- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-01-31
- Bylos Nr.
- A-756-70-12
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- A. P.
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl išeitinės kompensacijos dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas A. P. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą išeitinės kompensacijos dalį – 8 631,13 Lt ir dėl išeitinės kompensacijos dalies neišmokėjimo priklausančius delspinigius iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-297 „Dėl Vilniaus apskrities teritorinių policijos įstaigų naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ buvo panaikinta Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko pareigybė. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 5-TE-413 pareiškėjas 2008 m. spalio 1 d. buvo atleistas iš Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko pareigų vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu (jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir pareigūnas nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų). Pareiškėjo vidaus tarnybos (tarnybos Lietuvos valstybei) stažas buvo 27 metai 4 mėnesiai, todėl, vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atleidimo metu jam buvo apskaičiuota šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinė kompensacija – 35 963,07 Lt. Tačiau pareiškėjui buvo išmokėta tik 27 331,94 Lt suma, kadangi iš aukščiau nurodytos apskaičiuotos išeitinės kompensacijos buvo išskaičiuotas ir pervestas į biudžetą 24 procentų gyventojų pajamų mokestis – 8 631,13 Lt. Ukmergės rajono policijos komisariatas po reorganizacijos neteko juridinio asmens teisių, o visas jo teises ir pareigas nuo 2008 m. spalio 1 d. perėmė Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas, kuris ir apskaičiavo bei išmokėjo pareiškėjui išeitinę kompensaciją. Pareiškėjo nuomone, pajamų mokestis nepagrįstai buvo išskaičiuotas iš jam priklausančios išeitinės kompensacijos. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog neapmokestinamoms pajamoms priskiriamos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuojamas įstatymuose ir Vyriausybės nutarimuose, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos ne darbdavio, o savo valia, nes pateikė darbdaviui prašymą dėl atleidimo iš tarnybos. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atleisdamas pareiškėją iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, buvo saistomas pareiškėjo prašymo dėl atleidimo iš vidaus tarnybos ir negalėjo išreikšti savo valios. Todėl pareiškėjui išmokėta išeitinė kompensacija priskirtina neapmokestinamoms pajamoms. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareigūnams, atleistiems iš vidaus tarnybos vadovaujantis Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktais, išmokama išeitinė kompensacija priskirtina neapmokestinamoms pajamoms.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte, numatyta, kad neapmokestinamos pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos ne savo, o darbdavio valia – dėl policijos įstaigų reorganizavimo. Sprendimą panaikinti pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų priima darbdavys, todėl laikytina, kad Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas priklauso nuo darbdavio iniciatyvos. Šiuo atveju darbuotojas išreiškia savo valią ne dėl atleidimo iš tarnybos, o dėl noro užimti siūlomas kitas pareigas. Be to, Vidaus tarnybos statute nėra numatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos jo prašymu yra išmokama išeitinė kompensacija. Dėl nurodytų priežasčių iš pareiškėjui išmokėtos kompensacijos turėjo būti išskaitytas pajamų mokestis. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 14 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A822-139/2010, konstatavo, kad išeitinei kompensacijai, išmokamai atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir ji turi būti apmokestinama išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 16 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 8 631,13 Lt išeitinės kompensacijos, o pareiškėjo reikalavimo dėl delspinigių priteisimo netenkino. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Policijos veiklos įstatymo 11 straipsnio 1, 7, 14 dalių, 12 straipsnio 1 dalies bei šio straipsnio 2 dalies 1, 4, 9 punkto nuostatas, pareiškėjo darbdavys yra Lietuvos policijos generalinis komisaras. Šis pareigūnas pagal teisės aktus turi teisę savarankiškai (savo valia) priimti sprendimus reorganizuoti teritorines policijos įstaigas. Tačiau nagrinėjamu atveju Lietuvos Policijos generalinio komisaro 2008 m. vasario 29 d. įsakymas Nr. 5-V-106 „Dėl teritorinių policijos įstaigų veiklos optimizavimo“, 2008 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-300 „Dėl žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato sprendimo priėmimo, reorganizavimo sąlygų, apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų nuostatų, struktūros schemų patvirtinimo“ ir 2008 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 5-V-297 „Dėl Vilniaus apskrities teritorinių policijos įstaigų naikinamų pareigybių sąrašų patvirtinimo“ buvo priimti ne laisva darbdavio – generalinio komisaro – valia, o vykdant aukščiausiųjų – įstatymų leidybos (Seimo) bei vykdomosios valdžios (Vyriausybės) – institucijų teisės aktus: Seimo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. X-1010 „Dėl Lietuvos policijos sistemos plėtros programos patvirtinimo“ ir Vyriausybės 2007 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 606 patvirtintą Lietuvos policijos sistemos plėtros programos įgyvendinimo priemonių planą. Vidaus tarybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų. Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte (redakcijai, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 30 d.) nustatyta, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip, apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno, šio įstatymo nustatyta tvarka atimamos neapmokestinamosios pajamos. Kadangi tarnybos santykiai su pareiškėju nutraukti ne darbdavio valia, laikytina, kad pareiškėjui išmokėta kompensacija nepagrįstai apmokestinta gyventojų pajamų mokesčiu. Tokią poziciją pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėta administracinė byla Nr. A146-1261/2009. Nagrinėjamu atveju nesiremiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėta administracine byla Nr. A822-139/2010, nes joje nustatytos aplinkybės nėra visiškai identiškos aplinkybėms, nustatytoms šioje administracinėje byloje.
Dėl delspinigių priteisimo teismas sprendime nurodė, kad nei Vidaus tarnybos statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas tiesiogiai nenumato delspinigių už pavėluotą darbo užmokesčio ar kitų su tarnybos santykiais susijusių išmokų išmokėjimą, todėl šiuo atveju galima vadovautis Darbo kodekso (toliau – ir DK) normomis, reglamentuojančiomis socialines garantijas (Vidaus tarnybos statuto 5 straipsnio 2 dalis, Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis). DK 207 straipsnio 1 dalis numato, kad tuo atveju, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Detaliau delspinigių sąvokos, jų išmokėjimo tvarkos, dydžio DK nereguliuoja, todėl DK 207 straipsnio 1 dalies nuoroda į kitus įstatymus suprantama kaip nuoroda vadovautis Civiliniu kodeksu (toliau – ir CK). CK 1.125 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškiniams (reikalavimams) dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas iš tarnybos buvo atleistas 2008 m. sausio 1 d., tačiau skundą teismui padavė tik 2010 m. vasario 2 d., t. y. praleidęs šešių mėnesių terminą tokiam reikalavimui pareikšti.
III.
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog neapmokestinamos pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Nr. 4(14) (2008 metų sausis – balandis) yra pateiktas Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo išaiškinimas, kad išmoka, kuri išmokama statutiniam valstybės tarnautojui todėl, kad statutinis valstybės tarnautojas pagal jo statusą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas privalomai atleidžiamas dėl sveikatos būklės, pvz., atleidžiamas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 4 punkto (kai negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai) pagrindu, neapmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu. Teismas pažymėjo, kad atleidimas tokiu pagrindu, kai pareigūnas negali tarnauti dėl sveikatos būklės, esant atitinkamai Centrinės medicinos ekspertizės komisijos išvadai, priskiriamas prie teisinių pagrindų, nepriklausančių nuo šalių valios, nes jį sąlygoja objektyvios priežastys, kurios nei nuo darbdavio, nei nuo atleidžiamo pareigūno valios nepriklauso. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktu, kuris numato, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų. Sprendimą panaikinti pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų priima darbdavys, t. y. Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytas tarnybos santykių nutraukimo pagrindas priklauso nuo darbdavio iniciatyvos. Šiuo atveju darbuotojas išreiškia savo valią ne dėl atleidimo, o dėl noro užimti siūlomas kitas pareigas. Be to, Vidaus tarnybos statute nėra numatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos jo prašymu yra išmokama išeitinė kompensacija. Atsakovas pažymi, kad policijos pareigūnas yra valstybės tarnautojas, kuris yra valstybės tarnybos teisinių santykių dalyvis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pateiktu išaiškinimu, valstybės tarnybos teisiniai santykiai – tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Dėl nurodytų priežasčių išeitinė kompensacija, kuri išmokama pareigūnui, tais atvejais, kai jis atleidžiamas iš vidaus tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte numatytu pagrindu, yra apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas tokiais atvejais netaikytinas. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 14 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A822-139/2010. Atsakovas taip pat pažymi, kad jis, išskaitydamas iš išeitinės kompensacijos pajamų mokestį, veikė kaip mokestį išskaičiuojantis subjektas ir išskaitytą iš išeitinės kompensacijos sumą pervedė mokesčių administratoriui. Todėl pareiškėjo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą pareiškėjas A. P. prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjo nuomone, teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 5-TE-413 „Dėl policijos komisariatų viršininkų atleidimo iš vidaus tarnybos“ pareiškėjas A. P. nuo 2008 m. spalio 1 d. buvo atleistas iš Ukmergės rajono policijos komisariato viršininko pareigų Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu (b. l. 15-16). Atleidžiant pareiškėją A. P. iš vidaus tarnybos, Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, po reorganizacijos perėmęs Ukmergės rajono policijos komisariato teises ir pareigas, apskaičiavo pareiškėjui 35 963,07 Lt dydžio išeitinę kompensaciją. Iš šios sumos buvo išskaičiuota 8 631,13 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir pareiškėjui buvo išmokėta 27 331,94 Lt išeitinė kompensacija (b. l. 13).
Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, jei panaikinama pareigybė dėl vidaus reikalų įstaigos ar jos struktūrinio padalinio likvidavimo, reorganizavimo ar dėl tarnybos organizavimo pakeitimų ir jis nesutinka eiti jam pasiūlytų pareigų. Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal šio Statuto 53 straipsnio 1 dalies 4, 11, 15 ir 16 punktus, išmokama jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija. Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 2 dalimi, šio straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio kompensacija pareigūnams, nepertraukiamai ištarnavusiems daugiau kaip 5 metus, didinama pusantro karto, daugiau kaip 10 metų – du kartus, daugiau kaip 20 metų – tris kartus. Pareiškėjas šioje byloje neginčijo jo atleidimo iš vidaus tarnybos teisinio pagrindo, taip pat nekėlė ginčo dėl nepertraukiamo tarnybos stažo, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant išeitinę kompensaciją, trukmės. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar iš išeitinės kompensacijos, kuri pareiškėjui A. P. išmokėta atleidžiant jį iš tarnybos Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstai buvo išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis.
Gyventojų pajamų apmokestinimo pajamų mokesčiu tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (byloje aktuali šio įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 30 d.). Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija, galiojusi iki 2008 m. gruodžio 30 d.), kurio nuostatas nagrinėjamu atveju taikė pirmosios instancijos teismas, numatyta, kad neapmokestinamos pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis nutraukiama darbdavio valia ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Kaip pažymėjo išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 16 d. nutartyje, priimtoje iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. A62-679/2011, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto analizė, taikant lingvistinį (verbalinį) ir loginį teisės aiškinimo metodus, suponuoja išvadą, jog prie neapmokestinamų pajamų priskiriamos gyventojams išmokamos įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyto dydžio ir nenustatyto dydžio kompensacijos, kurios, kaip pabrėžiama teisėkūros subjekto akte, turi būti numatytos įstatymuose arba kituose teisės aktuose. Tačiau prie neapmokestinamų kompensacijų, nepriklausomai nuo to, ar jos įtvirtintos įstatymuose ir kituose teisės aktuose, negali būti priskiriamos kompensacijos, kurios išmokamos nutraukiant darbo sutartis arba jos esmę atitinkančias sutartis darbdavio valia. Tai reiškia, jog tokiu atveju iš išmokėtinos kompensacijos išskaitomas pajamų mokestis. Analogišką poziciją dėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo yra išdėstęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas kitose administracinėse byloje, kuriose buvo sprendžiamas išeitinės kompensacijos apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu klausimas (pvz., 2008 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-346/2008, 2008 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-610/2008).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo A. P. pareigybė buvo panaikinta dėl policijos įstaigų reorganizavimo. Teisinis Lietuvos policijos įstaigų reorganizacijos, kurios vykdymo procese pareiškėjas buvo atleistas iš vidaus tarnybos, pagrindas buvo Lietuvos Respublikos Seimo 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. X-1010. Juo patvirtinta Lietuvos policijos sistemos plėtros programa (toliau – ir Programa), kurios uždaviniams įgyvendinti inter alia numatytos tokios priemonės: pertvarkyti aukštesnės pakopos policijos įstaigų valdymo sistemas, panaikinant šių įstaigų vadovybės funkcijas vadovauti apskričių centrų policijos įstaigoms (19.7 punktas); apskrities lygiu suvienodinti miestų ir rajonų (savivaldybių) policijos komisariatų teisinį statusą (19.8 punktas). Pagal Programos 20 punktą konkrečias priemones Programos uždaviniams įgyvendinti tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 606 buvo patvirtintas Lietuvos policijos sistemos plėtros programos įgyvendinimo priemonių planas (toliau – ir Planas), kurio 2.1.1 ir 2.1.2 punktuose išvardytos priemonės, analogiškos Programos 19.7 ir 19.8 punktuose numatytoms priemonėms. Šių priemonių atsakingu vykdytoju buvo paskirtas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, nustatant vykdymo laikotarpį – 2007-2009 metai. Lietuvos policijos generalinis komisaras, įgyvendindamas Plano 2.1.1 ir 2.1.2 punktuose išvardytas priemones, 2008 m. vasario 29 d. priėmė įsakymą Nr. 5-V-106 „Dėl teritorinių policijos įstaigų veiklos optimizavimo“, kuriuo nustatė, kad iki 2008 m. spalio 1 d. žemesnės pakopos policijos komisariatai reorganizuojami prijungimo prie atitinkamos apskrities aukštesnės pakopos policijos komisariatų būdu. Šios nuostatos detalizuotos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-300 „Dėl žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimo prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato sprendimo priėmimo, reorganizavimo sąlygų, apskrities vyriausiųjų policijos komisariatų nuostatų, struktūros schemų patvirtinimo“. Vadovaujantis paminėtais įsakymais, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-297 buvo panaikintos Vilniaus apskrities teritorinių policijos įstaigų vadovų, iš jų – ir Ukmergės rajono policijos komisariato vadovo, pareigybės (b. l. 17-19).
Sisteminė minėtų teisės aktų analizė leidžia teigti, kad Lietuvos policijos įstaigų pertvarkymas, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime, buvo numatytas aukštesnės galios teisės aktais, tačiau nei Lietuvos Respublikos Seimas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė konkrečiai nenustatė policijos komisariatų reorganizavimo būdų ir nenurodė pareiškėją atleisti iš tarnybos. Kaip pažymėta mėtoje išplėstinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos nutartyje, konkrečius policijos reorganizavimo būdus nustatė pats Lietuvos policijos generalinis komisaras: jis žemesnės pakopos policijos komisariatų reorganizavimą prijungimo būdu prie atitinkamo aukštesnės pakopos policijos komisariato išsprendė savo įsakymais, taip pat priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjo pareigybę dėl vidaus reikalų įstaigos reorganizavimo ir tarnybos organizavimo pakeitimų. Darbo teisinių santykių kontekste tokia situacija atitiktų Lietuvos Respublikos darbo kodekso 129 straipsnio 2 dalyje numatytą darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva pagrindą (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1822/2011). Taigi, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto taikymo požiūriu šiuo atveju buvo išreikšta darbdavio valia atleisti pareiškėją iš vidaus tarnybos.
Apibendrinant anksčiau pateiktus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas darbdavio valia dėl įstaigos reorganizavimo. Išeitinei kompensacijai, išmokamai pagal Vidaus tarnybos statuto 57 straipsnio 1 dalį, atleidžiant pareigūną iš vidaus tarnybos pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punktą, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punktas netaikomas ir tokia kompensacija turi būti apmokestinama išmokėjimo momentu galiojančiu pajamų mokesčio tarifu. Būtent tokios pozicijos laikomasi ir minėtoje išplėstinės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 16 d. nutartyje, kurioje, be kita ko, pažymėta, kad šiuo procesiniu sprendimu suvienodinama teismų praktika bylose dėl išeitinių kompensacijų, mokamų vidaus tarnybos pareigūnams, atleidžiamiems Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 11 punkto pagrindu (dėl Lietuvos policijos įstaigų reorganizacijos), apmokestinimo gyventojų pajamų mokesčiu. Taigi, nagrinėjamu atveju atsakovas teisėtai ir pagrįstai išskaitė iš pareiškėjui išmokėtos išeitinės kompensacijos gyventojų pajamų mokestį.
Šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atleidimu iš vidaus tarnybos dėl policijos įstaigų reorganizavimo, ir netinkamai taikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 str.) ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo A. P. skundą atmesti.
Sprendimas neskundžiamas.