia namų valda Darbėnų gyvenvietėje. Atsakovas atsiliepimu patvirtina kitas pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes.

Atsakovas Vincas V. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir atmesti ieškovės apeliacinį skundą. Atsakovas nesutinka su apeliantės pozicija dėl pajaus teisinio statuso ir nurodo, kad apeliantė neteisingai aiškina materialiąsias teisės normas ir be pagrindo taiko Butų kodekso komentaro 117 straipsnio išaiškinimą. Apeliantė tinkamai nurodo, kad 1964 m. CK 132 straipsnyje išvardytas kolūkiečių kiemui priklausančio turto sąrašas nėra baigtinis, tai yra kolūkiečio kiemui gali priklausyti ir kitas turtas, kurį kolūkiečio kiemo narys perduoda kolūkiečių kiemui (1964 m. CK 133 straipsnio 2 dalis). Tačiau apeliantė neįvertina tos aplinkybės, kad tam, kad turtas būtų laikoms kolūkiečių kiemo turtu, toks turtas kolūkiečių kiemo nario turi būti perduotas. Turto perdavimas kolūkiečio kiemui yra valinis aktas, kuris turi būti aiškiai išreikštas. Šiuo atveju jokių duomenų nėra. Taip pat pažymėjo, kad pajinių įnašų mokėjimas yra nuosavybės teisių sukūrimas, tačiau ne disponavimas nuosavybe. Be to, 1964 m. CK 118 straipsnyje nustatyta, kas yra laikoma asmenine kolūkiečių kiemo nario nuosavybe. Kolūkiečių kiemo nario asmenine nuosavybe yra laikomos kolūkiečių kiemo nario asmeninės darbo pajamos ir santaupos, taip pat turtas, jo įgytas asmeninėmis lėšomis arba gautas paveldėjimo ar dovanojimo būdu ir neperduotas kiemo nuosavybėn. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pajus yra tam tikros formos kolūkiečių kiemo nario tikslinės santaupos, mokamos už įsigyjamą nekilnojamąjį turtą, pajus mokamas iš asmeninių kolūkiečių kiemo nario pajamų, todėl vadovaujantis 1964 m. CK 118 straipsniu, pajiniai įnašai bei teisė į pajaus santaupas iki jų perdavimo kolūkiečių kiemui turi būti laikomi asmeniniu kolūkiečių kiemo nario turtu, paveldimu bendrais pagrindais. Apeliantė nurodo, kad 1990-11-27 priėmus Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namų savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kolūkiečio kiemo šeimos bendroji jungtinė nuosavybės teisė buvo panaikinta ir todėl apeliantės ir jos motinos D. E. K. bendroji jungtinė nuosavybė į pajaus sankaupas transformavosi į bendrosios dalinės nuosavybės teisę. Tačiau bendroji jungtinė kolūkiečių kiemo nuosavybė baigėsi 1990-11-27. Byloje esančiais duomenimis, apeliantė išvyko iš kolūkiečių kiemo dar iki kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės panaikinimo 1990-11-27, kas reiškia, kad visas kolūkiečių kieme buvęs turtas perėjo vieninteliam kolūkiečių kieme likusiam asmeniui, tai yra D. E. K., o apeliantės teisė į dalinę kolūkiečių kiemo nuosavybę neatsirado, nes ji nebebuvo kolūkiečių kiemo narė. Atsakovas nurodo, kad, apeliantės pateiktu teisiniu vertinimu, net ir pajaus santaupoms nepriklausant kolūkiečių kiemo turtui, apeliantė turėjo paveldėti kartu su savo motina D. E. K.. Pagal 1964 m. CK nėra teisinio pagrindo manyti, kad nepilnametis įpėdinis priima palikimą automatiškai kartu su savo atstovu pagal įstatymą, šiam, kaip įpėdiniui pagal įstatymą, išreiškus valią priimti palikimą tam, kad nepilnametis įpėdinis būtų laikomas priėmusiu palikimą; atstovas pagal įstatymą privalo pateikti prašymą notarui, kuriuo išreikštų atstovaujamojo valią priimti palikimą. Byloje nėra duomenų, kad D. E. K. būtų kreipusis dėl savo tuo metu nepilnametės dukters kaip įpėdinės pagal įstatymą pripažinimo. Palikimo atsiradimo metu galiojo 1964 m. CK, kurio 587 straipsnyje buvo nustatyta, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Atsakovas nesutinka su apeliantės teiginiu dėl dokumentų suklastojimo, kadangi formalūs archyvinių dokumentų trūkumai ar liudytojų parodymai pasakojant apie įvykius, kurie vyko daugiau nei prieš dvidešimt metų, negali būti laikomi pagrįstais.

Atsakovas A. R. pateikė atsiliepimą apeliacinį skundą, juo prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą ir atmesti apeliantės apeliacinį skundą. Atsakovas nurodo, kad ieškovė apeliaciniame skunde savo nuosavybės teisę į jos tėvo A. K. gyvenamųjų namų statybos kooperatyve „Darba“ sumokėtą pajaus dalį kildina iš to, kad kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise (1964 m. CK 132 straipsnis) ir kad visų kiemo narių, įskaitant ir nepilnamečius bei nedarbingus, dalys buvo lygios (1964 m. CK 136 straipsnio 2 dalis). Taip pat ieškovė savo nuosavybės teisę kildina iš 1990-11-27 įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios nuosavybės teisės“, kurio 4 straipsniu panaikinta kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės teisė ir nustatyta, kad šiems nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Savo priklausymą kolūkiečių kiemui apeliantė grindžia įrašais ūkinėje knygoje. Atkreiptinas dėmesys, kad į ūkinių knygų apskaitą buvo įtraukiami ne kolūkiečių kiemai, o namų ūkiai, todėl įrašymas į šias knygas savaime nereiškia, kad viename ūkinės knygos lape (asmeninėje sąskaitoje) kaip šeimos nariai įrašyti asmenys sudarė kolūkiečių kiemą. Po A. K. mirties gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Darba“ nare nuo 1989-07-15 buvo D. E. K.. Su ja gyvenusi ieškovė kooperatyvo nario teisių neįgijo pagal tuo metu galiojančius teisės aktus. Kai buvo registruojamos nuosavybės teisės į statinius, D. E. K. nenurodė dukters kaip ginčo nekilnojamojo turto bendraturte. Ieškovė iki šios bylos nekėlė klausimo dėl galimos jos nuosavybės teisės į ginčo nekilnojamojo turto dalį įregistravimo, nors žinojo, kad gyvenamasis namas ir jo priklausiniai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip priklausantys motinai asmeninės nuosavybės teise. Dėl dokumentų suklastojimo atsakovas nurodo, kad ieškovė byloje nepateikė jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad dokumentai buvo suklastoti. Lietuvos Respublikos 1990-10-16 įstatymo Nr. 1-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnyje nurodoma, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už butą (gyvenamąją patalpą), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu. Todėl D. E. K., išmokėjusi pajų (visiškas atsiskaitymas su kooperatyvu patvirtintas 1991-12-03 pažyma Nr. 22) ir būdama gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Darba“ narė, ginčo pastatus pagrįstai savo vardu įregistravo Nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-25 nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos nustatyta tvarka. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų, kad D. E. K. nebuvo pateikusi prašymo priimti ją į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą. Dėl kitų ieškinio reikalavimų ir ieškinio senaties taikymo atsakovas nepasisako.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimą apeliacinės instancijos teismas tikrina ex officio, neatsižvelgdamas į apeliaciniame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (CPK 329 str.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 str. nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nuosavybės teisės pripažinimo. Ieškovė pateikė ieškinį, juo išreiškė pagrindinį reikalavimą pripažinti negaliojančia nuo išdavimo momento gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymą, kurios pagrindu gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, garažas, daržinė, kiemo statiniai buvo įregistruoti ieškovės motinos vardu. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą.

Dėl pajaus teisinio statuso

Apeliantė teigia, kad jos tėvui priklausęs pajus sudarė kolūkiečio kiemo turtą, todėl tai reiškia, kad kooperatyve „Darba“ tėvo A. K. vardu esančios pajaus sankaupos po A. K. mirties bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė ieškovei ir jos motinai D. E. K..

Atsakovas V. V. V. nesutinka su apeliantės pozicija ir nurodo, kad ieškovė nepagrįstai vadovaujasi Butų kodekso 117 straipsnio komentaru. Taip pat netinkamai interpretavo 1964 m. CK 132 straipsnį, kadangi apeliantė neįvertino to aplinkybės, kad tam, kad turtas būtų laikoms kolūkiečių kiemo turtu, toks turtas kolūkiečių kiemo nario turi būti perduotas. Taip pat pažymėjo, kad pajinių įnašų mokėjimas yra nuosavybės teisių sukūrimas, tačiau ne disponavimas nuosavybe.

Sutiktina su atsakovo argumentu, kad ieškovė nepagrįstai vadovavosi Butų kodekso 117 straipsnio komentaru, kadangi tiek byloje pateikti dokumentai, tiek ir pati ieškovė nurodė, kad ieškovės motinai priklausęs turtas buvo gyvenamasis namas, tvartas, žemės sklypas, todėl teisės aktai, reglamentuojantys teisinius santykius, susijusius su kitos paskirties nekilnojamuoju turtu nei gyvenamasis namas, yra netaikyti byloje.

Pagal Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo įstatų 14 punktą matyti, kad kooperatyvo pastatyti gyvenamieji namai ir tarybiniai ūkiai, ūkiniai pastatai priklauso kooperatyvinės nuosavybės teise ir negali būti atimti, parduoti arba perleisti nei ištisai, nei dalimis organizacijoms arba atskiriems asmenims, išskyrus perdavimą, likviduojant kooperatyvą, taip pat perdavimo atvejus, nurodytus šių įstatų 12 punkto g) papunktyje. Analizuojant byloje pateiktus duomenis iš ūkinės knygos, matyti, kad pastačius gyvenamąjį namą ir kitus pastatus, jie priklauso kooperatyvui, taip vertinant namų ūkio knygos įrašus, darytus 1986–1990 metais, matyti, kad gyvenamasis namas įrašytas kaip priklausantis kooperatyvui. Tų pačių įstatų 29 punktas numato, kad mirusio kooperatyvo pajų paveldi jo įpėdiniai įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad šiuo atveju pajus yra vertybinis popierius, leidžiantis dalyvauti kooperatyvo veikloje, o pajinė įmoka leidžia įgyti nekilnojamąjį turtą. Asmenys, sumokėję visas pajaus įmokas, įgyja nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą bei teisę pasitraukti iš kooperatyvo. Šioje byloje matyti, kad pajų perėmė ir įsipareigojo mokėti ieškovės motina. Pažymėtina, kad mirus ieškovės tėvui, nekilnojamasis turtas priklausė kooperatyvui, kadangi pajus dar nebuvo išmokėtas, todėl paveldėjimo teisė ieškovei galėjo priklausyti tik į pajų (1964 m. CK 571 str.). Tačiau pažymėtina, kad ieškovė nepateikė duomenų apie ieškovės tėvo palikto neišmokėto pajaus likutį tam, kad būtų galima nustatyti ieškovės dalį nekilnojamajame turte. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šios bylos nagrinėjimas buvo atidėtas tam, kad ieškovė galėtų pateikti įrodymus apie tai, kiek turto ieškovės tėvas paliko po savo mirties, kiek turto paveldėjo ieškovės motina, kokią dalį pajaus ieškovė išmokėjo iki 1991-12-03. Teisėjų kolegija, įvertinusi tą aplinkybę, kad kooperatyvas likviduotas, ieškovė teismui nepateikė papildomų įrodymų dėl palikimo dydžio, o ieškovės motina pajų išmokėjo 1991-12-03, nuo šio momento tapo atsakinga už nekilnojamąjį turtą, įgytą už pajines įmokas, kurį 1991-12-11 įregistravo Nekilnojamojo turto registre savo vardu, daro išvadą, kad nėra galimybių nustatyti ieškovės dalį ginčo nekilnojamajame turte.

Taip pat analizuojant apeliantės argumentą, kad pajus priklausė kolūkiečių kiemo nariams, pažymėtina, kad kolūkiečių kiemas pagal CK 1964 m. buvo suvokiamas kaip darbinis šeiminis susivienijimas asmenų, kurių bent vienas yra kolūkio narys ir kurie pagal kolūkio įstatų nuostatus sodybiniame sklype bendrai tvarko pagalbinį ūkį, t. y. visi kolūkiečio kiemo nariai darbu ir lėšomis prisideda prie kolūkinio kiemo egzistavimo, o vienas pilnametis jo narys, kitiems kiemo nariams sutinkant, įregistruojamas kaip to kiemo šeimininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012). Į nagrinėjamoje byloje pateiktų namų ūkinių knygų apskaitą buvo įtraukiami ne kolūkiečių kiemai, o namų ūkiai, todėl įrašymas į šias knygas nereiškia, kad viename ūkinės knygos lape įrašyti šeimos nariai sudarė kolūkiečių kiemą. Byloje pateikti duomenys rodo, kad A. K. buvo kolūkio kiemo šeimos galva, ėjo kolūkiečio pareigas. Ieškovės motina D. E. K., A. K. žmona, dirbo bufetininke, dukra R. K. dirbo pardavėja, o ieškovė dirbo kirpėja. Iš šios namų ūkio apskaitos matyti, kad vienintelis ieškovės tėvas buvo kolūkietis, o mirus ieškovės tėvui A. K., kolūkiečių kiemas baigėsi 1989-06-12. Įvertinus šią aplinkybę nėra teisinio pagrindo analizuoti pajaus teisinio statuso kolūkiečių kiemo narių atžvilgiu. Be to ir namų ūkinėse knygose nurodyta, kad gyvenamasis namas yra kooperatyvo nuosavybė iki bus išmokėtos pajinės įmokos.

Įvertinus šias bylos aplinkybės konstatuotina, kad nėra pagrindo sutikti su ieškovės argumentu dėl pajaus teisinio statuso, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl D. E. K. teisės tapti kooperatyvo nare bei nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą įregistravimo teisėtumo

Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus: 1991-10-15 visuotinio susirinkimo išrašą Nr. 1 ir kooperatyvo „Darba“ 1989-07-15 visuotinio susirinkimo protokolą Nr. 1. Apeliantė teigia, kad minėtas kooperatyvo išduotas dokumentas yra suklastotas, todėl turi būti pripažintas negaliojančiu.

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 1991-10-15 išrašu Nr. 1 nutarta D. E. K. priimti į kooperatyvo narius vietoje buvusio nario A. K. nuo 1989-07-15. Liudytojai byloje patvirtino, kad vietoje mirusio A. K. jo sutuoktinės D. E. K. prašymu pastaroji buvo priimta į kooperatyvo „Darba“ narius, ji toliau tęsė pajų mokėjimą, o jai visiškai atsiskaičius su kooperatyvu buvo išduota pažyma, patvirtinanti, apie visišką atsiskaitymą su kooperatyvu. Taip pat byloje D. E. K. nuosavybės teisę į ginčo turtą patvirtina ir 1973–1990 m. ūkinės knygos asm. sąskaitos Nr. 169 ir 373 įrašai, iš kurių matyti, kad šeimos galva iki 1989-06-14 buvo A. K., o vėliau šeimos galva buvo D. E. K., nurodyta, kad asmeninė ūkio nuosavybė yra gyvenamasis namas, priklausantis kooperatyvui, tvartas, statytas 1971 metais. Teismo posėdyje dalyvavusi buvusio kooperatyvo „Darba“ buhalterė S. N. patvirtino nurodytos pažymos autentiškumą bei jame padarytų įrašų teisingumą. 1991-12-03 kooperatyvo „Darba“ pažyma Nr. 22 patvirtinta, kad D. E. K. yra visiškai atsiskaičiusi už paimtą iš banko gyvenamojo namo statybai 6710,00 rublių paskolą. Kooperatyvo išduota pažyma patvirtina, jog kooperatyvo narys išmokėjo visą pajų ir įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąją patalpą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011). Apeliantė teigia, kad yra pagrindas pripažinti minėtą 1991-10-15 išrašą Nr. 1 suklastotu, kadangi byloje nėra nei D. E. K. raštiško prašymo įtraukti ją į kooperatyvo narius, nei 1989-07-15 protokolo Nr. 1, taip pat minėtas išrašas neatitinka jam keliamų reikalavimų. Įvertinus byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, kad 1989-06-14 mirė ieškovės tėvas A. K., tikėtina, kad 1989-07-15 vyko visuotinis kooperatyvo „Darba“ susirinkimas, kurio metu buvo svarstomas naujojo kooperatyvo pirmininko paskyrimas ir D. E. K. priėmimas į kooperatyvo narius. Be to, matyti, kad keičiant įrašus namų ūkio knygoje – keičiant šeimos galvos pavardę ir vardą, vėliausiai 1990-06-01 D. E. K. buvo įrašyta kaip šeimos galva, kuriai priklausė tvartas, asmeninio naudojimo žemė, gyvenamasis namas, priklausantis kooperatyvui. Taip pat tikėtina, kad 1991-10-15 D. E. K. buvo priimta į kooperatyvą. Tai patvirtina rašytinis 1991-10-15 išrašas Nr. 1, pasirašytas kooperatyvo buhalterės S. N., taip pat liudytojai byloje – kooperatyvo buhalterė S. N. ir A. K. (buvęs kooperatyvo pirmininkas) patvirtino, kad minėti dokumentai nėra suklastoti, yra teisėti. Byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad liudytojų parodymais pasitikėti negalima. Šio išrašo teisėtumą patvirtina ir 1991-12-03 kooperatyvo išduota pažyma Nr. 22, kurioje nurodoma, kad D. E. K. yra visiškai atsiskaičiusi kooperatyvui „Darba“ už paimtą iš banko 6710 rublių paskolą individualinio gyvenamojo namo statybai. Taigi teisėjų kolegija, vertindama šiuos ieškovės argumentus, daro išvadą, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų byloje tam, kad įrodytų, jog minėtas 1991-10-15 raštas yra suklastotas. Vadovaudamasi LR CPK 185 straipsniu, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, tai, kad byloje analizuojama situacija vyko prieš beveik 25 metus, logišką įvykių seką byloje bei esamų įrodymų visetą, konstatuoja, kad labiau tikėtina, jog nėra pagrindo abejoti 1991-10-15 išrašo Nr. 1 autentiškumu, kuriuo D. E. K. buvo įtraukta į kooperatyvo narius.

Apeliantė teigia, kad galimai buvo suklastotas ir 1991-10-15 išrašas Nr. 1 iš kooperatyvo „Darba“ visuotinio susirinkimo, tariamai įvykusio 1989-07-15, protokolo Nr. 1 bei kooperatyvo „Darba“ 1991-12-03 pažyma Nr. 22, kadangi teismas pripažino, kad 1970-06-20 sprendimas Nr. 180 dėl kooperatyvo „Darba“ įregistravimo buvo suklastotas, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad apeliantė to neįrodė. Taip pat įvertinus tai, kad D. E. K. negalėjo tapti kooperatyvo nare, bei tai, kad po ieškovės tėvo mirties pajaus santaupos bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė ieškovei ir motinai, D. E. K. negalėjo įgyti nuosavybės teisės į ginčo gyvenamąjį namą. Be to, ieškovė nurodo, kad 1991-12-03 pažymą Nr. 22 pasirašė A. K. kaip kooperatyvo pirmininkas, tačiau visuotinio kooperatyvo susirinkimo protokolo, kuriuo pirmininkas būtų buvęs išrinktas, nėra. Taip pat A. K. negalėjo būtų išrinktas, kadangi kooperatyvo įstatuose tokia pareigybė nebuvo numatyta, taip pat šis asmuo nebuvo kooperatyvo narys. Apeliantė prašo pripažinti negaliojančiu minėtą išrašą, kadangi minėtas išrašas buvo suklastotas.

Byloje nustatyta, kad 1991-12-03 pažymoje Nr. 22 nurodyta, kad ieškovės motina yra visiškai atsiskaičiusi kooperatyvui „Darba“ už paimtą iš banko individualinio gyvenamojo namo statybai paskolą ir sumokėjusi 6710 rublių. Apeliantė teigia, kad ši pažyma yra suklastota, ją pasirašė tokių įgaliojimų neturintis asmuo. Šios pažymos pagrindu VĮ Registrų centras D. E. K. vardu įregistravo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daržinę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statinius (šulinys, tvora, kiemo aikštelė, lauko tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) Kretingos r. Nagrinėjamoje byloje sutiktina su ieškovės argumentu, kad pateiktų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo įstatų 34 punkte numatyta, kad kooperatyvo valdymo organai yra kooperatyvo narių susirinkimas ir kooperatyvo valdyba, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tų pačių įstatų 37 punktas numato, kad kooperatyvo valdybą renka visuotinis susirinkimas, o valdyba renka iš savo tarpo valdybos pirmininką, jo pavaduotoją ir sekretorių. Todėl atmestinas ieškovės argumentas, kad pagal kooperatyvo įstatus nėra numatyta kooperatyvo pirmininko pareigybė, todėl 1989 metais išrinktas A. K. neturėjo įgaliojimų pasirašyti 1991-12-03 pažymos. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad ieškovė nepateikė svarių įrodymų, leidžiančių abejoti kooperatyvo dokumentų autentiškumu, darytina išvada, kad nėra pagrindo pripažinti ieškovės nuosavybių teisių pažeidimo faktą.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje susiklosčiusias aplinkybes, išanalizavo byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėta sprendimą byloje. Taigi nėra pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliantės nurodytų apeliacinio skundo argumentų pagrindu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LR CPK 98 str. 1 d.).

Atsakovas V. V. V. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Atsakovas A. R. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Įvertinus tai, kad ieškovės apeliacinis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, yra pagrindas priteisti atsakovams jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovai pateikė atliktų darbų ataskaitas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Atsakovas V. V. V. nurodo, kad patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Atsakovas A. R. nurodo, kad patyrė 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (2015 m. kovo 19 d. redakcija) nustatyto maksimalaus dydžio, todėl yra pagrindas jas priteisti. Taigi atsakovui V. V. V. iš ieškovės priteistina 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, o atsakovui A. R. iš ieškovės priteistina 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

palikti Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimą nepakeistą.

Priteisti atsakovui V. V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) 200 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės J. K., a. k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti atsakovui A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės J. K., a. k. (duomenys neskelbtini)