- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-06
- Bylos Nr.
- 2A-1265-524/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erika Misiūnienė (pirm.), Rimvida Zubernienė, Almantas Padvelskis
- Ieškovas
- J. V.
- Atsakovas
- Nordea Bank, Lietuvoje
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro
- Kategorijos
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja Erika Misiūnienė Civilinė byla Nr. 2A-1265-524/2014
2014 m. lapkričio 6 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Erikos Misiūnienės, teisėjų Rimvidos Zubernienės, Almanto Padvelskio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-66-838/2014 pagal ieškovės J. V. ieškinį atsakovui Nordea Bank, AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank, AB, Lietuvos skyrių, dėl nepagrįsto sutarties nutraukimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaras R. K., ir ieškovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-04-23 sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė ieškiniu teismo prašė pripažinti 2008-05-29 su atsakovu sudarytos būsto kreditavimo sutarties Nr. BK 08/05/585 nutraukimą neteisėtu. Nurodė, kad šia sutartimi ieškovei bankas suteikė 121 640 EUR kreditą, 2011-11-11 papildomu susitarimu paskolos suma buvo padidinta iki 137 500 EUR. 2013-02-08 ir 2013-02-09 ieškovė gavo pranešimus iš notaro, jog kreditoriaus prašymu pradėtas priverstinis skolos ir palūkanų išieškojimas. Ieškovė pareikalavo kreditoriaus paaiškinti, kokiu pagrindu pradėtas išieškojimas. 2013-05-15 kreditorius raštu informavo ieškovę, kad 2012-11-13 pranešimu nutraukė kredito sutartį dėl 1 033,60 EUR įsiskolinimo ir nesumokėtų palūkanų bei 2012-12-04 kreipėsi į notarą dėl vykdomojo rašto išdavimo. Kadangi ieškovė apie sutarties nutraukimą nebuvo tinkamai informuota, mano, jog kredito sutartis nutraukta neteisėtai ir nepagrįstai. Be to, ieškovės finansinė padėtis stabilizavosi ir, kreditoriui atnaujinus būsto kredito sutartį, ji galėtų tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė nuo 2011-09-25 tinkamai nevykdė kreditorinių įsipareigojimų, tai yra laiku nemokėjo kredito įmokų ir palūkanų, todėl 2011-11-11 buvo sudarytas papildomas susitarimas, kuriuo susitarta padidinti kredito sumą ir ieškovei atidėti dalies kredito įmokų mokėjimo terminą iki 2012-10-25. Ieškovė nevykdė ir papildomo susitarimo įsipareigojimų, todėl ieškovei nekreipiant dėmesio į raginimus padengti skolą, 2012-11-13 pranešimu kreditorius informavo, jog kredito sutartis bus nutraukta vienašališkai. Ieškovei nesumokėjus įmokų daugiau nei šešis mėnesius iš eilės, kredito sutartis 2012-11-28 nutraukta vienašališkai, kreiptasi į notarą dėl vykdomojo įrašo atlikimo, skolos išieškojimo. Ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos finansinės padėties pagerėjimą, ji nepajėgi vykdyti savo prievolių, yra skolinga ir kitiems kreditoriams.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2014-04-23 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad pagal 2008-05-29 būsto kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13 p., įmokų bankui nemokėjimas laikomas esminiu kreditavimo sutarties pažeidimu. Atsakovas 2012-08-20, 2012-06-25, 2012-05-25, 2012-05-09 pranešimais ragino ieškovę sumokėti susidariusias skolas. Kredito sutarties 15 dalyje numatyta, kad pranešimai šaliai siunčiami registruotu paštu ir laikomi įteiktais penktą kalendorinę dieną nuo pranešimo išsiuntimo dienos. Ieškovė neinformavo kreditoriaus, kad būtų pasikeitusi jos gyvenamoji vieta. Kreditorius 2012-11-13 pranešimu apie sutarties nutraukimą nurodė, jog yra susidariusi 1 033,60 EUR skola ir jei skola iki 2012-11-28 nebus sumokėta, vadovaujantis kredito sutarties 13.1. punktu, nuo 2012-11-28 kredito sutartis bus laikoma nutraukta vienašališkai ir pradėtas skolos išieškojimas iš įkeisto turto. Ieškovė neneigė savo prievolės atsakovui ir pripažino, kad nevykdė kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų taip, kaip nustatyta sutartimi. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateiktų rašytinių įrodymų, jog ieškovė galės ateityje tinkamai vykdyti kreditinius įsipareigojimus, o pateikti rašytiniai įrodymai dėl gaunamų pajamų ir skolos padengimo kitiems kreditoriams tik įrodo, kad ieškovės pajamos nėra pakankamos bei finansinė padėtis nėra stabili. Be to, kreditorius, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė vėlavo atlikti mokėjimus, 2011-11-11 papildomu susitarimu jau buvo atidėjęs dalies kredito įmokų mokėjimą, buvo pasiūlęs svarstyti galimybę laikinai nevykdyti priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, tačiau ieškovė iki paskirto termino nevykdė kreditoriaus nurodytų sąlygų, t. y. sumokėti dalį skolos, vykdomojo įrašo atlikimo išlaidas ir vykdymo išlaidas. Todėl teismas atmetė ieškovės argumentus dėl kreditoriaus nebendradarbiavimo, konstatavo, kad nėra jokio pagrindo pripažinti, kad kreditorius (atsakovas) nebendradarbiavo su skolininke (ieškove), kad yra priežastinis ryšys tarp kreditoriaus veiksmų (neveikimo) ir skolininkės negalėjimo įvykdyti prievolės. Keisti sutarties sąlygas, atidėti kredito grąžinimo terminus, darant skolininkei išlygas, yra kreditoriaus teisė, tačiau jokiu būdu ne pareiga.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad atsakovo 2012-11-13 pranešime aiškiai nurodyta, kad sutartis nutraukta vadovaujantis sutarties 13.1 punktu. Anot apeliantės, sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos įmokos, nutraukti kredito sutartį ir reikalauti prieš terminą grąžinti visą kreditą, palūkanas bei netesybas, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai. Tokios sutarties sąlygos pripažintinos negaliojančiomis ab initio, todėl sutarties nutraukimui taikytinos įstatymo nuostatos. Kadangi atsakovas sutartį nutraukė vadovaudamasis ne įstatymo, o sutarties nuostatomis, pastarąsias pripažinus negaliojančiomis, konstatuotina, kad sutartis nutraukta be teisinio pagrindo. Teismas dėl minėto sutarties punkto visiškai nepasisakė, jo taikymo neanalizavo, todėl darytina išvada, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Sutartyje (13.2 p. papunkčiuose) nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada sutartis gali būti nutraukta vienašališkai. Pripažinus šias sutarties nuostatas negaliojančiomis, nelieka teisinio pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį, t. y. sutartis galėjo būti nutraukta tik teismo tvarka. Kadangi atsakovas tokio reikalavimo teisme nepareiškė, sutarties nutraukimas laikytinas neteisėtu. Atskirai vertindama atsakovo teisę nutraukti sutartį pagal CK 6.217 str. 1 dalį, apeliantė nurodo, kad kelių įmokų pradelsimas bei paskolos grąžinimo vėlavimas laikomas esminiu sutarties pažeidimu tik tuo atveju, jei griežtas jų mokėjimo laikymasis turi esminę reikšmę. Paties atsakovo veiksmai sudarant kelis papildomus susitarimus dėl kredito sumos dydžio ir skolos grąžinimo grafiko pakeitimų patvirtina, kad griežtas įmokų mokėjimo grafiko laikymasis nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės. Atsakovas iš sutarties tikėjosi gauti pelno per palūkanas ir susigrąžinti paskolą nebūtinai prie griežtą mokėjimo grafiko laikymąsi. Papildomais susitarimais pradelstos palūkanos buvo įtraukiamos į paskolos sumą taip ją padidinant, t. y. atsakovas pelno neprarado. Kredito grąžinimas ieškovui garantuotas įkeistu turtu. Be to, ankstesni mokėjimų vėlavimai neturi reikšmės sprendžiant dėl sutarties nutraukimo dabar, nes tų mokėjimų vėlavimo klausimas ir pasekmės šalių buvo aptartos ir įvertintos pasirašant papildomus susitarimus. Taigi nagrinėjamu atveju vertintinas tik po paskutinio sutarties papildomo susitarimo atsiradęs mokėjimo pradelsimas. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės nepagrįstai priteisė dvigubai didesnę, nei leistina, bylinėjimosi išlaidų sumą, nes byloje vyko tik trys teismo posėdžiai, kurių bendras laikas sudarė apie 2 val., todėl maksimalus dydis už tai yra 300 Lt. Atsakovė byloje pateikė atsiliepimą, už kurio paruošimą maksimalus dydis yra 3 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad kredito sutartis buvo sudaryta su ieškove individualiai suderinus visas sutarties sąlygas, todėl jos ieškovei yra privalomos. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad per protingą terminą būtų kreipusis į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Analogiška apeliantės aptariamai sutarties bendrosios dalies 13.1 p. sąlyga dėl banko teisės vienašališkai nutraukti sutartį buvo numatyta ir vėliau pačios ieškovės patvirtintame papildomame susitarime. Be to, ieškovė paskutinio sutarties pakeitimo preambulės 8 p. aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, jog supranta, kad mokėjimų grafiko pažeidimas yra pagrindas bankui nutraukti sutartį. Ieškovė net neįrodinėjo, kad kredito sutarties bendrosios dalies 13.1 p. sąlyga kaip nors būtų pažeidusi ieškovės ir atsakovo teisių bei pareigų pusiausvyrą ir ieškovės interesus. Minėto punkto sąlyga, kad sutartis gali būti nutraukta pradelsus bent vieną įmoką, faktiškai nebuvo taikyta, nes ieškovė netinkamai mokėjimo prievoles vykdė ilgą laiką, ne kartą buvo raginama pašalinti pažeidimus. Kredito sutartis buvo nutraukta po beveik šešių iš eilės mėnesių nemokėjimo. Netgi pripažinus aptariamą sutarties sąlygą (iš dalies) negaliojančia, vis tiek konstatuotina, kad sutartis nutraukta teisėtai, kadangi sutartis nebuvo nutraukta po vienos įmokos uždelsimo. Be to, pagal sutartį bankas gali sutartį nutraukti tik tuo atveju, jeigu kredito gavėjas per papildomą terminą nepašalina pažeidimų. Ieškovė net neįrodinėjo, kad ji po sutarties nutraukimo per protingą terminą būtų galėjusi pašalinti pažeidimus. Ieškovė net kreipusis į teismą nemoka savo pradelstos skolos bankui. Apeliantės teiginys, kad net ir esant CK 6.217 str. 2 dalyje nurodytiems pagrindams kreditorius negali nutraukti sutarties ne teismo tvarka, yra visiškai nepagrįstas. Ieškovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad banko patirtos bylinėjimosi išlaidos atitinka teisingumo ministro įsakymu patvirtintus rekomenduojamus dydžius. Ieškovė nesiekė bylos išnagrinėti operatyviai vieno teismo posėdžio metu, teikė teismui įrodymus, kuriuos reikėjo papildomai analizuoti ir vertinti, reikalavo įrodymų iš banko, nors būdama buhalterė galėjo pateikti juos pati. Atsakovo atstovė į teismo posėdžius vyko iš Vilniaus.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje nustatyta, kad šalys 2008-05-29 sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. BK 08/05/585, kurios pagrindu ieškovei suteikta 121 640 EUR paskola (t. 1, b. l. 26–31). Dėl to, kad kredito gavėjas (ieškovė) nuo 2011-09-25 vėluoja vykdyti savo mokėjimo įsipareigojimus bei siekiant nenutraukti kredito sutarties, 2011-11-11 sudarytas papildomas susitarimas Nr. BKP 11/11/578, kuriame susitarta, kad kredito suma laikytina 137 500 EUR ir dalies kredito įmokų mokėjimo terminas atidėtas iki 2012-10-25 (t. 1, b. l. 32–33). Bankas 2012-08-20, 2012-06-25, 2012-05-25, 2012-05-09 pranešimais ragino ieškovę sumokėti susidariusias skolas, 2012-11-13 pranešimu apie sutarties nutraukimą nurodė, jog yra susidariusi 1 033,60 EUR skola ir jei skola iki 2012-11-28 nebus sumokėta, vadovaujantis kredito sutarties 13.1. punktu, nuo 2012-11-28 kredito sutartis bus laikoma nutraukta vienašališkai ir pradėtas skolos išieškojimas iš įkeisto turto (t. 1, b. l. 68, 76–89). Bankas kreipėsi į notarą dėl vykdomojo įrašo ir į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo (t. 1, b. l. 24–25, 37–38). Ieškovė 2013-02-09 kreipėsi į kreditorių (atsakovą) prašydama sudaryti papildomą susitarimą dėl įmokų atidėjimo metams, nes augina mažamečius vaikus ir finansinė padėtis yra pablogėjusi, todėl negali tinkamai vykdyti kreditinių įsipareigojimų, ir nurodė, jog pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą negavo (t. 1, b. l. 35). Kreditorius 2013-02-15 raštu atsakė, jog skolininkei nevykdant įsipareigojimų, kredito sutartis nutraukta vienašališkai 2012-11-28 ir kreiptasi dėl priverstinio skolos išieškojimo (t. 1, b. l. 36). Ieškovė 2013-02-14 kreditoriui sumokėjo 300 Lt skolos, 2013-03-01 sumokėjo kreditoriui 1 033,60 EUR (t. 1, b. l. 106–107). Ieškovė 2013-04-29 kreipėsi į kreditorių prašydama laikyti kredito sutartį nenutraukta ir tartis dėl kredito įmokų mokėjimo dalimis, nes neturi galimybės sumokėti iš karto visą skolą (t. 1, b. l. 101–104), tačiau bankas 2013-05-17 rašte nurodė, jog neturi pareigos sudarinėti su ieškove susitarimų, kadangi jau buvo pasiūlęs svarstyti galimybę laikinai nevykdyti priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto, tačiau ieškovė iki paskirto termino nevykdė kreditoriaus nurodytų sąlygų, tai yra sumokėti dalį skolos, vykdomojo įrašo atlikimo išlaidas ir vykdymo išlaidas (t. 1, b. l. 105).
Ieškovės apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas netinkamu sutarties vienašališką nutraukimą reglamentuojančių materialinių teisės normų (CK 6.217 str.) aiškinimu ir taikymu. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentais šiuo klausimu. Apeliantės aiškinimas, kad kitais nei sutartyje išvardytais vienašališko sutarties nutraukimo atvejais vienašališkai sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį, yra klaidingas. Sutarties vienašališko nutraukimo pagrindų nustatymas sutartyje neturi įtakos įstatymo nuostatų galiojimui, pastarųjų nepanaikina ir nepakeičia. CK 6.217 str. 1 dalyje nustatyta, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 str. 3 dalyje nustatyta, kad kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą. CK 6.217 str. 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Taigi CK 6.217 str. 4 dalies nuostata, kad kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį, reiškia, kad tik tokiu būdu sutartis gali būti nutraukta kitais nei CK 6.217 str. 1, 3 ir 5 dalyse nustatytais pagrindais.
Pirma, byloje nagrinėjamu atveju bankas vienašališkai kredito sutartį nutraukė sutartyje numatytu (13.1 p.) pagrindu (CK 6.217 str. 5 d.). Be to, šis pagrindas sutampa ir su CK 6.217 str. 3 dalyje nustatytu savarankišku sutarties nutraukimo pagrindu, t. y. bankas, remdamasis vien CK 6.217 str. 3 dalimim galėjo vienašališkai nutraukti sutartį net ir tuo atveju, jei sutartyje 13.1 punkto nebūtų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ilgą laiką besitęsiantis įmokų pagal mokėjimų grafiką nemokėjimas pripažintinas esminiu sutarties pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas minėtą išvadą išsamiai motyvavo, pagrindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, todėl apeliacinės instancijos teismas, su ja sutikdamas, iš naujo pirmosios instancijos teismo argumentų neatkartoja. Taigi dėl pastarosios aplinkybės vienašališkas sutarties nutraukimas laikytinas teisėtu ir pagal CK 6.217 str. 1 dalį.
Antra, sutarties nutraukimas teisėtas ir pagrįstas specialiųjų materialinių teisės normų pagrindu, t. y. pagal CK 6.874 str. 2 dalį (CK 6.881 str. 2 d.), kurioje nustatyta, kad jeigu paskolos sutartis numato paskolos sumos grąžinimą dalimis ir eilinė paskolos sumos dalis laiku negrąžinama, paskolos davėjas turi teisę reikalauti grąžinti prieš terminą visą likusią paskolos sumą kartu su priklausančiomis mokėti palūkanomis.
Apeliantės argumentas, jog griežto mokėjimo grafiko laikymosi nereikšmingumą neva įrodo aplinkybė, kad bankas nenutraukė kredito sutarties iškart, o sudarė papildomus susitarimus dėl kredito sumos dydžio ir grąžinimo grafikų pakeitimų, yra nesąžiningas ir prieštarauja pačios apeliantės argumentui, kad sutarties 13.1 punkto nuostata yra nesąžininga ir negaliojanti, nes joje numatyta galimybė nutraukti sutartį per neprotingą uždelsimo terminą. Aplinkybė, kad byloje nagrinėjamu atveju bankas nenutraukė sutarties per 13.1 punkte nustatytus terminus, o darydamas nuolaidas ieškovei, t. y. konsoliduodamas pradelstus mokėjimus ir atitinkamai keisdamas mokėjimų grafikus, patvirtina banko sąžiningumą, siekį išsaugoti sutartį, todėl šios aplinkybės (nuolaidų ieškovei) panaudojimas prieš banką yra nesąžiningas. Apeliantės teiginiai, kad bankui tokia kredito sutarties vykdymo eiga yra tinkama, nes bankas nepraranda pelno ir palūkanų, nes kredito grąžinimas yra garantuotas hipotekos įkeitimu, yra deklaratyvūs ir paneigti paties banko atsikirtimais, kad netinkamu sutarties vykdymu pažeidžiamos jo teisės ir teisėti interesai. Taip pat atmestinas ir apeliantės argumentas, kad ankstesni mokėjimų vėlavimai neturi reikšmės sprendžiant dėl sutarties nutraukimo dabar, kadangi, minėta, visi papildomi susitarimai buvo sudaromi tik todėl, kad ieškovė tinkamai nevykdė ankstesnių, kaip nuolaidos ieškovei bankui stengiantis išsaugoti šalių sutartį. Papildomi susitarimai negali būti aiškinami izoliuotai nuo pagrindinės sutarties. Pagal sutarčių aiškinimo taisykles sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 str.). Jeigu tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais bylinėjimosi išlaidų klausimu. Atsakovo patirtų teisinės pagalbos išlaidų apskaičiavimo (t. 1, b. l. 122), konkrečiai – valandų, susijusių su byla, skaičiaus nėra pagrindo laikyti pakankamai detalizuotu ir pagrįstu. Teisėjų kolegijos nuomone, byla nėra sudėtinga, įprasta bankui, kuris analogiškų bylų vedė ne vieną, todėl nereikalaujanti specialių žinių (Rekomendacijų 2.1, 2.2. p.). Atsakovo atstovės atvykimo į teismo posėdžius išlaidos atskirai nedetalizuotos, kitų Rekomendacijose nurodytų aplinkybių (2 p.), į kurias galima būtų atsižvelgti nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsakovas nenurodė, todėl teisėjų kolegija mano, yra pagrindas atsakovui priteistas teisinės pagalbos išlaidas sumažinti per pusę (CK 93, 98 str.).
Ieškovei žyminis mokestis iš atsakovo nepriteistinas, kadangi tenkinta tik skundo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, kuri atskirai žyminiu mokesčiu neapmokama (CPK 93 str. 4 d.).
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas iš dalies – sumažinant iš ieškovės atsakovui priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 331 str. 6 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2014-04-23 sprendimą pakeisti iš dalies: atsakovui Nordea Bank, AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank, AB, Lietuvos skyrių, iš ieškovės J. V. priteistų bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 3 617,90 Lt.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.