- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-01-23
- Bylos Nr.
- 2A-33-340/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė, Jelena Šiškina
- Trečiasis asmuo
- I. Ž., R. Š.
- Ieškovas
- „BTA Insurance Company“ SE
- Atsakovas
- UAB „Transrevis“
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant ieškovo atstovui A. B., atsakovo atstovei advokatei R. S., trečiojo asmens I. Ž. atstovei advokatei I. P.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo „BTA Insurance Company“ SE filialo Lietuvoje apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškovo BTA Insurance Company“ SE, vykdančio veiklą Lietuvoje per „BTA Insurance Company“ SE filialą, ieškinį atsakovui UAB „Transrevis“, tretiesiems asmenims R. Š. ir I. Ž. dėl draudimo išmokos grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas UAB „BTA Draudimas“, kuris nutartimi buvo pakeistas į jo teisių perėmėją – ieškovą „BTA Insurance Company“ SE, vykdantį veiklą Lietuvoje per „BTA Insurance Company“ SE filialą, 2008-03-21 pateiktu teismui ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Transrevis“ 45 114,97 Lt nepagrįstai gautą draudimo išmoką, 163,72 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog I. Ž. 2005-10-10 Vilniuje, vairuodamas jam priklausantį, automobilį LANCIA DEDRA, valst. nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su kitu automobiliu – MERCEDES BENZ311, valst. nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu atsakovui UAB ,,Transrevis“, kurį vairavo R. Š.. Vairuotojo I. Ž. civilinę atsakomybę buvo apdraudęs ieškovas. Autoįvykio aplinkybės buvo aiškinamos ikiteisminio tyrimo eigoje ir abiems vairuotojams buvo pareikšti įtarimai pagal BK 281 str. 3 d. UAB ,,BTA Draudimas“, gavus iš atsakovo UAB ,,Transrevis“ Vilniaus miesto VPK 2006-10-05 pranešimą, jog R. Š. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas ir sužinojus, kad I. Ž. baudžiamoji byla perduota teismui, atsižvelgiant į UAB ,,Transveris“ prašymą bei nepriklausomų ekspertų išvadą priėmė sprendimą dėl draudimo išmokos sumokėjimo atsakovui. Pagal draudimo įvykio tyrimo aktą Nr. AJA/05/3035/1 2006-12-07 mokėjimo nurodymu Nr. 16358 atsakovui UAB ,,Transveris“ buvo pervesta 45 114,97 Lt draudimo išmoka. I. Ž. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2007-10-08 d. nuosprendžiu išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto BK 281 str. 3 d., požymių. Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, nustatė, kad KET reikalavimų pažeidimai, kuriuos padarė MERCEDES BENZ311 automobilio vairuotojas R. Š., yra priežastiniame ryšyje su autoįvykiu, įvykusiu 2005-10-10 d., 8 val. 30 min. Vilniuje. Minėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. Ieškovas nurodė, jog paaiškėjus tokioms aplinkybėms, remiantis CK 6.1015 str. 4 d., 6.237 str. 2 d., Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 65.2 p. jis įgijo pagrindą reikalauti iš atsakovo grąžinti nepagrįstai gautą draudimo išmoką 45 114,97 Lt. Ieškovas 2008-02-11 pareiškė atsakovui UAB ,,Transrevis“ pretenzija dėl 45 114,97 Lt draudimo išmokos grąžinimo, tačiau atsakovas į tai visiškai nereagavo ir pinigų negrąžino.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2008 m. kovo 26 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo visiškai patenkino ieškinio reikalavimus, priteisė iš atsakovo UAB „Transrevis” 45 278,69 Lt nepagrįstai gautą draudimo išmoką ir palūkanas bei 679,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 45 957,69 Lt bei 6 (šešių) procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą 45 278,69 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2008-03-21 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo UAB ,,BTA Draudimas” naudai.
Atsakovas UAB ,,Transrevis“ teismui 2008-04-21 pateikė prieštaravimus dėl preliminarus sprendimo ir ieškovo ieškinio. Atsakovas prašė preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad tarp šalių susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, reglamentuojami Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) bei Taisyklėmis. Pagal eismo įvykio metu galiojusią TPVCAPDĮ 23 str. redakciją draudiko reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti gautą draudimo išmoką tuo atveju, kai nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo atlyginta žala. Atsakovas teigė nesuklaidinęs ieškovo: draudimo išmoka buvo išmokėta vienašaliu ieškovo sprendimu, kuris nebuvo niekaip įtakotas atsakovo. Atsakovas pažymėjo, jog tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, tuo tarpu baudžiamojoje byloje I. Ž. civilinė atsakomybė nebuvo nustatinėjama, bylos nagrinėjime nedalyvavo ir R. Š., todėl joje nustatyti faktai neturi prejudicinės galios nustatinėjant I. Ž. civilinę atsakomybę civilinėje byloje. Atsakovas nurodė, jog ieškovas nepagrįstai remiasi CK 6.1015 str. 4 d., kadangi šio straipsnio nuostatos netaikomos civilinės atsakomybės draudimo atveju, tarp šalių susiklostę santykiai reglamentuojami specialiosiomis teisės normomis – TPVCAPDĮ. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovo nurodytas Taisyklių 65.2 p. šiuo atveju taip pat negali būti taikomos, kadangi eismo įvykio metu šis punktas negaliojo, o galiojantis teisinis reglamentavimas nenumatė galimybės reikalauti grąžinti išmokėtas draudimo išmokas iš nukentėjusiųjų asmenų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. kovo 26 d. preliminarų teismo sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2005-10-10 Vilniaus g., Vilniuje, įvykusiame autoįvykyje susidūrusių transporto priemonių Mercedes Benz 311, valst. nr. (duomenys neskelbtini) ir Lancia Dedra, valst. nr. (duomenys neskelbtini) vairavusių vairuotojų I. Ž. ir R. Š. atžvilgiu nėra priimta nei apkaltinamųjų nuosprendžių, nei nutarimų dėl administracinės teisės pažeidimo, taigi vairuotojų kaltė galutiniu procesiniu dokumentu nėra nustatyta. Nurodė, kad draudimo išmoką ieškovas atsakovui sumokėjo savanoriškai, suvokdamas, kad nėra neginčijamo pagrindo jam tai daryti. Ieškovas nekaltino atsakovo nesąžiningumu ar klaidinimu. Pažymėjo, jog ieškovas turėtų įrodyti, kad nėra jo, kaip draudiko, iš sutarties kilusios prievolės atsakovui, kaip naudos gavėjui, t. y. – tokia prievolė neatsirado, pasibaigė arba išnyko (CPK 178 str.). Vertindamas ekspertų išvadas, vairuotojų (trečiųjų asmenų) I. Ž. ir R. Š. parodymus bei liudytojų parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme, o taip pat rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad dėl 2005-10-10 Vilniuje, Vilniaus g. įvykusio eismo įvykio, kurio metu I. Ž. vairuodamas jam priklausantis automobilis, Lancia Dedra, valst. nr. (duomenys neskelbtini) susidūrė su automobiliu Mercedes Benz 311, valst. nr. (duomenys neskelbtini) priklausančiu atsakovui UAB ,,Transrevis“, kurį vairavo R. Š., civilinė atsakomybė kyla tiek vairuotojui I. Ž., tiek vairuotojui R. Š.. Teismas sprendė, kad abu transporto priemonių vairuotojai atliko neteisėtus veiksmus ir yra kalti dėl autoįvykio. Teismo vertinimu, pagrįstu autoįvykio medžiaga ir byloje surinktų įrodymų visuma, kaltės laipsnis nustatytinas 20 proc. R. Š. atžvilgiu ir 80 proc. I. Ž. atžvilgiu. Teismas nurodė, kad be pagrindo atsakovo įgyta galėtų būti laikoma 20 proc. ieškovo jam išmokėtos draudimo išmokos, t.y. 9 023,00 Lt. Teismas sprendė, kad dėl ieškovo, norėjusio išvengti prievolės neįvykdymo teisinių padarinių vienašališku sprendimu išmokėjus draudimo išmoką, atsakovas šiuo atveju neturėtų patirti neigiamų padarinių. Nurodė, kad ieškovas neturėtų perkelti savo, kaip profesionalios draudimo įmonės, veiklos rizikos sąžiningam atsakovui.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas „BTA Insurance Company“, Lietuvoje veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą, prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais ir motyvais:
Teismas neteisingai taikė ir aiškino CPK 182 str. numatytą prejudicinio fakto institutą, veikė ultra vires peržiūrėdamas įsiteisėjusį nuosprendį baudžiamojoje byloje, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.237 str. 1 ir 2 d. bei CK 6.242 str. normas, todėl priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neteisingą sprendimą (CPK 263 str.); Trečiojo asmens R. Š. atžvilgiu konstatuota, kad jis padarė KET reikalavimų pažeidimus, kurie yra priežastiniame ryšyje su autoįvykiu. Šis teismo nuosprendis buvo peržiūrėtas apeliacine tvarka ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartimi paliktas galioti. Dėl to, teismas nepagrįstai teigia, kad vairuotojų I. Ž. ir R. Š. kaltė galutiniu procesiniu dokumentu nėra nustatyta;Teismas neteisingai aiškino CK 6.237 str. įtvirtintą pareigą asmenims grąžinti be pagrindo įgytą turtą ir nepagrįstai ginčo santykiams taikė CK 6.242 str. nuostatas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas savo reikalavimą grindžia CK 6.237 str. 1, 2 d., o ne CK 6.242 str. nuostatomis. Teismo sprendimas prieštarauja teisinių santykių subjektų pareigai veikti pagal protingumo, teisingumo, sąžiningumo principų reikalavimus. Atsakovas yra juridinis asmuo, kuris negali gauti lėšų be teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Transrevis“ atsiliepimu prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti vairuotojų kaltę civilinės atsakomybės prasme bei nustatyti kaltės proporcijas, kadangi baudžiamosios teisės požiūriu kaltė apskritai nebuvo nustatyta. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis ekspertų išvadomis, vairuotojų I. Ž. ir R. Š. parodymais, liudytojų parodymais ikiteisminio tyrimo metu nagrinėjant bylą teisme, o taip pat rašytiniais įrodymais bei pagal savo vidinį įsitikinimą, darė visiškai pagrįstą išvadą, jog civilinė atsakomybė kyla tiek vairuotojui I. Ž., kurio kaltės laipsnis pagal civilinės teisės atsakomybės pagrindų specifiką vertintinas 80 proc., tiek ir R. Š., kurio atsakomybės laipsnis - 20 proc. Atsižvelgiant į tai, prielaida priimti sprendimą dėl draudimo išmokos išmokėjimo neišnyko, todėl neišnyko ir pagrindas pagal kurį įgytas turtas; Pirmosios instancijos teismas pagrįstai bei tinkamai taikydamas turto gavimą be pagrindo reglamentuojančias teisės normas sprendė jog CK 6.237 str. pagrindas nėra įrodytas, todėl 9 023 Lt neturi būti grąžinami.
Šalies argumentai
Trečiasis asmuo I. Ž. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo ir prašo patenkinti ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti bei priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prisidėjimą prie apeliacinio skundo grindžia šiais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas visiškai nepaisė baudžiamojoje byloje teismo padarytų išvadų bei jų vertinimo teisinės reikšmės, t.y. jog šiuo atveju baudžiamosios bylos dalykas ir šios civilinės bylos dalykas dalyje dėl eismo įvykio dalyvio I. Ž. veiksmų vertinimo yra visiškai tapatūs ir skirtingose bylose negali būti vertinami skirtingai. Teismo nuosprendžiu konstatuotas I. Ž. kaltės nebuvimo faktas negali būti interpretuojamas taip, jog nesant nustatytų jo nusikalstamų veiksmų baudžiamojoje byloje, tie patys teismo nekaltais pripažinti vairuotojo veiksmai kito teismo galėtų būti tuo pačiu aspektu vertinami kaip kalti ir iš esmės analogiški nusikalstamiems. Toks teisės aiškinimas yra neteisingas ir tūrėtų būti vertinamas tik kaip manipuliavimas civilinės ir baudžiamosios atsakomybių skirtumais, nors dalyko esmė šiuo atveju būtų visiškai tapati;Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad trečiasis asmuo I. Ž. pažeidė KET taisyklių 50, 52 ir 145 p. reikalavimus. Tokiu būdu, priešingai nei sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, jo vertinimo dalykas šioje civilinėje byloje I. Ž. civilinės atsakomybės atžvilgiu visiškai sutapo su baudžiamosios bylos dalyku. Pirmos instancijos teismas viršijo savo kompetencijos ribas ir vien dėl šios priežasties skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.
Vadovaujantis CPK 320 str. 1, 2 d., bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šalių teisinį santykį, tačiau iš dalies netinkamai vertino bylos įrodymus, pagrindžiančius autoįvykyje dalyvavusių vairuotojų kaltės laipsnį bei be pagrindo taikė reikalavimui dėl išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo nepagrįsto praturtėjimo institutą reglamentuojančias teises normas. Tokios teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą iš dalies pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 326 str. 3 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 17 d. sprendimu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2008 m. kovo 26 d. preliminarų sprendimą panaikino – ieškinį atmetė. Teismas padarė išvadą, kad abu autoįvykio dalyviai (tretieji asmenys R. Š. ir I. Ž.) atliko neteisėtus veiksmus (pažeidė KET reikalavimus) ir yra kalti dėl autoįvykio. Teismas nurodė, jog byloje ištirtos aplinkybės rodo, kad su atsakovu darbo santykiuose buvusio vairuotojo R. Š. kaltė dėl autoįvykio yra mažesnė. Jis važiavo leistinu greičiu, tačiau buvo nepakankamai atidus ir dėl to nesugebėjo įvykdyti KET reikalavimų ir išvengti įvykio; ši R. Š. veika buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su autoįvykiu ir jo pasekmėmis. Tačiau teismo vertinimu, vairuotojo I. Ž. KET pažeidimas – ketinimas apsisukti draudžiamoje vietoje per ištisinę skiriamąją juostą ir neįsitikinimas prieš pradedant persirikiuoti ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, kad tai daryti saugu ir nereikia duoti kelio kitiems eismo dalyviams, vertintinas kaip ypatingai didelę riziką keliantis manevras. Teismas sprendė, kad pastarojo veikos pavojingumas buvo didesnis, nei R. Š.. Teismas paskirstė kaltė - 20 proc. R. Š. atžvilgiu ir 80 proc. I. Ž. atžvilgiu ir laikė įrodyta, kad be pagrindo atsakovo įgyta draudimo išmoka galėtų būti laikoma 20 proc. ieškovo išmokėtos sumos - 9 023 Lt. Tačiau, nenustačius atsakovo – draudimo sutarties šalies, nesąžiningumo, teismas ieškinį atmetė, laikydamas, kad pagrindų grąžinti jau išmokėtą draudimo išmoką nėra.
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 27 d. nutartimi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą paliko nepakeistą (t.2, b.l.159-164).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. spalio 16 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį ir grąžino bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nutartyje kasacinis teismas išsamiai pasisakė dėl teismo nuosprendžio prejudicinės reikšmės civilinėje byloje ir eismo įvykio dalyvių kaltės. Pažymėjo, kad byloje aktualus išteisinamajame teismo nuosprendyje konstatuotų faktų reikšmės civilinėje byloje aiškinimo ir taikymo klausimas. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. spalio 8 d. nuosprendžiu I. Ž. buvo išteisintas (nuosprendis įsiteisėjo 2008 m. vasario 8 d.).. R. Š. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, dėl nusikaltimo, nustatyto BK 281 str. 3 d., požymių, kuris 2009-10-29 nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų dėl nusikaltimo padarymo. Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl to, ar tam tikri I. Ž. priimtame išteisinamajame teismo nuosprendyje konstatuoti faktai gali būti vertinami kaip prejudiciniai nagrinėjamoje civilinėje byloje, būtina nustatyti, koks buvo įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje ir koks jis yra šioje byloje. Baudžiamojoje byloje buvo nustatinėjama, ar I. Ž. pažeidė kaltinimuose nurodytuose KET punktuose įtvirtintus reikalavimus, t. y. įrodinėjimo dalykas baudžiamojoje byloje buvo konkrečių KET punktų pažeidimas. Išteisinamajame nuosprendyje konstatuota, kad neįrodyta, jog I. Ž. pažeidė KET punktų 145,148 straipsnių reikalavimus. Kaip matyti iš šią civilinę bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų, civilinėje byloje buvo sprendžiama dėl trečiųjų asmenų deliktinės atsakomybės sąlygų buvimo ir bylos aplinkybių tyrimas ir vertinimas nebuvo apribotas konkrečių KET nuostatų, t. y. civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas buvo platesnis. Pažymėtina, kad taikant deliktinę atsakomybę asmens veiksmų neteisėtumas ir kaltė gali būti konstatuojama ne tik dėl konkrečios normos pažeidimo, bet ir dėl asmens nepakankamai atidaus, atsargaus elgesio, šiuo atveju – dalyvaujant su transporto priemone eisme. Civilinę bylą nagrinėję teismai, konstatavo, kad trečiasis asmuo I. Ž., be kita ko, pažeidė bendrąją eismo dalyvio pareigą elgtis atsargiai, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo (KET 50,52 straipsniai). Šie KET punktai nebuvo baudžiamosios bylos tyrimo objektas ir išteisinamajame teismo nuosprendyje dėl jų nepasisakyta. Dėl išdėstyto kasacinis teismas atmetė kasatoriaus (ieškovo) kasacinio skundo argumentą, kad išteisinamajame nuosprendyje ir šioje civilinėje byloje įrodinėjimo dalykas sutampa, t. y. neįrodyti kasatoriaus neteisėti veiksmai eismo įvykio metu, todėl kasatoriui negali kilti deliktinės atsakomybės. Išteisinamajame teismo nuosprendyje nepaneigta, kad I. Ž. dalyvavo eisme ir kad įvyko eismo įvykis, kurio metu tiek transporto priemonių valdytojams, tiek kitiems asmenimis padaryta žalos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasaciniame skunde I. Ž. kaltės dėl eismo įvykio kilimo nebuvimo klausimas buvo grindžiamas tik tuo aspektu, jog I. Ž. priimtas išteisinamasis nuosprendis, ir nebuvo pateikta argumentų dėl to, kad teismai I. Ž. kaltės nustatymo aspektu netinkamai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus ir todėl nepagrįstai nustatė jo kaltę, taip pat atsiliepime į kasacinį skundą pateiktus argumentus, sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo abejoti teismų išvados, kad dėl eismo įvykio kilimo yra tiek I. Ž., tiek R. Š. kaltės, teisėtumu. Tačiau teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar teisingai buvo nustatytas I. Ž. ir R. Š. kaltės dydis, dėl to pripažino, kad ši aplinkybė turi būti teismo iš naujo nustatinėjama, pakartotinai tiriant ir vertinant jai nustatyti reikšmingus įrodymus.
Pasisakydamas dėl draudimo išmokos grąžinimo, kasacinis teismas nurodė, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai taikė šalių teisiniams santykiams dėl nepagrįstai išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo nepagristo praturtėjimo institutą reglamentuojančias teisės normas; reikalavimas grąžinti sumokėtą draudimo išmoką atsirado ne iš nepagrįsto praturtėjimo, bet iš draudimo teisinių santykių; Draudimo įstatymo (redakcijos, galiojusios draudimo išmokos išmokėjimo metu) 19 str. 3 d. nustatyta, kad atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti arba Biuras per 30 dienų nuo pretenzijos pateikimo dienos turi pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagrįstą atsakymą bei įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos mokėjimo arba suteikiančius teisę sumažinti išmoką. Nagrinėjamoje byloje draudikas turi teisę reikalauti grąžinti jam per daug sumokėtos draudimo išmokos dalį, apskaičiuotiną proporcingai apdraustojo asmens (I. Ž.) kaltei dėl eismo įvykio (t.3, b.l.59-69).
Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo apeliacinis ir kasacinis skundai nagrinėjamoje byloje buvo grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais. Kasaciniam teismui nagrinėjamoje byloje nustačius, kad išteisinamasis nuosprendis nepaneigia trečiojo asmens I. Ž. civilinės atsakomybės, ir sutikus su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad dėl eismo įvykio kilimo yra abiejų dalyvavusių autoįvykyje vairuotojų kaltės, paminėtos kasacinio teismo nustatytos aplinkybės negali būti kvestionuojamos iš naujo apeliacinės instancijos teismo. Dėl išdėstyto atmetami apelianto ir trečiojo asmens I. Ž., prisidėjusio prie apeliacinio skundo, argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino CPK 182 str. numatytą prejudicinio fakto institutą, todėl teismas, nustatęs I. Ž. dalinę kaltę, veikė ultra vires peržiūrėdamas įsiteisėjusį nuosprendį baudžiamojoje byloje, todėl priėmė neteisėtą, nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Dėl analogiškų motyvų atmetamas atsakovo atsikirtimo apeliaciniam skundui argumentas, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai bei tinkamai taikydamas turto gavimą be pagrindo reglamentuojančias teisės normas tinkamai nusprendė, kad išmokėta draudimo išmoka ar jos dalis neturi būti grąžinama. Kasacinis teismas nagrinėjamoje byloje vienareikšmiškai pasisakė, kad šalių santykiams dėl draudimo išmokos grąžinimo taikytinos draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normos, dėl to išmokėtos draudimo išmokos grąžinimas galimas.
Pakartotinis bylos nagrinėjimas galimas kasacinio teismo nutarties nustatytose ribose, vertinant bylos faktines aplinkybes, susijusias su vairuotojų I. Ž. ir R. Š. kaltės dalių nustatymu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs autoįvykyje dalyvavusio vairuotojo I. Ž. kaltę, nustatė jo atžvilgiu 80 proc. kaltės, motyvuodamas, kad I. Ž. pažeidimas – ketinimas apsisukti draudžiamoje vietoje per ištisinę skiriamąją juostą ir neįsitikinimas prieš pradedant persirikiuoti ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, kad tai daryti saugu ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams, vertintinas kaip ypatingai didelę riziką keliantis manevras, tuo tarpu kai mikroautobuso vairuotojas R. Š. važiavo leistinu greičiu, tačiau buvo nepakankamai atidus ir dėl to nesugebėjo įvykdyti KET reikalavimų ir išvengti įvykio, dėl ko teismas jam nustatė 20 proc. kaltės.
Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad I. Ž. 2005-10-10 apie 8.30 val. vairuodamas jam priklausantį automobilį, Lacia Dedra, važiavo Vilniaus g. nuo Gedimino pr. link Tilto g.; vairuotojas parodė kairįjį posūkį, lyg norėdamas pakeisti važiavimo kryptį (persirikiuoti) arba apsiskuti, tuo tarpu R. Š., vairuodamas mikroautobusą su keleiviais, Mersedes Benz 311, prieš tai sustojęs ir išleidęs keleivį, važiavo Gedimino pr. didinamas greitį. Kai pravažiavo posūkį link Vyriausybės rūmų, pastebėjo stovintį automobilį Lancia Dedra. Norėdamas jį aplenkti R. Š., persirikiavo į kairę, tačiau Lancia Dedra vairuotojas pradėjo sukti į kairę ir automobiliai susidūrė: Lancia Dedra atsitrenkė kairiuoju prekiniu kampu į mikroautobuso dešinį priekinį šoną. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje situacijoje nei vieno iš vairuotojų veiksmuose nenustatyta nusikaltimo ar administracinės teisė pažeidimo sudėties, taip pat nenustatyta nei vieno iš vairuotojo veiksmų tiesioginio ryšio su eismo įvykio kilimu arba pasekmėmis, todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vairuotojo I. Ž. padarytas pažeidimas – ketinimas apsisukti draudžiamoje vietoje per ištisinę skiriamąją juostą ir neįsitikinimas prieš pradedant persirikiuoti ir kitaip keičiant važiavimo kryptį, kad tai daryti saugu ir duoti kelią kitiems eismo dalyviams, vertintinas kaip ypatingai didelę riziką keliantis manevras ir jo veikos pavojingumas buvo didesnis, nei R. Š.. Ištiesinamajame teismo nuosprendyje, apygardos teismo nutartyje nustatytos aplinkybes nepatvirtina, ar I. Ž. ketino apsisukti kertant ištisinę liniją, ar ketino persirikiuoti į kairę. Nagrinėjamu atveju abejų vairuotojų veiksmai gali būti vertinami tik bendrosios eismo dalyvio pareigos požiūriu. Bendrosios KET normos įpareigoja eismo dalyvį elgtis atsargiai, laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo (KET 50, 52 p.). Vertinant abiejų vairuotojų veiksmus bendrųjų eismo dalyvių pareigų kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad abu vairuotojai nevykdė bendrųjų saugaus eismo reikalavimų. Vairuotojas I. Ž. pakeitė važiavimo kryptį, sukliudydamas iš paskos važiavusiam automobilio Mersedes Benz vairuotojui R. Š., važiavusiam ta pačia kryptimi; R. Š. priartėjo prie priekyje važiavusio automobilio, nors ir leistinu, bet nesaugiu šioje situacijoje greičiu, dėl ko automobiliui Lancia Dedra pradėjus posūkį į kairę, jis siekdamas išvengti susidūrimo, taip pat buvo priverstas sukti į kairę, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko. Darytina išvada, kad I. Ž. pažeidė bendrąją eismo dalyvio pareigą nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, nesudaryti kliūčių jų eismui, o vairuotojas R. Š., atsiradus kliūčiai galėjo lėtinti greitį, arba sustabdyti automobilį arba apvažiuoti kliūtį, nesukeliant pavojaus eismo dalyviams. Dėl išdėstyto teisėjų kolegija sprendžia, kad bendrųjų eismo dalyvių pareigų pažeidimo kontekste tretieji asmenys atsako lygiomis dalimis, po 50 proc.
Dėl nurodytų motyvų teismo sprendimas iš dalies pakeičiamas; ieškovo ieškinys tenkinamas 50 proc., priteisiant jam 22 557,50 Lt (6 533,10 EUR) (45 114,97:2). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pakeičiamas, proporcingai patenkintai ieškinio ir apeliacinio skundo daliai (CPK 93 str.).
Ieškovas sumokėjo 679 Lt žyminio mokesčio už ieškinio padavimą (t.1, b.l. 5), po 1 353 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio ir kasacinio skundų padavimą (t.2, b.l. 117; t.3, b.l.1), iš viso 3 385 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Trečiais asmuo (ieškovo pusėje) I. Ž. patyrė 1 452 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme (t.1, b.l.202), po 1 200 Lt apeliacinės instancijos ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (t.2, b.l. 155; t.3, b.l. 32), iš viso 3 852 Lt atstovavimo išlaidų.
Atsakovas patyrė 3 000 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme (t.2 b.l. 135). Kartu su atsiliepimu kasaciniam skundui atsakovas pateikė sąskaitą 3 000 Lt sumai už atstovavimą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, tačiau duomenų apie šios sąskaitos apmokėjimą nepateikta (t.3, b.l. 42). Pakartotinio bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovas patyrė 700 Lt atstovavimo išlaidų; iš viso atsakovas patyrė 3 700 Lt atstovavimo išlaidų (pagrįstų dokumentais).
Ieškovo ir trečiojo asmens bendra bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 7 237 Lt, atsakovo – 3 700 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas 50 proc. ieškovui priteisiama 1 692,50 Lt, trečiajam asmeniui – 1 926 Lt, atsakovui – 1 850 Lt; atlikus priešinių reikalavimų įskaitymą ieškovui iš atsakovo priteisiama 767,50 Lt (222,28 EUR) (1692,50-(1850:2)), trečiajam asmeniui 1 001 Lt (289,91 EUR) (1926-(1850:2)) bylinėjimo išlaidų.
Bylos duomenimis dokumentų siuntimo išlaidos pirmosios instancijos teisme sudaro 92 Lt Lietuvos Aukščiausiajame Teisme - 68,56 Lt (t.3, b.l. 70). Patenkinus ieškinį 50 proc., bylinėjimosi išlaidos paskirstomos lygiomis dalimis – po 80,28 Lt (23,25 EUR).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. sprendimą iš dalies pakeisti: panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, vykdančio veiklą Lietuvoje per „BTA Insurance Company“ filialą, ieškinys atsakovui UAB „Transrevis“ atmestas ir jį iš dalies patenkinti – priteisti ieškovui „BTA Insurance Company“ SE, vykdančiam veiklą Lietuvoje per „BTA Insurance Company“ filialą, iš atsakovo UAB „Transrevis“ 6 533,10 EUR (šešis tūkstančius penkis šimtus trisdešimt tris eurus,10 euro centų).
Priteisti ieškovui „BTA Insurance Company“ SE, vykdančiam veiklą Lietuvoje per „BTA Insurance Company“ SE filialą, iš atsakovo UAB „Transrevis“ 222,28 EUR (du šimtus dvidešimt du eurus, 28 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti trečiajam asmeniui I. Ž. iš atsakovo UAB „Transrevis“ 289,91 EUR (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus, 91 euro centą) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš ieškovo BTA Insurance Company“ SE, vykdančio veiklą Lietuvoje per „BTA Insurance Company“ SE filialą, ir atsakovo UAB „Transrevis“ po 23,25 EUR (dvidešimt tris eurus, 25 euro centus) dokumentų siuntimo išlaidų.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.