Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, neatlikta pagal 2014-11-06 Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, tai yra, prie bausmės, neatliktos pagal 2014-11-06 Šiaulių apygardos teismo nuosprendį pridėta dalis šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir galutinė bausmė V. Č. skirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Bausmė V. Č. skirta atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžia V. Č. nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra, nuo 2015 m. kovo 4 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, o būtent: 2014 m. lapkričio 14 d. nuo 21.29 val. iki 22.42 val., tyčia, parašydamas 9 SMS žinutes su grasinančiais tekstais: 1) „Nori neatsiliepk, vis tiek greit pagausiu tave, R., pažiūrėsiu ką į akis pasakysi tu baile. Buvo laikas kai galėjau dėl tavęs gyvybę atiduoti, o bld krc tu mane išdavei“, 2) „Bijai, jo per tave 3 metus gavau, už 12 dienų sėsiu, bet garantuoju, kad susitiksim iki tol“, 3) „Ką dreba kinkos, atsiliepk, pakalbėsim“, 4) Davai, krc, greit susitiksim, aš tau prisiekiu“, 5) „Ir kas bus, ką drebi jau, tu mane išdavei“, 6) „Nu pažiūrėsim, aš arčiau tavęs, negu manai ir greit būsiu dar arčiau“, 7) „Skambino tavo puskė, bet bybi dėjau ant jos, svarbu tave pagausiu“, 8) „Tai db iš darugų rašau ir čia V. Duok man ir kam nori, tiktais, kad tave išgelbėtų“, 9) „O tu man geriau net nesivaidenk ie viskas geria bus, bet...“, ir minimas parašytas SMS žinutes išsiųsdamas iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) į mažametės nukentėjusiosios K. Š., gim. (duomenys neskelbtini), mobilųjį telefoną Nr. (duomenys neskelbtini), K. Š. perskaičius žinutes, jis tęsdamas savo nusikalstamą veiką 2014 m. lapkričio 14 d. apie 22.00 val. telefoninio pokalbio su A. V. metu išsakė K. Š. atžvilgiu grasinančio ir bauginančio pobūdžio žodžius: „K. pagausiu ir jai gyvai kailį nudirsiu, užmušiu ir pakasiu“ bei „taip ar taip sėsiu, bet pirmiausia K. užversiu“, A. V. perdavus tuos žodžius mažametei K. Š., sudarė mažametei nukentėjusiajai K. Š. pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas ją nužudyti ar sunkiai sutrikdyti jos sveikatą gali būti įvykdytas.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas V. Č. neigia padaręs BK 145 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką ir, kitaip interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kartu nurodydamas, jog išdėstytas neaiškus kaltinimas, kadangi nenurodyti konkretūs jo veiksmai, byloje esančių duomenų nepakanka įrodymui, jog būtent jis rašė tas žinutes.

Tačiau išanalizavusi skunde nurodytus argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį, teisėjų kolegija neranda pagrindo tenkinti nuteistojo skundą. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės pagal BK 145 str. 1 d.

BK 145 str. 1 d. numatyta tyčine nusikalstama veika siekiama padaryti poveikį nukentėjusiojo asmens psichikai sukeliant jam baimę dėl grėsmės gyvybei ir sveikatai. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje pažymima, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K–287/2014). Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).

Nuteistojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas išsamiai pagrindė byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais: daliniais kaltinamojo, nuosekliais nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, daikto apžiūros protokolais bei kita rašytine medžiaga, su kurių atliktu tyrimu ir vertinimu apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka ir jų nekartoja.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad į mažametės nukentėjusiosios K. Š. mobilaus ryšio telefoną nuteistasis V. Č. 2014-11-14 nuo 21.29 val. iki 22.43 val. atsiuntė 9 SMS žinutes su grasinančiais tekstais. Kaip nustatyta iš nukentėjusiosios bei liudytojų parodymų ir ikiteisminio tyrimo metu surinktos ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtos medžiagos, K. Š. kaltinamasis kaltinime nurodytas SMS žinutes parašė po to, kai kaltinamasis buvo pripažintas kaltu dėl seksualinio prievartavimo, K. Š. apie tokias žinutes pasakė socialinei darbuotojai J. M. bei pusseserei A. V., kuri paskambino kaltinamajam telefono numeriu (duomenys neskelbtini) siekdama pasikalbėti su V. Č., o jis pokalbio metu vėl pagrasino, kad K. Š. ,,pagaus ir jai gyvai kailį nudirs“, ,,užmuš ir pakas“, o dėl to, jog V. Č. žinojo, kur K. Š. gyvena, ji dėl grasinimų sunerimo, pirmadienį atėjusi į globos namus viską papasakojo socialinei pedagogei, K. vaikų globos namų direktorius pareiškimu dėl V. Č. grasinimų K. Š. kreipėsi į policiją, policijos pareigūnams buvo pateikti SMS žinučių tekstai (2, 3 b. l.). A. V. pareiškime policijai taip pat nurodyta, kad 2014-11-14 pokalbio telefonu metu V. Č. jai grasino, taip pat išsakė grasinimus jos mažametės pusseserės K. Š. atžvilgiu ir ji šiuos grasinimus suprato kaip realius, keliančius realią grėsmę (5 b.l.). Nustatyta, kad K. Š. kurį laiką į mokyklą lydėjo auklėtoja, o iš mokyklos lydėjo sesuo. Nukentėjusiosios ir liudytojų tvirtinimu, K. Š. V. Č. bijojo, nustojo bijoti tik tada, kai jis buvo suimtas (28-29, 33-34, 54-55, 150-155 b. l.).

Taigi, visos šios aplinkybės patvirtina nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes. Nukentėjusiajai buvo grasinama realiai, dėl nusikalstamų veiksmų, kuriuos V. Č. įvykdė K. Š. atžvilgiu bei dėl jų priimto jo atžvilgiu apkaltinamojo nuosprendžio, atsižvelgiant į jo agresyvų ir neprognozuojamą elgesį bei į ankstesnį savęs žalojimą, teisėjų kolegijos vertinimu, K. Š. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad V. Č. ketinimai gali būti realūs. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad V. Č. suvokė ir žinojo, jog grasindamas nukentėjusiajai sukels baimę ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tokiu būdu laikytina, kad nuteistasis pagrįstai pripažintas padaręs nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 1 d.

Kritiškai vertintini apelianto teiginiai, jog dėl to, kad bylos tyrimo metu nebuvo išimtos mobilus ryšio telefono SMS žinučių išklotinės, žinutės galėjo būti sugalvotos, be to, jis nesiekė nieko įbauginti, o tik siekė apginti L. J. nuo K. Š..

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 str. 1, 2 d.). BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 str. 5 d.) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014, 2K-396/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, pagrindo manyti, kad kaltinime nurodytos nukentėjusiajai rašytos SMS žinutės yra sugalvotos, nėra, juolab, kad ir pats kaltinamasis pirmosios instancijos teismui neneigė rašęs kaltinime nurodytų SMS žinučių, tačiau parodė, kad kai ko neatsimena, nes buvo išgėręs alkoholio. Nuteistojo argumentai, kad jis, rašydamas grasinančio pobūdžio žinutes, siekė apsaugoti L. J., yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Apeliaciniame skunde V. Č. nesutinka su jam paskirta bausme, nurodydamas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės paskirtis yra galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. LR BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti LR BK 54 str. Šio straipsnio 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam V. Č. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų LR BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui.

LR BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išsamiai nurodė bausmės rūšies parinkimo nuteistajam ir parinktos bausmės dydžio nustatymo motyvus. Teismas, parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas parinktos bausmės trukmę, atsižvelgė į tai, kad V. Č. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė prieš mažametę (BK 60 str. 1 d. 5 p.). Taip pat teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, padarymo aplinkybes, kaltės formą, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę. V. Č., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą, praeityje teistas taip pat ir už tyčinius nusikaltimus, nusikalstamą veiką padarė praėjus tik kelioms dienoms po apkaltinamojo nuosprendžio jo atžvilgiu priėmimo, anksčiau paskirtos bausmės nuteistojo nuo nusikalstamų veikų nesustabdė. Be to, V. Č. baustas administracine tvarka (81-82 b. l.), iš ko darytina išvada, kad V. Č. yra linkęs nesilaikyti visuomenėje priimtų elgesio normų ir sistemingai pažeidinėti įstatymus. Įvertinus aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, tik V. Č. paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

Kolegijos nuomone, paskirta bausmė už BK 145 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą tiek savo rūšimi, tiek dydžiu, kuris nedaug viršija sankcijoje nustatytą šios bausmės rūšies vidurkį, nėra aiškiai per griežta, ji atitinka BK 54 str. nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, todėl švelninti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Ir nors apeliantas skunde tvirtina, kad jam už padarytą nusikaltimą buvo paskirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad 3 metai laisvės atėmimo jam buvo skirta subendrinus šiuo ir Šiaulių apygardos teismo 2014-11-06 nuosprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmės dalį nuteistajam palankesniu daliniu bausmių sudėjimo būdu, todėl paskirtą bausmę dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 4 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apelianto V. Č. apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.