Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininko Vinco Versecko (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo 575-osios daugiabučio namo savininkų bendrijos ,,Vingrelė” ir atsakovės I.B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-154-45/2005 pagal ieškovo 575-oji daugiabučio namo savininkų bendrijos „Vingrelė” ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Inirta”, I.B., V.B., tretiesiems asmenims A.S., Ž.S. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir 66 004,52 Lt žalos solidaraus išieškojimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

1. Dėl privalėjimo sudaryti ginčo sandorį

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „Inirta” privalėjo sudaryti 2002 m. spalio 31d. pirkimo - pardavimo sutartį. Šią išvadą teismas grindė tuo, jog UAB „Inirta”, siekdama išvengti įsiskolinimo bankui didėjimo, privalėjo sudaryti nuosavybės teisės perleidimo sandorį, tai yra privalėjo ieškoti būdų, kaip teisingai, sąžiningai ir protingai, per įmanomai pagrįstą terminą išspręsti įmonės finansinę krizę. Ieškovo teigimu, teismas, darydamas tokią išvadą, neteisingai taikė CK 6.66 str. 1 d. bei neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus. Teisės doktrinoje CK 6.66 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „neprivalėjo” reiškia, kad skolininkas neturėjo teisinės prievolės sudaryti sandorio. Skolininko teisinė prievolė turėtų būti aiškinama siaurai, todėl neprivalomais sandoriais laikomi tokie sandoriai, kurie sudaromi nesant įstatymu arba kitu susitarimu (pvz., ikisutartiniu susitarimu, iš viešojo konkurso kylančia prievole skolininkui, vykdant teismo sprendimą arba nutartį ir pan.) pagrįstos teisinės prievolės. Visos kitos aplinkybės - sunki materialinė padėtis, nesinaudojimas perduodamu turtu, kito asmens perduoto turto pagerinimas ir pan., kurios gali turėti įtakos skolininko elgesiui, negali būti vertinamos kaip sudarančios teisinės prievolės turinį. 2002 m. spalio 31 d. pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta nesant įstatyme įtvirtintos pareigos ją sudaryti, dėl šios sutarties sudarymo nebuvo ir ikisutartinio susitarimo. Teismas, įvardindamas įmonės sunkią finansinę būklę, įsiskolinimo bankui didėjimą bei banko kaip įkaito turėtojo pirmumo teisę patenkinti savo kreditorinį reikalavimą iš įkeisto turto, vadovavosi plačiąja skolininko teisinės prievolės sąvoka, todėl netinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 str. 1 d.

2. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo sudarius ginčo sandorį

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad vien tik nuosavybės teisės perleidimo sandorio sudarymo faktas negali būti laikomas kreditoriaus teisių pažeidimu, esant pagrindui teigti, kad UAB „Inirta” privalėjo sudaryti ginčo sandorį. Ieškovas teigia, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba jo turtas gerokai sumažėja, todėl kreditorius praranda galimybę savo reikalavimą patenkinti visiškai arba iš dalies. Nustatant, ar skolininko sudarytu sandoriu buvo padaryta žala kreditoriams, reikia palyginti esamą skolininko turto padėtį su ta, kokia ji būtų buvusi, jei ginčijamas sandoris nebūtų buvęs sudarytas. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog gamybinių patalpų rinkos vertė 2002 m. spalio 31 d. buvo 202 957 Lt. Pagal 2002 m. spalio 31 d. pirkimo - pardavimo sutartį turtas buvo parduotas už 109 160,96 Lt ir ši suma buvo sumokėta įkaito turėtojui pagal paskolos sutartį UAB „Medicinos bankas”. Atlikus elementarius aritmetinius veiksmus matyti, kad skolininko turtas sumažėjo 93 796,31 Lt. Dėl šių veiksmų ieškovas sprendžia, jog nebegali patenkinti savo reikalavimo, kuris yra mažesnis nei prarasta suma. Be to, kad sandoris buvo UAB „Inirta” nuostolingas, patvirtina ir aplinkybė, jog 2004 m. rugsėjo 7 d. sutartimi I.ir V.B. perleido gamybines patalpas tretiesiems asmenims už 250 000 Lt, tuo gaudami iš sudarytų sandorių 140 839,04 Lt pelną. Vieninteliai įrodymai, kuriuos V.B. pateikė teismui kaip savo atliktų patalpų pagerinimo įrodymą, buvo 1 lango už 5 900 Lt įsigijimas iš UAB „Vilniaus Aluplasto langai”, tačiau neaišku ar šis langas buvo sumontuotas gamybinėse patalpose, ar už jį buvo apmokėta (pateiktas įrodymas tik apie avanso – 1 549 Lt, sumokėjimą). Ieškovas pažymi, jog jo teises pažeidžia ne pats sandorio sudarymo faktas, bet sandorio kaina, kuri buvo per žema. Atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad UAB „Inirta” ėmėsi priemonių surasti kitą gamybinių patalpų pirkėją, parduoti jas už kainą bent jau artimą rinkos kainai. Ieškovas teigia, kad netgi tuo atveju, jei bankas būtų pradėjęs išieškojimą iš įkeisto turto, egzistavo reali tikimybė parduoti gamybines patalpas už rinkos kainą, atsiskaityti su banku, o iš likusių gautų pinigų atsiskaityti su ieškovu. Be to UAB „Inirta”, žinodama, kad ieškovas 2002 m. spalio 31 d. buvo jos kreditoriumi 62 855,74 Lt sumai, nepasiūlė ieškovui įsigyti gamybinių patalpų už tokią pat kainą, kokią sumokėjo V.B..

3. Dėl ginčo sandorio šalių sąžiningumo

Teismas nepagrįstai konstatavo, kad, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, 2002 m. spalio 31 d. sandorio šalys (t.y. UAB ,,Inirta” ir p.B.) veikė sąžiningai. Tai reiškia, jog šio sandorio šalys nežinojo arba neturėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus. Ieškovas teigia, jog nagrinėjamoje byloje ginčo sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas remiantis CK 6.67 str. 3 p. (UAB „Inirta” sudarė sandorį su jos vadove ir jos sutuoktiniu), 6 p. (UAB „Inirta” sudarė sandorį su jos vienintele akcininke ir jos sutuoktiniu), 4 p. (UAB „Inirta” iš sandorio gavo 109 160,69 Lt, o prarado turtą, kurio rinkos vertė sandorio dieną buvo 202 957 Lt). Egzistuojant nesąžiningumo prezumpcijai, atsakovai turėjo įrodyti, kad jie nežinojo ir negalėjo žinoti apie tai, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus interesus, tačiau šito neįrodė.

4. Dėl restitucijos taikymo

Ieškovas teigia, jog teismas nepagrįstai atmetė Pauliano ieškinį ir netenkino reikalavimo dėl restitucijos taikymo. Todėl tenkinus ieškovo apeliacinį skundą, turėtų būti išspręstas ir restitucijos taikymas, kuris turėtų būti atliekamas remiantis patikslintame ieškinyje nurodytais motyvais. Kadangi gamybinės patalpos yra perleistos tretiesiems asmenims, I. ir V.B. turėtų būti įpareigoti grąžinti ne patalpas, bet atlyginti jų vertę (CK 6.147 str.), nes I. ir V.B. buvo nesąžiningi. Pažymi, jog restitucija taikoma dėl jų kaltės, todėl jie privalo atlyginti didžiausią turto vertę (lyginant vertes, buvusias turto gavimo ar perleidimo ar restitucijos metu). Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išraše, pateiktame teismui su pradiniu ieškiniu, nurodyta, kad gamybinių patalpų vidutinė rinkos vertė yra 298 000 Lt, todėl tokia suma ir turėtų būti priteista iš I. ir V.B. Iš UAB ,,Inirta” turi būti priteista šių asmenų naudai 109 160,96 Lt. Pritaikius įskaitymą I. ir V.B. turi sumokėti 188 839,04 Lt, kadangi UAB ,,Inirta” ieškovui skolinga 66 004,52 Lt, būtent ši suma turi būti perduodama ne UAB ,,Inirta”, o ieškovui. LR CK VI knygos komentaro 109 psl. nurodyta, kad patenkinus Pauliano ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o skiriamas Pauliano ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimų tenkinimui. Patenkinus reikalavimą likusį turtą būtina grąžinti skolininkui. Taigi pritaikius restituciją I. ir V.B. solidariai 66 004,52 Lt turi sumokėti ieškovui, o likusią sumą, t.y. 231 995,48 Lt turi grąžinti UAB ,,Inirta”.

5. Dėl V.B. ir I.B. solidariosios atsakomybės

Ieškovas nurodo, jog reikalavimą dėl 66 004,52 Lt priteisimo iš V.B. grindė ne tik CK 6.66 straipsnio pagrindu, bet ir LR CK 6.6 str. 3 d., kadangi žala kreditoriui buvo padaryta UAB ,,Inirta”, I.B. ir V.B. bendrais prieš kreditorių nukreiptais veiksmais. Pripažinus, kad sudarius ginčo sandorį visi šie asmenys padarė žalą ieškovui, atsiranda solidari jų pareiga šią žalą atlyginti. Pažymi, jog tokią nuostatą yra ne kartą konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartis civ.byloje Nr.3K-3-124/2004 UAB "Goellner Spedition" v. UAB "Baninis" ir kt., bylų kategorija 21.1). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo sandorio šalys veikė sąžiningai. Ieškovas sprendžia, jog apeliacinės instancijos teisme nustačius, kad šalių veiksmai nebuvo sąžiningi (dėl jų nesąžiningumo pasisakyta aukščiau), minėtas reikalavimas turėtų būti tenkinamas.

6. Dėl priteistos sumos dydžio

Teismas iš dalies tenkino ieškovo reikalavimą, vietoj prašytų priteisti 66 004,52 Lt priteisė 62 855,74 Lt. Ieškovas nurodo, jog nepriteista suma - tai 3 148,78 Lt bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio), kurias ieškovas sumokėjo, teikdamas ieškinį Vilniaus m. 2 apylinkės teismui dėl nuompinigių iš UAB „Inirta” priteisimo. Ši suma - UAB „Inirta” skolos ieškovui dalis, kuri egzistavo dar iki ginčo sandorio sudarymo (teikiant 2002 m. rugpjūčio 30 d. ieškinį), todėl turėtų būti priteista iš I.ir V.B., pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją.

Apeliaciniu skundu I.B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2004 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas dėl šių argumentų:

1. Atsakovės veiksmai nebuvo nesąžiningi, t.y. ji nežinojo ir negalėjo žinoti, kad dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Inirta" negalės įvykdyti savo prievolės ieškovui, todėl nebuvo pagrindo jai taikyti subsidiarios atsakomybės; be to, atsakovės teigimu, vertinant, ar ji pažeidė įstatyminę pareigą reikia atsižvelgti į tai, jog jos sveikata buvo pablogėjusi, tai nurodė atsiliepime į ieškinį ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Atsakovės manymu, jos sveikatos būklė yra priežastis atleisti ją nuo atsakomybės.

2. Atsakovė neteisėtai neveikė, t.y. nesikreipė į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo dėl svarbių priežasčių – dėl savo paūmėjusios ligos ir dėl vyr. finansininkės T.C. aplaidaus požiūrio į atliekamas pareigas. Atsakovė teigia, jog neturėjo galimybės laiku sužinoti apie jos vadovaujamos ir valdomos UAB ,,Inirta” nuostolingą veiklą ir nemokumą. Teismas nepasisakė, kada I.B. turėjo pateikti teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo -ar šią pareigą turėjo įvykdyti, susidarius skolai už patalpų nuomą ir komunalines paslaugas, ar ieškovui pradėjus teismine tvarka išsiieškoti skolas iš UAB „Inirta”, ar dar vėliau. Atsakovės manymu, pareigą turintis vadovas arba savininkas turi sulaukti kreditoriaus kreipimosi į teismą ir tik tuo atveju, kai į teismą nesikreipia kreditorius, savininkas (vadovas) privalo pats pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė pažymi, jog ieškovui buvo žinoma bendrovės „Inirta” sunki turtinė padėtis ir negalėjimas įvykdyti prievolės. 2002 m. lapkričio 18 d. teismo sprendimu ieškovas prisiteisė iš atsakovo UAB „Inirta” nuompinigius ir komunalinių paslaugų kompensavimą beveik už pusantrų metų - nuo 2001 m. gruodžio 1 d. iki 2002 m. rugpjūčio 1 d. Teismas nevertino, ar ieškovas savo nerūpestingu elgesiu neprisidėjo prie žalos padidėjimo, t.y. leido įsiskolinimui už nuomą ir komunalines paslaugas „kauptis” dvidešimt mėnesių ir nesiėmė priemonių nuomos sutarčiai nutraukti.

3. Nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir jų rezultato -juridinio asmens negalėjimo įvykdyti prievolę, kaip civilinės atsakomybės sąlygos.

4. Teismas išėjo už pareikšto ieškinio ribų, kadangi ieškinyje nebuvo nurodytos ir byloje nebuvo įrodinėjamos faktinės aplinkybės dėl atsakovės I.B. neteisėto neveikimo, nepateikiant pareiškimo teismui dėl bankroto bylos UAB „Inirta” iškėlimo, bei šio neteisėto neveikimo įtaka tam, kad UAB „Inirta” negalėjo įvykdyti prievolės ieškovui; nebuvo CPK nustatyto pagrindo teismui išeiti už ieškinio ribų.

Atsiliepimu į atsakovės I.B. apeliacinį skundą ieškovas 575-oji DNSB ,,Vingrelė” ginčija apeliacinio skundo argumentus bei prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog atsakovės kartu su apeliaciniu skundu pateikti papildomi rašytiniai įrodymai apie tai, jog dėl savo ligos bei vyr. finansininkės aplaidumo negalėjo laiku sužinoti apie UAB „Inirta” nuostolingą veiklą ir nemokumą, nepagrįsti. Ieškovas, atsikirsdamas į šiuos argumentus, pateikia teismui įrodymą, iš kurio matyti, kad atsakovė aktyviai dalyvavo UAB „Inirta” veikloje 2002 metais, t.y. pati pasirašinėjo finansinius dokumentus. 2002 m. liepos 1 d. tarp ieškovo ir UAB „Inirta”, atstovaujamos I.B., pasirašytas Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas. Pažymi, kad paprastai tokie dokumentai pasirašomi įmonių finansininkų. Iš ieškovo pusės jis buvo pasirašytas buhalterės N.G., o iš UAB „Inirta” pusės jį pasirašė ne buhalterė ar vyr.finansininkė, bet I.B., kas pagrindžia išvadą, jog I.B. puikiai žinojo apie įmonės turinę padėtį, egzistuojančius įsiskolinimus bei bandė jų išvengti perleisdama UAB „Inirta” nekilnojamąjį turtą savo sutuoktiniui.

Atsiliepimu į ieškovo 575-oji GNSB ,,Vingrelė” apeliacinį skundą atsakovė I.B. ginčija apeliacinio teismo argumentus, nurodydama, jog jie nepagrįsti ir atmestini.

575-osios GNSB ,,Vingrelė" apeliacinis skundas tenkintinas, I.B. apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB ,,Inrita" 2001 m. gruodžio 28 d. už 160 000 Lt nusipirko 777,49 kv.m. gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (1 t. 106 b.l.), kurias 2002 m. spalio 31 d. už 109 160,96 Lt pardavė V.B. Sutartyje sandorio šalys nurodė, jog patalpos pereina pirkėjui bendrosios jungtinės sutuoktinių V.B. ir I.B. nuosavybės teise (1 t. 112 b.l.). Sutuoktiniai V.B. ir I.B. 2004 m. rugsėjo 7 d. minėtas patalpas už 250 000 Lt pardavė A.S. (1 t. 76 b.l.).

Ieškovas 575-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ,,Vingrelė", kuriam Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimu iš UAB ,,Inirta" priteista 62 855,74 Lt skola už nuomą ir komunalines paslaugas bei 3142,78 Lt teismo išlaidų (1 t. 8 b.l.), CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu prašė pripažinti UAB ,,Inirta" ir V.B. 2002 m. spalio 31 d. sudarytą patalpų (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją ir priteisti iš I.B. ir V.B. solidariai bendrovės ,,Inirta" skolą (1 t. 126, 127 b.l.).

Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu nurodė, kad parduotos patalpos buvo įkeistos UAB ,,Medicinos bankas" už bendrovės ,,Inirta" gautą paskolą ir bankas buvo pirmas hipotekinis kreditorius, todėl bendrovė, nepajėgdama grąžinti bankui paskolos, tam kad grąžinti šią paskolą, privalėjo patalpas parduoti ir tokio sandorio sudarymas negali būti laikomas ieškovo kaip UAB ,,Inirta" kreditoriaus teisių pažeidimu.

Kolegija nesutinka su minėta pirmosios instancijos išvada ir mano, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei netinkamai taikė jas reguliuojančias materialinės teisės normas.

Pagal bylos duomenis UAB ,,Inirta" 2001 m. gruodžio 28 d., pirkdama patalpas (duomenys neskelbtini), paėmė iš Medicinos banko 30 000 JAV dolerių paskolą ir jos grąžinimo užtikrinimui įkeitė pirktas patalpas. Paskolą bendrovė privalėjo pradėti grąžinti nuo 2002 m. rugsėjo 1 d. (1 t. 165 b.l.). Šia sutartimi bankas užsitikrino paskolos grąžinimą, nukreipiant jos išieškojimą į UAB ,,Inirta" priklausančias patalpas, tai yra bankas užsitikrino pirmenybės teisę į šį turtą. Tačiau byloje nėra duomenų, kad Medicinos bankas kreipėsi į UAB ,,Inirta" dėl dalies ar visos paskolos grąžinimo arba į hipotekos teismą dėl paskolos išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą, tai yra byloje nėra duomenų, kad bendrovė 2002 m. spalio mėnesį turėjo teisinę prievolę parduoti patalpas. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB ,,Inirta" privalėjo parduoti įkeistą turtą, nepagrįsta.

I.B. teismui paaiškino, kad bendrovės veikla buvo nuostolinga ir bendrovė buvo nepajėgi paskolą Medicinos bankui grąžinti, todėl buvo priversta patalpas parduoti ir sumokėti paskolą, tačiau tokiu atveju jinai, būdama UAB ,,Inirta" akcijų savininke ir šios bendrovės direktore bei žinodama bendrovės turtinę padėtį ir jos kreditorius privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai UAB ,,Inirta" iškėlimo arba siekti visų bendrovės skolų grąžinimo. Tuo tarpu I.B., suderinusi su įkaito turėtoju Medicinos banku, pardavė patalpas už 109 160,96 Lt, tai yra už tiek, kiek bendrovė faktiškai buvo skolinga bankui, ir padengė banko paskolą. Bendrovė, kaip minėta, patalpas buvo pirkusi už 160 000 Lt ir byloje nėra duomenų, kad patalpų vertė 2002 m. būtų sumažėjusi. Priešingai, 2004 m. rugsėjo 7 d. sutartis, kuria atsakovai I.B. ir V.B. patalpas (duomenys neskelbtini) pardavė už 250 000 Lt, rodo, kad patalpų vertė nuo 2001 metų ženkliai kilo. Tai įrodo, kad UAB ,,Inirta" 2002 m. spalio 31 d. patalpas pardavė už aiškiai per mažą kainą ir tuo pažeidė bendrovės kreditoriaus - ieškovo namo savininkų bendrijos ,,Vingrelė" interesus, nes ieškovas tuo metu buvo UAB ,,Inirta" kreditorius ir turėjo reikalavimo teisę į bendrovės turtą, konkrečiau į patalpų kainą, kiek jinai viršijo įkaito (patalpų) turėtojo Medicinos banko kreditorinį reikalavimą. Tai yra bendrovė ,,Inirta" sudarė nuostolingą sandorį, dėl kurio sumažėjo bendrovės turto vertė ir jinai prarado galimybę atsiskaityti su ieškovu.

UAB ,,Inirta", atstovaujama bendrovės savininkės ir direktorės I.B., patalpas pardavė sutuoktiniams V.B. ir I.B., tai yra I.B., atstovaudama UAB ,,Inirta", patalpas pardavė sau ir savo sutuoktiniui. Pagal CK 6.67 straipsnio pirmos dalies 3 ir 6 punktus tokio sandorio šalys laikomos nesąžiningomis ir jų sudarytas, pažeidžiant ieškovo interesus, sandoris neteisėtas bei pripažintinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 6.66 str.), tačiau restitucija natūra negalima, kadangi I. ir V.B. 2004 m. rugsėjo 7 d. patalpas (duomenys neskelbtini) pardavė A.S. ir byloje nėra duomenų, kad A.S., sudarydamas sandorį, buvo nesąžiningas. Be to ieškovas nereiškė reikalavimo pripažinti paskutinį patalpų pardavimo sandorį negaliojančiu, o prašo taikyti restituciją, priteisiant ieškovui iš atsakovų I.B. ir V.B. kreditorinio reikalavimo dydžio piniginę kompensaciją, tai yra prašo priteisti tiek, kiek reikia ieškovo teisių pažeidimui pašalinti.

Atsakovų pozicija rodo, kad UAB ,,Inirta" savininkė bei direktorė I.B. ir jos sutuoktinis V.B., pirkdami iš UAB ,,Inirta" patalpas, žinojo apie bendrovės skolą ieškovui ir suprato, jog ieškovas po šio sandorio neturės galimybių iš UAB ,,Inirta" išieškoti skolą, tai yra šie atsakovai (pirkėjai) žalą ieškovui padarė bendrais veiksmais, todėl ją privalo atlyginti solidariai (CK 6.6 str. 3 d.). Pagal Vilniaus 2-ojo apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 18 d. sprendimą ieškovui iš UAB ,,Inirta" priteista 62 855,74 Lt skola už nuomą bei komunalines paslaugas ir 3142,78 Lt teismo išlaidų, viso 65 998,52 Lt. Iš neteisėtos sutarties turinio matyti, kad 2002 m. spalio mėnesį parduotų patalpų vidutinė rinkos vertė buvo 202 957 Lt, tai yra jinai daugiau kaip 90 000 Lt viršijo patalpų pardavimo kainą (202 957 - 109 160). Tai rodo, kad UAB ,,Inirta" pardavusi patalpas už realią kainą, galėjo visiškai atsiskaityti su ieškovu, todėl iš atsakovų I.B. ir V.B. priteistina visa ieškovo skola (CK 6.66 str. 4 d. ir 6.146 str.).

Išdėstyti motyvai paneigia pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis atsisakyta tenkinti ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir priteisti ieškovui žalą solidariai iš I.B. ir V.B., bei rodo, kad šis ieškinio reikalavimas pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir ieškinys tenkintinas. Nutarties motyvai taip pat paneigia I.B. apeliaciniame skunde dėstomus argumentus, kad jinai neprivalo ieškovui atlyginti žalos.

Tenkinant ieškinį iš atsakovų lygiomis dalimis priteistinos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos: žyminis mokestis - 202 Lt (1 t. 7 b.l., 2 t. 37 b.l.) ir atstovavimo išlaidos - 2680 Lt (1 t. 122, 2 t. 107, 109 b.l.), taip pat į valstybės pajamas žyminio mokesčio dalis, nuo kurios mokėjimo ieškovas buvo atleistas, ir pašto išlaidos (CPK 93, 96, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį patenkinti. Pripažinti uždarosios akcinės bendrovės ,,Inirta" ir V.B. 2002 m. spalio 31 d. sudarytą patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia ir priteisti iš I.B. (duomenys neskelbtini) bei V.B. (duomenys neskelbtini) solidariai šešiasdešimt penkis tūkstančius devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis (65998) litus 52 centus žalos atlyginimo bei iš kiekvieno jų atskirai po vieną tūkstantį keturis šimtus keturiasdešimt vieną (1441) litą bylinėjimosi išlaidų 575-ajai daugiabučio namo savininkų bendrijai ,,Vingrelė" (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš I.B. ir V.B. po vieną tūkstantį trisdešimt aštuonis (1038) litus 32 centus bylinėjimosi išlaidų į valstybės pajamas.