Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Artūras Pažarskis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutarties, kuria tenkintas R. R. skundas iš dalies ir pakeistas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2011 m. gruodžio 1 d. nutarimas bei R. R. už Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 3 d. numatyto teisės pažeidimo padarymą paskirta 500 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 3 d. už tai, kad jis 2011-08-08, apie 19 val., (duomenys pakeisti), Vilniuje, vedžiojo labradoro retriverio veislės šunis D. M. ir M. L. M. kieme be pavadėlio. Vienas iš šunų įkando D. I. į kairę koją, t. y. sukėlė grėsmę jos sveikatai. R. R. savo veiksmais pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-10-07 sprendimu Nr. 1-1251 patvirtintų Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių (toliau – Taisyklės) 6.8 p. ir 24 p. reikalavimus.

R. R. apeliacinis skundas netenkinamas.

Lietuvos Respublikos ATPK 35 str. 2 d. numatyta, jog atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos, administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per du mėnesius nuo sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos. Lietuvos Respublikos ATPK 35 str. 3 d. įtvirtinta, kad jeigu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, ilgam išvykęs ar gyvena užsienyje, ilgai serga arba kai dėl pažeidimo tyrimo ar kitų priežasčių negalima spręsti jo administracinės atsakomybės klausimo, šio straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse nurodyti terminai pratęsiami, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo teisės pažeidimo padarymo ar paaiškėjimo dienos arba nuo sprendimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl padarytos nusikalstamos veikos ar nutraukti baudžiamąjį procesą, ar skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą, arba nuo išteisinamojo teismo nuosprendžio priėmimo dienos.

R. R. inkriminuota veika padaryta 2011-08-08. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato Fabijoniškių policijos nuovados (toliau – Nuovada) 2011-09-05 nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą dėl R. R. veiksmų pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. (b.l. 16). Įvertinus tai, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas greičiau nei per 6 mėnesius ir per mažiau nei vieną mėnesį nuo veikos padarymo dienos, darytina išvada kad administracinė nuobauda turėjo būti paskirta arba administracinės nuobaudos skyrimo terminas turėjo būti pratęstas per bendrą 6 mėnesių terminą, t. y. iki 2012-02-08. Tokios praktikos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N63-1786/2010, N62-1748/2011, N575-23/2012). Administracinės komisijos nutarimas, kuriuo R. R. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 3 d., priimtas 2011-12-01, t. y. nepraleidus bendro 6 mėnesių administracinės nuobaudos skyrimo termino. Pažymėtina, kad Nuovados 2011-11-08 nutarimu buvo pratęstas administracinės nuobaudos skyrimo terminas 1 metams, skaičiuojant terminą nuo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dienos, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos ATPK 35 str. 3 d. reikalavimų (b.l. 15). Minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse formuojamoje teismų praktikoje yra pasakyta, jog atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, ir paskyrus administracinę nuobaudą per 6 mėn. nuo pažeidimo padarymo dienos, institucijos sprendimas dėl termino nuobaudai skirti pratęsimo yra perteklinis. Todėl priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, R. R. administracinė nuobauda paskirta nepraleidus Lietuvos Respublikos ATPK 35 str. numatytų terminų.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog R. R. padarė jam inkriminuotą teisės pažeidimą.

Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 3 d. numatyta administracinė atsakomybė už gyvūnų įsigijimo, laikymo, veisimo, dresavimo, gabenimo ir prekybos jais taisyklių bei atskirų rūšių gyvūnų registravimo gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimą, sukėlusį grėsmę asmens turtui, sveikatai ar gyvybei.

Taisyklių 6.8 p. nustatyta, kad gyvūnų savininkai, gyvūnus prižiūrintys asmenys privalo užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų. Taisyklių 24 p. numatyta, kad viešosiose vietose visi asmenys privalo vedžioti (vesti) šunis su pavadėliu ir antsnukiu, išskyrus Taisyklių 25 ir 26 punktuose nurodytas išimtis. Laikoma, kad šuo vedamas su pavadėliu, kai vienas pavadėlio galas prisegtas prie šuns, o kitą pavadėlio galą šunį vedantis (vedžiojantis) asmuo tvirtai laiko rankoje, kad galėtų bet kuriuo momentu valdyti šunį. Prie pašalinių žmonių pavadėlis turi būti sutrumpintas tiek, kad šuo negalėtų įkąsti, pasiekti, paliesti kito asmens, jo daiktų ar ant asmens, jo daiktų užšokti ar kelti jiems grėsmę.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad norint asmens veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 3 d., nėra reikalaujama, jog turi būti padaryta reali žala asmens turtui, sveikatai ir gyvybei, pakanka įrodyti, kad veika sukėlė pavojų asmens turtui, sveikatai ar gyvybei (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N3 -607/2007, N438-1077/2010). Nagrinėjamu atveju administracinio teisės pažeidimo byloje yra surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog nutarime nurodytu laiku ir vietoje vienas iš R. R. šunų sukėlė pavojų nukentėjusiosios D. I. sveikatai. Nukentėjusioji D. I. paaiškino, kad įvykio dieną R. R. šunys pribėgo prie jos, urzgė ir bandė pjautis su jos šunimi. Nukentėjusioji išsigando, pradėjo šaukti, spardytis. Vienas iš šunų, būdamas be antsnukio ir pavadėlio, įkando jai į blauzdą, buvo smarkus sumušimas (b.l. 86). Pažymėtina, kad byloje apklausti liudytojai nematė nagrinėjamo įvykio nuo pat pradžių. Kita vertus, liudytojas E. M. parodė, kad jis, būdamas balkone, išgirdo moters klyksmą ir piktai lojantį šunį, matė, jog R. R. šuo puolė D. I. šuniuką, nukentėjusioji bandė nustumti šunį. Ji nuo pat pradžių pradėjo šaukti „pasiimkit šunį“. Jis pasisiūlė iškviesti policiją. Nukentėjusioji atėjo, stovėjo visa drebanti, pakėlė kelnes, matėsi grybštelėjimas, kraujosruvos (b.l. 86-87). Liudytojas R. Š. parodė, kad jis matė, kaip šalia nukentėjusiosios lakstė mažas šuniukas, o dar aplinkui – ir R. R. šuo. Įvykio metu moteris klykė (b.l. 90-91). Nors tarp D. I. ir liudytojų parodymų nesutampa aplinkybė, kiek šunų buvo pribėgę prie nukentėjusiosios, tačiau toks neatitikimas nėra esminis, sudarantis pagrindą netikėti D. I. parodymais. Paciento, patyrusio traumą, apžiūros lape Nr. 29066/11 užfiksuota, kad D. I. 2011-08-08 nustatytas blauzdos sumušimas (b. l. 21). Nėra jokių duomenų, kad D. I. toks sužalojimas galėjo būti padarytas kitu laiku, todėl nėra pagrindo abejoti, kad nukentėjusiajai blauzdos sumušimas atsirado nagrinėjamo įvykio metu. Pats apeliantas teismo posėdyje neneigė, kad vienas iš jo šunų palaidas ir be antsnukio pribėgo prie nukentėjusiosios (b.l. 84). Taigi, R. R. pagrįstai nubaustas pagal Lietuvos Respublikos ATPK 110 str. 3 d. Apeliacinio skundo teiginys, kad remiantis liudytojų parodymais, D. I. elgesys apibūdinamas kaip agresyvus ir drumsčiantis viešąją tvarką, nepaneigia nubaustojo kaltės dėl padaryto teisės pažeidimo. Be to, šiuo atveju sprendžiamas ne nukentėjusiosios, o R. R. patraukimo administracinėn atsakomybėn klausimas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo argumentais, jog ta aplinkybė, kad Administracinės komisijos nutarime R. R. skirtos baudos dydis įrašytas ranka, o visas nutarimas atspausdintas, savaime nepatvirtina, jog Administracinė komisija turėjo išankstinę nuomonę nubausti R. R. ir realiai nenagrinėjo bylos, bei jų nebekartoja. Nubaustasis apeliaciniame skunde deklaratyviai nurodo, kad šioje byloje buvo pažeisti Lietuvos Respublikos ATPK 248 str., 256 str. 2 ir 3 d. bei 284 str. 1 d. reikalavimai. Priešingai, šiuo atveju nenustatyta minėtų įstatymo pažeidimų.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, naikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-03-15 nutartį ir Administracinės komisijos 2011-12-01 nutarimą R. R. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2011 m. gruodžio 1 d. nutarimą nepakeistus bei R. R. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.