Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Raimundo Jurgaičio ir Zigmo Kavaliausko,

apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo E. J. skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. nutarties, kuria baudžiamoji byla, kuria A. Z. kaltinamas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141 str. 2 d., nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Nukentėjusiojo E. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

Šiaulių rajono apylinkės teismas nutartyje nurodė, kad A. Z. kaltinamas tuo, kad jis būdamas individualios įmonės, vykdančios miško kirtimą savininku, t.y. darbdaviu ir pats nepraėjęs pavojingų darbų atlikimo mokymo, nežinodamas saugių darbo metodų atliekant pavojingus miško kirtimo darbus bei nežinodamas darbdavio pareigų saugos darbe klausimais, nebūdamas atestuotas darbų saugos klausimais, pradėjo eksploatuoti įmonę ir tuo pažeidė LR saugos darbe įstatymo Nr. I-266 29 str. ir mokymo, instruktavimo ir atestavimo saugos darbe klausimais nuostatų, patvirtintų 1994-08-01 LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymu Nr. 2 11 p. reikalavimus. Kertant mišką, pažeidžiant miško, medžio apdirbimo pramonės ir miškų ūkio darbų saugos taisyklių 210 p., iš kirtavietės nebuvo pašalinti sausuoliai medžiai. Taip pat pažeidžiant LR žmonių saugos darbe įstatymo Nr. I-266 30 str. bei mokymo, instruktavimo ir atestavimo saugos darbe klausimais nuostatų 36 p. reikalavimus, pavojingus miško kirtimo darbus pavedė vykdyti neturinčiam specialių žinių, neišlaikiusiam saugos darbe egzamino darbininkui E. J.; pažeidžiant LR žmonių saugos darbe įstatymo Nr. I-266 30 str. bei mokymo, instruktavimo ir atestavimo saugos darbe klausimais nuostatų 31.1, 32.1 bei 32.6 p. reikalavimus, miško kirtėjas E. J. dirbo tinkamai neinstruktuotas; pažeidžiant LR žmonių saugos darbe įstatymo Nr. I-266 24 str. ir LR Sveikatos apsaugos ministerijos 1995 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 561 reikalavimus, miško kirtėjo E. J. sveikata nebuvo patikrinta. Taip pat neturėdamas teisės darbininkus instruktuoti saugos darbe klausimais pats, A. Z. neįgaliojo kito asmens, praėjusio reikiamą mokymą ir turintį pažymėjimą instruktuoti miško kirtėjus darbo saugos klausimais. Tokie saugos darbe norminių aktų pažeidimai sukėlė nelaimingą atsitikimą žmogui ir sunkias pasekmes jam, nes 1996 m. lapkričio 5d., apie 10 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) kvartale kertant mišką, jo įmonės darbininkui E. J. užvirto sausuolis ir jį sunkiai sužalojo, t.y. kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 141 str. 2d. (1961 m. BK), padarymu. Šiaulių rajono apylinkės teismas konstatavo, jog byloje tirtos įvykdytos veikos kvalifikacija pagal LR BK 141 str. 2 d. (1961 m. BK) yra tinkama, kaltinime teisingai užfiksuotos įvykio faktinės aplinkybės, ir bylą nutraukė suėjus baudžiamosios atsakomybės terminui.

Apeliaciniu skundu nukentėjusysis E. J. prašo panaikinti Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. nutartį, pripažinti A. Z. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 141 str. 2 d., tenkinti jo civilinį ieškinį, priteisti iš A. Z. išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Savo skundą nukentėjusysis grindžia tuo, kad teismas nutraukė baudžiamąją bylą nenustatęs senaties trukmei svarbių aplinkybių, net nusikalstamos veikos padarymo laiką kaltinamajame akte nurodžius neteisingai, teismas nesiėmė priemonių klaidai ištaisyti. Nukentėjusiojo manymu, nusikalstamos veikos padarymo laikas yra teisiškai reikšmingas dalykas, kadangi, konstatavus, jog nelaimingas atsitikimas įvyko 1996 m. lapkričio 4 d., reiškia, jog A. Z. padarė dar vieną pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą tuo metu galiojusio LR BK 128 str. 2 d. Nukentėjusysis E. J. skunde nurodo, kad apylinkės teismas neaptarė ir nemotyvavo, kodėl A. Z. padarytas nusikalstamas veikas jis priskyrė neatsargių nusikaltimų kategorijai, kas, nukentėjusiojo nuomone, turi reikšmę apkaltinamojo nuosprendžio senaties instituto taikymui, taip pat teismas nevertino A. Z. veikos trukdant teismui vykdyti teisingumą pasislėpus nuo teismo. Taip pat nukentėjusiojo nuomone, teismas nepagrįstai nepriteisė iš kaltinamojo išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Teismo posėdžio metu prokurorė prašo nukentėjusiojo skundą atmesti, nes nutartis yra teisėta ir pagrįsta, teismas neturėjo spręsti A. Z. kaltės klausimo, nes suėjo baudžiamosios atsakomybės taikymo senatis, teismo sprendimas palikti civilinį ieškinį nenagrinėtu neužkerta nukentėjusiajam kelio dėl žalos atlyginimo kreiptis civilinio proceso tvarka.

Teismo posėdyje A. Z. bei jo gynėjas prašo nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdyje nukentėjusysis ir jo atstovas prašo skundą patenkinti jame išdėstytais motyvais.

Skundas atmestinas.

Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, kuri apibrėžta Lietuvos Respublikos BPK 1 str., yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BPK 3 str. numatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, numatyta Lietuvos Respublikos BPK 3 str. 1 d. 2 p., yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas.

Lietuvos Respublikos BK 95 str. 1 d. nustatyti terminai, kuriems praėjus apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas. Tais atvejais, kai yra aišku, kad šio straipsnio 1 d. nustatyti terminai yra suėję ir asmeniui nebus galima pritaikyti baudžiamajame įstatyme numatytos sankcijos, pradėtas baudžiamasis procesas turi būti nutraukiamas. Šiai aplinkybei paaiškėjus bylos parengimo nagrinėti arba jos nagrinėjimo teisme metu, byla nutraukiama teismo nutartimi (Lietuvos Respublikos BPK 235, 254 str. 4 d.). Analogiškas teisinis reguliavimas nustatytas 1961 m. BK 49 str., įtvirtinant terminus, kuriems suėjus asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Atsižvelgiant į baudžiamojo proceso paskirtį ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, Lietuvos Respublikos BK 3 str. 1 d. 2 p. numatytos aplinkybės negalima suabsoliutinti ir besąlygiškai iš karto nutraukti baudžiamąją bylą, nes tokiu atveju būtų pažeidžiamos ne tik asmens, kuriam nutraukta byla, tačiau ir nukentėjusiųjų bei civilinių ieškovų teisės ir teisėti interesai. Nebaigus bylos nagrinėti iš esmės, teismo galutinis sprendimas, kuriuo byla nutraukiama, gali būti priimamas tik tada, kai pagal bylos medžiagą senaties trukmės nustatymui svarbios aplinkybės yra pakankamai akivaizdžios (Lietuvos aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-100/2008).

Nutraukdamas baudžiamąją bylą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, Šiaulių rajono apylinkės teismas nutartyje konstatavo, kad kaltinime įvykio faktinės aplinkybės užfiksuotos teisingai. Nukentėjusysis E. J. apeliaciniame skunde ir apeliacinio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad viena esminė įvykio faktinė aplinkybė – įvykio laikas – nustatyta neteisingai, nukentėjusiojo nuomone, nelaimingas atsitikimas įvyko ne 1996 m. lapkričio 5 d., o lapkričio 4 d. Iš bylos medžiagos matyti, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, A. Z. parodė, kad viskas atsitiko 1996 m. lapkričio 5 d. 10.30 val. Iš ryto jis, E. J., A. S., A. E., R. Z. išvažiavo kirsti miško, išgirdęs šaukiant R. Z., jis atbėgęs rado gulintį E. J., ant jo buvo užkritęs sausuolis. Jie įkėlė E. J. į automobilį ir nuvežė pas A. S., kur jie gyveno, į namą. Po to A. Z. teigia nuvažiavęs į girininkiją ir paprašęs V. V. nuvežti E. J. į ligoninę, nes jo automobilis buvo labai prastos techninės būklės. Teismo posėdžio metu A. Z. patvirtino, kad įvykis įvyko 1996 m. lapkričio 5 d. 10.30 val., jis darė, ką galėjo, kad nukentėjusysis kuo greičiau patektų į ligoninę (T III, b. l. 173- 176). Liudytojas A. E. teisminio nagrinėjimo metu parodė, kad tą patį rytą po įvykio nukentėjusysis buvo parvežtas į gyvenamąjį namą, kur jie laikinai gyveno, po to girininko automobiliu jis nuvežtas į ligoninę. Liudytojas patvirtino, kad nukentėjusysis į ligoninę buvo nuvežtas tą pačią dieną (T III, b. l. 181). Paaiškinime komisijai, tiriančiai nelaimingą atsitikimą, A. E. nurodė įvykio laiką - 1996 m. lapkričio 5 d. (T I, b. l. 45). Liudytojas V. V. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad 1996 m. lapkričio mėn., neprisimenantis kurią dieną, A. Z. jo paprašė nuvežti į ligoninę sužeistą darbininką, tai įvyko apie 11 val., į ligoninę kartu važiavo A. Z. ir dar vienas žmogus (T III, b. l. 182, 183). Paaiškinime komisijai, tiriančiai nelaimingą atsitikimą, V. V. nurodė įvykio laiką - 1996 m. lapkričio 5 d. (T I, b. l. 43). Liudytojas A. S., pas kurį gyveno mišką kirtę darbininkai, teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad įvykio aplinkybės, nurodytos darbo inspekcijai rašytame paaiškinime (T I, b. l. 183) yra teisingos. Liudytojas apklausos teisme metu suabejojo, ar įvykio diena buvo pirmadienis, gali būti, kad užrašė taip, kad taip rašyti liepė darbo inspekcijoje. A. S. patvirtino, kad E. J. į ligoninę buvo nuvežtas įvykio dieną, teigdamas „negali būti, kad sužalotas praleistų naktį pas mane, tikrai ne“ (T III, b. l. 183). Paaiškinime valstybinei darbo inspekcijai, tiriančiai nelaimingą atsitikimą, A. S. nurodė įvykio laiką - 1996 m. lapkričio 5 d. (T I, b. l. 42). Liudytojas R. Z. teisminio nagrinėjimo metu nurodė analogiškas įvykio aplinkybes kaip ir liudytojas A. E., jis neprisimena tikslios datos, kada įvyko įvykis, bet patvirtino, kad nuo įvykio miške iki nukentėjusiojo išvežimo į ligoninę užtruko apie pusvalandį (T III, b.l. 186-188). Paaiškinime komisijai, tiriančiai nelaimingą atsitikimą, R. Z. nurodė įvykio laiką - 1996 m. lapkričio 5 d. (T I, b. l. 39). Liudytojas A. S. parodė, kad dalyvavo nukentėjusiojo E. J. gabenime į ligoninę (T III, b. l. 189, 190), nukentėjusysis buvo nuvežtas ten iš karto. Paaiškinime komisijai, tiriančiai nelaimingą atsitikimą, A. S. nurodė įvykio laiką - 1996 m. lapkričio 5 d. (T I, b. l. 38). Respublikinės Šiaulių ligoninės pažymoje (T I, b. l. 12) nurodyta, kad ligonis J. E. apžiūrėtas priėmimo skyriuje 1996 m. lapkričio 5 d. 10.40 val. Pažymoje apie E. J. gydymą Respublikinės Šiaulių ligoninės neurochirurginiame skyriuje 1996 m. lapkričio 5 d. – lapkričio 22 d. laikotarpiu nurodyta: „atrodo, kad dirbant buityje ant galvos užkrito rąstai, GPM pervežtas ir apžiūrint sąmonė prislopinta, į klausimus atsako kryptingai“. Nukentėjusiojo motinos V. R. 1996 m. lapkričio 14 d. prašyme nurodyta įvykio data - 1996 m. lapkričio 5 d. (T I, b. l. 17, 18). 1996 m. gruodžio 17 d. paaiškinime E. J. paaiškino, kad jis nupjovė medį, ėjo jį genėti ir daugiau nieko neatsimena. Sąmonę atgavo tik ligoninėje. Nors nukentėjusysis teisminio bylos nagrinėjimo bei ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nelaimingas atsitikimas įvyko 1996 m. lapkričio 4 d., apeliacinės instancijos teisėjų kolegija jo parodymus vertina kritiškai, nes nukentėjusysis po įvykio buvo praradęs sąmonę, galėjo klaidingai suvokti įvykio detales, jo nurodytas įvykio laikas paneigiamas A. Z., liudytojų A. E., R. Z., A. S., V. V. parodymais, kitais bylos duomenimis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors šie liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu nurodė skirtingą įvykio laiką arba teigė jo tiksliai neatsimenantys, visi paminėti liudytojai patvirtino, kad nukentėjusysis į ligoninę buvo nuvežtas tą pačią dieną, kai įvyko nelaimingas atsitikimas. Įvertinusi liudytojų parodymus bei gydymo įstaigos duomenis apie nukentėjusiojo E. J. pristatymo į gydymo įstaigą laiką, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pripažįsta Šiaulių rajono apylinkės teismo išvadą, jog kaltinime teisingai užfiksuotos įvykio faktinės aplinkybės, pagrįsta ir teisėta.

Vertinant Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimą, kuriuo baudžiamoji byla, kaltinant A. Z. pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 141 str. 2 d., nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, analizuojama, ar teisingai pirmos instancijos teismas pritaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį baudžiamosios atsakomybės senaties instituto taikymą. Veika, kuria buvo kaltinamas A. Z., padaryta 1996 m. lapkričio 5 d. Šiaulių rajono apylinkės teismas pripažino Z. Z. veikos kvalifikaciją pagal 1961 m. baudžiamojo kodekso 141 str. 2 d. teisinga. To neginčija nei nukentėjusysis, nes asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta. 1961 m. BK 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, tardymo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tokiu atveju senaties eiga skaičiuojama toliau, o ne prasideda iš naujo. Teismas priimdamas sprendimą atsižvelgė į tai, kad A. Z. nuo 2000 m. spalio 10 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. buvo pasislėpęs nuo teismo. Nuo A. Z. inkriminuotos 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 141 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymo iki 2000 m. spalio 10 d. paskelbtos A. Z. paieškos buvo praėjusi dalis apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino. Dėl tos priežasties, kad A. Z. nuo 2000 m. spalio 10 d. iki 2007 m. lapkričio 8 d. buvo pasislėpęs nuo teismo, vadovaujantis BK 95 straipsnio 3 dalimi, senaties eiga šiuo laikotarpiu buvo sustojusi ir atsinaujino tik 2007 m. lapkričio 8 d. A. Z. sulaikius. Likusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino dalis dėl 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 141 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos skaičiuojama nuo 2007 m. lapkričio 8 d. Tokiu būdu nuo A. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo 1996 m. lapkričio 5 d. iki Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimo nutraukti baudžiamąją bylą priėmimo, atmetus kaltinamojo slapstimosi laikotarpį, praėjo penkeri metai šeši mėnesiai. 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 141 str. 2 d. (Lietuvos Respublikos 1995 m. sausio 26 d. įstatymo Nr. I-768 redakcija) sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė, todėl pagal šio baudžiamojo kodekso 49 str. 1 d. 3 p. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas už šią nusikalstamą veiką yra penkeri metai. Senojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (1961 m.) visose 49 str. redakcijose apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymas buvo reglamentuotas taip, kad šio termino trukmei neturėjo įtakos tai, ar nusikaltimas padarytas tyčia ar dėl neatsargumo, termino trukmė priklausė tik nuo baudžiamojo įstatymo sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmė trukmės. Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nukentėjusiojo E. J. apeliacinio skundo argumentus dėl nusikalstamos veikos priskyrimo neatsargių nusikaltimų kategorijai reikšmės senaties instituto taikymui pagal 1961 m. BK 49 str. laiko nepagrįstais, o Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 3 d. nutartimi priimtą sprendimą dėl senaties instituto taikymo ir baudžiamosios bylos A. Z. atžvilgiu nutraukimo suėjus baudžiamosios atsakomybės terminui teisėtu ir pagrįstu.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi nukentėjusiojo E. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu. Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui. Kolegijos nuomone, Lietuvos Respublikos BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis Nr. 2K–260/2006). Todėl Šiaulių rajono apylinkės teismo sprendimas dėl civilinio ieškinio pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu, šis sprendimas neprieštarauja įstatymo reikalavimams ir neužkerta nukentėjusiajam kelio reikalauti patirtos žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Lietuvos Respublikos BPK 106 str. 2 d. numato teismo teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Tačiau minėto straipsnio nuostatos šią teismo teisę apriboja sąlyga – pripažinus kaltinamąjį kaltu, priimant nuosprendį. Darytina išvada, kad Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės teismui nuspręsti priteisti advokato atstovavimo išlaidas nepripažinus kaltinamojo kaltu. Šiaulių rajono apylinkės teismas nesprendė A. Z. kaltės klausimo, todėl pagrįstai nepriteisė advokato atstovavimo išlaidų iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta dėl senaties. Dėl aukščiau paminėtos priežasties to negali padaryti ir apeliacinės instancijos teismas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nukentėjusiojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.