Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarimo A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

A. S. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog jis, būdamas A. S. ūkininko ūkio savininku – darbdaviu, nuo 2010 m. kovo 29 d. iki 2010 m. gegužės 18 d. leido L. M. savo ūkyje dirbti įvairius pagalbinius žemės ūkio darbus, nesudaręs su juo rašytinės darbo sutarties ir nepranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui apie asmens įdarbinimą. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais A. S. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 93 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei 3 dalies reikalavimus ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Iš paminėtų teisės aktų akivaizdu, kad nelegalus darbas gali būti padaromas keliomis alternatyviomis veikomis. Iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 1) seka, kad šioje byloje A. S. kaltinamas ATPK 41³ straipsnyje numatyto pažeidimo padarymu, kadangi leido dirbti nelegalų darbą, nesudarius darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmens priėmimą į darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 41³ straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-2358/2009).

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į paminėtas teisės normas, patikrino byloje esančius įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes. Byloje įrodyta, kad L. M. realiai dirbo A. S. ūkininko ūkio naudai – atliko pagalbinius žemės ūkio darbus, dirbo su traktoriumi, virino, atliko žemės ūkio technikos remonto darbus (b. l. 2, 3, 4, 19, 37). Pats A. S. pripažino, kad L. M. jo ūkyje faktiškai dirbo įvairius ūkio darbus (b. l. 19). Be to, iš administracinio teisės pažeidimo protokolo (b. l. 1), L. M. paaiškinimų (b. l. 3) bei parodymų teismo posėdžio metu (b. l. 37-38), A. S. paaiškinimų (b. l. 4) bei parodymų teismo posėdžio metu (b. l. 19-20) ir pareigūno, surašiusio Protokolą, parodymų teisme (b. l. 18-19) nustatyti visi DK 93 straipsnyje numatyti darbo sutarties požymiai: buvo susitarimas dėl darbo, L. M. atliko pastovaus pobūdžio pagalbinio darbininko prie žemės ūkio darbų funkcijas, pakluso darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (pakluso darbdavio A. S. nurodymams, buvo nustatytas darbo laikas – nuo 9 val. iki 18 val., kartais dirbo ir šeštadieniais), buvo susitarta dėl atlyginimo. Tai, kad atlyginimas nebuvo mokamas pastoviai nustatytu laiku ir konkrečia pinigų suma, nepanaikina atlygintinumo fakto. Faktiškai dirbdamas L. M. turi teisę į minimalų atlyginimą ir specialus žodinis susitarimas dėl jo dydžio nebūtinas veiką kvalifikuojant pagal ATPK 41³ straipsnį.

Nors A. S. teigė, kad norėjo įsitikinti, ar L. M. tinkamas darbuotojas, tačiau Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nenumato tokio išbandymo galimybės, nesudarius darbo sutarties. DK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad išbandymo sąlyga turi būti nustatoma darbo sutartyje, o 2 dalyje numatyta, kad išbandymo laikotarpiu darbuotojui taikomi visi darbo įstatymai. Ši taisyklė reiškia, kad darbuotojas išbandymo laikotarpiu turi teisę dirbti pagal įstatymų nustatyta tvarka sudarytą darbo sutartį (DK 99 straipsnis), gauti ne mažesnį nei įstatymo numatytą darbo užmokestį (DK 186, 187 straipsniai).

Apeliaciniame skunde A. S. teigia, kad L. M. darbas, atlyginant už padarytą žalą dėl sugadinto automobilio variklio, turi civilinio sandorio požymius. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad ūkininko A. S. ir L. M. santykiai atitiko visus darbo sutarties požymius, t. y. juos siejo darbo santykiai, o ne civiliniai teisiniai santykiai.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti L. M. parodymų patikimumu, kadangi nuo pat tyrimo pradžios jo parodymai buvo nuoseklūs, neprieštaringi. Tuo tarpu, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, A. S. pirminis paaiškinimas ir teismo posėdžio metu duoti parodymai skiriasi. Tai sudaro pagrindą abejoti A. S. parodymų patikimumu.

Visi byloje surinkti įrodymai ir išdėstyti argumentai patvirtina darbo santykių buvimą. Taigi, byloje nelegalaus darbo faktas įrodytas. Kitos Apelianto nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti nelegalų darbą kitaip.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ATPK 30² straipsniu, pabrėžia, kad administracinį teisės pažeidimą padariusiam asmeniui skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio sankcijoje minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, o esant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimumo. Esant atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nuobauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad A. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta ir kad ta aplinkybė, jog A. S. turi kreditinį įsipareigojimą, neįrodo jo sunkios materialinės padėties, nepateikus jokių duomenų apie gaunamas pajamas bei turimą privalomai registruojamą turtą. Teisėjų kolegijos nuomone, Alytaus rajono apylinkės teismas teisingai ir pagrįstai paskyrė A. S. baudą, atitinkančią pažeidimo sankcijoje numatytos baudos vidurkiui, kuri nėra per griežta ir atitinka ATPK 20 straipsnyje numatytus administracinės nuobaudos tikslus.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas objektyviai ir išsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nenukrypo nuo teisminės praktikos šios kategorijos administracinių teisės pažeidimų bylose, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 27 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.