Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja), sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. V. ir S. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. V. ir S. V. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Telšių filialui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

pareiškėjai A. V. ir S. V. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–3), kuriame prašė panaikinti VĮ Registrų centro Telšių filialo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. Rs-51 „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų įregistravimo“ ir įpareigoti VĮ Registrų centro Telšių filialą įregistruoti inžinerinius tinklus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Didžioji g. (duomenys neskelbtini), Plateliai, Plungės rajone (toliau – ir Inžineriniai tinklai), A. V. ir S. V. bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

Paaiškino, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje pagal pareiškėjų užsakytą ir VĮ Registrų centro Telšių filialo pateiktą 2010 m. balandžio 9 d. suformuotą Nekilnojamojo turto objekto inžinerinių tinklų kadastro ir registro dokumentų bylą, atsirado nauji VĮ Registrų centro duomenų bazėje neįregistruotų objektų pagal šią bylą numeriai: 1) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 2) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 3) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šie numeriai suteikti, kaip naujai VĮ Registrų centro duomenų bazėje formuojamiems objektams, tačiau iš tikrųjų šiais numeriais įvardinti egzistuojantys ir seniai pastatyti (įrengti) bei naudojami inžineriniai tinklai, kurie anksčiau nebuvo inventorizuoti. Pažymėjo, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje ir inžinerinių tinklų kadastro ir registro byloje aiškiai nurodyta, kad jie yra įrengti žemės sklype (žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas)), kuris pagal 2003 m. liepos 15 d. Valstybinės žemės nuomos sutartį yra išnuomotas pareiškėjams. Pagal 2003 m. gegužės 15 d. Pastatų pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjų įsigyti pastatai ir statiniai bei kitas turtas yra Žemės sklype. Mano, kad įsigijus turtą – pastatus, ir prie jo esantys priklausiniai – inžineriniai tinklai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.13 straipsnio 1 dalį turėjo būti pagal jų pateiktą prašymą įregistruoti kaip jų jungtinė nuosavybė (CK 4.14 str. 1–2 d.). Teikdami prašymą atsakovui, pateikė ir Plungės VVTĮ (dabar SP AB „Plungės vandenys“) 1995 m. liepos 4 d. Rekomendacinę pažymą, kuri įrodo, jog inžineriniai tinklai tikrai egzistuoja, yra naudojami ir yra neatskiriama įsigyto turto dalis. Paaiškino, kad nurodytoje pažymoje patvirtinama, jog jų šiuo metu nuomojamame sklype prie nusipirktų statinių vandentiekio bei fekalinės kanalizacijos tinklai yra techniškai tvarkingi ir eksploatacijai tinkami. Pažymėjo, kad VĮ Registrų centro Telšių filiale yra pareiškėjų įsigytų objektų inventorizacijos byla, kurioje yra ir parašais patvirtintas žemės sklypo planas su pažymėtais inžineriniais tinklais (1997 m. spalio 7 d. žemės sklypo planas su visais jame įrengtais įrengimais), kuriame yra ir kiti kiemo statiniai su vandentiekio ir fekalinės kanalizacijos planais, tačiau, pareiškėjai akcentuoja, kad į naujai formuojamą bylą VĮ Registrų centras įdėjo tik 1998 m. kovo 20 d. pastatų planą, kuriame yra tik pastatai – be kitų statinių ir inžinerinių tinklų. Mano, jog atsakovas, atsisakydamas tenkinti jų prašymą įregistruoti pareiškėjų jungtinės nuosavybės teisę į Inžinerinius tinklus, neteisingai taikė ir aiškino įstatymą, nepagrįstai nesirėmė CK nuostatomis.

Atsakovas VĮ Registrų centro Telšių filialas atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 45–46) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jo netenkinti.

Paaiškino, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjų 2010 m. gegužės 11 d. prašymą Nr. 1577237 ir prie jo pridėtus dokumentus, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 29 straipsnio 2 dalimi, jie negali būti laikomi juridiniu pagrindu nuosavybės teisei įregistruoti. Pažymėjo, kad pareiškėjai pateiktame 2010 m. gegužės 11 d. prašyme prašė „ištaisyti klaidą“, kuri, neva buvo padaryta registruojant nuosavybės teises pagal 2003 m. gegužės 15 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, ir įregistruoti inžinerinius statinius ir tinklus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Teigė, kad toks prašymas yra nepagrįstas ir prieštaraujantis 2003 m. gegužės 15 d. sutarties turiniui, nes pagal minėtos sutarties 2.1 punkte išvardintus perkamus nekilnojamuosius daiktus matyti, kad tarp jų nėra nekilnojamųjų daiktų, pažymėtų unikaliaisiais Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl ir pareiškėjų teisės į juos, vadovaujantis šia sutartimi, negalėjo būti įregistruotos. Paaiškino, kad VĮ Registrų centro Telšių filialas, registruodamas nuosavybės teises pagal 2003 m. gegužės 15 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, jokios klaidos nepadarė. Akcentavo, kad 2010 m. gegužės 11 d. ranka rašytame prašyme pareiškėjai patys teigė, jog „inžineriniai tinklai nebuvo kartu įregistruoti VĮ Registrų centre, nes kadastrinių matavimų metu šie statiniai nebuvo inventorizuoti“, o tai, atsakovo nuomone, įrodo, kad jie nebuvo 2003 m. gegužės 15 d. pastatų pirkimo-pardavimo sutarties objektai. Paaiškino, kad paskutinis kadastro duomenų tikslinimas iki sudarant minėtą sutartį buvo atliktas 1998 m. kovo 20 d. ir jo metu tokie statiniai, kurie plane būtų žymimi šifrais V; KF ir KL, nebuvo užfiksuoti. Šie statiniai neminimi ir 1998 m. vasario 24 d. statinių priėmimo naudoti aktuose. Pažymėjo, kad nekilnojamųjų daiktų savininkas (pardavėjas) prašymo patikslinti kadastro duomenis prieš sudarant 2003 m. gegužės 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį nepateikė, darytina išvada, kad abi sandorio šalys sutiko, jog 1998 m. kovo 20 d. užfiksuoti kadastro duomenys atitinka faktinę situaciją sutarties pasirašymo metu. Nurodė, kad nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų tikslinimo darbus reglamentuojantys Lietuvos Respublikos įstatymai numato, kad šie darbai atliekami tik gavus konkretų nekilnojamojo daikto savininko prašymą. Statiniai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų byloje buvo užfiksuoti tik 2010 m. balandžio 9 d. atlikto duomenų tikslinimo metu, o prašymą juos bei savo teises į juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjai pateikė 2010 m. gegužės 11 d., tačiau jie prie šio prašymo nepridėjo minėtų nekilnojamųjų daiktų atsiradimo teisėtumą ir savo teises į juos įrodančių dokumentų, nustatytų Registro įstatymo 22 straipsnyje.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į pareiškėjų skundą (b. l. 113) nurodė, kad su skundu taip pat nesutinka ir prašė jo netenkinti.

Pažymėjo, kad pritaria VĮ Registrų centro Telšių filialo sprendime nurodytiems argumentams.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu (b. l. 122–126) pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas) 12 straipsnio, 13 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Kadastro nuostatai) 84, 85, 88 punktais, 2003 m. kovo 3 d, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 278 patvirtinto Dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo 1 punktu ir nurodė, kad sprendžiant kilusį ginčą būtina įvertinti esminę aplinkybę, t. y. prašomų įregistruoti inžinerinių tinklų užbaigimo metus, nes tai turi tiesioginę įtaką tam, kokia tvarka vadovaujantis turi būti atlikta registracija. Teismas vertino, kad prašomų įregistruoti inžinerinių tinklų statyba baigta ne anksčiau kaip 1995 metais, nes iš teismui pareiškėjų pateiktos Rekomendacinės pažymos kopijos matyti, kad 1995 m. liepos 4 d. konstatuota, jog AB „Plateliai“ Pieno cecho Plungės rajone Platelių kaime vandentiekio bei fekalinės kanalizacijos tinklai techniškai tvarkingi, eksploatacijai tinkami, todėl teismas konstatavo, kad teisinės registracijos atlikimui negali būti taikomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d. sąrašo patvirtinimo“ nuostatos, numatančios supaprastintą registraciją, o pareiškėjų prašomos registracijos atlikimui atsakovui reikia pateikti viešojo administravimo subjekto sprendimą dėl nekilnojamojo daikto suformavimo ir kitus numatytus dokumentus. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad prašomų įregistruoti inžinerinių tinklų įregistravimui reikia taikyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje numatytus reikalavimus, tačiau, teismas vertino, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjai teikdami prašymą atsakovui nepateikė nė vieno dokumento, nurodyto šiame sąraše, todėl atsakovas pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą. Teismas konstatavo, byloje yra nustatytas faktas, jog Inžineriniai tinklai tikrai yra įrengti ir yra nuomojamame pagal Valstybinės žemės nuomos sutartį, sudarytą 2003 m. liepos 15 d., žemės sklype, tačiau, kaip matyti iš 2003 m. gegužės 15 d. Pastatų pirkimo-pardavimo sutarties, pareiškėjas S. V. iš AB banko Nord/LB Lietuva įsigijo pastatus, tačiau nėra jokių įrašų apie tai, jog jis įsigijo ir prie pastatų esančius inžinerinius tinklus. Inžinerinių tinklų buvimas neminimas ir 1998 m. vasario 24 d. statinių priėmimo naudoti aktuose. Todėl teismas padarė išvadą, kad šiuo metu byloje nėra jokių teisiškai pagrįstų duomenų apie tai, jog Inžineriniai tinklai kada nors kam nors būtų įregistruoti nuosavybės teise. Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, jog Inžineriniams tinklams suteikus unikalius numerius, jie automatiškai turėtų būti įregistruoti jiems nuosavybės teise, nes Inžineriniai tinklai kadastro duomenų byloje buvo užfiksuoti tik 2010 m. balandžio 9 d. atlikto pagal pareiškėjų prašymą duomenų tikslinimo metu, o prašymą juos bei savo teises į juos įregistruoti Nekilnojamojo turto registre pareiškėjai pateikė 2010 m. gegužės 11 d., tačiau jie prie šio prašymo nepridėjo nekilnojamųjų daiktų atsiradimo teisėtumą ir savo teises į juos įrodančių dokumentų, nustatytų Registro įstatymo 22 straipsnyje. Teismas taip pat kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjų argumentus, jog nuosavybės teisė į Inžinerinius tinklus jiems turėtų būti įregistruota remiantis CK 4.13–4.14 straipsniais, nes šie inžineriniai tinklai yra antraeiliai daiktai, susiję su pagrindiniais daiktais (pastatais) ir jiems priklausantys, kadangi šiuo atveju galėtų būti sprendžiamas klausimas tik dėl inžinerinių tinklų, kaip pareiškėjams priklausančių statinių, priklausinio statuso. Teismas pažymėjo, kad inžineriniai tinklai (vandentiekio, kanalizacijos, elektros tiekimo, dujų ir kt.) yra specialios paskirties inžineriniai statiniai, kurių buvimas visuomet yra susijęs su kitais nekilnojamaisiais daiktais ir šių daiktų aptarnavimu, tačiau tai nėra pagrindas automatiškai visus inžinerinius tinklus pripažinti aptarnaujamų statinių priklausiniais. Sprendžiant inžinerinių tinklų nuosavybės klausimą svarbu, jog tinklų savininkas gali būti tiek pagrindinių pastatų statytojas ar jo teisių perėmėjas, tiek šiuos tinklus eksploatuojanti ir atitinkamas paslaugas teikianti įmonė. Todėl teismas padarė išvadą, kad ir šiuo atveju taip pat privalu prašant įregistruoti nuosavybės teises į inžinerinius tinklus, pateikti dokumentus, nurodytus Registro įstatymo 22 straipsnyje.

III.

Pareiškėjai A. V. ir S. V. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 131–132), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą iš esmės grindžia tokiais pačiais argumentais kaip ir skundą. Papildomai akcentuoja, kad iš inžinierinių tinklų bylos matyti kai kurių jų statybos pabaigos metai yra 1982, 1988, 1990, 1992 ir 1996 m. Paaiškina, kad visi teritorijoje esantys pastatai yra pastatyti skirtingais metais todėl ir prie pastatų įrengti (pastatyti) inžinieriniai tinklai yra pastatyti skirtingais metais. Pažymi, kad byloje yra 1997 m. spalio 7 d. žemės sklypo planas su šifrais V; KF; ir KL. Paaiškina, kad šis planas yra ir nekilnojamo turto (pastatų) registro kadastro byloje. Tačiau nurodo, kad VĮ Registrų centras teismui pateikė tik 1998 m. kovo 20 d. pastatų planą, kuriame yra tik pastatai – be kitų statinių ir inžinierinių tinklų. Pažymi, kad nuo 1997 m. spalio 7 d. iki 1998 m. kovo 20 d. ir iki dabar inžinieriniai tinklai niekur nedingo. Paaiškina, kad pagal 2003 m. gegužės 15 d. Pastatų pirkimo-pardavimo sutartį iš banko Nord/LB Lietuva įsigijo bankrutavusios AB „Plateliai“ pastatus ir kitus statinius, esančius Didžioji g. (duomenys neskelbtini), Plateliai, Plungės rajone. Akcentuoja, kad Pastatų pirkimo-pardavimo sutartyje pareiškėjų įsigyti pastatai ir statiniai ir kitas turtas yra pareiškėjų nuomojamame Žemės sklype. Vadovaujasi CK 4.13–4.14 straipsnio nuostatomis ir mano, kad ginčo statiniai jiems perduoti kaip priklausiniai. Remiasi Plungės VVTĮ (dabar SP AB „Plungės vandenys“) 1995 m. liepos 4 d. rekomendacine pažyma. Mano, kad šis dokumentas įrodo, kad jau 1995 metais ginčo statiniai buvo naudojami, o pastatyti dar ankščiau. Paaiškina, kad AB „Plateliai“ buvo įkurta pieninė, todėl bendrovė buvo pasistačiusi savo artezinį gręžinį ir kitus tinklus. Pažymi, kad artezinį gręžinį pareiškėjai 2003 m. liepos 5 d. įsigijo iš fizinio asmens ir 2004 m. liepos 5 d. teismo sprendimu jį yra įsiteisinę ir įregistravę VĮ Registrų centre. Akcentuoja, kad iš artezinio šulinio inžinieriniais tinklais į pastatus buvo ir yra perduodamas vanduo, pareiškėjai naudoja savo vandenį ir naudojasi tik savo inžinieriniais tinklais.

Atsakovas VĮ Registrų centro Telšių filialas pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti (b. l. 144–145).

Atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas byloje yra kilęs dėl teritorinio bei centrinio registratoriaus sprendimų, kuriais buvo atsisakyta įregistruoti pareiškėjų A. V. ir S. V. daiktines teises (nuosavybės teises) į inžinerinius tinklus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančius Didžioji g. (duomenys neskelbtini), Plateliai, Plungės rajone, teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad pareiškėjai 2010 m. gegužės 11 d. VĮ Registrų centro Telšių filialui padavė prašymą, kuriuo prašė ištaisyti klaidą ir įregistruoti inžinerinius tinklus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančius Didžioji g. (duomenys neskelbtini), Plateliai, Plungės rajone (b. l. 49). VĮ Registrų centro Telšių filialas 2010 m. gegužės 19 d. sprendimu „Dėl daiktinių teisių, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimo“ Nr. Rs-51, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjų prašymo netenkino, nes padarė išvadą, jog pateikti dokumentai (2010 m. gegužės 11 d. prašymas, kanalizacijos tinklų projektai, teritorijos toponuotrauka) nėra juridinis pagrindas nuosavybės teisei įregistruoti (b. l. 6, 48). Šį sprendimą pareiškėjai apskundė VĮ Registrų centrui (b. l. 7–8), kurio Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2010 m. liepos 22 d. spendimu Nr. 161 pareiškėjų skundo netenkino ir teritorinio registratoriaus sprendimą paliko galioti (b. l. 13, 106–107). Sprendime centrinis registratorius taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų teritoriniam registratoriui pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip pareiškėjų nuosavybės teisių atsiradimą patvirtinantys dokumentai ir jų pagrindu nuosavybės teisių registracija yra negalima.

Nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių inter alia nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus registravimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – ir Registro įstatymas), Kadastro įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtinti Nekilnojamojo turto registro nuostatai (toliau – ir Registro nuostatai) ir Kadastro nuostatai.

Registro įstatymo 23 straipsnyje numatyta, kad teikiant prašymą įregistruoti daiktines teisę į nekilnojamąjį daiktą, turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Tokių dokumentų sąrašas yra nustatytas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje. Kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad siekiant nekilnojamojo daikto kadastro duomenis įrašyti į nekilnojamojo turto kadastrą turi būti pateikiamas prašymas ir šio straipsnio 1 dalyje nustatytas dokumentas, sudarantis teisinį pagrindą į nekilnojamojo turto kadastrą įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis. Atitinkamai Registro nuostatų 16 punkte inter alia numatyta, kad kartu su prašymu įregistruoti nekilnojamąjį daiktą ir daiktines teises į jį kartu su prašymu turi būti pateikti Lietuvos Kadastro įstatymo 12 straipsnyje nurodyti dokumentai, – kai prašoma įregistruoti nekilnojamąjį daiktą (16.1 p.); dokumentai, patvirtinantys daikto įgijimą nuosavybėn, daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą, įmonių dovanojimą, pirkimą–pardavimą ar nuomą. Notarine forma patvirtinti dokumentai, patvirtinantys daiktinių teisių, šių teisių suvaržymą, juridinių faktų atsiradimą, per notarą teritoriniam registratoriui gali būti pateikiami elektroninio dokumento pavidalu (16.2 p.).

Vadovaujantis išvardintomis teisės normomis, darytina išvada, kad duomenys į nekilnojamojo turto registrą gali būti įrašomi, jeigu suinteresuotas asmuo pateikia įstatymų nustatytus dokumentus, patvirtinančius, kad, kaip šiuo atveju, pareiškėjai yra nekilnojamojo turto registre registruotino turto nuosavybės teisės turėtojai. Šis veiksmas (nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių registravimas) nekilnojamojo turto registro tvarkytojo gali būti atliktas tik griežtai vadovaujantis tokį veiksmą pagrindžiančiais (įrodančiais) dokumentais, kurių sąrašas yra pateiktas atitinkamai Kadastro įstatymo 12 straipsnyje ir Registro įstatymo 22 straipsnyje.

Nustatyta, kad atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjų prašymą registruoti jų nuosavybės teises į Inžinerinius tinklus vadovaudamasis Registro įstatymo 29 straipsnio 2 dalimi, nustatančia, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas turi teisę atsisakyti įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, jei nustato, kad dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų.

Nustatyta, kad kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į ginčo statinius pareiškėjai pateikė kanalizacijos tinklų projektus bei teritorijos toponuotrauką. Taip pat iš 2010 m. gegužės 11 d. prašymo bei centriniam registratoriui bei teismui teiktų skundų turinio matyti, kad pareiškėjai mano, kad teisiniu pagrindu įregistruoti ginčo statinius ir jų nuosavybės teises į juos yra 2003 m. gegužės 15 d. Pastatų pirkimo-pardavimo sutartis, savo nuosavybės teises į ginčo pastatus pareiškėjai iš šios sutarties kildina vadovaudamiesi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis teisių į antraeilius daiktus perėjimą (CK 4.14 str.).

Įvertinęs pareiškėjo kartu su prašymu pateiktus dokumentus nekilnojamojo turto registro tvarkytojas padarė išvadą, kad šie dokumentai nėra juridinis pagrindas nuosavybės teisei įregistruoti. Patikrinusi byloje esančius įrodymus bei vadovaudamasi ginčo teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, teisėjų kolegija su tokia nekilnojamojo turto registro tvarkytojo išvada sutinka.

Nustatyta, kad 2003 m. gegužės 15 d. Pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi pareiškėjas S. V. iš akcinės bendrovės banko „Nord/LB Lietuva“ bendrosios nuosavybės teise su pareiškėja A. V. įsigijo turtą, nurodytą šios sutarties 2.1 punkte (b. l. 9–10, 63–66). Nustatyta, kad 2003 m. gegužės 15 d. Pastatų pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punkte yra išvardintas turtas – nekilnojamieji daiktai, nurodant jų unikaliuosius numerius, plotą ir kitus kadastrinius duomenis. Aptariamame 2003 m. gegužės 15 d. Pastatų pirkimo-pardavimo sutarties punkte nėra nurodyta, kad pareiškėjams yra parduodami ir ginčo statiniai (inžineriniai tinklai, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esantys Didžioji g. (duomenys neskelbtini), Plateliai, Plungės rajone). Pareiškėjai aiškina, kad ginčo statiniai nurodytos Pastatų pirkimo pardavimo sutarties sudarymo momentu realiai egzistavo, tačiau nebuvo įregistruoti nekilnojamojo turto registre. Byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra, tačiau pareiškėjai, vadovaudamiesi ginčo statinių paskirtimi – pagalbiniai statiniai, mano, kad Pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijus pagrindinius pastatus, pagal CK 4.14 straipsnį jiems perėjo ir nuosavybės teisės į pagalbinius daiktus – ginčo statinius.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba pakeisdamas esamus, neturi teisės savarankiškai aiškinti ar interpretuoti pateiktų dokumentų, kurie numatyti Registro įstatymo 22 straipsnyje, turinio ir atitinkamai keisti duomenų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1816/2010). Todėl pagal 2003 m. gegužės 15 d. Pastatų pirkimo-pardavimo sutartį registro tvarkytojas, turi teisę registruoti tik tai, kas konkrečiai identifikuota sutartyje. Registro tvarkytojas neturi teisės imtis gautų dokumentų, šiuo atveju sutarties, turinio plečiamuoju aiškinimu, nes yra didelė tikimybė, kad registro tvarkytojas registravimo aktu iškreips tikrąją sutarties šalių valią. Pažymėtina, kad 2003 m. gegužės 15 d. Pastatų pirkimo-pardavimo sutartimi šios sutarties šalys, aptardamos sutarties objektą (perkamą-parduodamą turtą), išvardino perkamus-parduodamus daiktus, nurodė jų unikaliuosius numerius, t. y. pateikė baigtinį perkamų-parduodamų objektų sąrašą, į kurį ginčo inžineriniai tinklai nebuvo įtraukti, todėl vertindamas aptariamą pirkimo-pardavimo sutartį kaip pareiškėjų nuosavybės teises patvirtinantį dokumentą, registro tvarkytojas negalėjo šios sutarties vertinti kaip patvirtinančios pareiškėjų nuosavybės teises į ginčo Inžinerinius tinklus. Aiškinti aptariamos pirkimo-pardavimo sutarties turinį atsižvelgiant į teisės aktuose (pareiškėjai remiasi CK 4.14 str.) nustatytą reglamentavimą, šiuo atveju registro tvarkytojas neturėjo teisinio pagrindo. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nėra kompetentingas spęsti dėl sandorių galiojimo civilinės teisės prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2253/2011). Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų ginčijamų administracinių aktų teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat neturi teisės imtis civilinės sutarties aiškinimo, kai tokia teisė nesuteikta subjektui, priėmusiam administracinius aktus.

Kiti pareiškėjų registro tvarkytojui pateikti dokumentai – kanalizacijos tinklų projektai bei teritorijos toponuotrauka (t. y. dokumentai, kurie, pasak pareiškėjų, įrodo faktą, kad ginčo statiniai jau buvo pastatyti 2003 m. gegužės 15 d. Pastatų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu) (b. l. 118) bei Plungės VVTĮ 1995 m. liepos 4 d. Rekomendacinė pažyma (b. l. 15) taip pat nėra pareiškėjų nuosavybės teises įrodantys dokumentai, nes, visų pirma, jie nepatenka į Registrų įstatymo 22 straipsnyje pateikiamą daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą įregistravimo nekilnojamojo turto registre teisinių pagrindų sąrašą, antra, juose nėra informacijos, kad ginčo statinius pareiškėjai valdo nuosavybės teise. Šie dokumentai taip pat nepatenka ir į Kadastro įstatymo 12 straipsnyje pateiktų dokumentų sąrašą.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai nepateikė dokumentų, sudarančių pagrindą registro tvarkytojui įregistruoti Inžinerinius tinklus pareiškėjų bendrosios nuosavybės teise, todėl atsakovas pagrįstai jų prašymo netenkino.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų ginčijamais administraciniais aktais nėra paneigiama pareiškėjų nuosavybės teisė į Inžinerinius tinklus. Sutarties nuostatų, t. y. tikrosios šalių valios, aiškinimas (atsižvelgiant į tai, kad, kaip teigia pareiškėjai, Inžineriniai tinklai yra jų iš valstybės nuomojamame žemės sklype ir jau buvo pastatyti sudarant Pastatų pirkimo-pardavimo sutartį, kad jais pareiškėjai naudojasi – jais iš jiems nuosavybės teise priklausančio artezinio šulinio į taip pat nuosavybės teise priklausančius pastatus yra tiekiamas vanduo) gali būti savarankiškas dalykas civilinės bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas gali būti pagrindu įregistruoti nuosavybės teises į Inžinerinius tinklus.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pareiškėjų A. V. ir S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiDainius RaižysRičardas PiličiauskasVirginija Volskienė