Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo P. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš P. N. priteista nukentėjusiajai L. R. 9000 Lt A. R. laidojimo ir su tuo susijusios išlaidoms atlyginti, taip pat 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš P. N. priteista A. R. 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti, R. R. – 30000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir E. R. – 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš P. N. priteista Valstybinei ligonių kasai prie LR SAM 3030 Lt A. R. gydymo stacionare išlaidoms apmokėti.

Iš P. N. priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kretingos skyriui 7120 Lt našlaičių pensijoms, skirtoms R. R. ir E. R., apmokėti.

Nukentėjusiesiems L. R., R. R. ir E. R. pripažinta teisė į ieškinio dėl išlaikymo patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (LR BPK 115 str. 2 d.).

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. N. nuteistas už tai, kad tyčia nužudė kitą žmogų, t. y. 2008 m. spalio 21 d., apie 9 val., (duomenys neskelbtini), pastebėjęs, kad kaimyno A. R. gyvuliai (veršeliai) atklydo į jo ganyklą, sugaudė gyvulius bei sukalė grandinių, prie kurių buvo pririšti galvijai, metalinius kuolus į pakelės medžius. Atvykus A. R. ir benzopjūklu pabandžius iš medžių kamienų išlaisvinti grandinių kuolus, P. N. neleido pjauti medžių, tarp A. R. ir P. N. kilo tarpusavio konfliktas, kurio metu A. N. peiliu vieną kartą dūrė A. R. į krūtinę. Peilio dūriu A. R. buvo padarytas kiaurinis durtinis – pjautinis krūtinės ląstos sienos sužalojimas ir durtinė – pjautinė odos – poodžio žaizda krūtinės kairėje pusėje kairės priekrūtinkaulinės linijos ir kairiojo apatinio šonkaulių lanko projekcijoje, žaizdos kanalas, nusitęsiantis kiaurai per kairio apatinio šonkaulių lanko kremzlinę dalį širdiplėvę ir širdies dešinio skilvelio priekinę sieną. Tai padarė sužalojimus, sukėlusius sunkų sveikatos sutrikdymą, dėl kurio A. R. 2008-10-21, 9 val. 50 min., ligoninėje mirė. Šiais veiksmais P. N. padarė LR BK 129 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Sutinka, jog nukentėjusysis jo nemėgo, laikė nusenusiu ir nepilnaverčiu, nuolat demonstravo jėgą, žemino ir užgauliojo. Teigia, kad jų namų ūkio valdas skiria tik kelias, nukentėjusysis dažnai savo galvijus paleisdavo į jam priklausantį sklypą, dėl ko jis ne kartą prašė A. R. pririšti gyvulius, tačiau pastarasis tik nusijuokdavo ir sakydavo, kad apeliantas neturi darbo, todėl gali ganyti jo gyvulius. Pažymi, jog galvijus (veršius) yra sunku suvaldyti, jie braidė po jo pievą, pasėlius ir daržus. Tvirtina keletą kartų parginęs gyvylius nukentėjusiajam, tačiau iš jo sulaukė tik smurto (smurto faktą konstatavo K. r. policijos komisariato pareigūnai, nurodę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, ko jis pats padaryti nesugebėjo, o advokato paslaugoms pinigų neturėjo). Toliau nurodo, jog ir įvykio dieną A. R. galvijai atsirado jo namų ūkio valdoje. Jis neturėjo pasirinkimo, todėl sugavo gyvulius už grandinių, nuvedė į sklypo pakraštį ir įkalė grandinių kuoliukus į medžių kamienus. Pabrėžia, jog teismas tokius jo veiksmus vertino kaip konflikto provokaciją, neva siekiant apsunkinti nukentėjusiajam atsiimti savo gyvulius. Apelianto tvirtinimu, teismas neįvertino to, kad grandinių kuoliukai buvo labai trumpi ir, įkalti į žemę, jie nebūtų išlaikę galvijų, tuo tarpu įtvirtinti kamienuose jie laikė galvijus saugiai ir tvirtai. Mano, jog nukentėjusysis galėjo ištraukti kuoliukus iš medžių kamienų, išsivesti savo gyvulius bei padėkoti už tai, kad jis nenuvijo pastarojo galvijų į kitiems priklausančius sklypus, arba bent jau atsiprašyti už sukeltą rūpestį ir nepatogumą. Neišsiaiškinęs šių aplinkybių, teismas padarė išvadą neva jis iš anksto metaliniu strypu ir peiliu apsiginklavo prieš A. R., siekdamas sukelti konfliktą.

Nurodo, jog A. R. su L. R. iki jo valdos atvažiavo automobiliu, iš kurio pasiėmė kirvį ir benzininį pjūklą. Teigia, kad nukentėjusysis vieną medį pradėjo pjauti net nebandęs ištraukti kuoliukų iš medžio kamieno, kas, apelianto įsitikinimu, rodo, jog A. R. iš anksto buvo nusprendęs nupjauti visus medžius. Supratęs tokius ketinimus apeliantas bėgo link nukentėjusiojo, šaukė, jog šis nepjautų medžių. Bėgdamas pasiėmė strypą, galvodamas pats ištraukti kuoliukus, tačiau A. R. pakėlė pjūklą, jo ašmenimis perbraukdamas apeliantui per krūtinę bei grasindamas patį supjaustyti vietoje medžio. Akcentuoja, jog pjūklo ašmenys kliudė švarko kišenę ir tik atsitiktinumo dėka jo nesužeidė, kadangi spėjo pasitraukti. Tvirtina dėl tokio išpuolio negalėjęs pratarti nė žodžio, tiesiog pakėlė strypą ir parodė jį A. R.. Apeliantas spėja, jog būtent tą momentą ir nufotografavo L. R.. Toliau skunde nurodoma, jog nukentėjusysis vėl pradėjo pjūklu pjauti medį, dėl ko jis (P. N.) sudavė strypu per pjūklą, tačiau tai A. R. tik dar labiau įsiutino. Apeliantas išsigando, traukėsi atbulas, A. R. ir L. R. puolė jį mušti, atiminėjo strypą, nuo smūgių jis pargriuvo, bandė keltis, suklupo, nukentėjusysis jį spardė, pastarojo rankose matė kirvį, girdėjo grasinimus, jog bus sukapotas į gabalus, L. R. lazda mušė į įvairias kūno vietas. Tvirtino girdėjęs, kaip jo (P. N.) žmona bėgo jam pagelbėti, prašė nemušti, tačiau jai kelią užstojo L. R.. Taip pat iš A. R. sodybos pasigirdo vyriški balsai, iš ko jis suprato, jog atbėga nukentėjusiojo sūnūs. Apeliantas teigia mirtinai išsigandęs, sukaupė visas jėgas bandydamas atsikelti, tačiau tuo pat metu po ranka pajuto peilį (nežino, kaip tas peilis ten atsidūrė), kurį sugriebęs dešine ranka dūrė link A. R.. Tikina netaikęs nukentėjusiajam nei į krūtinę, nei į koją ar kitas kūno vietas, apskritai negalvojo galįs sužaloti. Tuos judesius atliko gindamasis nuo smūgių, norėdamas atsikelti ir parsigauti greičiau į savo namus. Teigia, jog nukentėjusysis staiga atsitraukė nuo jo, paėjęs atsisėdo po medžiu, pribėgo nukentėjusiojo sūnūs (vienas rankoje laikė šakę), kažkas pasakė, jog jis (P. N.) peiliu įdūrė A. R.. Pažymi savo rankoje pamatęs peilį, po to L. R. puolė jį mušti lazda, išplėšdama iš rankų peilį (jo žmona minėjo numetusi peilį į šalį). Tvirtina iš karto nesupratęs, jog sužeidė nukentėjusįjį, o bijodamas naujo puolimo pagriebė pjūklą ir kirvį ir nuėjo į savo namus.

Apeliantas pažymi įvykio metu nematęs jokių asmenų, galėjusių sustabdyti siautėjantį A. R.. Vėliau sužinojo, kad įvykį matė kaimo gyventojai F. Š. ir V. L., tačiau jie nenorėjo kištis į konfliktą. Pabrėžia, jog L. R. teisme pripažino pagaliu sudavusi jam į galvą tuo metu, kai jis buvo parklupęs bei kuomet jo rankose pamatė peilį. Teismas konstatavo, jog L. R. jį mušė du kartus: pirmą kartą kartu su A. R., lazda sudavė į galvą ir nugarą, norėdama atimti strypą, antrą kartą – lazda į galvą ir rankas, norėdama išmušti iš rankų peilį. Pabrėžia teismą neįvertinus to, jog nukentėjusysis pjūklo grandinės ašmenimis rėžė jam per krūtinę ir nors pastarojo smurtas nebuvo apibrėžtas, tačiau A. R. taikė į gyvybei svarbius organus. Tyrimo metu buvo paimtas švarkas, kuriame aiškiai matyti pjūklo ašmenų rėžis, einantis per visą priekinę dalį. Ir nors atsitiktinumo dėka jis nebuvo sužalotas, tačiau akivaizdu, jog jis buvo užpultas, patyrė didelį emocinį stresą, dėl kurio iš medžio kamienų negalėjo ištraukti kuoliukų, buvo patekęs į būtinosios ginties situaciją.

Nesutinka su teismo išvada, jog jis kuoliukus į medžių kamienus įkalė norėdamas pamokyti A. R., siekdamas pasityčioti, apsiginklavęs strypu ir peiliu provokavo konfliktą ir tt. Akcentuoja teismą neatsižvelgus į tai, jog norint suvaldyti galvijus reikalinga jėga, į žemę sukalti kuoliukai gyvulių neišlaiko, parginti galvijus į namus negalėjo dėl sveikatos, be to, bijojo, kadangi nukentėjusysis du kartus prieš jį buvo panaudojęs fizinį smurtą. Prielaida vadina teismo teiginį, jog A. R. netikėjo, jog jis panaudos peilį, todėl nevengė kontakto. Pabrėžia, jog ta aplinkybė, kad apeliantas pririšo galvijus prie medžių, nesudarė nukentėjusiajam pagrindo smurtauti. Pjaudamas medžius, A. R. demonstravo brutalią jėgą, savavaldžiavimą, svetimo nuosavybės negerbimą, kėsinosi nužudyti apeliantą, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino.

Neneigia, jog atliekant parodymų patikrinimą vietoje, dūrimą peiliu jis parodė, būdamas stovimoje padėtyje. Taip pasielgė, kadangi procesinis veiksmas buvo atliekamas rudenį, prilytoje vietoje, pareigūnas liepė manekeną laikyti stovint, o kitoje rankoje turėti peilį. Jį gynusi advokatė patikino, kad tai tėra formalumas, nėra sąlygų gultis į purvą, ant prilytos žemės. Apeliantas tikina esąs teisiškai neišprusęs, nesuvokė, jog tokiu būdu jis neatskleis esminių aplinkybių, turėsiančių svarbią reikšmę priimant nuosprendį. Taip pat pabrėžia, jog teismas netyrė aplinkybių dėl perpjauto švarko, nesiaiškino, kokiu tikslu nukentėjusysis atsinešė pjūklą ir kirvį, kodėl kuoliukai neištraukti jo (apelianto) atsineštu strypu, kodėl A. R. neprašė jo pagalbos, kartu su žmona elgėsi provokuojančiai.

Apeliantas tvirtina pasinaudojęs teise į būtinąją gintį, jis gynė savo sveikatą ir gyvybę nuo A. R. ir L. R. keliamo pavojaus, galvijus pririšo gindamas savo namų valdos teritoriją, tokiu būdu veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis, kadangi taip išvengė žalos, kuri galimai būtų atsiradusi dėl gyvulių braidymo po pasėlius, daržus, aplink pastatus. Mano, jog išdėstytos aplinkybės yra reikšmingos, jos atskleidžia įrodymų santykį su kaltinimo versija.

Atsikirtimu į nuteistojo apeliacinį skundą nukentėjusiųjų atstovas prašo atmesti nuteistojo P. N. apeliacinį skundą ir Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. birželio 23 d. nuosprendį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš nuteistojo advokato išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, apmokėjimą. Kategoriškai nesutinka su nuteistojo prašymu nagrinėjamoje byloje konstatuoti buvus būtinąją gintį (LR BK 28 str.). Pabrėžia, jog nuteistasis pats išprovokavo konfliktą, sąmoningai įkaldamas kuoliukus į medžius; ateidamas į įvykio vietą atsinešė strypą ir peilį; atėjimo tikslas buvo sutrukdyti nupjauti medžius, kas aiškiai paneigia būtinosios ginties situaciją; pirmas pradėjo naudoti smurtinius veiksmus (metaliniu strypu trenkė per A. R. benzopjūklą). Nors nuteistasis nurodo, kad nukentėjusysis pjūklu jam perpjovė švarką, tačiau, anot apelianto, tokius A. R. veiksmus iššaukė pats P. N., kuomet jis strypu trenkė per benzopjūklą, be to, po šio tariamai neteisėto pasikėsinimo į P. N. sveikatą ir gyvybę ir smūgio peiliu, dėl ko buvo sunkiai sužalotas nukentėjusysis, praėjo didelis laiko tarpas, per kurį nuteistasis galėjo grįžti namo bei apie tai pranešti policijos pareigūnams (akcentuojama nebuvus realaus kėsinimosi). Teisme buvo apžiūrėti P. N. rūbai, tačiau jokių įplėšimų, kurie galėjo būti padaryti benzopjūklu, neužfiksuota. Nepagrįstu įvardija nuteistojo teiginį, jog jis nežudė ir nenorėjo nužudyti nukentėjusiojo, bei sutinka su apygardos teismo išvada, kad P. N. veikė netiesiogine tyčia. Atsikirtime taip pat pažymima, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių prastą nuteistojo psichinę būklę, todėl su tuo susijusius P. N. teiginius vertina kaip pastarojo siekį bet kokiomis priemonės išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistasis P. N. ir jo gynėjas prašė patenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, o nukentėjusioji L. R., jos ir kitų nukentėjusiųjų atstovas bei prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas teigia, kad jis neturėjo tyčios nužudyti A. R. ir prašo pripažinti veikus būtinosios ginties sąlygomis. Kolegija nesutinka su nuteistojo prašymu ir atmeta jį kaip nepagrįstą.

Būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos. LR BK 28 str. 3 d. nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

Teismas, spręsdamas konkrečioje byloje būtinosios ginties situaciją, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimo Nr. 4 ,,Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo“ 5 ir 6 punktų nuostatomis, kuriose konstatuojama, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

Teismų praktikoje laikomasi tos pačios nuomonės.

Įvykio metu tarp nuteistojo P. N. ir A. R. kilo konfliktas dėl gyvulių. A. R. su žmona pavyko iš P. N. atimti metalinį strypą, tuomet prieš nuteistąjį ir buvo panaudotas smurtas: jis buvo pargriautas ant žemės ir atimtas strypas. Atėmus strypą, P. N. išsitraukė iš kišenės peilį ir toliau demonstravo agresiją – laikydamas rankoje peilį, grėsmingai artinosi prie nukentėjusiojo, sakydamas ,,visus išskersiu“. P. N. užsimojo peiliu ir dūrė A. R. į krūtinę, o tada, pasiėmęs benzopjūklą ir kirvį, nuėjo į namus.

Teismas nustatė, kad konflikto metu nuteistasis elgėsi agresyviai – iš namų atėjo apsiginklavęs metaliniu strypu ir peiliu, trenkė strypu A. R. per veikiantį benzopjūklą ir šis išsijungė, tuomet A. R. pjūklą padėjo ant žemės. Nustatyta, kad P. N. nenusiramino ir tada, kai iš jo A. R. su žmona atėmė strypą. Abejoti teismo išvada, jog nuteistasis buvo agresyvus, kolegija neturi pagrindo, nes ji atitinka byloje esančius įrodymus. Faktiniais bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis mirtinai buvo sužalotas ne pievoje prie medžių, kur jam buvo panaudotas smurtas ir atimtas metalinis strypas (t. 1, b. l. 72), o ant kelio.

Nukentėjusiosios L. R., liudytojų O. N., F. Š. , V. L. parodymais nustatyta, kad A. R. rankoje neturėjo jokių įrankių, kuriais būtų kėlęs grėsmę nuteistajam, nesudavė jam smūgių tuo metu, kai abu stovėjo ant kelio. Vadinasi, nebuvo jokio kėsinimosi į nuteistojo gyvybę ar sveikatą, todėl jam nebuvo jokio reikalo panaudoti peilį.

Apelianto teiginys, jog jis peiliu dūrė A. R. tuomet, kai šis, jį pargriovęs, mušė rankomis, spardė, grasino kirviu, kurį turėdamas rankoje, kėsinosi sukapoti į gabalus, atmetamas kaip nepasitvirtinęs.

Kolegija pažymi, kad tokią versiją nuteistasis iškėlė tik nagrinėjant bylą teisme, o ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip įtariamasis (t. 2, b. l. 8-13) ir atlikus parodymų patikrinimą vietoje (t. 2, b. l. 17-23) jis teigė, jog dūrė A. R. stovėdamas. Fotolentelėje prie 2008-10-28 įtariamojo patikrinimo vietoje protokolo esančioje fotonuotraukoje (t. 2, b. l. 23) aiškiai matyti, jog P. N., stovėdamas ant kelio, manekeno ir guminio peilio pagalba rodo, kaip peiliu dūrė A. R. į krūtinę. Apeliaciniu skundu P. N. bando įtikinti teismą, kad atliekant šį procesinį veiksmą jam buvo liepta manekeną laikyti stovint, nes nebuvo sąlygų gultis ant prilytos žemės. Kolegija pastebi, kad parodymų patikrinimo vietoje metu nuteistojo teises ir teisėtus interesus gynė advokatė, o surašius protokolą ir jį perskaičius, nuteistasis ir gynėja jokių pastabų nepareiškė, pasirašė, jog protokolas perskaitytas, surašytas teisingai. Vadinasi, nenustatyta, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas pažeidus baudžiamojo proceso įstatymą.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad P. N. pats išprovokavo konfliktą, sąmoningai įkaldamas galvijų grandinių kuoliukus į medžius, o, ateidamas į įvykio vietą, atsinešė metalinį strypą ir peilį. Pats pirmas pradėjo naudoti smurtinius veiksmus, metaliniu strypu trenkdamas per benzopjūklą, kuriuo A. R. pjovė medį. Negalima sutikti su skundo argumentu, jog metalinį strypą pasiėmė ketindamas pats ištraukti kuoliukus iš medžių. Jis nė nebandė to daryti, nes atėjęs iškart trenkė strypu per benzopjūklą, kuris tuoj pat išsijungė. Visos šios aplinkybės aiškiai paneigia buvus būtinosios ginties situaciją.

Atmetama kaip nepasitvirtinusi P. N. versija, jog nukentėjusysis jam grasino kirviu tuo metu, kai buvo pargriautas, mušamas ir iš jo bandoma atimti strypą. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad A. R. viso konflikto metu jokio įrankio rankoje neturėjo ir juo nuteistajam negrasino. Kaip jau buvo minėta aukščiau, šios aplinkybės nepatvirtino liudytojai F. Š., V. L., nuteistojo žmona O. N., buvusi įvykio vietoje, bei nukentėjusioji L. R..

Negalima sutikti ir su dar vienu apelianto teiginiu, jog A. R., pakėlęs pjūklą, ašmenimis perbraukė nuteistajam per krūtinę bei grasino jį supjaustyti vietoj medžio. Kolegija pažymi, kad šį teiginį apeliantas nurodė tik teisiamajame posėdyje ir savo skunde, o tyrimo metu tokių parodymų nedavė. Juk P. N. pats ikiteisminiame tyrime paaiškino, kad atėjęs metaliniu strypu trenkė per benzopjūklą, kuris nuo smūgio užgeso ir tada A. R. padėjo jį ant žemės (t. 2, b. l. 8-13, 16). Teisme nuteistasis pakeitė parodymus ir pradėjo tvirtinti, jog ,,su ,,drūžba“ < ... > R. perbraukė per švarką ir su ja mojavo“ (t. 2, b. l. 112-117). Šis teiginys yra išgalvotas ir neparemtas jokiais bylos duomenimis, nes to nepatvirtino ne tik nė vienas liudytojas, matęs įvykį, bet ir nuteistojo žmona O. N.. Nuteistojo švarkas buvo apžiūrėtas, tačiau jokios įpjovos padarytos pjūklu, kaip tvirtina apeliantas, jame nenustatyta (t. 1, b. l. 45), todėl ir ši versija atmetama kaip išgalvota ir niekuo nepagrįsta. Nors apeliantas ir ginčija, tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos padaryta išvada, jog sužalojimai P. N. buvo padaryti dukart – pirmą kartą, kai nukentėjusysis su žmona, pargriovę P. N. ant žemės, atėmė metalinį strypą, o antrąkart, kuomet L. R. pagaliu trenkė jam per galvą, rankas, norėdama išmušti peilį.

Specialisto išvadoje konstatuojama, kad P. N. buvo padarytos poodinės kraujosruvos galvoje, nugaroje, krūtinėje, rankoje ir odos nubrozdinimai dešinėje plaštakoje ir kojoje, tačiau jie buvo padaryti daug anksčiau (t. 1, b. l. 61). Tuo momentu, kai P. N. peiliu dūrė A. R. į krūtinę, jo niekas nemušė ir negrasino. Nuo to momento, kai apeliantas patyrė kūno sužalojimą iki smūgio peiliu, buvo praėjęs gana ilgas laiko tarpas, todėl tuo metu jam pavojus negrėsė, vadinasi, prieš durdamas peiliu nebuvo atsidūręs būtinosios ginties situacijoje. Nors apeliantas teigia, kad jis gynėsi nuo pavojingo A. R. kėsinimosi, tačiau be P. N., kiti liudytojai, nukentėjusioji nepatvirtino, kad A. R. kėsinosi ar rengėsi kėsintis į P. N. sveikatą ar gyvybę. Kolegijos manymu įvykio aplinkybės neduoda pagrindo vertinti P. N. veiksmų, kaip padarytų būtinosios ginties sąlygomis. Pagal jau minėto Nutarimo 5 punktą nėra būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo tais atvejais, kai asmuo savo veiksmais padaro žalą kitam asmeniui, nesant pakankamo pagrindo manyti, jog prasidėjo ar tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis (dėl nepagrįsto įtarumo, baimės ir pan.). Šiuo atveju LR BK 28 str. numatytos nuostatos netaikomos.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes pagrįstai pripažinta, jog P. N. gyvulių grandinių kuoliukus į medžių kamieną sukalė tyčia, norėdamas A. R. pamokyti, kad šis tvirčiau pririštų gyvulius savo pievoje. P. N. atėjo į įvykio vietą pasiėmęs metalinį strypą ir peilį bei, suduodamas strypu per benzopjūklą, kuriuo A. R. ketino išpjauti metalinius kuoliukus iš medžių, suprato, kad savo veiksmais sukels dar didesnį konfliktą ir to siekė. P. N., duodamas parodymus, pats pripažino, jog ,, < ... > į gluosnius sukalė kylius todėl, kad A. R. sunkiau būtų juos ištraukti“ (t. 1, b. l. 8-13). Nuteistasis kuoliukus į medžius įkalė akmeniu, o tam buvo reikalinga didelė jėga. Šiais motyvais atmetamas apelianto skundo teiginys, kad jam dėl sveikatos buvo sunku suvaldyti ir parginti į namus A. R. veršiukus. Kaip nustatė teismas, nesantaika ir konfliktai tarp R. ir P. N. vyravo jau daugelį metų ir buvo atvejų, kai abi pusės naudodavo fizinį smurtą. Vadinasi, konfliktinė situacija P. N. buvo įprastinė, prie jos buvo pripratęs, todėl nuteistojo aiškinimas, kad jis buvo išsigandęs ir bijojo A. R., neįtikinantis. Iš byloje esančios K. rajono policijos komisariato pranešimų ir medžiagų atsisakyti pradėti baudžiamąjį procesą matyti, kad 2001-2005 m. vyko konfliktai tarp R. ir P. N., kurių metu nukentėjo abi pusės – L. R., A. R. ir P. N. buvo padaryti kūno sužalojimai (t. 2, b. l. 115-130, K. PK medžiaga atskirame voke).

Skunde nepagrįstai teigiama, jog A. R. kėsinosi nužudyti apeliantą. Kaip buvo anksčiau minėta, A. R. su žmona panaudojo jėgą prieš nuteistąjį konflikto pradžioje, t. y. tuo metu, kai P. N. metaliniu strypu trenkė per benzopjūklą ir šis nustojo veikti. Ir dar kartą L. R. trenkė nuteistajam keletą kartų pagaliu, turėdama tikslą išmušti peilį iš nuteistojo rankų. Duomenų apie tai, kad A. R. benzopjūklu kėsinosi į P. N. gyvybę ar sveikatą, byloje nėra. Šią aplinkybę patvirtina išanalizuoti liudytojų O. N., F. Š. , V. L. bei L. R. parodymai.

Apeliantas, norėdamas pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, siekia įtikinti teismą, kad ne jis, o R. elgėsi provokuojančiai. Paneigiant šią versiją pažymima, kad ne A. R., o jis į įvykio vietą atėjo apsiginklavęs metaliniu strypu ir peiliu, tai jis elgėsi agresyviai ir iniciavo konfliktą, suduodamas metaliniu strypu per benzopjūklą, nenurimo ir tęsė konfliktą, atvirai demonstruodamas peilį juo grasino po to, kai metalinis strypas buvo atimtas. Pats apeliantas pripažįsta, kad konfliktą mobiliuoju telefonu fotografavo L. R.. Išties iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, kad P. N. laiko rankoje metalinį strypą, o po to peilį, nukreiptą ašmenimis į viršų (t. 1, b. l. 25-29). Šie duomenys pagrįstai pripažinti įrodymais ir jie įvertinti nepažeidžiant LR BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu, byloje esantys faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, yra gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka.

Dar skunde teigiama, jog P. N. veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, neva taip jis išvengė žalos, kuri būtų atsiradusi gyvuliams braidant po pasėlius ir daržus. Šis skundo argumentas nepagrįstas, kadangi iš byloje esančių fotonuotraukų matyti, jog vienoje ir kitoje kelio pusėje matosi vien pieva, be to, veiksmas vyko spalio 21 d., t. y. vėlyvą rudenį, kuomet visas derlius jau nuimtas.

Kaip nepasitvirtinęs atmetamas skundo argumentas, jog P. N. atėjo į įvykio vietą, turėdamas tikslą sutrukdyti A. R. nupjauti medžius. Nuteistasis, pats įkaldamas kuoliukus, sužalojo medžius, kas rodo, jog jis nesiekė jų išsaugoti ir medžiai jam nebuvo vertingi. Be to, pats nuteistasis turėjo suvokti, jog nesužalojus medžių kuoliukų iš jų ištraukti nepavyks, todėl jo teiginys, kad jis atėjo siekdamas sutrukdyti nupjauti medžius, visiškai nepagrįstas, nes A. R. nė neketino pjauti medžių, jis tik bandė pjūklu išpjauti kuoliukus.

Tai, kad nuteistojo veikoje nėra būtinosios ginties požymių, parodo P. N. veiksmai – jis, pirmas trenkdamas metaliniu strypu per veikiantį benzopjūklą, pasikėsino ir į A. R. sveikatą, ir asmeninę nuosavybę. Pavojingo ir realaus kėsinimosi į P. N. sveikatą ar gyvybę nebuvo, nes jis patyrė sužalojimus tada, kai L. R. su vyru atėmė iš jo strypą. Būtinoji gintis yra tuomet, kai neteisėti veiksmai panaudojami siekiant atremti realų kėsinimąsi. Jeigu toks kėsinimasis ir buvo, tai jau jis buvo praėjęs (kuomet iš jo buvo atimamas metalinis strypas), tad P. N. panaudotas smurtas po kurio tai laiko negali būti laikomas kaip būtinoji gintis.

Apeliantas neteisus tvirtindamas, jog A. R. pjovė medį du kartus, kadangi liudytojos O. N., nukentėjusiosios L. R. parodymais nustatyta, kad atėjęs nuteistasis iš karto trenkė strypu per benzopjūklą, o šiam išsijungus iškart padėjo ant žemės ir daugiau jo į rankas nepaėmė.

Konflikto metu sąmoningas smūgio sudavimas peiliu A. R. į krūtinę patvirtina, kad turintis didelę gyvenimo patirtį, būdamas fiziškai stiprus ir protiškai sveikas P. N. suprato darantis kito žmogaus sveikatai bei gyvybei pavojingą veiką. Tai suvokdamas, P. N. negalėjo nenumatyti, kad duriant peiliu nukentėjusiajam į gyvybei svarbią kūno vietą – krūtinę, gali būti padaryti jo sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai, todėl, nors ir nenorėjo nukentėjusiojo mirties, sąmoningai leido tokiam padariniui atsirasti, buvo abejingas galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Šios pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos aplinkybės atitinka netiesioginės tyčios požymius, numatytus LR BK 15 str. 3 d. Taikant šios dalies nuostatas pripažįstama, kad nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti LR BK numatyti padariniai ir, nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. P. N. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 129 str. 1 d.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, skirdamas P. N. bausmę, atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nurodytus LR BK 54 str.: į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas (LR BK 11 str. 6 d.), sukėlęs neatitaisomus padarinius – žuvo jaunas žmogus, atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvertino nuteistojo asmenybę (senyvo amžiaus, nusikalto pirmą kartą, serga lėtinėmis ligomis ir turi sveikatos problemų) ir kitus jį charakterizuojančius duomenis – I. seniūnija jį charakterizuoja kaip ūmaus būdo ir niekuo nepasitikintį, padaręs nusikaltimą nesigailėjo ir dabar nesigaili, neatsiprašė nukentėjusiosios L. R., buvo nenuoširdus viso proceso metu, kaltu neprisipažino ir duodamas parodymus visaip bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atlikus teismo medicinos komisijinę ekspertizę nustatyta, jog P. N. neserga ligomis, dėl kurių galėtų būti atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės atlikimo (t. 3, b. l. 20-22), o jo psichinė būsena atitinka organinio sutrikimo kriterijus, įvykio metu ir šiuo metu gali suprasti savo veiksmų esmę ir gali juos valdyti (t. 3, b. l. 15-16). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau išvardintus duomenis, P. N. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Prie apeliacinio skundo pridėtame medicininiame pažymėjime (t. 3, b. l. 96) nurodyti tie patys duomenys apie nuteistojo sveikatos būklę, kurie buvo žinomi teismo medicinos ekspertams atliekant ekspertizę ir jie nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę. Į P. N. sveikatos būklę jau buvo atsižvelgta.

Kolegija tenkina nukentėjusiosios L. R. prašymą atlyginti advokato išlaidas. Nukentėjusioji pateikė teismui dokumentą, iš kurio matyti, jog advokatui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme bei atsikirtimo į nuteistojo apeliacinį skundą surašymą buvo sumokėta 800 Lt (t. 3, b. l. 108). Tokios išlaidos yra pagrįstos ir ne per didelės, todėl, vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d., turi būti išieškotos iš nuteistojo P. N. .

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo P. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vadovaujantis LR BPK 106 str. 2 d., iš P. N. priteisti nukentėjusiajai L. R. 800 (aštuonis šimtus) litų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.