Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 2 d. sprendimu (b. l. 76 – 80) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,95 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). 2001 m. birželio 28 d. taip pat buvo užfiksuota, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso minėtame sklype esantis 40 kv. m ploto pagalbinis ūkio paskirties ūkinis pastatas. 2008 m. gegužės 30 d. atsakovas nustatė, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini), Merkio upės vandens apsaugos zonoje (49,40 m iki upės kranto), Merkio ichtiologiniame draustinyje, Akmens valstybiniame geologiniame draustinyje, savavališkai pastatė naują statinį (pirtį) su gyvenamosiomis patalpomis su mansarda. Buvo įvertinta, kad naujas statinys pastatytas be leidimo (nauja statyba), buvo surašyti savavališkos statybos ir savavališkos statybos sustabdymo aktai. 2008 m. birželio 5 d. raštu atsakovas apie tai pranešė Varėnos rajono savivaldybės administracijai ir paprašė neišduoti projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo ir t. t., kol nebus pateiktas patvirtinimas, jog pašalinti savavališkos statybos padariniai. Įsiteisėjusiu Varėnos rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 19 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktus, 12 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus, taip pat Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 ,,Statybos leidimas“ 2 punktą, Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, 20 straipsnio 3 dalies 4 punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Administracinių teisės pažeidimų kodekso 159 straipsnio 1 dalyje. Teismas taip pat nustatė, kad 2008 m. birželio 12 d. Alytaus apskrities viršininkas priėmė įsakymą, kuriuo pareikalavo, kad pareiškėjas per 5 mėn. nugriautų savavališkai pastatytą statinį (bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas šio įsakymo Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka neapskundė). Pareiškėjas įsakymu nustatytu terminu reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius neįvykdė. 2009 m. kovo 10 d. atsakovas ieškinio pareiškimu kreipėsi į Varėnos rajono apylinkės teismą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, remdamasis Civilinio kodekso 4.103 straipsniu. Teismo vertinimu, būtina nustatyti, ar pareiškėjas skundžia individualų administracinį aktą – 2009 m. kovo 2 d. atsakovo atsakymą, ar atsakovo neveikimą – atsisakymą priimti sprendimą dėl pareiškėjo 2009 m. vasario 3 d. prašymo. Nurodė, jog nustatant šią aplinkybę, būtina atsižvelgti į individualaus teisės akto sąvokos turinį, pateiktą Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog atsisakymas atlikti veiksmus ir vilkinimas atlikti veiksmus, kaip teisinės sąvokos, nėra tapačios. Pirmuoju atveju atsisakymas atlikti veiksmus yra vienas iš viešojo administravimo subjektui leistinų veiksmų, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ir sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Antruoju atveju viešojo administravimo subjektas neatlieka visų ar dalies veiksmų, kuriuos jam priskirta atlikti. Šiuo atveju bylos nagrinėjimo dalyką sudarytų aplinkybių, ar viešojo administravimo subjektas buvo kompetentingas atlikti tam tikrus veiksmus, ar jam priskirtus klausimus sprendė įstatymų nustatyta tvarka ir laiku, nustatymas. Taigi sprendžiant, ar pareiškėjas skundžia atsakovo individualų teisės aktą, ar neveikimą, visais atvejais vertintinas tarp šalių susiklosčiusių materialinių teisinių santykių pobūdis, o ne vien pareiškėjo reikalavimo žodinė išraiška. Jei atsakovas atsisako priimti administracinį aktą ar atlikti veiksmą, nurodydamas tokio atsisakymo priežastis, šis atsisakymas negali būti vertinamas kaip neveikimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-406/2003, 2007 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS11-296/2007 ir kt.). Įvertinęs pareiškėjo skundo motyvus, įgalioto atstovo paaiškinimus, teismas padarė išvadą, kad iš esmės ginčijamas 2009 m. kovo 2 d. atsakovo priimtas individualus teisės aktas. Atsakovas šiuo individualiu teisės aktu per mėnesį atsakė į pareiškėjo 2009 m. vasario 2 d. paklausimą iš esmės atsisakydamas atlikti prašomus veiksmus. Įgaliotas atstovas taip pat papildomai paaiškino, kad iš esmės buvo neišsamiai atsakyta į pareiškėjo 2009 m. vasario 3 d. paklausimą, pats atsakymas nemotyvuotas, nenurodyta akto apskundimo tvarka bei terminai. Teismas pažymėjo, kad Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 1 dalis ir 2 dalis numato, jog asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles. Nagrinėjant asmenų prašymus, Vyriausybės patvirtintų taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja įstatymai ir įstatymų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Skundžiamo atsakymo priėmimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 6 punktas numatė, kad asmenų prašymai ir skundai nagrinėjami vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu bei Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme įtvirtintais principais. Taisyklių 30 punktas nustatė, kad asmens prašymas turi būti išnagrinėtas per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos. Viešojo administravimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalis įpareigoja pradėti administracinę procedūrą per 3 darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos, o 31 straipsnis reglamentuoja, kad sprendimas turi būti priimtas per 20 darbo dienų nuo administracinės procedūros pradžios. Atitinkamai Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 14 straipsnis taip pat įpareigojo atsakovą priimti sprendimą per 20 darbo dienų nuo prašymo gavimo dienos. Įvertinęs pareiškėjo prašymą bei atsakovo atsakymą, taip pat aplinkybę, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kada ir kokiu būdu jis atsakovui įteikė savo 2009 m. vasario 2 d. prašymą, teismas konstatavo, kad atsakovas, priimdamas 2009 m. kovo 2 d. individualų teisės aktą, nepažeidė Viešojo administravimo įstatyme, Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme ir Taisyklėse numatytų terminų. Teismas taip pat rėmėsi Statybos įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 27 straipsnio 4 – 6 dalimis. Pažymėjo, kad apskrities viršininko administracijos įgalioti pareigūnai pagal Statybos įstatymo 27 str. 3 – 5 dalyse nustatytą kompetenciją turi teisę sustabdyti statinio statybą šio įstatymo 33 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais (Statybos įstatymo 27 str. 6 d.). Taip pat teismas rėmėsi Statybos įstatymo 33 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyti statybos sustabdymo pagrindai. Įvertinęs minėtų teisės aktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad savavališkos statybos ir savavališkos statybos sustabdymo aktai nagrinėjamu atveju buvo surašyti pagrįstai ir nepažeidžiant teisės normų reikalavimų. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jų neginčija ir jie taip pat nėra šios bylos ginčo dalyku. Pažymėjo, kad Statybos įstatymo 28 straipsnio, 33 straipsnio 5 dalis imperatyviai nustato, jog statytojas privalo likviduoti savavališkos statybos padarinius, o, to nepadarius, atsakovas turi teisę kreiptis į teismą. Civilinio kodekso 4.103 straipsnio nuostatose taip pat numatomos iš esmės tik dvi išeitys: arba įpareigoti statytoją likviduoti savavališkos statybos padarinius (dalį nugriauti, perstatyti pagal projekto reikalavimus ir t.t), arba nugriauti visą savavališkai pastatytą statinį. Teismo vertinimu, vadovaujantis Statybos įstatymo 28 straipsniu (nuo 2006 m. spalio 31 d. galiojančia redakcija) ir STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ nuostatomis, pareiškėjas pirmiausia privalo likviduoti savavališkos statybos padarinius ir apie tai informuoti atsakovą. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas Statybos įstatymo 28 straipsnio, Aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-243 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“, CK 4.103 straipsnio pagrindais ir nustatyta tvarka vykdo pareiškėjo savavališkos naujos statybos padarinių šalinimo procedūrą, todėl, teismo manymu, atlikti pareiškėjo 2009 m. vasario 2 d. prašyme nurodytus konkrečius veiksmus atsakovas neturi teisinio pagrindo. Priešingu atveju, atsakovo veiksmai prieštarautų aukščiau paminėtų teisės normų reikalavimams. Kompleksiškai išanalizavęs ginčijamo akto priėmimo metu galiojusias Vietos savivaldos įstatymo, Teritorijų planavimo įstatymo, taip pat Statybos įstatymo, statybos techninių reglamentų STR 1.05.07:2002 ,,Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“, STR 1.07.01:2002 ,,Statybos leidimas“, STR 1.01.08:2002 ,,Statinio statybos rūšys“, taip pat STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ nuostatas, teismas padarė išvadą, kad projektavimų sąlygų išdavimas nepriklauso atsakovo kompetencijai, jo pranešimas dėl projektavimo sąlygų neišdavimo yra tik rekomendacinio pobūdžio raštas savivaldybės administracijai, o ne imperatyvus draudimas. Taip pat pabrėžė, kad neužfiksavus savavališko statinio griovimo ir užfiksavus savavališką naujos statybos statinio statybą, teisės aktai imperatyviai reikalauja jį pirmiausia nugriauti (neteisėtos naujos statybos likvidavimo būdas). Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, siekdamas savo reikalavimų patenkinimo, per teismą bando įteisinti naujo statinio (2007-2008 m. naujos statybos) savavališką statybą, nekreipdamas dėmesio į Statybos įstatymo 28 straipsnio imperatyvias nuostatas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, siekdamas kartu su griovimo darbais atlikti senojo pastato atstatymo darbus, savo skunde vadovaujasi STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 20.1.1.2 punktu, kurio analizė patvirtina atsakovo įgaliotos atstovės teiginį, jog teisės normos numato galimybę atstyti tik savavališkai nugriautą statinio dalį, bet ne visą statinį. Teismas laikė, kad pareiškėjas, statydamas naują statinį sąmoningai pažeidžiant teisės normų reikalavimus (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), siekė sau naudos ignoruodamas visuotinai pripažintą teisinį gėrį. Dėl šių priežasčių, teismo vertinimu, teisėtų lūkesčių ir protingumo principai negali būti pagrindu įteisinant savavališkai pastatytą statinį. Išanalizavęs pareiškėjo 2009 m. vasario 2 d. prašymą ir atsakovo 2009 m. kovo 2 d. atsakymo į šį prašymą formą bei turinį kitų administracinėje byloje esančių įrodymų kontekste, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui iš esmės išsamiai ir tinkamai buvo atsakyta į jo keliamus klausimus. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad, atsakydamas į pareiškėjo 2009 m. vasario 2 d. prašymą, atsakovas nevisiškai tiksliai laikėsi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 17 straipsnio, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, Taisyklių 41.3 punkte reikalavimų (atsakymas nebuvo labai išsamiai motyvuotas, iš dalies laikytinas abstrakčiu, nepatvirtintas įstaigos antspaudu, nenurodyta apskundimo tvarka), tačiau teismas tai nelaikė esminiu pažeidimu ir, tuo pačiu, duodančiu pakankamą pagrindą pareiškėjo skundui patenkinti. Pažymėjo, kad paminėti trūkumai neįtakojo pareiškėjo realizuojant savo teisę į teisminę gynybą, nes į teismą jis kreipėsi tinkamai ir laiku. Be to, pats pareiškėjo įgaliotas atstovas teisme pripažino aplinkybę, kad iš atsakovo atsakymo turinio jam iš esmės aišku, jog atsakovas kreipsis į apylinkės teismą dėl savavališkai pastatyto pastato nugriovimo ir jokie nauji terminai negali būti nustatomi, taip pat negalimas leidimas dėl projektavimo sąlygų išdavimo. Teismas konstatavo, kad administracinėje byloje nustatytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymu visuma duoda neginčijamą pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas 2009 m. kovo 2 d. raštu Nr. 4-151-(1.28.) iš esmės tinkamai suteikė pareiškėjui jo 2009 m. vasario 2 d. prašyme nurodytą informaciją, minėtas raštas priimtas kompetentingo pareigūno, teisės aktuose nustatytu terminu, iš esmės atitinka individualaus teisės akto turiniui ir formai keliamus reikalavimus, todėl nėra pagrindo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – priimti naują sprendimą ir, tuo pačiu, tenkinti pareiškėjo skundą jo skunde nurodytais motyvais.