Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjų U. B. – D. ir M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų U. B. – D. ir M. D. skundą Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui E. B. dėl turto arešto akto panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

pareiškėjai U. B. – D. ir M. D. skunduose Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašė panaikinti:

1) Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-25588 dėl ½ dalies buto, esančio M. K. Č. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, arešto;

2) Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-25592 žemės sklypui Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam SB „Putinas“, Trakų r. sav., kuris priklauso pareiškėjams bei automobiliui „Honda CR-V“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiam pareiškėjai U. B. - D..

Skunduose nurodė, kad iš Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 25 d. gavo raštą dėl jai priklausančio buto, esančio M. K. Č. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 653 000 Lt, ½ dalies arešto. Pareiškėjų manymu, turto areštas pažeidžia bet kokius galiojančius įstatymus ir yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Buto dalies turto areštas pažeidžia ir prieštarauja ne tik Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnyje numatytoms, aiškiai formuluojamoms nuostatoms, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Lietuvos Respublikos CK) normoms, nes Lietuvos Respublikos CK 3.85 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodoma, kad iš šeimos turto negali būti išieškoma kreditorių reikalavimus (...), o be teismo leidimo ir apskritai negali būt atliekami jokie veiksmai susiję šiuo butu, net jei jie būtų pareiškėjų valios išraiška. Ši buto dalis, kuriai Vilniaus AVMI be teismo leidimo, be jokių aiškių priežasčių, visiškai nepagrįstai ir neteisėtai paskyrė turto areštą, yra įforminta būtent kaip šeimos turtas (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas 2007 m. rugpjūčio 8 d.), nes šiame bute pareiškėjai gyvena su savo mažamete dukra G. D.. Taip pat nurodo, kad neteisėtas turto areštas pažeidžia ir suvaržo jų pagrindines konstitucines teises. Šiame turto arešto akte numatomas turto arešto mastas yra 75 000 Lt sumai, kai tuo tarpu, vien tik dabartinio areštuojamojo turto vertė tame pačiame turto arešto akte, pagal vidutinę rinkos vertę yra nurodyta 653 000 Lt. Visose Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) įtvirtintose teisės normose bei visose kitose teisės normose, kuriuose reglamentuojama turto arešto sąvoka bei turto arešto taikymo procedūros ir areštuojamojo turto dydžiai, numatomas aiškus, nedviprasmis, tikėtino išieškomojo turto bei areštuojamojo turto vertės dydis. Šiuo atveju, numatomo išieškojimo turto mastas ir areštuojamo turto vertės dydis akivaizdžiai neproporcingo dydžio. Tai pažeidžia ne tik galiojančius įstatymus, bet ir bet kokią logiką. Be to, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje numatomas turto arešto pagrindas - pavojus ir rizika, kad turtas gali būti paslėptas ar parduodas, ar kitaip prarastas. Šiame bute pareiškėjai gyvena su savo mažamete dukra, kitos gyvenamos vietos neturi, ir tai yra vienintelė gyvenamoji, deklaruota vieta. Tai yra šeimos turtas, todėl šio buto atžvilgiu negalima imtis jokių veiksmų. Be to, anot pareiškėjų, nėra jokio pagrindo, nei pavojaus ar rizikos, kad šį turtą jie parduotų, ar dar kitaip nuslėptų. Todėl, pasak pareiškėjų, jų turtui pritaikytas areštas yra visiškai nepagrįstas, pažeidžiantis visus galimus įstatymus bei pareiškėjų konstitucines teises, todėl akivaizdžiai neteisėtas ir naikintinas.

Dėl žemės sklypo ir automobilio arešto pareiškėjai nurodė, kad 2009 m. lapkričio 13 d. iš Vilniaus AVMI gavo raštą dėl jų bendro turto arešto, kuriuo pagal 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-25592, areštuotas žemės sklypas, esantis Trakų rajono savivaldybėje, SB „Putinas“, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), bei pareiškėjai priklausantis 2000 m. automobilis „Honda CR-V“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Pareiškėjų teigimu, šis turto areštas taip pat yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Nepagrįstas ir neteisėtas yra pats pavedimas tikrinti pareiškėją kaip mokesčių mokėtoją, buvo pažeistos tikrinimo procedūros, neatsižvelgta į visas paaiškintas aplinkybes ir nenurodžius jokių objektyvių pagrindų ir priežasčių, tendencingai patikrinimas tęsiamas. Be viso to, pareiškėjų atžvilgiu imtasi neteisėtų sankcijų dėl jų turto arešto. MAĮ 101 straipsnio 1 dalyje vienareikšmiškai nurodoma, kad turtas gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo metu nustatoma mokesčių įstatymo pažeidimų. Pareiškėjai pabrėžė, jog kokie konkrečiai pažeidimai buvo nustatyti nenurodoma, jie apie tai nieko nežino, jiems apie tai nebuvo pranešta. Dėl nenurodytų įstatymų pažeidimų jie negali nei pasiaiškinti, nei gintis, nei kaip bet kokioje civilizuotoje šalyje, apskųsti aukštesnei instancijai. Pareiškėjai akcentavo, jog tik 2009 m. lapkričio 13 d. sužinojo, kad jų turtas areštuotas be jokio įstatyminio pagrindo, nesiremiant jokiais dokumentais, tik nurodant, kad mokestinė nepriemoka numatoma apskaičiuoti patikrinimo metu. Be to, MAĮ 101 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalyje, numatomas arešto pagrindas - pavojus bei pagrįsta rizika, kad turtas gali būti paslėptas ar parduotas. Pareiškėjai pažymėjo, jog jie valdo, naudoja ir disponuoja taip pat ir kitu turtu, tad jokio pagrindo teigti, kad slėptų šį turtą - nėra. Jų nekilnojamojo turto - žemės sklypo valdymo, naudojimosi, disponavimo priverstinis apribojimas, kuris aiškiai niekuo nepagrįstas, nemotyvuotas ir neteisėtas, akivaizdžiai suvaržo jų pagrindines teises.

Atsakovas akcentavo, jog atliekant pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokestinį patikrinimą, vadovaujantis MAĮ 101 straipsnio 4 dalimi ir Inspekcijos mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 73 punktu, siekiant užtikrinti mokesčio (galimos nepriemokos) išieškojimą, Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 6 d. areštavo pareiškėjos skunde minėtą turtą. Pagal MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktą, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui mokesčių administratorius gali areštuoti mokesčio mokėtojo turtą. Pagal MAĮ 101 straipsnio 4 dalį mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas esant vienai iš dviejų sąlygų: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus AVMI minėtu turto arešto aktu areštavo tik 0,23 dalį ½ dalies buto, esančio M. K. Č. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausančio pareiškėjai, kurios vertė yra 75 095 Lt ir turto arešto mastas neviršija numatomos priskaičiuoti mokestinės nepriemokos dydžio. Be to, anot atsakovo, pareiškėjai 2009 m. lapkričio 10 d. patikrinimo aktas Nr. (21.26)-04-77-91 buvo išsiųstas 2009 m. lapkričio 16 d.. MAĮ suteikia mokesčių administratoriui teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 101 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinimo metu, t. y. ir tais atvejais, kai daroma preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus (MAĮ 101 straipsnio 4 dalis). MAĮ 2 straipsnio 12 dalis numato, kad už mokesčių administravimą yra atsakinga valstybės įstaiga ar institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje. Mokesčių administravimo sąvoka apima ir tinkamą mokesčių išieškojimo užtikrinančių priemonių taikymą. Mokestinių prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių tikslas - užkirsti kelią mokesčių mokėtojui išvengti mokestinės nepriemokos sumokėjimo, t. y. jų taikymu siekiama, kad mokesčio mokėtojo finansinė padėtis per visą mokestinio ginčo laikotarpį išliktų tokia, kokia buvo prieš mokestinės nepriemokos atsiradimą ir tai garantuotų mokestinės nepriemokos išieškojimo įmanomumą. Taigi, anot atsakovo, mokesčių administratorius turi teisę taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, šiuo atveju turto areštą, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu.

Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėja savo reikalavimą taip pat grindžia ta aplinkybe, kad Vilniaus AVMI turto arešto akte nenurodė, kaip pasireiškia pavojus, kad pareiškėja jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pažymėjo, kad teisės aktai (Civilinio proceso kodekso 678 straipsnis) nereikalauja arešto akte nurodyti aplinkybių, kuriomis remiantis mokesčių administratorius areštuoja turtą. Vilniaus AVMI 2009 m. lapkričio 10 d. turto arešto akto Nr. 14-28-25588 forma atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymu Nr. V-11 patvirtintą formą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2004 m. lapkričio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A8-944-04 pasisakė dėl MAĮ 32 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto turto arešto pagrindo. Tokia pat formuluotė įtvirtinta ir MAĮ - yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Teismas konstatavo, kad vertinant lingvistiniu aspektu minėtą turto areštavimo sąlygą, matyti, kad ji sukonstruota tokiu būdu (turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčius), jog užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą šios sąlygos taikymui. Pagal MAĮ 101 straipsnio 4 dalies komentarą, mokesčių administratorius, įvertindamas sąlygas, kurioms egzistuojant gali būti nustatoma, jog yra pagrindo manyti, kad yra rizika, jog mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, atkreipia dėmesį į tokius faktus: mokesčio ir su juo susijusių sumų į biudžetą bei valstybės pinigų fondus nesumokėjimas arba nemokėjimas laiku, padaryti kiti mokesčių įstatymų pažeidimai ir pan. Rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, pasireiškė tuo, kad atliekant mokesčių mokėtojo patikrinimą buvo nustatyta, kad jeigu pareiškėja su savo sutuoktiniu minėtą butą būtų pardavę patys, tuomet jų pardavimo pajamos būtų apmokestinamos pagal GPMĮ 6 straipsnį ir 19 straipsnį GPM, o jie, sudarydami dovanojimo sandorius ir tokiu būdu padidindami įgyjamo turto kainą, turėjo vieną tikslą - išvengti GPM mokėjimo ir gauti mokestinę naudą. Toks pareiškėjos ir jos sutuoktinio elgesys kelia abejonių dėl jų sąžiningumo ir yra pakankamas pagrindas manyti, kad jie gali paslėpti ar kitokiu būdu netekti turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos, todėl, atsakovo manymu, Vilniaus AVMI teisėtai areštavo pareiškėjai priklausantį turtą, ir nėra teisinio pagrindo naikinti mokesčių administratoriaus 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-25588 bei 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-25592.

II.

Teismas pripažino, jog, įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjų skundai yra nepagrįsti: Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1 dalis numato, kad turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalis numato, kad mokesčių mokėtojo turtas taip pat gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas). Teismas kartu nurodė, jog atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, galima teigti, kad mokestinės prievolės užtikrinimo būdas – turto areštas – gali būti taikomas, esant dviems sąlygoms: kai patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų bei esant pagrįstai rizikai, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 120 straipsnio 1 dalis numato, kad mokestinio patikrinimo pradžia yra mokestinio patikrinimo pavedimo išrašymas. Pavedimai tikrinti Nr. 83-290 ir 83-291, kuriais pavesta atlikti pareiškėjų mokestinius patikrinimus, išrašyti 2009 m. rugsėjo 22 d., mokestinio patikrinimo metu, kaip matyti iš patikrinimo aktų, Vilniaus AVMI pareigūnas nustatė aplinkybes, kurios sudaro jam prielaidas teigti pareiškėjus M. D. ir U. B. – D. pažeidus Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, bei nesumokėjus apskaičiuotų gyventojų pajamų mokesčio sumų. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad pirmoji sąlyga, įtvirtinta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalyje, ginčo turto arešto areštų aktų priėmimo metu buvo. Pareiškėjų skunduose nurodyta aplinkybė, kad mokesčių administratorius, iki areštuojant turtą, neinformavo jų apie nustatytus pažeidimus, negali būti pagrindas naikinti šiuos aktus, kadangi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas nenumato, kad iki patikrinimo akto surašymo mokesčių mokėtojui būtų pateikiama tokio pobūdžio informacija, be to, pareiškėjams turėjo būti žinoma, kokiais mokesčių įstatymo pažeidimais jie yra įtariami, kadangi mokestinis patikrinimas buvo atliekamas po mokestinio tyrimo. Antroji sąlyga, kuriai esant yra pagrindas taikyti turto areštą – pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų – įvertinus byloje pateiktų įrodymų visumą, taip pat buvo: patikrinimų metu nustatytos mokestinių nepriemokų sumos yra didelės, pareiškėjai yra fiziniai asmenys, kurie, mokesčių administratoriaus teigimu, sudarydami eilę sandorių, siekė išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, todėl mokesčių administratoriui buvo pagrindas teigti, kad rizika, jog mokesčių mokėtojai gali perleisti jiems priklausantį turtą, yra pagrįsta. Teismas pažymėjo, jog aplinkybė, kad areštuota buto dalis yra šeimos turtas, nėra jokia kliūtis jį perleisti, o duomenis apie kreditorius, prašymą dėl leidimo perleisti tokį turtą nagrinėjančiam teismui realiai gali pateikti tik patys pareiškėjai.

Teismo nuomone, kiti pareiškėjų skunduose nurodyti teiginiai, kuriais grindžiamas ginčijamų turto arešto aktų neteisėtumas ir nepagrįstumas, yra nepagrįsti: Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.85 straipsnio 3 dalies nuostata nėra kliūtis mokestinę nepriemoką išieškoti iš šeimos turto, kadangi minėta nuostata nėra taikoma išieškojimui pagal mokesčių administratoriaus reikalavimus, o teismo leidimas areštuoti turtą, kuriam taikomas šeimos turto režimas, nėra reikalingas; 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-25588 areštuota ne visa pareiškėjai U. B. – D. asmeninės nuosavybės teise priklausanti ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o tik 0,23 dalis ½ dalies minėto buto, t. y. 75 095 Lt vertės turtas, todėl areštuoto turto vertė neviršija arešto mąsto; ginčijamais turto arešto aktais pareiškėjams, skirtingai nei teigiama skunduose, apribota tik teisė disponuoti minėtu turtu, o teisės valdyti ir naudotis šiuo turtu nėra apribotos; areštuoto turto vertė neviršija turto arešto aktuose nurodyto turto arešto mąsto, pareiškėjai neginčija mokesčių administratoriaus atlikto šio turto įkainojimo.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Pareiškėjai ginčija Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos: 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto akto Nr. 14-28-25588, kuriuo areštuota ½ dalis buto, esančio M. K. Č. g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir 2009 m. lapkričio 6 d. turto arešto akto Nr. 14-28-25592, kuriuo areštuotas žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), esantis SB „Putinas“, Trakų r. sav. ir automobilis „Honda CR-V“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantys pareiškėjams, teisėtumą bei pagrįstumą.

Byloje nustatyta, kad ginčijamus sprendimus atsakovas priėmė, vykdydamas pareiškėjų mokestinius patikrinimus, kuriais vėliau konstatavo pareiškėjų padarytus atitinkamų mokesčių įstatymų pažeidimus bei priskaičiavo ir atitinkamas mokestinių nepriemokų sumas.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje, kurioje kitų tarpe minimas ir turto areštas, kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas.

Turto arešto sąvoka pateikiama Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1 dalyje, kur turto areštas apibrėžiamas, kaip šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualus Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalyje išvardinti atvejai, nustatantys kada gali būti areštuojamas mokesčių mokėtojo turtas: <...> „jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina mokesčio permoka (skirtumas).“

Iš šios teisės normos matyti, kad joje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę: 1. kai atliekamo mokestinio patikrinimo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2. kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Pirmuoju atveju, turto arešto akto surašymas įstatymų leidėjo leidžiamas ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 str. 3 d.), bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus.

Iš Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies taip pat matyti, kad nėra pateiktas užbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju yra pateiktas tik pavyzdinis sąrašas tokių atvejų – „mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“.

Todėl, aiškinant antrąją sąlygą – kad gali atsirasti pavojus (pagrįsta rizika), jog bus sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinės nepriemokos, darytina išvada, kad visi mokesčio mokėtojo veiksmai, kuriuos pastarajam atlikus, mokestinės nepriemokos išieškojimas galėtų tapti neįmanomas ar būtų apsunkintas, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, yra pavojingi.

Minėta, kad pareiškėjų turtas buvo areštuotas atliekant mokestinį patikrinimą, kurio metu preliminariai atsirado pagrindas konstatuoti mokestinių įstatymų pažeidimus bei su jais susijusias mokestines nepriemokas. Tai, kad šis pagrindas buvo pakankamai pagrįstas, pasitvirtino užbaigto mokestinio patikrinimo rezultatais.

Šio patikrinimo metu konstatuotų pažeidimų pobūdis, jų mastas - nustatytos mokestinių nepriemokų sumos nėra mažareikšmės, pažeidimo esmė pasireiškia eilės sandorių sudarymu, siekiant išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, pats savaime leidžia pagrįstai manyti, kad yra pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjų turtas buvo areštuotas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 4 dalies reikalavimų. Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad areštuoto turto mastas iš esmės atitiko ir galimos mokestinės nepriemokos mastą, kas atitinka Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Nepagrįsti šiuo atveju apeliacinio skundo argumentai, kurie grindžiami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, nes Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 2 dalį „Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, šio kodekso normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais.“

Apeliaciniame skunde nurodytose Civilinio kodekso normose, kuriomis grindžiami apeliantų argumentai, įsakmiai nurodytų atvejų, dėl šių normų taikymo ir mokestiniams teisiniams santykiams, nėra. Todėl vadovautis šiomis Civilinio kodekso normomis nėra teisinio pagrindo.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų U. B. – D. ir M. D. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.