Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas skunde, procesiniuose dokumentuose „Skundo trūkumų šalinimas“, „Atsikirtimas“ (b. l. 2-3, 11, 58) nurodė, kad pagal galiojančius teisės aktus, nuteistiesiems leidžiama turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kurių bendra masė negali viršyti 30 kilogramų (į svorį neįskaičiuojama tik baudžiamosios bylos medžiaga). Į minėtą bendrą svorį įskaičiuojamas ir pataisos namų parduotuvėje įsigytas papildomas maistas, televizorius, kompiuteris, indai, parfumerija, knygos, todėl rūbams lieka minimalus svoris. 2016 metų balandžio mėnesio pradžioje Marijampolės pataisos namai nutraukė gyvenamųjų patalpų šildymą, nors vidutinė lauko paros temperatūra buvo tik 7 oC, buvo uždrausta turėti ne įstaigos išduotas antklodes, neleidžiama įsigyti jokių šildymo prietaisų ir pati pataisos įstaiga nesuteikė šilumos. Jis raštu kreipėsi į įstaigos administraciją, prašydamas informacijos, kada buvo baigtas 2016 m. šildymo sezonas ir kokiu pagrindu. Atsakovas viename rašte nurodė, kad šildymo sezonas buvo baigtas 2016 m. balandžio 8 d., t. y. vėliau nei numatė Marijampolės savivaldybė, kitame rašte nurodė, kad šildymą baigė 2016 m. balandžio 6 d, kaip tai numatė savivaldybė. Todėl nėra aišku, kada tiksliai buvo nutrauktas šildymas. Pareiškėjas minėtus raštus apskundė Kalėjimų departamentui prie LR teisingumo ministerijos, kuris atsakė neįžvelgiantis jokių pažeidimų. Dėl rūbų kiekio ribojimo ir draudimo turėti antklodę bei šildytuvą jis naktį prabusdavo nuo šalčio, dieną skaitant, rašant šalo rankos, patalpose buvo drėgna. Tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymas lėmė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 300 Eur.

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 94), pareiškėjas ir atsakovas prašė bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (b. l. 99, 158), byla nagrinėtina proceso šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d. 78 str. 6 d.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš galimai neteisėtų atsakovo veiksmų 2016 m. balandžio mėnesio pradžioje nutraukus gyvenamųjų patalpų šildymą, draudimo turėti antklodes, leidžiamų turėti šiltų drabužių kiekio ribojimo, draudimo įsigyti šildymo prietaisus ir gyvenamųjų patalpų neaprūpinimo oro šildytuvais, neišsamių jam pateiktų atsakymų dėl šildymo sezono pabaigos.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl draudimo turėti antklodę, elektrinį šildytuvą ir leidžiamų turėti šiltų drabužių kiekio ribojimo.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 2 straipsnį BVK numatytais atvejais valstybės institucijos priima teisės aktus bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Apie tam tikrų kalinimo sąlygų ir su tuo susijusių apribojimų, būdingų atliekant laisvės atėmimo bausmę, neišvengiamumą pripažįstama ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 2749/66).

BVK 96 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 18 priede yra pateikiamas Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas. Tarp leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų elektrinių šildytuvų ir antklodžių nėra. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BVK 96 straipsnio nuostatas įgyvendinantys norminiai teisės aktai, priimti kompetentingų subjektų, įgyvendinant šiems subjektams įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai, nes tam tikri nuteistųjų teisių apribojimai nėra savitiksliai, o yra būtini ir turi būti įvertinami atsižvelgiant į bausmių vykdymo sistemą reglamentuojančių teisės aktų visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1074-143/2016). Todėl teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad atsakovas, neleisdamas pareiškėjui įsigyti ir turėti ne įstaigos išduotą antklodę ar elektrinį šildytuvą, galėjo pažeisti galiojančius teisės aktų reikalavimus, o tam tikri ribojimai yra neišvengiama kalinimo (suėmimo) pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taip pat akcentuotina, kad į pataisos įstaigą priimtiems nuteistiesiems daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami. Nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų, o nuteistiesiems iki gyvos galvos – 50 kilogramų. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę neįskaičiuojama administracinės, civilinės ir (ar) baudžiamosios bylos medžiaga, maisto produktai, gydytojo rekomenduoti vaistiniai preparatai ir medicinos priemonės, vaikų, gyvenančių pataisos namuose su nuteistosiomis motinomis, būtiniausi reikmenys ir kiti daiktai. Maisto produktai, reikmenys ir kiti daiktai, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, ir (ar) reikmenys ir kiti daiktai, kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendrąją masę, taip pat maisto produktai, kurių tinkamumo vartoti terminas yra pasibaigęs, paimami. Paėmus maisto produktus, reikmenis ir kitus daiktus, surašomas protokolas. Iš nuteistųjų paimti maisto produktai sunaikinami. Kiti paimti reikmenys ir daiktai saugomi pataisos įstaigos sandėlyje arba, esant nuteistojo rašytiniam prašymui, perduodami prašyme nurodytam artimajam giminaičiui, sutuoktiniui, sugyventiniui ar pataisos įstaigos direktoriaus leidimu – kitam asmeniui. Sandėlyje saugomi reikmenys ir daiktai, išskyrus reikmenis, daiktus, kurie nenurodyti leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąraše, grąžinami nuteistajam jo prašymu, jei su grąžintais reikmenimis ir daiktais turimų būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų bendroji masė neviršys leistino svorio (Vidaus tvarkos taisyklių 57 p.).

Iš Marijampolės PN 2015 m. gruodžio 17 d. Nuteistojo asmens kratos protokolo (b. l. 51) matyti, kad pareiškėjas kratos metu turėjo 15 kg asmeninių daiktų viršsvorį, todėl Protokole įrašyti daiktai iš jo buvo paimti. Pareiškėjas parašu patvirtino, kad dėl paimtų daiktų pretenzijų neturi. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kratos metu buvo paimta per daug daiktų, ar kad pareiškėjas raštu prašė grąžinti dalį paimtų ir saugomų daiktų, kurie neviršytų leistinos turėti daiktų masės, todėl, teismo vertinimu, atsakovui vykdant Vidaus tvarkos taisyklių 57 punktą, leidžiant pareiškėjui, kaip ir kitiems nuteistiesiems, turėti daiktų (tarp jų ir šiltų drabužių), kurių svoris neviršija 30 kg, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeidžiami.

Dėl gyvenamųjų patalpų aprūpinimo oro šildytuvais.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Taisyklės), 11.8 punktą gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 3 punkte nurodytose higienos normose (Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Taigi, pagal nurodytą teisinį reglamentavimą, gyvenamosios patalpos gali būti aprūpinamos papildomais elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais tada, kai patalpų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimo greitis neatitinka Higienos normos. HN 134:2015 reikalavimų, t. y. gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (Higienos normos HN 134:2015 16 p.).

Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – ir Marijampolės visuomenės sveikatos centras) ir atsakovo teismui pateikti patikrinimo aktai (b. l. 38-39; 110-112; 121-122; 128-129; 135-136; 139-140), patvirtina, kad pagal nuteistųjų skundus yra atliekamos operatyviosios kontrolės. Nuteistieji prašė patikrinti aplinkos saugumą, sanitarines sąlygas, oro temperatūrą, drėgnumą, ventiliaciją, oro judėjimo greitį, apšvietimą, tačiau patikrinimų metu Higienos normos HN 134:2015 pažeidimai (tarp jų oro temperatūros, drėgmės parametrų pažeidimai) nebuvo fiksuojami. Nors dažniausiai nuteistieji skųsdavosi gyvenimo sąlygomis kamerose, tačiau 2016 m. gegužės 18 d. buvo tikrinamos 14-o būrio gyvenamosios patalpos (b. l. 38-39) ir 2016 m. gegužės 24 d. patikrinimo akte konstatuota, kad ant gyvenamųjų patalpų sienų, lubų vizualiai matomų pelėsių nepastebėta, Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta.

Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Marijampolės visuomenės sveikatos centrą dėl per žemos oro temperatūros gyvenamosiose patalpose, arba į pataisos namų administraciją dėl gyvenamosios patalpos aprūpinimo elektriniu oro šildytuvu (ventiliatoriumi), jo nurodyta aplinkybė, kad oro temperatūra gyvenamosiose patalpose nebuvo komfortiška, vertintina kaip abstrakti, subjektyvi pareiškėjo nuomonė, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, vykdant Taisyklių 11.8 punkto reikalavimus.

Šilumos vartotojų ir kitų šilumos ūkio subjektų tarpusavio santykius, teises, pareigas ir atsakomybę, susijusius su šilumos gamyba, perdavimu, tiekimu ir vartojimu reglamentuoja Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 (toliau – ir Šilumos tiekimo taisyklės). Šilumos tiekimo taisyklių 61-62 punktuose nurodoma, kad šildymo sezono pradžią ir pabaigą, atsižvelgdama į faktines lauko oro temperatūras, nustato savivaldybės institucija. Šildymo sezoną galima pradėti, kai tris paras iš eilės vidutinė lauko oro temperatūra yra žemesnė už +10 oC, ir baigti, kai ši temperatūra tris paras iš eilės yra aukštesnė už +10 oC. Akivaizdu, kad šildymo sezono pradžiai ir pabaigai nustatyti lauko oro temperatūros parametrai garantuoja komfortišką oro temperatūrą gyvenamosiose patalpose.

Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. DV-468 nustatė, kad 2015-2016 metų šildymo sezono pabaiga – 2016 m. balandžio 8 diena. Ginčo dėl šio įsakymo byloje nėra. Pareiškėjui nepateikus duomenų, kad pataisos namai nustojo šildyti gyvenamąsias patalpas anksčiau, nors 2016 m. gegužės 19 d. skunde Kalėjimų departamentui (b. l. 100) nurodė, jog tokius duomenis turi, teismas daro išvadą, kad šildymo sezonas Marijampolės pataisos namuose buvo baigtas 2016 m. balandžio 8 d.

Pareiškėjo samprotavimai, kad gyvenamosios patalpos turėjo būti papildomai aprūpintos šildytuvais, 2016 m. balandžio mėnesio vidutinei lauko temperatūrai esant +7?C, vertintini kritiškai, nes vertinamasis kriterijus turi būti oro temperatūra gyvenamosiose patalpose, o ne lauke ir negalima daryti išvados, kad vidutinė mėnesio temperatūra lauke atitiko oro temperatūrą gyvenamosiose patalpose po to, kai šildymo sezonas buvo baigtas. Pastebėtina ir tai, kad nustatant vidutinę mėnesio temperatūra lauke yra vertinamas visas kalendorinio mėnesio laikotarpis (nuo 2016 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d.), todėl vidutinės mėnesio temperatūros rodiklio skaičiavimą įtakojo ir oro temperatūra buvusi 2016 m. balandžio 1-7 dienomis, t. y. iki šildymo sezono pabaigos. Tokiu būdu, vidutinė mėnesio temperatūra nebūtinai turi atitikti temperatūrą po šildymo sezono pabaigos.

Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad pareiškėjo 2017 m. balandžio 18 d. prašymas suteikti šildytuvus (b. l. 168) nėra susiję su ginčo dalyku, nes pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su 2016 m. balandžio mėnesį (prieš metus) nutrauktu gyvenamųjų patalpų šildymu.

Dėl informacijos apie šildymo sezono pabaigą suteikimo.

Asmens teisė gauti informaciją yra įtvirtinta Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatyme (toliau – ir Įstatymas). Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis užtikrina asmenims teisę gauti iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių, <...> informaciją, nurodytą šio Įstatymo 5 straipsnyje, ir dokumentus, kuriais jos disponuoja ar (ir) kuriuos tvarko vykdydamos įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatytas funkcijas, įgyvendinimo priemones ir tvarką. Pagal Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 2 ir 13 punktus, 8 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35.2 punktą, atsakovui kilo pareiga pateikti pareiškėjui išsamią, tikslią, teisėtumo ir objektyvumo kriterijus atitinkančią informaciją.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2016 m. balandžio 26 d. prašymu kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, prašydamas patikslinti „<...> nuo kelintos dienos yra nebešildomos nuteistųjų gyvenamosios patalpos ir kokiu pagrindu buvo atjungtas šildymas.“ (b. l. 166). Marijampolės PN 2016 m. gegužės 9 d. raštu Nr. 20/07-705 (b. l. 167) pareiškėjui atsakė, kad Marijampolės PN šildymo sezonas buvo baigtas vėliau nei numatė savivaldybė.

Kadangi Marijampolės PN nenurodė tikslios datos, kada baigė 2016 m. šildymo sezoną ir, pareiškėjo manymu, melavo, todėl R. M. 2016 m. gegužės 19 d. skundu (b. l. 100) kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie LR teisingumo ministerijos, prašydamas nurodyti tikslią datą, kada buvo baigtas Marijampolės PN 2016 m. šildymo sezonas. Kalėjimų departamentas 2016 m. gegužės 27 d. raštu (b. l. 101), pareiškėjo skundą persiuntė Marijampolės PN nagrinėjimui, prašydamas nurodyti Marijampolės savivaldybės šildymo sezono pabaigą. Marijampolės PN pareiškėjui pateiktame 2016 m. birželio 15 d. rašte Nr. 20/07-903 (b. l. 5) pažymėjo, kad Marijampolės PN patalpų šildymas nutrauktas „<...> kaip numatė savivaldybės sprendimas 2016-04-06 DV Nr. 468.“. Pareiškėjas Kalėjimų departamentui adresuotame 2016 m. birželio 20 d. skunde (b. l. 36) nurodė, kad vidutinė paros temperatūra balandžio mėnesį buvo 7 laipsniai šilumos, todėl gyvenamosiose patalpose nebuvo komfortiškos temperatūros (nuo +18 iki +22 ?C). Prašė nuomonės, ar tai nėra žmogaus kankinimas, žeminimas garbės ir orumo, nes BVK 95 straipsnis draudžia turėti antklodę ir nėra galimybės pasišildyti. Kalėjimų departamentas 2016 m. birželio 27 d. raštu Nr. 2S-3576 (b. l. 6) pareiškėjui atsakė, kad lauko temperatūrai atitinkant nustatytiems reikalavimams, savivaldybė šildymo sezoną baigė 2016 m. balandžio 6 d. Išreiškė nuomonę, kad Marijampolės PN administracija specialiai nekankino nuteistųjų, nežemino jų garbės ir orumo.

Pastebėtina, kad Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius 2016 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. DV-468 nustatė, kad 2015-2016 metų šildymo sezono pabaiga yra 2016 m. balandžio 8 diena. Iš byloje esančio susirašinėjimo darytina išvada, kad pareiškėjui prašant Marijampolės PN nenurodė konkrečios 2015-2016 m. šildymo sezono pabaigos datos, nes pagal Marijampolės PN 2016 m. birželio 15 d. rašto (b. l. 5) turinį netgi Kalėjimų departamentas suprato, jog šildymo sezonas buvo baigtas 2016 m. balandžio 6 d.

Akivaizdu, kad pareiškėjui kreipiantis dėl konkrečios šildymo sezono pabaigos dienos buvo pateikta pernelyg abstrakti bendro pobūdžio informacija, o prašoma pateikti informacija („<...>nuo kelintos dienos yra nebešildomos nuteistųjų gyvenamosios patalpos ir kokiu pagrindu buvo atjungtas šildymas.“) nebuvo pateikta. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertina, kad atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo 2016 m. balandžio 26 d. prašymą, atsakė į jį nesivadovaudamas VAĮ 3 straipsnio 13 punkte, Nutarimo 35.2 punkte nustatytais informacijos išsamumo, aiškumo principais. Atsakovo atsakymų pateikimas vertintinas neatitinkančiu galiojančių teisės aktų nuostatų, todėl yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus.

Dėl neturtinės žalos.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jis naktį prabusdavo nuo šalčio, dieną skaitant, rašant šalo rankos, patyrė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, tačiau nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Į bylą pateiktoje Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016 m. spalio 10 d. pažymoje (b. l. 48) nurodoma, kad R. M. į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus kreipėsi 17 kartų, daugiausia dėl įvairių peršalimo ligų. Dėl psichikos sutrikimų, depresijos požymių pareiškėjas nėra kreipęsis. Iš į bylą pateiktos Asmens sveikatos istorijos (b. l. 103-105) matyti, kad 2016 m. balandžio mėnesį (ginčui aktualus laikotarpis dėl gyvenamųjų patalpų šildymo) į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus kreipęsis nebuvo, todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad peršalimai galėjo būti susiję su gyvenamųjų patalpų galimai nepakankamu šildymu 2016 m. balandžio mėnesį (ABTĮ 56 str.). Į Psichologinę tarnybą dėl problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo (Psichologinės tarnybos pažyma; b. l. 52).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 str. kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Tiek EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.), tiek LVAT, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Iš to seka, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Todėl ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Byloje nenustačius, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (nepateikiant aiškios ir išsamios informacijos apie 2016 m. šildymo sezono pabaigą) pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, nenustačius, kad tokio teisės aktų pažeidimo sukelti nepatogumai pareiškėjui buvo itin intensyvūs, nesant pagrindo išvadai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teismas daro išvadą, kad nustatyti teisės aktų pažeidimai 2016 m. gegužės 9 d. ir 2016 m. birželio 15 d. atsakymų išsamumo prasme, nesudaro pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui pinigais, nes nėra jokių duomenų, kad jie būtų sukėlę pareiškėjo nurodytas pasekmes. Byloje nustatytos aplinkybės atsakovui nepakankamai išsamiai ir konkrečiai atsakant į prašymus suteikti informaciją laikytinos mažareikšmėmis ir šioje byloje yra pakankamas pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, apsiribojant tik jo teisės gauti išsamią ir tikslią informaciją iš valstybės įstaigos pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Todėl, pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytą teisę gauti informaciją, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo R. M. teisė gauti išsamią, aiškią ir tikslią informaciją buvo pažeista. Pareiškėjo reikalavimą dėl 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.