Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, redakcija) (vagystė iš patalpos 2006-11-28) – laisvės atėmimo bausme trejiems metams;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, redakcija) (vagystė iš patalpos 2007-01-14) – laisvės atėmimo bausme trejiems metams;pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314, redakcija) (vagystė iš patalpos 2007-01-22) – laisvės atėmimo bausme dvejiems metams;pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495, redakcija) (turto sugadinimas 2007-01-14) – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams;pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, redakcija) (plėšimas įsibraunant į patalpą 2007-01-21) – laisvės atėmimo bausme ketveriems metams;pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968, redakcija) (tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas 2007-01-21) – laisvės atėmimo bausme septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir S. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metamas šešiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš S. P. priteista nukentėjusiesiems V. P. 771 Lt ir A. S. 1 300 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš S. P. priteista 1 453,10 Lt Valstybinei ligonių kasai nukentėjusiosios P. B. gydymo išlaidoms padengti.

I. L. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXXX m. lapkričio XX d., apie XX 00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, per neužrakintas duris įsibrovė į A. S. negyvenamą patalpą – rūsį, esantį (duomenys neskelbtini) ir slapta pagrobė A. S. priklausantį benzininį pjūklą „Husgvarna H-350“, kurio vertė 1 300 Lt, taip padarė nukentėjusiajam 1 300 Lt turtinę žalą.

Taip pat, S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXXX m. sausio XX d., apie XX 00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išdaužė V. P. negyvenamosios patalpos – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), lango stiklą, įsibrovė į nukentėjusiojo V. P. garažą ir slapta pagrobė jam priklausantį turtą, t. y. 10 kg rūkytos dešros, kurios vertė 200 Lt, 60 vnt. kiaušinių, kurių vertė 21 Lt, taip padarė nukentėjusiajam 221 Lt turtinę žalą.

Taip pat, S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXXX m. sausio XX d., apie XX 00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, padegė ir taip sugadino V. P. negyvenamosios patalpos – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas ir dviratį, kurio vertė 50 Lt, taip padarė nukentėjusiajam 550 Lt turtinę žalą.

Taip pat, S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXXX m. sausio XX d., apie XX 00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl savanaudiškų paskatų, išdaužė P. B. namo, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio langą ir įsibrovė į nukentėjusiosios P. B. namą. S. P. panaudodamas fizinį smurtą, ne mažiau kaip vieną kartą mediniu pagaliu sudavė nukentėjusiajai P. B. į galvą, taip atėmė galimybę priešintis ir iš jos pagrobė 20 Lt.

Taip pat, S. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad XXXX m. sausio XX d., apie XX 00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išdaužė P. B. namo, esančio (duomenys neskelbtini), verandos langą, įsibrovė į nukentėjusiosios P. B. namą ir slapta pagrobė P. B. priklausantį turtą, t. y. 20 kg bulvių, kurių vertė 30 Lt, padarydamas nukentėjusiajai 30 Lt turtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. P. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo S. P. kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. S. P. kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šioje byloje esminių BPK pažeidimų nenustatyta. Nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė baudžiamojo įstatymo redakcijos, apeliacinės instancijos teismas tai nelaiko esminiu pažeidimu ir ištaiso šią klaidą, nekeisdamas nuosprendžio. Nuteistasis neskundžia įrodymų vertinimo, jų gavimo teisėtumo ar pagrįstumo, o tik prašo sušvelninti skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę. Todėl apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuosprendį peržiūri tik dėl švelnesnės bausmės paskyrimo, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti iš apeliacinio skundo, prašymas motyvuojamas tuo, kad apeliantas kritiškai įvertinęs savo poelgį, gailisi ir pasižada daugiau nenusikalsti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tinkamai įvertinti kaltininko asmenybę yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Baudžiamosios teisės teorijoje nurodoma, kad vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir rinkdamas bausmės rūšį bei dydį teismas turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino S. P. asmenybę (neturi pastovios gyvenamosios vietos, vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus, girtavo, neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio). Pažymima, kad šis S. P. asmenybės įvertinimas turi didelę reikšmę vertinant kaltininko pavojingumą ir duoda pagrindą manyti, kad nuteistasis yra linkęs nusikalsti.

Šiaulių apygardos teismas skirdamas apeliantui bausmę, atsižvelgė į tai, kad S. P. padarė labai sunkų, sunkų, apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4, 5, 6 dalys), veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis), visi nusikaltimai baigti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apygardos teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nusikaltimai padaryti esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, t. y. kad nuteistasis nusikalstamas veikas padarė apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad S. P. savo kaltę dėl padaryto nusikaltimo pripažino visiškai, davė išsamius parodymus, todėl prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis pagrįstai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atkreipiamas dėmesys, kad teismų praktikoje, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o nuoširdus gailėjimasis – kritiškas savo padarytos veikos vertinimas, išgyvenimas dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, stengimasis sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

Nuteistasis S. P. apeliaciniame skunde neišdėstė jokių naujų įtikinamų argumentų, dėl kurių jam reikėtų paskirtą laisvės atėmimo bausmę švelninti. Nuteistojo nurodyti argumentai, kad jis žada ateityje nenusikalsti, kaimynų charakterizuojamas teigiamai, neturi administracinių teisės pažeidimų, yra nepakankami ir neįtikinami, kad būtų galima sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmes sankcijos vidurkio ribose, išskyrus pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706, redakcija), kuri yra nežymiai didesnė už įstatymo sankcijoje numatytą vidurkį. Teisėjų kolegijos nuomone, S. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės yra adekvačios padarytų nusikaltimų pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, S. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės už kiekvieną nusikalstamą veiką ir galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. „Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalgoje“ išdėstytas nuostatas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo S. P. apeliacinį skundą atmesti.