Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjai B. T., jos atstovei advokatei Editai Bublienei, atsakovės atstovams: I. G. ir A. S.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B. T. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl potvarkio panaikinimo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką bei kompensacijos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė skundą palaikė, prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja VRM 2013 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1TE-198 nuo 2013 m. balandžio 26 d. buvo paskirta į VRM Teisės departamento Personalo skyriaus vedėjo (A lygio 16 kategorija). Nuo 2013 m. spalio 1 d. pareiškėja buvo perkelta VRM Personalo skyriaus vedėjo (A lygio 16 kategorijos) pareigas. Pareiškėjai 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo įteiktas 2017 m. rugpjūčio 1 d. pranešimas Nr. 1VL-268 apie pareigybės panaikinimą, kuriuo pareiškėja buvo informuota, jog jos pareigybė yra naikinama ir ji bus atleista dėl pareigybės panaikinimo. Nurodyta, kad jai bus siūloma užimti kitas tos pačios arba žemesnės kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigos, jeigu pareiškėja atitiks bendruosius reikalavimus, keliamus į valstybės tarnautojo pareigas, ir šios pareigybės aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus. Pareiškėjai buvo pateiktas 2017 m. lapkričio 27 d. pranešimas dėl pareigų siūlymo Nr. 1VL-417, kuriuo siūloma nuo 2017 m. gruodžio 5 d. būti perkeltai į VRM Bendrojo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas, nes pareiškėja atitinka joms eiti nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Skundžiamu Potvarkiu pareiškėja buvo atleista iš VRM Personalo skyriaus vedėjos A lygio 16 kategorijos pareigų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos atleidimo iš tarnybos teisėtumo ir pagrįstumo.

Pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Asmuo, atleidžiamas iš tarnybos šiuo pagrindu, turi teisę į Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta garantiją būti paskirtam į kitas pareigas. Minėta teisės norma nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas, o atleidžiamas jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas.

Pareiškėja iš esmės savo skundą grindžia nesutikimu dėl jo užimtos pareigybės panaikinimo bei Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytos garantijos pažeidimu, nepasiūlius jai kitų pareigų.

Sprendžiant šioje byloje klausimą dėl pareiškėjos atleidimo iš VRM Personalo skyriaus vedėjos A lygio 16 kategorijos pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia, pažymėtina, kad bendroji viešojo administravimo subjekto kompetencija struktūros nustatymo atžvilgiu yra reglamentuota Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje deklaruojamas toks vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas. Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog viešojo administravimo įstaigos administracijos struktūrą nustato viešojo administravimo įstaigos vadovas ar viešojo administravimo įstaigos steigėjas, vadovaudamiesi įstatymais ar jų pagrindu priimtais teisės aktais ir atsižvelgdami į nustatytus viešojo administravimo įstaigos tikslus ir uždavinius, strateginius ar metinius veiklos planus ir patvirtintą valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, pareigybių skaičių, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sistemiškai įvertinęs Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, 2011 m. sausio 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A62-340/2011, išaiškino, kad kiekvienas viešojo administravimo subjektas, spręsdamas įstatymų leidėjo pavestus uždavinius, turi diskrecijos teisę, nepažeisdamas imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, veikti (inter alia (iš lot. k. be kita ko) ir tvarkyti savo struktūrą) tokiu būdu, kad tie uždaviniai būtų įgyvendinti laiku ir tinkamai, laikantis efektyvumo, objektyvumo bei kitų viešojo administravimo principų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos (suformuluotos atitinkamų garantijų pavidalu) taikytinos, suponuojant situaciją, kai atitinkama pareigybė yra realiai naikinama, t. y. toliau neišlieka. Todėl, sprendžiant šių nuostatų taikymo klausimą, pirmiausia, yra būtina išsiaiškinti (nustatyti) atitinkamos pareigybės panaikinimo faktą, t. y. nustatyti, ar naikinamos pareigybės pagrindinės funkcijos ir paskirtis išlieka toliau arba jų realiai atsisakoma ir ši pareigybė tampa nebereikalinga, dėl to valstybės tarnautojas gali būti atleistas iš tarnybos tuo pagrindu, kad jo pareigybė yra panaikinta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-247/2010).

Byloje nustatyta, kad šio ginčo atveju VRM Personalo skyriaus pertvarkymas, pareiškėjos užimamų pareigų panaikinimas buvo vykdomas siekiant optimizuoti VRM personalą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. gruodžio 18 d. pasitarimo sprendimu (protokolas Nr. 75) nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybei atskaitingų institucijų ir įstaigų bendrųjų funkcijų efektyvumo rodiklių siektinas reikšmes (reikšmės patikslintos pagal 2016 m. efektyvumo vertinimo ataskaitos duomenis): personalo valdymo srityje siekti, kad vienam personalo valdymo darbuotojui tenkantis darbuotojų skaičius būtų ne mažesnis kaip 80,63; vienam darbuotojui tenkanti personalo valdymo funkcijos išlaidų dalis neviršytų 293,44 Eur (protokolo 1.1.1 papunktis). Tai patvirtina byloje pateikti VRM kanclerio A. S. 2017 m. liepos 5 d. tarnybinis pranešimas Nr. 1T-199 „Dėl VRM Personalo skyriaus darbo organizavimo pakeitimų“ ir 2017 m. liepos 21 d. tarnybinis pranešimas Nr. 1T-204 „Dėl siūlymų atlikti VRM Personalo skyriaus darbo organizavimo pakeitimus“. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios aplinkybės buvo žinomos ir pačiai pareiškėjai, nes ministrui ji pati parašė 2017 m. liepos 24 d. tarnybinį pranešimą Nr. 1AR-445 „Dėl siūlymų atlikti VRM Personalo skyriaus darbo organizavimo pakeitimus“, siūlydama nepradėti VRM Personalo skyriaus darbo organizavimo pakeitimų, steigiant 3 etatus VRM Bendrajame departamente. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad struktūriniais pertvarkymais buvo siekiama subjektyvių tikslų, nukreiptų prieš konkretų darbuotoją, ginčo atveju – prieš pareiškėją. Teismas, patikrinęs atsakovės struktūros pakeitimus, nenustatė, jog tokie pertvarkymai prieštarautų įstaigos uždaviniams bei tikslams. Tokių įrodymų nepateikė ir pati pareiškėja, todėl teismas daro išvadą, kad šioje byloje nagrinėjamas struktūros pertvarkymas buvo atliktas ir teisės aktų pažeidimų nėra nustatyta. Nenustatęs teisės aktų pažeidimų, teismas daro išvadą, jog struktūros pakeitimai pareiškėjos teisių nepažeidė ir jai nepalankių pasekmių, siekiant užimti kitas pareigas, nesukėlė.

Pažymėtina tai, kad teismas, nagrinėjantis bylą dėl atleidimo iš darbo teisėtumo, nėra įgalintas vertinti darbovietės struktūrinių pertvarkymų tikslingumo ir pagrįstumo, bet yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, yra realūs, ar nėra fiktyvūs, turintys tikslą tik pagrįsti darbo sutarties nutraukimą su konkrečiu darbuotoju. Konkrečių struktūrinių pertvarkymų, kaip darbo sutarties nutraukimo svarbios priežasties, realumas nustatomas pagal tai, ar išliko funkcijos arba jų dalis darbovietėje, kurias atliko atleidžiamas darbuotojas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-3085/2012; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-340/2011).

Iš vidaus reikalų ministro 2017 m. liepos 24 d. įsakymo Nr. IV-520 „Dėl VRM administracijos padalinio ir pareigybių panaikinimo“ matyti, kad šiuo įsakymu buvo panaikintos visos aštuonios VRM Personalo skyriaus pareigybės, t. y. po šio pertvarkymo visas VRM Personalo skyrius yra panaikinamas. Vidaus reikalų ministro 2017 m. liepos 31 įsakymu Nr. 1V-540 taip pat buvo panaikintos ir šešias Teisės departamento pareigybes, o vietoje panaikinamų šešių pareigybių nuspręsta įsteigti tris naujas pareigybes: A lygio 16 kategorijos, A lygio 15 kategorijos, A lygio 15 kategorijos. Vidaus reikalų ministro 2017 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 1V-613 „Dėl VRM Teisės departamento pareigybių“ buvo panaikinta dar viena Teisės departamento pareigybė, t. y. Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos. Pastarieji įsakymai vidaus reikalų ministro 2017 m. rugsėjo 13 d. įsakymu Nr. 1V-628 buvo panaikinti ir Teisės departamento struktūriniai pakeitimai buvo įvykdyti nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. panaikinant šias pareigybes: Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjų A lygio 16 kategorijos, A lygio 15 kategorijos, A lygio 15 kategorijos, A lygio 14 kategorijos, A lygio 14 kategorijos, A lygio 14 kategorijos (6 pareigybės), Teisės aktų projektų vertinimo skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos (1 pareigybė), o vietoje jų nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. įsteigtos trys naujos pareigybes: A lygio 16 kategorijos, A lygio 15 kategorijos, A lygio 15 kategorijos. Kaip matyti, Vidaus reikalų ministro 2017 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1V-751 „Dėl VRM Teisės departamento pareigybių“ buvo panaikinta dar viena Teisės departamento pareigybė: Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus patarėjo A lygio 14 kategorijos bei įsteigtos trys pareigybės Teisės departamente, kurių pareigybių aprašymuose buvo įrašytos ir su personalo organizavimu susijusios funkcijos: Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus pareigybės – A lygio 16 kategorijos, A lygio 15 kategorijos, A lygio 13 kategorijos (3 pareigybės). Taigi po šių paminėtų pakeitimų Teisės departamente buvo įsteigtos trys valstybės tarnautojų pareigybės su bendrųjų Teisėkūros ir teisės taikymo srities funkcijų vykdymu ir trys pareigybės, kurių pareigybės aprašymuose buvo numatytas personalo organizavimo funkcijų vykdymas, taip pat vykdant bendrąsias teisėkūros ir teisės taikymo funkcijas (iš viso: 6 pareigybės). Bylos medžiaga patvirtina, kad po VRM Personalo skyriaus panaikinimo visos VRM Personalo skyriaus pareigybių funkcijos (formuoti VRM personalo mokymo prioritetus, atlikti personalo sudėties analizę, formuoti VRM personalo sudėtį, teikti pasiūlymus įstaigos vadovui dėl VRM personalo valdymo tobulinimo, padėti VMR personalui įgyvendinti teisę į karjerą ir t. t.) buvo panaikintos, išskyrus vieną VRM Personalo skyriaus vedėjo funkciją – organizuoti, kontroliuoti ir koordinuoti skyriaus veiklą. Iš VRM Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.13 punkte nurodytos funkcijos matyti, kad Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus vedėjui pavesta organizuoti teisės aktų projektų ir kitų dokumentų personalo valdymo klausimais parengimą ir problemų, susijusių su šiais klausimais, sprendimą. Taigi sutiktina su atsakove, kad šiai funkcijai vykdyti nauja pareigybė nebuvo įsteigta, o anksčiau paminėta funkcija buvo perduota Teisės departamentui. Teismas, išnagrinėjęs struktūrinius pertvarkymus, išanalizavęs panaikintos VRM Personalo skyriaus vedėjo pareigybės funkcijas ir funkcijų perskirstymą, daro išvadą, jog VRM Personalo skyriaus vedėjo pareigybės funkcijos buvo panaikintos, tiesiogiai Teisės departamentui pavedus personalo organizavimo funkcijų vykdymą, t. y. VRM Personalo skyriaus vedėjo pareigybės aprašymo 7.2 papunktyje nurodyta funkcija, remiantis bylos medžiaga, buvo perduota Teisės departamento Teisėkūros ir teisės taikymo skyriaus vedėjo pareigybei, o VRM Personalo skyriaus vedėjo pareigybės buvo atsisakyta, todėl darytina išvada, jog pareiškėjos pareigybė buvo panaikinta realiai. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo fiktyvus, turintis tikslą tik pagrįsti tarnybos santykių su pareiškėja nutraukimą, todėl pareiškėjos argumentai, kad tokia struktūrų pertvarka siekta tik ją atleisti iš tarnybos, vertintini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja teigia, kad atsakovė nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. neteikė jai jokių pasiūlymų dėl kitų pareigybių, taip pat neteikė jokios informacijos, ar yra kitų laisvų pareigybių, kurias ji galėtų užimti. Atsakovės teigimu, nuo įspėjimo iki pareiškėjos atleidimo iš tarnybos VRM nebuvo laisvų pareigybių, kurių aprašymus pareiškėja atitiko ir kurios galėjo būti pareiškėjai pasiūlytos.

Teismas pažymi, kad VRM veiksmai, susiję su pareiškėjos atleidimo iš pareigų vykdymu, turi užtikrinti visas teises ir garantijas, kurios įstatymų ir juos įgyvendinančių teisės aktų yra garantuojamos atleidžiamai pareiškėjai. Viena iš tokių garantijų yra įtvirtinta Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, jog karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, – į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, kai tarnautojas pretenduoja į pareigybes, kurių aprašyme nėra nustatyti specialieji reikalavimai. Priešingu atveju, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitiktimi specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, į kurią tarnautojas pretenduoja, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja apie galimą atleidimą iš pareigų buvo informuota 2017 m. rugpjūčio 1 d., įteikus pranešimą Nr. 1VL-268 apie pareigybės panaikinimą, o iš pareigų atleista 2017 m. gruodžio 4 d. Faktą, kad atsakovė bendradarbiavo su pareiškėja įspėjimo apie galimą atleidimą ir atleidimo iš pareigų laikotarpiu, patvirtina tai, jog pareiškėjai 2017 m. lapkričio 27 d. buvo pasiūlyta nuo 2017 m. gruodžio 5 d. būti perkeltai į VRM Bendrojo departamento Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 12 kategorijos) pareigas (2017 m. lapkričio 27 d. pranešimas dėl pareigų siūlymo Nr. 1VL-417), tačiau pareiškėja šio pasiūlymo atsisakė. Teismas, panašioje byloje vertindamas šios garantijos įgyvendinimo aspektus, yra nustatęs, kad įgyvendinant Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies garantijas, abi šalys: darbdavys ir darbuotojas turi bendradarbiauti ir sąžiningai naudotis savo teisėmis bei vykdyti nustatytas pareigas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1074/2013). Šio ginčo atveju atsakovės pozicija apie tai, kad pareiškėjai buvo siūlomos kitos pareigos, yra pagrįsta ir ji nėra paneigta priešingais įrodymais, taip pat nėra paneigta pareiškėjos galimybė gauti informaciją apie vykdomus pertvarkymus, todėl teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisė pasirinkti kitą pareigybę nebuvo apribota. Tai, kad pareiškėja atsisakė siūlytų pareigų dėl to, kad jos buvo net 4 kategorijomis žemesnės už jos eitas pareigas, taip pat buvo žeminamos ir pačios pareigos (iš patarėjo į vyriausiojo specialisto), nėra pagrindas pripažinti, kad atsakovė netinkamai įgyvendino Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje numatytą garantiją.

Pareiškėjos teigimu, jai taip pat galėjo būti pasiūlytos kitos tuo metu buvusios laisvos pareigybės, t. y. VRM Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos), VRM Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus vyriausiųjų specialistų (A lygio 12 ir 13 kategorijos), VRM Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus patarėjo (A lygio 15 kategorijos).

Teismas, įvertinęs VRM Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygio 13 kategorijos) pareigybės aprašymą, sutinka su atsakovės argumentu, jog pareiškėja neatitiko pareigybės specialiųjų reikalavimų (turėti socialinių mokslų studijų srities ekonomikos, politikos mokslų sociologijos krypties aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą). Tas pats pasakytina apie VRM Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus vyriausiųjų specialistų ir skyriaus patarėjo pareigybės, kurioms kaip specialusis reikalavimas numatytas – anglų arba prancūzų arba vokiečių kalbos mokėjimas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad iki 2017 m. gruodžio 4 d. duomenų apie pareiškėjos prancūzų kalbos mokėjimą Valstybės tarnautojų registre nebuvo (Valstybės tarnybos departamentas 2018 m. sausio mėn. raštas). Dėl kalbų mokėjimo į pareiškėją atsakovė kreipėsi 2017 m. lapkričio 15 d. raštu Nr. 3D-121, tačiau pareiškėja atsakovei jokios informacijos nesuteikė. Taigi kadangi pareiškėja neatitiko šioms pareigybėms keliamų specialiųjų reikalavimu, t. y. nustatyto išsilavinimo bei užsienio kalbos mokėjimo, atsakovė, nors minėtos pareigybės žemesnės kategorijos nei pareiškėjos panaikinta pareigybė, nepažeisdama Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareiškėjos garantijos, pagrįstai nesiūlė jai šių pareigų. Kaip minėta, teismų praktikoje pripažįstama, kad abi šalys turi būti aktyvios ir siekti sutarimo tarp atleidžiamo asmens teises dirbti ir atsakovo pareigos sudaryti galimybę atleidžiamam darbuotojui pasirinkti jam tinkamą pareigybę, todėl pasyvi atleidžiamo asmens ir darbdavio pozicija negali būti pateisinama ir grindžiama vienos šalies kitai kaip reikšminga aplinkybė, pateisinanti teisės ar pareigos neįgyvendinimą. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į VRM Viešojo valdymo politikos departamento Vietos savivaldos politikos skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatytus uždavinius, specialusis reikalavimas turėti atitinkamą išsilavinimą yra būtinas pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti ir negali būti laikomas pertekliniu. Taip pat ir VRM Viešojo saugumo ir migracijos politikos departamento Visuomenės saugumo skyriaus vyriausiųjų specialistų ir šio skyriaus patarėjo pareigybės aprašymas patvirtina, kad šioms pareigybėms yra priskirtos funkcijos dalyvauti rengiant tarptautinių susitarimų, Europos Sąjungos ir kitų tarptautinių teisės aktų projektus, atstovauti Lietuvai Europos Sąjungos institucijose ir tarptautinėse organizacijose, taigi yra akivaizdu, kad ir specialusis reikalavimas turėti atitinkamą užsienio kalbos mokėjimo lygį yra pagrįstas ir negali būti laikomas pertekliniu. Šio ginčo atveju yra įrodyta, kad atsakovė siūlė pareiškėjai kitas pareigas, todėl pareiškėja turėjo galimybę pasirinkti kitas pareigybes, tačiau jų nepasirinko, todėl ji nebuvo paskirta į kitas pareigas ir buvo teisėtai atleistas iš pareigų.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir pareiškėjos paaiškinimais, nenustatė, jog VRM struktūros pertvarkymas buvo diskriminacinio pobūdžio pareiškėjos atžvilgiu, o pareiškėjos argumentus dėl jos ignoravimo ir susidorojimo atmeta kaip nesusijusius su jos atleidimo pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą pagrindu.

Teismui nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo panaikinant VRM Personalo skyriaus vedėjo pareigybę ir atleidžiant pareiškėją iš einamų pareigų, kurie šiuo atveju yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti, atmestas pareiškėjos prašymas atlyginti neturtinę žalą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovės negautą darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas yra išvestiniai, todėl jie negali būti tenkinamas netenkinus reikalavimo panaikinti ginčijamą Potvarkį dėl pareiškėjos atleidimo iš pareigų.

Netenkinus skundo, pareiškėja neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų priteisimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjos B. T. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.