Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

T. J. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugsėjo 10 d., apie 20 val., (duomenys neskelbtini) kaime, parduotuvės, priklausančios S. T., kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia vieną kartą spyrė nukentėjusiajam J. V. į dešinę veido pusę, tuo padarydamas poodinę kraujosruvą kaktos dešinėje pusėje, kaktos dešinės pusės minkštuosiuose audiniuose, odos nubrozdinimus tarpuakyje, nosyje, o po suduoto smūgio nukentėjusiajam atsitrenkus galva į sieną - odos nubrozdinimus kairiame skruoste, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, dėl ko J. V. 2008 m., rugsėjo 11 d., (duomenys neskelbtini) kaime, A. V. namuose, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą valandą, laikotarpyje nuo 5 val. iki 13.30 val., mirė, t. y. tyčia nužudė J. V.

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia, padaryta išsamiau neišnagrinėjus šios tyčios rūšies susidarymo mechanizmo. Teismas konstatavo, jog nuteistasis T. J. smūgiuodamas J. V. į galvą, numatė, jog šitaip gali atimti žmogaus gyvybę, ir nors nenorėjo nužudyti J. V., tačiau buvo abejingas atsirandančioms pasekmėms. Tačiau teismas, padarydamas tokią išvadą, nenustatė kuo pasireiškė nuteistojo abejingumas pasekmėms. Teismo išvada dėl T. J. kaltės – netiesioginės tyčios, paremta tik stacionarinės teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-35 išvadomis, kurios prieštarauja ambulatorinės teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr.87 TPK-3 išvadoms. Ambulatorinės ekspertizės akto išdavose nurodyta, jog T. J. dėl įgimto intelekto defekto tiek nusikalstamos veikos padarymo, tiek ir šiuo metu negali suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, tačiau gali būti apklausinėjamas bei dalyvauti teismo posėdyje. O stacionarinės ekspertizės akte duota išvada, kad nuteistajam nustatytas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimais, žalingas alkoholio vartojimas; kad nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistasis galėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. Be to, apelianto manymu, ir pati stacionarinė teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė yra prieštaringa, nes šios ekspertizės išvados neatitinka ekspertizės metu atliktų tyrimų su tiriamuoju T. J. rezultatams. Apelianto manymu, ekspertizių duomenys leidžia teigti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu T. J. visiškai suprasti savo veiksmų esmės, jų pasekmių bei juos visiškai valdyti neturėjo galimybės. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išsamiau neįvertinęs nuteistojo sveikatos būklės, padarė išvadą, kad nuteistajam netaikytinos BK 18 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios asmens riboto pakaltinamumo būseną.

Apeliantas, nesutikdamas su nuteistojo T. J. nusikalstamos veikos kvalifikavimu, mano, kad T. J. padaryta veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kaip neatsargus gyvybės atėmimas. Apelianto manymu, teismas, spręsdamas apie kaltininko tyčios turinį, nesilaikė 2004 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausio Teismo senato nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaitimų žmogaus gyvybei bylose“ 6 punkte išdėstytų reikalavimų. Teismas neatsižvelgė į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo įvyko iškart po nukentėjusiojo išsakyto reikalavimo nuteistajam, po ko šis tyčia vieną kartą spyrė nukentėjusiajam į galvos sritį, dėl ko tupėjęs nukentėjusysis galva trenkėsi į mūrinę parduotuvės pastato sieną. Tačiau po konflikto nuteistasis atsiprašė nukentėjusiojo už savo padarytą veiką, jie susitaikė ir išsiskirstė. Apeliantas pažymi, kad byloje yra duomenų, jog nukentėjusiajam dėl anksčiau patirtos stuburo dalies traumos, atskiri stuburo slanksteliai operacijos metu buvo sutvirtinti, todėl, apelianto manymu, tikėtina, kad nukentėjusiojo galvos judesiai buvo sąlygoti būtent buvusių implantų. Apeliantas mano, kad atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam buvo suduotas tik vienas smūgis ir jis mirė nuo atsitrenkimo į kietą pagrindą gautų sunkių galvos sužalojimų, taip pat atsižvelgiant į tai, kad T. J. dėl savo psichikos sveikatos būklės nenumatė ir nesuprato, kad dėl jo vienintelio spyrio į galvos sritį nukentėjusiajam J. V. gali atsirasti neigiami padariniai - nukentėjusiojo mirtis, nors pagal veikos aplinkybes (spyris į galvos sritį nukentėjusiajam, nežinant, jog nukentėjusysis gali atsitrenkti į mūrinę sieną) ir savo asmenines savybes (konstatuotas defektinis intelekto lygis, kuriam esant asmuo savo veiksmų pasekmes gali suvokti klaidingai) galėjo ir turėjo tai numatyti, T. J. veika turėtų būti kvalifikuota kaip neatsargus gyvybės atėmimas esant neatsargios kaltės rūšiai - nusikalstamam nerūpestingumui.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistojo T. J. gynėjas bei nuteistasis T.J. prašė tenkinti gynėjo apeliacinį skundą, prokuroras prašė - nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. J. gynėjo advokato Ž. Rutkausko apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas, skųsdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nesutinka su nuteistojo T. J. nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, ginčija priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties buvimą bei teismo konstatuotą tyčinės kaltės formą. Apeliantas mano, kad T. J. J. V. gyvybę atėmė neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo, todėl prašo jo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį. Toks apelianto prašymas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas, pripažindamas T. J. kaltu nužudžius J. V., rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis.

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šioje byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs jų visetą, nustatė, jog T. J. dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, tyčia vieną kartą koja smogė tupinčiam prie parduotuvės sienos nukentėjusiajam J. V. į žmogaus gyvybei svarbų organą – galvą (konkrečiai – į dešinę veido pusę), dėl ko šis po suduoto smūgio atsitrenkė galva į sieną. Tai, kad smūgį koja nukentėjusiajam į veido sritį sudavė T. J., patvirtina įvykį matę liudytojai V. M. ir J. M., to neneigia ir pats nuteistasis. Byloje nenustatyta, kad, be nuteistojo T. J. suduoto smūgio, nukentėjusiajam būtų buvę suduoti kiti smūgiai. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. M 498/08 (05) nustatyta, kad J.V. mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po galvos smegenų kietuoju dangalu, minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, išsivysčius galvos smegenų suspaudimui (t. 1, b. l. 21-22). Papildoma specialisto išvada Nr. M 498a/09 (05) konstatuota, kad J. V. nustatytas galvos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva kaktos dešinėje pusėje, odos nubrozdinimais tarpuakyje, nosyje, kairiame skruoste, kraujosruva kaktos dešinės pusės minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiame pusrutulyje, po minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius gavosi nuo ne mažiau kaip dviejų kontaktų su kietu buku daiktu. Ekspertas nurodė, kad tikėtina, jog J. V. mirtis įvyko nuo buko daikto poveikio į dešinę galvos pusę, taip pat neatmetė galimybės, jog sužalojimai J. V. galvos srityje galėjo gautis po suduoto smūgio (spyrio) į veidą atitrenkiant į namo sieną ar panašiai (t. 1, b. l. 24). Pirmosios instancijos teisme minėtas išvadas pateikęs teismo medicinos ekspertas N. R. jas patvirtino ir paaiškino, kad nukentėjusiajam nustatyti galvos sumušimai gavosi paveikus galvos sritį kietu buku daiktu. J. V. mirtis įvyko nuo buko daikto poveikio į dešinę galvos pusę. Tai nurodo poodinė kraujosruva minkštuosiuose audiniuose dešinėje kaktos pusėje ir kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu kairiajame pusrutulyje priešingoje pusėje – kontrsmūgis. Pagrindinė trauma – dėl kontakto į dešinę kaktos pusę, o trauma, kuri sąlygojo pagreitį – į kairę galvos pusę, tą rodo kairio skruosto kraujosruva (t. 2, b. l. 69). Byloje nustatyta, kad konfliktas tarp nuteistojo T. J. ir nukentėjusiojo J. V. įvyko prie parduotuvės. Nuteistasis teisme parodė, kad nukentėjusiajam pareikalavus nupirkti jam alaus ir užsiprašius jo labai daug, jis labai supyko, dėl to spyrė jam į galvą. Spyrio J. V. į galvą metu, šis sėdėjo prie parduotuvės sienos ir buvo į ją atsirėmęs, o jis stovėjo prieš nukentėjusįjį. Po suduoto smūgio J. V. trenkėsi galva į sieną (t. 2, b. l. 62). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad parduotuvė, į kurios sieną atsirėmęs sėdėjo nukentėjusysis, o vėliau į ją trenkėsi galva, buvo plytinė (t. 1, b. l. 13-15). Nurodytas įvykio aplinkybes patvirtino ir įvykio vietoje buvę ir betarpiškai įvykį matę liudytojai V. M. ir J. M. (t. 2, b. l. 63; 64). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs šias aplinkybes, padarė išvadą, kad sužalojimus, dėl kurių mirė J. V., jam padarė T. J. Tokia teismo išvada yra pagrįsta, jos neginčija ir apeliantas. Tačiau apeliantas nesutinka su teismo išvadomis dėl priežastinio ryšio pobūdžio ir nuteistojo kaltės formos. Mano, kad T. J. J. V. gyvybę atėmė neatsargiai dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. J. kaltu dėl J. V. nužudymo, konstatavo, jog T. J. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – J. V. mirtimi, ir kad T. J. nužudė žmogų veikdamas netiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismo išvados tiek dėl priežastinio ryšio pobūdžio, tiek dėl nuteistojo kaltės formos yra teisingos ir pagrįstos.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį kyla tuo atveju, kai tarp kaltininko veiksmų ir padarinių yra būtinasis priežastinis ryšys. Būtinojo priežastinio ryšio savybė yra ta, kad iš jo išplaukiantys padariniai yra dėsningi (veika paprastai ar pakankamai dažnai sukelia tokius padarinius), taigi iš anksto numatomi. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystimąsi, numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika.

Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad J. V. mirė nuo galvos sumušimo, išsiliejus kraujui po galvos smegenų kietuoju dangalu, minkštaisiais galvos smegenų dangalais ir į smegenų skilvelius, išsivysčius galvos smegenų suspaudimui. Šis galvos sumušimas gavosi nuo ne mažiau kaip dviejų kontaktų su kietu buku daiktu. Faktiniai bylos duomenys rodo, kad tokie trauminiai kontaktai buvo - nuteistojo tiesioginis smūgis nukentėjusiajam į galvos sritį (veidą) ir šio smūgio pasėkoje įvykęs nukentėjusiojo galvos atsitrenkimas į sieną. Tai, kad nukentėjusiojo atsitrenkimas galva į sieną buvo tiesioginio nuteistojo suduoto smūgio nukentėjusiajam į galvos sritį padarinys, pripažino ir nuteistasis, parodęs, kad po jo smūgio J. V. trenkėsi galva į sieną (t. 2, b. l. 62). Tokio sužalojimo mechanizmo galimybės neatmetė ir ekspertas, konstatavęs, jog sužalojimai J. V. galvos srityje galėjo gautis po suduoto smūgio (spyrio) į veidą atitrenkiant į namo sieną. Taigi šios aplinkybės rodo, kad tarp nuteistojo veiksmų – smūgio koja nukentėjusiajam į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą (veidą) – ir padarinių – nukentėjusiojo mirties buvo tiesioginis priežastinis ryšys. Tokie padariniai buvo tyčinio pakankamai stipraus smūgio koja pasekmė ir šie padariniai dėsningi. Kaltininkas, suduodamas smūgį koja žmogui į gyvybiškai pavojingą kūno vietą – galvą - suvokia, kad tokia veika yra pavojinga kito žmogaus gyvybei ir numato tokius padarinius kaip gyvybės atėmimas. Pats nuteistasis teisme pripažino, kad jis, spirdamas koja į veidą prie sienos sėdinčiam žmogui, suprato kokios pasekmės gali būti nuo tokio jo veiksmo (t. 2, b. l. 62). Tai, kad nukentėjusysis mirė ne iš karto po įvykio, o praėjus tam tikram laikui, neturi reikšmės nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikacijai, nes teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, ar jis buvo netinkamai gydomas, ar netinkamai diagnozuoti jo sužalojimai, ir kad, nesant šių aplinkybių, mirties galbūt buvo galima išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 4 punktas). Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo J. V. mirties priežastimi buvo nuteistojo T. J. jam padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas – galvos sumušimas.

Apeliantas skunde nurodo, kad byloje yra duomenų, jog nukentėjusiajam dėl anksčiau patirtos stuburo dalies traumos, atskiri stuburo slanksteliai operacijos metu buvo sutvirtinti, todėl, apelianto manymu, tikėtina, kad nukentėjusiojo galvos judesiai buvo sąlygoti implantų. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nurodė, kad minėta aplinkybė galėjo įtakoti ir didesnį nukentėjusiojo galvos atsilošimą ir atsitrenkimą į sieną.

Tokie apelianto teiginiai (kad nukentėjusiojo galvos judesiai buvo sąlygoti implantų, o tai galėjo įtakoti didesnį nukentėjusiojo galvos atsilošimą ir atsitrenkimą į sieną) yra tik niekuo nepagrįsta apelianto prielaida. Nagrinėjamoje byloje objektyviai nustatyta (specialisto išvadomis), kad nukentėjusiojo mirties priežastimi buvo galvos sumušimas, padarytas smurtiniais veiksmais, o nukentėjusiojo galvos atsilošimą ir atsitrenkimą į sieną sąlygojo jam suduotas smūgis į galvos sritį.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje teisingai nustatė priežastinio ryšio pobūdį ir pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis T. J. veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – J. V. mirtimi.

Teismas, nuteisdamas T. J. dėl tyčinio nužudymo, konstatavo jo tyčinę kaltę nužudyti netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 punktas).

Byloje neginčijamai nustatyta, kad T. J. nukentėjusiajam J. V. į galvą smogė koja. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti. Nuteistasis T. J. būdamas suaugęs (įvykio metu jam buvo 34 metai), pakaltinamas (byloje nustatyta, kad nuteistasis nusikalstamos veikos padarymo metu galėjo visiškai suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (t. 1, 141-144)) ir turintis pakankamai gyvenimiškos patirties, smūgiuodamas vyresniam asmeniui (nukentėjusysis įvykio metu buvo 52 metų amžiaus) koja (nuteistasis teisme parodė, kad spyrė tiesiai, bato viršūne, avėjo juodus ,,kedus“ (t. 2, b. l. 62)) į gyvybei svarbią ir labiausiai pažeidžiamą kūno dalį – galvą (veidą), matydamas, kad nukentėjusysis sėdi atsirėmęs į mūrinę sieną, todėl akivaizdžiai suvokdamas, kad nuo smūgio koja į galvą jis gali atsitrenkti į sieną, suprato, kad toks smūgis kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei ir kad nuo jo nukentėjusysis gali mirti. Pažymėtina, kad pats nuteistasis iš esmės neneigia numatęs ir supratęs tokių savo veiksmų pasekmes. Jis teisme parodė ,,V. sėdėjo prie parduotuvės sienos, jam sudaviau į veidą, o sudavus į veidą, daug kas gali nutikti, sužaloti žmogų galima. Jei žmogui stipriai suduodi į galvą, jis gali mirti“ (t. 2, b. l. 62). Taigi, kad nukentėjusiajam į galvą buvo suduotas pakankamai stiprus smūgis koja, neneigė ir pats nuteistasis, nurodęs, kad ,,spyris buvo stiprus“ (t. 1, b. l. 76), tai patvirtina taip pat ir aplinkybė, kad nuo smūgio nukentėjusysis atsitrenkė galva į sieną, buvo sunkiai sutrikdyta jo sveikata ir šis sutrikdymas turėjo tiesioginės įtakos jo mirčiai.

Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad T. J., smūgiuodamas J. V. į galvą, t. y., vietą, kur yra svarbūs žmogaus gyvybiniai centrai, būdamas pakaltinamas, bendrais bruožais numanė, jog šitaip gali atimti žmogaus gyvybę, ir nors nužudyti J.V. nenorėjo, tačiau buvo abejingas atsirasiančioms pasekmėms. Nuteistasis, sudavęs pakankamai stiprų smūgį koja nukentėjusiajam į veidą, matė, kaip šis nuo jo suduoto smūgio trenkėsi galva į sieną, taip pat matė, jog jam iš nosies bėga kraujas, tačiau juo nesirūpino, nekvietė greitosios pagalbos, jis buvo abejingas atsirasiančioms pasekmėms, t. y. veikė netiesiogine tyčia.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl T. J. kaltės formos ir rūšies yra teisinga, ir teismas pagrįstai T. J. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pagrindo nuteistojo T. J. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kaip neatsargų gyvybės atėmimą, nenustatė. Todėl apelianto prašymas - T. J. nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip neatsargų gyvybės atėmimą - atmetamas.

Be to, apeliantas skundu prašo nuteistajam T. J. skirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Toks apelianto prašymas susijęs su tariamai neteisingu T. J. veiksmų kvalifikavimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama apelianto argumentus dėl nuteistojo veiksmų perkvalifikavimo, konstatuoja, kad skirti nuteistajam švelnesnę bausmės rūšį nėra įstatyminio pagrindo.

Nuteistajam T. J. už tyčinį nužudymą paskirta minimali BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas 7 metams.

Baudžiamasis įstatymas už nuteistojo padarytą nusikaltimą - nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis) numato tik laisvės atėmimo bausmę (nuo 7 iki 15 metų), jokių kitų alternatyvių bausmės rūšių įstatymo leidėjas nenumato. Baudžiamasis įstatymas leidžia nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu numatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką, tik tuo atveju, jei byloje yra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytos sąlygos. Tokių sąlygų apeliantas nenurodė. Tokių sąlygų nenustatė ir teismas. Todėl skirti nuteistajam T. J. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, nėra įstatyminio pagrindo.

Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nuteistajam T. J. už jo padarytą labai sunkų tyčinį smurtinį nusikaltimą - nužudymą paskirta minimali BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmė, nors byloje nėra visų BK 61 straipsnio 4 dalies taikymui būtinų sąlygų. Minėtas straipsnis reikalauja, kad kaltininkas ne tik savo noru prisipažintų padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailėtųsi, bet ir aktyviai padėtų jį išaiškinti bei nebūtų atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Aplinkybė, kad nuteistasis aktyviai padėjo išsiaiškinti padarytą nusikaltimą byloje nenustatyta, be to, byloje nustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas nuteistajam T. J. minimalią BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę, nesilaikė BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatų. Tačiau nagrinėjant bylą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, šios klaidos apeliacinis teismas ištaisyti negali, nes taip būtų pasunkinta nuteistojo teisinė padėtis.

Apeliantas savo skunde teigia, kad T. J. galėjo būti taikytos BK 18 straipsnio nuostatos, ir tokį savo teiginį apeliantas grindžia prieštaringomis teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizių išvadomis, kurias labai detaliai aptaria savo apeliaciniame skunde.

Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas pripažįsta asmenį ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas Baudžiamojo kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas svarstė klausimą dėl nuteistojo riboto pakaltinamumo ir padarė išvadą, kad pripažinti ribotą pakaltinamumą T. J. nėra pagrindo. Tokia teismo išvada skundžiamame nuosprendyje pakankamai motyvuota. Taip pat teismas įvertino ir abi šioje byloje nuteistajam atliktas teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių išvadas. Teismas skundžiamame nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl nesivadovauja ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės Nr. 87 TPK-3 išvadomis ir remiasi stacionarinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės Nr. 75U-I-35 išvadomis. Apeliacinės instancijos teismas mano, kad apygardos teismo išvados dėl T. J. pakaltinamumo yra pagrįstos, todėl su jomis sutinka ir konstatuoja, kad šioje byloje riboto pakaltinamumo kriterijai nenustatyti, todėl nėra pagrindo T. J. taikyti BK 18 straipsnio nuostatų. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ir pats apeliantas – nuteistojo gynėjas - apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kad T. J. būtų galima taikyti BK 18 straipsnio nuostatas.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti skundžiamą nuosprendį nuteistojo T. J. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis nekeičiamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n utaria:

Nuteistojo T. J. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko apeliacinį skundą atmesti.