Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant atsakovo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininkui Povilui Jakučioniui, įgaliotai atstovei Elžbietai Jūratei Marcinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-641-713/2010 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams viešajai įstaigai „Naujasis amžius“ ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai dėl žeminančių garbę ir orumą ir tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl atsakovo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 1995-02-20 išleisto dokumentų rinkinio „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ teismas nurodė, kad jis sudarytas iš surinktų ir išspausdintų laikotarpyje nuo 1966 m. iki 1994-10-25 dokumentų, ir šiame rinkinyje yra nurodyti pirminiai dokumentų šaltiniai, pateikti autentiški dokumentai, jų faksimilės, nieko netaisant ir nuo savęs nepridedant. Atsakovas tik surinko duomenis, surinktų dokumentų neinterpretavo. Todėl informacijos skleidėjas neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jis nurodė informacijos šaltinį, o ji buvo ankščiau paskelbta kitose visuomenės informavimo priemonėse. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga paskelbė duomenis, kurie buvo skelbti kitose viešosiose informavimo priemonėse, oficialiuose dokumentuose ir iki šiol nėra paneigti įstatymo nustatyta tvarka. Teismų sprendimai, kuriais panaikinti nutarimai dėl ieškovo bendradarbiavimo su buvusiomis SSRS specialiosiomis tarnybomis, buvo priimti po knygos išleidimo, o byla dėl šnipinėjimo nutraukta 1993-08-31, tačiau prokuroro nutarimai viešai neskelbiami, todėl atsakovas apie jį galėjo nežinoti, nutarimas dėl firmos „Litcommerz“ veiklos taip pat priimtas po dokumentų rinkinio išleidimo. Todėl teismas laikė, kad atsakovas savo rinkinyje surinko ir paskelbė duomenis, kurie jo nuomone išleidimo metu atitiko tikrovę, o dokumentai iki šiol nepaneigti, t.y. nenustatyta, kad atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės.

Kitus ieškovo reikalavimus, susijusius su draudimu platinti 1995 m. leidinį „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ (dokumentų rinkinys) ir teises į jį, su neturtinės žalos ir procesinių palūkanų priteisimu, teismas pripažino išvestiniais iš pagrindinio reikalavimo - įpareigojimo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą paneigti paskleistus neatitinkančius tikrovės ir žeminančius ieškovo ir jo tėvo garbę ir orumą duomenis. Teismas nekonstatavo asmens garbę ir orumą žeminančių ir tikrovės neatitinkančių žinių paskleidimo fakto nei pagal pirmąjį reikalavimą atsakovui VŠĮ „Naujasis amžius“, nei pagal antrąjį reikalavimą Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, todėl išvestinius reikalavimus atmetė.

Be to, būtina atkreipti dėmesį į chronologinę įvykių seką: tyrimas dėl ieškovo galimo bendradarbiavimo su KGB baigtas 1993-08-31, leidinys „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ buvo išleistas 1995-02-20, o memorandumas paskelbtas 2004-06-25 atsakovo VšĮ „Naujasis amžius“ publikacijoje. Todėl nei memorandumo autoriams, nei atsakovui VšĮ „Naujasis amžius“ ginčo informacijos viešo paskelbimo momentu 2004 metais negalėjo būti žinoma jokia administracinė procedūra dėl Asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, veiklos vertinimo. Negalėjo būti žinomi ir jau po ginčo informacijos paskelbimo minėtos komisijos priimti 2005-09-19 ir 2006-05-09 nutarimai, kuriuos vėliau administraciniai teismai panaikino. Tai reiškia, kad teismo argumentas, jog klausimas dėl ieškovo ryšių su SSRS specialiosiomis tarnybomis pobūdžio buvo sprendžiamas vėliau, 2005-2009 m. administracine tvarka, negali pateisinti šių asmenų veiksmų ir nedaro „nuomone“ jų paskelbtos ir atsakovo pakartotos ginčo informacijos, kad ieškovas yra KGB agentas, kai jau buvo priimtas Generalinės prokuratūros 1993-08-31 nutarimas, kuriame aiškiai konstatuota, kad A. K. su KGB nebendradarbiavo.

Teismas visiškai nekreipia dėmesio į tai, kad VIĮ 55 str. (redakcija iki 2006-09-01) ir VĮĮ 54 str. (redakcija nuo 2006-09-01) yra skirti ir taikytini tik visuomenės informavimo priemonių atleidimui nuo žalos atlyginimo, o ne nuo pareigos skelbti tokių priemonių paskleistų ir neatitinkančių tikrovės bei žeminančių asmens garbę bei orumą žinių paneigimą. Minėtos teisės normos neatleidžia atsakovo VšĮ „Naujasis amžius“ nuo pareigos skelbti jo paskleistų, net ir esant nurodytam pirminiam informacijos šaltiniui, neatitinkančių tikrovės ir žeminančių ieškovo garbę bei orumą žinių paneigimo.

Teismo argumentai, kad memorandumo autoriai ginčo informaciją skelbė nešališkai, be tikslo pažeminti ar sumenkinti, ir kad atsakovas VšĮ „Naujasis amžius“ elgėsi sąžiningai, t.y neiškraipė memorandume nurodytų teiginių, nepiktnaudžiavo teise skleisti informaciją, negali būti pagrindu atleisti šį atsakovą nuo pareigos paskelbti paneigimą, nes pakartotinis netiesos paskelbimas nedaro jos tiesa.

Ieškovo politinė veikla nutrūko 1992 m., o ginčo publikacija buvo paskelbta 2004 m., t.y. ieškovui akivaizdžiai nebesant viešuoju asmeniu ir nesant jokio konkretaus viešojo intereso ieškovo atžvilgiu.

2. Dėl atsakovo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 1995-02-20 išleistame leidinyje „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ (dokumentų rinkinys) paskelbtą informaciją, kad A. K. buvo KGB agentas slapyvardžiu „Kliugeris“ ir kad jis kaltinamas sukčiavimu, taip pat informaciją apie ieškovo tėvo dalyvavimą organizuojant žydų genocido akcijas teismas laikė duomenimis. Todėl konstatavus žinių neatitikimą tikrovei ir nustačius, kad šios žinios žemina ieškovo garbę ir orumą, turėjo būti nustatyta ir atsakovo pareiga jas paneigti. Atsakovo leidinyje ieškovo įvardijimas KGB agentu, t.y. nusikalstamos organizacijos nariu, vykdžiusiu karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą, akivaizdžiai žemina ieškovo garbę ir orumą, yra per se įžeidžiantys duomenys, kurių įrodinėti nereikia. Analogiškai nurodyti duomenys apie ieškovą, kaip aferistą, vogusį Lietuvos pinigus, yra savaime įžeidžiamo pobūdžio, kaip ir kaltinimas ieškovo tėvo dalyvavus žydų naikinime.

Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą įpareigoti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą paskelbti duomenų paneigimą, ši teismo sprendimo dalis yra visiškai nemotyvuota. Teismas darė išvadą, kad už tikrovės neatitinkančią informaciją atsako tas, kas pirmas paskleidė informaciją. Tačiau VIĮ (55 straipsnis, anksčiau galiojusio įstatymo 54 straipsnis) neatleidžia ieškovo nuo pareigos paskelbti jo paskleistų tikrovės neatitinkančių ir žeminančių garbę bei orumą žinių paneigimą, o atleidžia tik nuo žalos atlyginimo.

Teismas atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodęs, kad nenustatė, jog atsakovas 1995-02-20 leidinyje paskleisdamas ginčijamą informaciją, žinojo, kad ji neatitinka tikrovės ir kad leidinyje nurodyti oficialūs dokumentai nepaneigti iki šiol. Tačiau šiuo atveju teismas analizavo tik atsakovo teiginius dėl jo įvardijimo KGB agentu ir dėl sukčiavimo, tačiau visiškai nepasisakė dėl kaltinimų ieškovo tėvui dalyvavus žydų naikinime. Todėl ir ši sprendimo dalis yra be motyvų. Teismas taip pat nepaisė chronologinės įvykių sekos. Po 1993-08-31 Generalinės prokuratūros nutarimo, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl šnipinėjimo, bet kokie kaltinimai buvus KGB agentu yra negalimi, o iki 1995-06-08, kai buvo baigtas ikiteisminis tyrimas dėl ieškovo galimo sukčiavimo, galėjo būti pateisinamas tik informacijos apie įtarimus viešas skelbimas, bet ne tiesioginis kaltinimas sukčiavimu. Teismas nepagrįstai atleido atsakovą nuo pareigos atlyginti turtinę žalą CK 2.24 straipsnio 5 dalies pagrindu, nes atsakovas turėjo žinoti apie nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl šnipinėjimo, kadangi apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą buvo rašoma visuomenės informavimo priemonėse, ir atsakovas pats yra pateikęs į bylą 1994-09-22 „Veido“ publikaciją. Leidinio išleidimo metu atsakovas žinojo, kad nėra priimta teismo nuosprendžio dėl ieškovo sukčiavimo, todėl negalėjo skleisti tokios informacijos. Sprendimo dalis dėl kaltinimų ieškovo tėvui dalyvavimu organizuojant žydų naikinimo akcijose iš viso nemotyvuotas, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas nepagrįstai.

Atsakovas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga į apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad knygoje yra pateikti autentiški dokumentai, jų faksimilės, leidiniu buvo siekiama atskleisti KGB metodiką, ir leidinys nėra nukreiptas prieš konkretų asmenį - Kliugerį. Nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl A. K. šnipinėjimo neįrodo, kad šis asmuo nebuvo KGB agentu. Tai atsispindi KGB kadrinių darbuotojų liudijimuose Generalinei prokuratūrai, tai patvirtina ir kituose straipsniuose ir publikacijose aprašyti A. K. susitikimai ir bendravimas su KGB darbuotojais. Spaudoje taip pat buvo informacija apie KGB priedangos organizacijas, tame tarpe apie „Litcommerz“. A.J. K. kolaboravimo su naciais įrodymai yra Štachlerio ataskaita, išspausdinta dokumentų rinkinyje „Masinės žudynės Lietuvoje“, knygoje „Niurnbergskii proces“ ir kt.

Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), o apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas nesudaro prielaidų panaikinti teismo sprendimą ar jį pakeisti apeliacinio skundo motyvų pagrindu (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl atsakovo VšĮ „Naujasis amžius“ laikraščio „XXI amžius“ 2004 m. birželio 25 d. publikacijos „Dėl K. P. valstybinio nepatikimumo“(t.2 priedas). Pagal CK 2.24 straipsnį ir LR Visuomenės informavimo įstatymą, toliau VIĮ (44 straipsnis) asmens teisės yra ginamos tuomet, kai yra paskelbti duomenys (žinia, informacija). LR VIĮ 2 straipsnio 69 punkte numatyta, kad žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys. Duomenys – tai fakto turinį atskleidžianti informacija. Tuo tarpu nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, mintys, idėjos bei pastebėjimai apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais, todėl nuomonei tiesos kriterijus negali būti taikomas. LR Konstitucijos 25 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyta, kad žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ir žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Analogiškai įtvirtinta ir LR VIĮ 4 straipsnio 1 dalyje, kur numatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, nevaržomai rinkti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Teisė į saviraišką negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai (LR Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalis, LR VIĮ 4 straipsnio 1 dalis). Todėl ginčijamu atveju svarbu nustatyti, ar paskleista informacija yra faktai, ar nuomonė ir kiek yra galimas saviraiškos laisvės ribojimas. Ginčijamoje publikacijoje buvo paskelbtas trečiųjų asmenų memorandumas, įvardintas Lietuvos piliečių memorandumu „Dėl K. P. valstybinio nepatikimumo“. Memorandumas pateiktas pilnumoje, leidėjui jo nekoreguojant ir įvardijant jį pasirašiusius asmenis. Memorandumo pavadinimas, jo pateikimo būdas (pateikiant autentišką jį pasirašiusių asmenų tekstą) rodo, kad leidėjas memorandumą pateikė, kaip jį pasirašiusių asmenų atliktą K. P. veiklos ir politinės karjeros vertinimą, jai pretenduojant tapti prezidente. Todėl tai laikytina šių asmenų dalyvavimu viešoje diskusijoje dėl K. P. patikimumo, jai kandidatuojant į prezidentus, o atsakovas, išspausdindamas šį memorandumą, tik suteikė tretiesiems asmenims galimybę dalyvauti joje, pareiškiant jų nuomonę. Pažymėtina, kad ir memorandumo autoriai, darydami išvadą, jog K. P. palaikė ryšius su KGB agentu A. K., rėmėsi jiems žinoma informacija, pateikta dokumentų rinkinyje „Iš naujausios Lietuvos istorijos“, kuriame paskelbti istoriniai dokumentai nėra paneigti. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog trečiųjų asmenų memorandume paskelbti teiginiai tėra anksčiau paskelbtų duomenų, faktų vertinimas, jų pagrindu padarytos išvados, samprotavimai, ir todėl ginčijamas teiginys neturi tiesioginės informacijos apie faktus, ir tai nebuvo naujos žinios paskelbimas. Kad visuomenės informavimo priemonėje išspausdintas memorandumas buvo jį pasirašiusių asmenų pozicijos visuomenės gyvenime svarbiu klausimu (dėl prezidento kandidatūros aptarimo) išreiškimas, patvirtina ir prierašas apie kai kurių jį pasirašiusių asmenų papildomą, iškilus tam tikroms abejonėms, pritarimą memorandumui ir net pačios K. P. išsakytas vertinimas. Atsižvelgiant į tai darytina išvadą, jog leidėjas, suteikdamas galimybę memorandumo autoriams pareikšti savo nuomonę ir dalyvauti visuomenės diskusijoje svarbiais demokratinės visuomenės klausimais, nepaskelbė jokių neatitinkančių tikrovės faktų, o tik suteikė galimybę pareikšti nuomonę. Todėl kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nėra pagrindo paneigti vieną iš memorandumo teiginių, kadangi buvo pareikšta tik memorandumo autorių nuomonė, jiems įvertinus anksčiau paskelbtus ir nepaneigtus dokumentus.

Dėl Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 1995 m. išleistos knygos „Iš naujausios Liretuvos istorijos“ (Dokumentų rinkinys) (t.1 priedas). Ieškovas ginčija jo asmenį liečiančių faktų, nurodytų įvade, tikrumą, o būtent, kad jis buvo KGB agentas slapyvardžiu „Kriugeris“ ir kad jis dalyvavo „Litcommerz GmbH aferoje (4-5 pusl.). Tačiau šių duomenų nurodymas būtent įvade, leidžia daryti išvadą, jog jame yra apibendrinta knygoje surinkta informacija, t.y. surinktų duomenų pagrindu daromos išvados. Pačiame įvade yra nurodyta, kad šiame leidinyje yra „pateikti SSRS KGB Lietuvos padalinio 1-ojo (užsienio žvalgybos) skyriaus karininkų darbo su užsienio agentu juodraštiniai užrašai, taip pat pagal agento suteiktas žinias Centrui ruoštų pranešimų juodraščiai“, o leidinio tikslas įvardintas, kaip nenukreiptas prieš konkretų asmenį – Kliugerį, bet juo siekiama atskleisti KGB metodiką ir priminti nesenus įvykius. Nekyla abejonių, kad knygos leidėjas – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga ir jos nariai, turėdami teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas, turėjo teisę rinkti istorinę medžiagą, įvairius dokumentus ir juos įvertinę daryti laisvas išvadas. Įvado teiginiai apie tai, kad A. K. buvo KGB agentas slapyvardžiu „Kriugeris“ (Kliugeris) ir kad jis dalyvavo „Litcommerz GmbH“ aferoje remiasi visa knygoje sukaupta, išanalizuota bei įvertinta medžiaga: KGB duomenimis, agentūriniais pranešimais, KGB darbuotojų raštais, darbiniais užrašais ir pan., viso knygoje publikuoti 34 dokumentai. Visa tai rodo, kad įvado teiginiai tėra leidėjų nuomonė, kuri suformuota įvertinus surinktus dokumentus. Net pats knygos pavadinimas nurodant, kad tai dokumentų rinkinys, rodo, kad jame nurodyti leidėjo teiginiai yra tik knygoje paskelbtų dokumentų apibendrinimas ir įvertinimas, o ne tiesioginis faktų konstatavimas.

Analogiškai vertintini ir teiginiai apie ieškovo A. J. K. dalyvavimą organizuojant žydų genocido akcijas. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos išleistos knygos „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ (dokumentų rinkinys) įvado teiginys, kad „KGB Lietuvos padalinio darbuotojai surinko medžiagą apie Algirdo-J. K. dalyvavimą organizuojant žydų genocido akcijas nacių okupacijos metais“ remiasi KGB Lietuvos padalinio vadovo J. P. išvadų ir knygos „Niurnbergskij proces“ duomenų analize, kas patvirtina, kad knygos autoriai, įvertinę minimus duomenis, padaro tam tikras išvadas. Knygos 14 puslapio nuoroda, kad A. K. dalyvavo žydų naikinime Kaune yra pateikta, kaip VDR MGB dokumentų duomenys, o 112 puslapyje pateikiamas Lietuvos SSR KGB pirmininko J. P. rašto Hamburgo prokuratūrai apie A. J. K. vertimas, kuriame nurodyta, „...kad lietuvis žurnalistas K. (kitų duomenų nėra) 1941 m. birželio 25-26 d., t.y. pirmosiomis hitlerinės okupacijos Lietuvos SSR dienomis, kaip ginkluotų civilių grupės vadovas dalyvavo daugiau kaip 3800 žydų sunaikinime Kaune“. Kad šie dokumentai knygos išleidimo metu būtų buvę panaikinti ar paneigti, kaip neatitinkantys tikrovės, duomenų nėra, todėl leidėjai turėjo teisę rinkti ir kaupti informaciją ir ją analizuoti, padarydami tam tikras išvadas.

Nors pirmosios instancijos teismas šio atsakovo publikuotų ir ieškovo ginčijamų teiginių nelaikė nuomone, tačiau iš esmės pagrįstai atmetė reikalavimus ir šio atsakovo atžvilgiu.

Vertinant abiejų atsakovų paskelbtų teiginių, kuriuos ieškovas prašo pripažinti kaip neatitinkančiais tikrovės ir žeminančiais jo garbę ir orumą, pobūdį, t.y. ar tai yra žinios, ar nuomonė, reiktų atsižvelgti ir į jų paskelbimo laikotarpį bei tuo laikotarpiu buvusį analizuotos temos aktualumą. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos 1995 m. vasario 20 d. išleista knyga „Iš naujausios Lietuvos istorijos“ (dokumentų rinkinys) buvo išleista pradiniame atkurtos Lietuvos nepriklausomos valstybės vystymosi etape, kai knygoje analizuotos temos dėl KGB veiklos ir jos padarinių vertinimo buvo itin aktualios ir audringai aptariamos, ką patvirtino ir nevienkartinės publikacijos to laikotarpio spaudoje (t.3 priedas). Todėl Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, kurios nariai galėjo ir tiesiogiai jausti šios struktūros veiklos pasekmes, turėjo neabejotiną teisę reikšti savo nuomonę bei rinkti informaciją knygoje analizuotomis temomis. Tai, kad 1993 m. rugpjūčio 31d. buvo priimtas Generalinės prokuratūros nutarimas, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas A. K. atžvilgiu dėl šnipinėjimo (t.1, b.l. 28-29), nereiškė, jog negalėjo būti analizuojama medžiaga apie ieškovo bendradarbiavimą su KGB, galėjusį pasireikšti ne tik baudžiamąja tvarka nustatyta veika, bet gal būt ir kitokiu būdu. Klausimas dėl ieškovo ryšių su SSRS specialiomis tarnybomis administracine tvarka (Liustracijos komisijos nutarimai), įskaitant ir teisminius procesus, vyko kur kas vėliau, t.y. nuo 2005 m. ir galiausiai baigėsi tik 2009 m. (t. 2, b.l. 83-98, t.3, b.l. 78-82). Nutarimas baudžiamojoje byloje dėl ieškovo ūkinės-ekonominės veiklos firmoje „Litcomerz GmbH“, kuriuo ši byla buvo nutraukta, nenustačius ieškovo veikloje jokios nusikalstamos veikos sudėties, taip pat buvo priimtas po knygos išleidimo, t.y. 1995 m. birželio 8 d. (t.1, bl. 30-33), be to, ši tema taip pat plačiai komentuota to laikotarpio spaudoje. Todėl atsakovas knygos išleidimo metu šių duomenų dar neturėjo ir analizuodamas istorinius dokumentus galėjo laisvai reikšti savo nuomonę ir elgėsi sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją ir neperžengdamas saviraiškos laisvės ribų.

VšĮ „Naujasis amžius“ 2004 m. birželio 24 d. publikuodamas trečiųjų asmenų memorandumą „Dėl K. P. valstybinio nepatikimumo“, taip pat dar neturėjo duomenų apie teismų priimtus sprendimus dėl Liustracijos komisijos nutarimų, o memorandume nurodytas faktas apie K. P. ryšius su KGB agentu A. K. nurodytas iš tuo metu publikuotų dokumentų ir tik todėl, kad buvo svarstomi K. P., pretendavusios tapti prezidente, politinės veiklos aspektai, t.y. buvo vertinama ir analizuojama jos veikla.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.