- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-24
- Bylos Nr.
- 2A-224/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- A. F., A., N. A., J. Š.
- Atsakovas
- Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, R. L., J. L., E. L., I. J., R. K., S. J., A.
- Trečiasis asmuo
- V. S., A. K., K. R. L., Klaipėdos rajono 1-ojo notarų biuro
- Advokatai
- Rimvydas Paulauskas, Olegas Drobitkas
- Kategorijos
- 21.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. F., N. A., J. Š., mirusiosios K. Č. procesinių teisių perėmėjo K. Č., mirusiosios T. R. procesinių teisių perėmėjo A. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų ieškinys, civilinėje byloje pagal ieškovų A. F., N. A., J. Š., mirusiosios K. Č. procesinių teisių perėmėjo K. Č., mirusiosios T. R. procesinių teisių perėmėjo A. R. ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, R. L., J. L., R. L., E. L., I. J., R. K., S. J., A. P., S. K., J. M., O. K., R. K., A. K. dėl administracinių teisės aktų panaikinimo ir nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, dovanojimo bei pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Tretieji asmenys byloje V. S., A. K., K. R. L., Klaipėdos rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. P., Klaipėdos miesto 7-ojo notarų biuro notarė V. J. M., Klaipėdos rajono 2-ojo notarų biuro notarė N. B..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovų atstovas patikslintu ieškiniu prašė: panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. balandžio 10 d. įsakymo Nr. 1006 dalį, kuria I. J. perduodama nuosavybėn neatlygintinai asmeninio ūkio žemė - 0,32 ha iš 0,44 ha sklypo Nr. 54, kuri įeina į buvusią A. F. žemę, ir 0,99 ha sklypas Nr. 55, esantys Klaipėdos rajone, Vėžaičių seniūnijoje, bei panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 55/8741 atitinkamą dalį; panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 3342 dalį, kuria R. K. kaip asmeninio ūkio žemė perduota neatlygintinai 0,28 ha buvusio savininko A. F. žemės, esančios Klaipėdos rajone, Vėžaičių seniūnijoje, bei panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 21 d. sprendimo Nr. 55/8100 atitinkamą dalį; panaikinti Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 30 d. įsakymo Nr. 1137 bei sprendimo Nr. 55-3015 dalis, kuriomis S. J. kaip asmeninio ūkio žemė suteikta 0,20 ha buvusio savininko A. F. žemės, esančios Klaipėdos rajone, Vėžaičių seniūnijoje; panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 136-4544 dalį, kuria S. K. leista kaip asmeninio ūkio žemę pirkti 0,07 ha žemės, įeinančios į buvusio savininko A. F. žemę, ir to paties įsakymo bei valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių Nr. NGP-2101 ir NGP-2103 dalis, kuriomis A. P. buvo parduotas 0,14 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, patenkantis į buvusio savininko A. F. žemėvaldos ribas; panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. ir 2004 m. gegužės 26 d. įsakymus Nr. 1502, Nr. 1722 bei minėtų įsakymų pagrindu priimtus Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. sprendimus Nr. 55/7311, Nr. 55/7312, Nr. 55/7313, Nr. 55/7314, Nr. 55/7315, taip pat Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gegužės 26 d. sprendimus Nr. 55/11791, Nr. 55/11792, Nr. 55/11793, Nr. 55/11794, Nr. 55/11795; pripažinti negaliojančia 2003 m. sausio 27 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. NPG-347 ir taikyti restituciją, pripažinti negaliojančiomis 2002 m. birželio 13 d. ir 2005 m. balandžio 4 d., 2007 m. vasario 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis Nr. NB2-1647, Nr. NB2-1651, NGP-2101, Nr. MV7-2667 ir taikyti restituciją, pripažinti negaliojančiomis 2005 m. gruodžio 9 d., 2006 m. rugsėjo 28 d., 2007 m. sausio 2 d. žemės sklypų dovanojimo sutartis Nr. NGP-8346, Nr. NGP-6170, Nr. NB2-17; įpareigoti Klaipėdos apskrities viršininko administracija (toliau – KLAVA) atkurti ieškovams nuosavybės teises į A. F. valdytą žemės sklypą, esantį Kalniškės kaime, Vėžaičių seniūnijoje Klaipėdos rajone, priteisti iš atsakovų ieškovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodyta, kad ieškovų tėvui A. F., kaip 1918–1920 m. kovų už Lietuvos nepriklausomybę savanoriui, 1922 m. buvo suteiktas 13,1753 ha ploto žemės sklypas, esantis Kalniškės kaime, Vėžaičių seniūnijoje, Klaipėdos rajone. 1991 m. rugsėjo 6 d. ieškovai Klaipėdos rajono Vėžaičių agrarinei tarnybai pateikė prašymą grąžinti žemę natūra ir dokumentus, įrodančius teisę atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau jų prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas. Klaipėdos rajono Vėžaičių apylinkės tarybos 1994 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. 1 pagrindu savininko A. F. žemėvaldos ribose buvo privatizuota asmeninio ūkio naudojimui suteikta žemė: Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. 1006 ir 2002 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 55/8741 I. J. – 0,44 ha sklypas Nr. 54 ir 0,99 ha sklypas Nr. 55; Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 3342 ir 2001 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. 55/8100 R. K. - 0,28 ha sklypas Nr. 162; 2003 m. sausio 27 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. NPG-347 pagrindu R. L. - 1,14 ha sklypas Nr. 221; Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. 55-3015 pagrindu S. J. - 2 ha sklypas Nr. 168; Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 136-4544 pagrindu - 0,30 ha ploto žemės sklypas S. K. ir 0,70 ha ploto žemės sklypas A. P.. Žemės sklypų suteikimas atsakovams, neišsprendus ieškovų nuosavybės teisių atkūrimo klausimo, prieštaravo Žemės reformos įstatymo 10 straipsniui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 14 punktui. Buvo pažeistos ieškovų - pretendentų atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra teisės, nes asmeninio ūkio žemė galėjo būti privatizuojama tik išsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, iki to laiko atsakovai turėjo tik teisę naudotis asmeninio ūkio žeme. Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. ir 2004 m. gegužės 26 d. sprendimais Nr. 55/7311, 55/7312, Nr. 55/7313, Nr. 55/7314, Nr. 55/7315 ieškovams bendrosios nuosavybės teise buvo grąžinta natūra dalis A. F. iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės teisės – 4,38 ha žemės ir 1,92 ha miško. Sprendimuose nurodyta, kad nuosavybės teisės į likusią dalį kiekvienam pretendentui tenkančios žemės (visiems pretendentams po 0,39 ha, tik A. F. - 0,37 ha) bus atkurtos vėliau – pasirinkus kompensavimo būdą. Ieškovams dalis nuosavybės teisės į tėvui priklausiusią žemę buvo atkurta nesilaikant Piliečių nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo (toliau – PNTAĮ) numatytos nuosavybės teisių atkūrimo tvarkos, ieškovams nebuvo suteikta teisė pasirinkti. Ieškovai sutiko su minėtų žemės sklypų suteikimu ir neprieštaravo minėtiems sprendimams vien tik todėl, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą nebuvo susipažinę su teisės aktais ir nebuvo informuoti apie galimybę ginčyti institucijų, vykdančių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, sprendimus, nežinojo apie sprendimų neteisėtumą, nėra patenkinti suteiktais žemės sklypais. Panaikinus Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. ir 2004 m. gegužės 26 d. sprendimus ieškovams nuosavybės teisė turi būti atkuriama viename žemės sklype, buvusio savininko A. F. turėtos žemėvaldos ribose. KLAVA darbuotojai įtikinėjo ieškovus, jog jiems apskritai nepavyks atkurti iki nacionalizacijos turėtos A. F. nuosavybės teisės į žemę. 2003 m. sausio 27 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sandoris, sudarytas anksčiau minėtų KLAVA sprendimų pagrindu, iš dalies yra negaliojantis, nes prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – 1991-06-18 Įstatymo) 2 straipsnio 2 daliai, Žemės reformos įstatymo 10 straipsniui. Pripažinus sandorius iš dalies negaliojančiais turi būti sprendžiamas restitucijos klausimas. Ieškovų ginčijamos sutartys buvo sudarytos remiantis neteisėtais ir ieškovų teises pažeidžiančiais individualaus pobūdžio administraciniais aktais jau tuo metu, kai dėl šios žemės vyko teisminiai ginčai. Pažymėtina, kad atsakovas R. L. neturėjo teisės perleisti žemės sklypo, kadangi dėl šio sklypo vyko teisminis ginčas ir nebuvo aišku, koks taps ginčijamo žemės sklypo statusas po bylos išnagrinėjimo. Tokie atsakovo veiksmai įrodo jo nesąžiningumą ir tikslą pasipelnyti kitų asmenų sąskaita. Ginčijamos 2005 m. gruodžio 9 d., 2006 m. rugsėjo 28 d. ir 2007 m. sausio 2 d. žemės sklypų dovanojimo sutartys Nr. NGP-8346, Nr. NGP-6170, Nr. NB2-17, Nr. NGP-6167 yra neatlygintinos. Ginčijamas neatlygintines sutartis dovanotojai sudarė su savo artimaisiais giminaičiais.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu atmetė ieškovų reikalavimus.
Teismas, remdamasis į bylą pateiktais įrodymais nusprendė, jog yra pagrindas padaryti išvadą, kad priešingai nei nurodė ieškovai, jie jau 1993 m. birželio mėnesį ir pakartotinai 1996 m. liepos mėnesį buvo informuoti, kad pagal Vėžaičių eksperimentinio ūkio preliminarųjį žemėtvarkos projektą dalis žemės, t. y. 8 ha yra neprivatizuojamoje zonoje, nes išdalyta vietos gyventojams kaip asmeninio ūkio žemė. Pagal 1991-06-18 Įstatymo 12 straipsnį tokia žemė yra išperkama valstybės ir buvusiems savininkams negrąžinama. Kita dalis žemės - apie 2,5 ha yra užaugusi krūmais ir miškais. Miškas neprivatizuojamas, nes yra Minijos upės gamtosauginėje zonoje. Dar kita žemės dalis – 2,5 ha yra natūralios užliejamos pievos. Ją būtų galima grąžinti savininkams, bet dėl blogos kokybės susigrąžinti šios žemės jie nepageidauja. Bylos įrodymų pagrindu teismas padarė ir išvadą, kad ieškovams jau 1993 m. birželio mėnesį ir pakartotinai 1996 m. liepos mėnesį buvo pranešta, kokiu konkrečiu įstatymu vadovaujantis jiems negali būti atkurta nuosavybės teisė natūra į kitą dalį buvusio savininko nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo Kalniškės kaime.
Iš Klaipėdos rajono Vėžaičių kadastrinės vietovės pretendentų, pareiškusių prašymus atgauti žemę, ir toje žemėje esančių asmeninio ūkio žemės naudotojų susirinkimo protokolo Nr. 15 matyti, kad 2000 m. balandžio 20 d. susirinkime buvo apsvarstytas Vėžaičių kadastrinės vietovės projekte numatomas asmeninio ūkio žemės sklypų išdėstymo pakeitimas – iškėlimas į laisvus plotus, kad būtų galima grąžinti žemę Kalniškės kaime pretendentams. Iš šio protokolo matyti, kad asmeninio ūkio žemės naudotojai: R. L. sutiko išsikelti į laisvą plotą 1 km atstumu; I. J. sutiko užleisti tik apie 0,50 ha naudojamos žemės už V. S. sodybos smėlyną; R. K., P. K., S. J. nesutiko išsikelti į laisvą plotą dėl per didelio atstumo. Iš protokolo įrašų nustatyta, kad 2000 m. birželio 21 d. posėdyje įvyko Klaipėdos rajono Vėžaičių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto viešo svarstymo rezultatų aptarimas. Posėdyje buvo svarstyti pretendentų T. R., J. Š., K. Č., N. A. ir A. F. prašymai grąžinti visą turėtą žemę natūra. Buvo nutarta pretendentams atlaisvintą ir suprojektuotą žemės sklypą – 6,10 ha paženklinti patvirtinus Vėžaičių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą bendra tvarka, nes pretendentė J. R. prašė paženklinti suprojektuotą 6,10 ha ploto žemės sklypą natūra. Projekto autorius A. K. pranešė, kad atlaisvinti daugiau žemės natūra nėra galimybės, nes likusiame 2,13 ha žemės plote yra asmeninio ūkio sklypai. Pretendentams neapsisprendus dėl likusio žemės ploto, baigiamajame projekto etape teikti apskrities viršininkui įsakymo projektą dėl žemės išpirkimo.
Teismas padarė išvadą, kad ieškovams ginčijamais Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. ir 2004 m. gegužės 26 d. įsakymais Nr. 1502, Nr. 1722 ir minėtų įsakymų pagrindu priimtais Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. ir 2004 m. gegužės 26 d. sprendimais: Nr. 55/7311, Nr. 55/7312, Nr. 55/7313, Nr. 55/7314, Nr. 55/7315; Nr. 55/11791, Nr. 55/11792, Nr. 55/11793, Nr. 55/11794, Nr. 55/11795 buvo natūra atkurtos nuosavybės teisės į 6,3 ha buvusio savininko A. F. nuosavybės teise valdytos žemės žemėvaldos ribose Kalniškės kaime, Vėžaičių kadastrinėje vietovėje, vadovaujantis Metodikos 25, 28, 46, 47,49, 63, 64 punktų reikalavimais. Piliečiai, su kuriais derinami suprojektuoti žemės sklypai, nesutinkantys su suprojektuotų žemės sklypų vieta ir ribomis, turėjo teisę per 15 darbo dienų nuo projekto derinimo savo nesutikimą bei pretenzijas raštu pateikti rajonų žemėtvarkos skyriams. Ieškovai tokių pretenzijų rajono žemėtvarkos skyriui raštu nepateikė, o priešingai - sutiko, kad jiems būtų paženklintas suprojektuotas 6,10 ha ploto žemės sklypas natūra. Iš archyvinių dokumentų matyti, kad žemės savininkų sąraše įrašytam A. F. priklausė iš viso 13,1753 ha žemės, tačiau dviejuose vienas nuo kito nutolusiuose žemės sklypuose, plane pažymėtuose Nr. 12, 14. Juose buvo įvairios rūšies ir kokybės žemės (ariamos, pievų, ganyklų su krūmais, pelkių, vandens ir smėlio, kelių. Esant tokiems duomenims žemės plano eksplikacijoje, teismas nusprendė, kad ieškovų reikalavimas panaikinti visus KLAVA administracinius aktus, kuriais jiems buvo atkurta bendrosios nuosavybės teisė į dalį turėtos nuosavybės - 4,38 ha ploto žemę ir 1,92 ha ploto mišką buvusio savininko turėtos žemėvaldos ribose, pagal nurodytus ieškinio reikalavimo pagrindus (dėl nuosavybės teisių atkūrimo visa apimtimi ne buvusio savininko A. F. turėto žemės sklypo ribose, tačiau atskirais, komerciškai nepatraukliais žemės sklypais) yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
Ieškovai taip pat nurodė KLAVA priimtų administracinių aktų panaikinimo pagrindą – darbuotojų psichologinį spaudimą ir ieškovų įtikinimą, kad jiems nepavyks atkurti nuosavybės teisės į žemę, tačiau į bylą nepateikta įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti. Teismas padarė išvadą, kad pagal ieškovų nurodytas faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo panaikinti jų nurodytus administracinius aktus.
Žemesnės instancijos teismas
Ieškinio reikalavimą panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. sprendimus ieškovai teismui pareiškė 2007 m. sausio 25 d., t. y. praėjus daugiau nei penkeriems metams nuo jų priėmimo. Reikalavimą panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gegužės 26 d. sprendimus ieškovai teismui pareiškė praėjus dvejiems metams ir aštuoniems mėnesiams. Ieškinio reikalavimus dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo yra pagrindas atmesti ir kitu pagrindu - taikyti ieškinio senatį pagal PNTAĮ 19 straipsnio 1 dalį.
Iš Klaipėdos rajono Vėžaičių seniūnijos Žemėtvarkos skyriaus 2005 m. vasario 14 d. posėdžio protokolo matyti, kad buvo svarstytos ieškovų K. Č., N. A., T. R., J. Š., A. F. išvados Nr. 55/4848, Nr. 55/4851, Nr. 55/4855, Nr. 55/4852, Nr. 55/4849 pasirinkti iš laisvo valstybės fondo žemės sklypo Nr. 14 Pajuodupio kaime, pagal Žadeikių–Vėžaičių kelią. Ieškovai, išskyrus J. Š., taip pat išskyrus ieškovę T. R., pareiškusią norą gauti 0,10 ha žemės natūra prie V. S. namų valdos, pasirašytinai sutiko pasirinkti dalis iš laisvo valstybės fondo žemės sklypo Nr. 14 Pajuodupio kaime, pagal Žadeikių–Vėžaičių kelią. Nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 55/13685 ieškovei N. A. grąžinta natūra nuosavybės teisė į 0,21 ha ploto žemės sklypą, esantį Pajuodupio kaime, Vėžaičių seniūnijoje, Klaipėdos rajone. Ieškovė 2005 m. rugsėjo 14 d. pasirašė žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktą, ji minėto Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 55/13685 neskundžia. Esant tokiems įrodymams ir KLAVA faktiškai vykdant ieškovams likusios nuosavybės teisės į buvusio savininko A. F. išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, teismui nėra pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimo – įpareigoti KLAVA atkurti ieškovams nuosavybės teises į A. F. valdytą žemės sklypą, esantį Kalniškės kaime, Vėžaičių seniūnijoje, Klaipėdos r.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai neginčijo atsakovų - fizinių asmenų teisės turėti asmeninio ūkio žemės. Atsakovų I. J., R. L., J. L., S. K., R. K. paaiškinimais nustatyta, kad jiems - Vėžaičių valstybinio eksperimentinio ūkio specialistams, Kalniškės kaime gyvenusiems darbuotojams ir suteiktos žemės naudotojams, pagal paduotus prašymus buvo išskirta žemė asmeniniam ūkiui. Iš KLAVA 2007 m. gruodžio 11 d. pranešimo Nr. RS-2493-(2.6) matyti, kad dalis buvusio savininko A. F. žemėvaldos buvo suteikta asmeninio ūkio naudotojams I. J., R. L., S. J., R. K., S. K., A. P., P. K., V. M., atkurtos nuosavybės teisės natūra S. A. S.. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 18 punktas nustatė, kad nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę atkuriamos ir žemė grąžinama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio ir šio skyriaus nustatyta tvarka ir sąlygomis, t. y. nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę piliečiams atkuriamos grąžinant ją natūra, išskyrus valstybės išperkamą žemę. 1991-06-18 Įstatymo 12 straipsnis nustato, kad žemė, suteikta asmeniniam ūkiui, yra išperkama valstybės ir savininkams negrąžinama. Klaipėdos rajono Vėžaičių apylinkės tarybos 1994 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. 1, kuriuo atsakovams buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, neginčijamas ir įstatymo nustatyta tvarka nepripažintas negaliojančiu, todėl teismui nėra pagrindo patenkinti ieškinio reikalavimų dėl administracinių aktų, kurių pagrindu: S. J. kaip asmeninio ūkio žemė buvo suteikta 0,20 ha buvusio savininko A. F. žemės; R. K. kaip asmeninio ūkio žemė perduota neatlygintinai 0,28 ha buvusio savininko A. F. žemės; I. J. perduota nuosavybėn neatlygintinai asmeninio ūkio žemė (0,32 ha iš 0,44 ha sklypo Nr. 54, kuri įeina į buvusią A. F. žemę ir 0,99 ha sklypas Nr. 55); S. K. leista kaip asmeninio ūkio žemę pirkti 0,70 ha žemės, įeinančios į buvusio savininko A. F. žemę, ir to paties įsakymo bei valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarčių dalis, kuriomis A. P. buvo parduotas 0,14 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, 2003 m. sausio 27 d. ir 2005 m. balandžio 4 d. valstybinės žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių panaikinimo ir restitucijos taikymo. Žemės reformos įstatymo (1997 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. VIII-370 redakcija) 10 straipsnio 7 punktas nustatė, kad galėjo būti perduoti nuosavybėn neatlygintinai arba parduoti įstatymų nustatyta tvarka suteikti asmeniniam ūkiui žemės sklypai šiuos žemės sklypus naudojusiems piliečiams. Tų reikalavimų nėra pagrindo patenkinti ir remiantis KLAVA 2007 m. gruodžio 11d. pranešimu Nr. RS-2493-(2.6), kuriame nurodyti konkretūs žemės plotų dydžiai, visa apimtimi ar iš dalies patenkantys į buvusio savininko A. F. žemėvaldos ribas.
Atmetęs kaip nepagrįstus anksčiau nurodytus patikslinto ieškinio reikalavimus, teismas atmetė kaip nepagrįstus ir kitus ieškinio reikalavimus (pripažinti negaliojančiomis žemės sklypų pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartis), nurodęs, kad ginčijamų žemės sklypo perleidimo sutarčių šalys (pardavėjai ir dovanotojai) buvo teisėti žemės sklypų savininkai ir turėjo teisę perduoti nuosavybės teisę kitiems asmenims.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Nuosavybės teisės klausimai dėl turto, kuriam išreikalauti praleisti ieškinio senaties terminai, sprendžiami pagal CK 4 knygos normas (CK 4.96 str. 2 d.). Jokių ieškinio senaties terminų pareikšti tokį reikalavimą nenumatyta. Teisėti savininkai prarado savo nuosavybės teisę į žemę dėl nusikalstamos veikos, todėl jų reikalavimams negali būti taikomas ieškinio senaties terminas ir nuosavybės teisė turi būti ginama.
Šalies argumentai
2. Ieškovai nurodė, kad dalis A. F. iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos nesilaikant PNTAĮ numatytos tvarkos. Ieškovams buvo natūra grąžinta bendrosios nuosavybės teise 4,38 ha žemės ir 1,92 ha miško. Ieškovai pažymėjo, kad jie sutiko su minėtu žemės sklypų suteikimu tik todėl, jog vykdant nuosavybės atkūrimo procesą nebuvo susipažinę su teisės aktais ir nebuvo informuoti apie galimybę ginčyti institucijų, vykdančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesą, sprendimus. Jie nėra patenkinti suteiktais žemės sklypais. KLAVA darbuotojai nuolatinio psichologinio spaudimo pagalba įtikino ieškovus, esą jiems nepavyks atkurti A. F. iki nacionalizacijos turėtos nuosavybės teisės į žemę. Yra svarbios priežastys, dėl kurių ieškinio senaties terminas, jeigu jis ir būtų taikytinas konkrečiu atveju, turi būti atnaujintas teismo iniciatyva, o ieškovų pažeistos teisės apgintos.
3. Ieškovų pasirašytas sutikimas dėl pasirinkimo iš laisvo valstybės fondo žemės sklypo nebuvo jų tikrosios ir laisvos valios išraiška. Sandorio šalių valios trūkumai bei sandorio prieštaravimas imperatyvioms įstatymo normoms daro sandorį niekiniu.
4. Pripažinus, kad yra pagrindas panaikinti ieškovų ginčijamus individualaus pobūdžio administracinius aktus, turi būti pripažintos negaliojančiomis ir visos paminėtos sutartys, nes jos buvo sudarytos neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nuosavybės teises į žemės sklypus šiomis sutartimis atsakovai perleido nebūdami šių žemės sklypų teisėtais savininkais. 2006 - 2007 m. žemės dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sutartys buvo sudarytos tuo metu, kai dėl šios žemės vyko teisminiai ginčai. Atsakovas R. L. to negalėjo nežinoti, nes jis buvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą. Jis neturėjo teisės perleisti žemės sklypo, nes dėl jo vyko teisminis ginčas. Tokie veiksmai lemia atsakovo nesąžiningumą. Sutarčių panaikinimas iš esmės reikštų niekinių sandorių pasekmių pašalinimą ir nei vienas atsakovas negali remtis savo sąžiningumu. Ginčijamos dovanojimo sutartys yra neatlygintinos, sudarytos su artimais giminaičiais, todėl teismas jas turėjo pripažinti negaliojančiomis ir taikyti restituciją.
Atsiliepimas
Atsakovas KLAVA atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka. Atsiliepime rašoma, kad ieškinio senaties taikymas buvo tik vienas iš ieškinio atmetimo pagrindų. Teismas išsamiai pasisakė dėl ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Ieškovų reikalavimai prieštaringi. Ta aplinkybė, kad ieškovai nėra patenkinti grąžintinos žemės kokybe, nėra pagrindas panaikinti visus ginčijamus KLAVA aktus. Apeliantai neargumentuoja, kokioms imperatyvioms teisės normoms prieštaravo jų duotas sutikimas pasirinkti likusią žemę iš laisvos valstybinės žemės fondo. Esant situacijai, kuomet mažėja laisvos valstybinės žemės fondui priklausanti žemė ir šalyje viešai deklaruojama artėjanti nuosavybės teisių atkūrimo pabaiga bei ieškovams nesutikus žemę rinktis kitoje vietoje, KLAVA raginimas kuo greičiau apsispręsti klaidingai galėjo būti suprastas kaip psichologinis spaudimas.
Atsakovų R. L., J. L., R. L., E. L., I. J., R. K., S. J., A. P., S. K., J. M., O. K., R. K., A. K. atstovas atsiliepimu į ieškovų skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūras reglamentuoja ne CK, o specialusis teisės aktas – PNTAĮ. Šis teisės aktas nustato sutrumpintą ieškinio senaties terminą. Apeliantų nurodytos ieškinio senaties praleidimo priežastys negali būti pripažįstamos svarbiomis. Ieškovai nepateikė įrodymų, patvirtinančių jiems darytą psichologinį spaudimą dėl jų pasirinkimo iš valstybės žemės sklypo. Ieškovams jau 2005 m. vasario 14 d. buvo žinoma, kad nuosavybės teisės į žemę jiems bus atkuriamos kitoje vietoje. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovų sutikimas atkurti jiems nuosavybės teises kitoje vietoje neatitinka jų tikrosios valios ar buvo išgautas psichologinio spaudimo pagalba. Skunde nėra nurodyta, kokie konkrečiai individualaus pobūdžio administraciniai aktai ir kokiu pagrindu turi būti pripažinti neteisėtais ir panaikinti. Nėra aišku, kokiems teisės aktams prieštarauja Klaipėdos apskrities viršininko įsakymai. Teismas pagrįstai nusprendė, kad Klaipėdos apskrities viršininko įsakymai leisti parduoti naudojamą asmeninio ūkio žemę yra teisėti, šios žemės pirkimo-pirkimo pardavimo sutartys neprieštarauja įstatymams, todėl nėra pagrindo naikinti ir vėliau sudarytus sandorius dėl šios žemės.
Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacine tvarka teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei įvertino įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepažeidė proceso teisės normų, todėl atmesdamas ieškovų reikalavimus priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje kilo ginčas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui ir poreikio grąžinti žemės nuosavybės teises natūra buvusioje vietoje teisinio santykio.
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentams į buvusio savininko A. F. žemės ir miško nuosavybę
Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad trečiasis asmuo V. S. 1991 m. rugsėjo 6 d. pateikė prašymą grąžinti žemę natūra į buvusio savininko A. F. nuosavybės teisėmis valdytą 13,1753 ha dydžio žemę ir miško žemę, pagal dabartinį administracinį teritorinį suskirstymą esančią Kalniškės kaime, Vėžaičių apylinkėje, Klaipėdos rajone. Prašyme nurodyti kiti septyni pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą – A. F., T. R., N. A., J. Š., K. Č., A. K., K. R. L.. Vėžaičių apylinkės viršaitis 1992 m. rugsėjo 25 d. patvirtino pretendentų susitarimą, pagal kurį A. F. natūra bus atkurta nuosavybė į 1,62 ha, o kitiems pretendentams - į po 1,65 ha dydžio žemės. Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 33-1429 pretendentei (trečiajam asmeniui byloje) A. K. ekvivalentine natūra perduotas nuosavybėn neatlygintinai lygiavertis 1,65 ha žemės sklypas Pakalnės kaime, Šilutės rajone; Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos 1996 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 2664 pretendentei (trečiajam asmeniui byloje) V. S. natūra buvusioje vietoje grąžintas 1,65 ha dydžio žemės sklypas (prie išlikusios žemės savininko A. F. sodybos Kalniškės kaime); Klaipėdos apskrities viršininko administracijos 1998 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu Nr. 55/3950 pretendentei (trečiajam asmeniui byloje) K. R. L. nuosavybės teisės atkurtos už 1,65 ha dydžio žemės sklypą paskiriant kompensaciją. Tokiu būdu tretiesiems asmenims V. S., A. K., K. R. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės pagal 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo ir 1997 m. PNTAĮ nuostatas. Kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo sprendime, kitiems penkiems pretendentams A. F., T. R., N. A., J. Š., K. Č. nuosavybės teisės pagal 1991 m. birželio 18 Įstatymo 4 straipsnį nebuvo atkuriamos, nes prašymo pateikimo dieną šie pretendentai gyveno mieste ir papildomo prašymo dėl grįžimo ūkininkauti nepateikė. Įsigaliojus 1997 m. PNTAĮ jiems buvo tęsiamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas pagal įsigaliojusiame įstatyme numatytą teisinį reguliavimą. Penkiais KLAVA 2001 m. birželio 15 d. sprendimais K. Č., N. A., J. Š., A. F. ir T. R. bendrosios nuosavybės teise grąžinta natūra 4,38 ha žemės ir 1,92 ha miško (iš viso 6,3 ha) buvusioje žemės savininko A. F. žemėvaldoje, o KLAVA 2004 m. gegužės 26 d. sprendimais – grąžinta bendrosios nuosavybės teise 0,77 ha žemės sklypas kitoje vietoje (už buvusio savininko A. F. žemėvaldos ribų). Įvertinant faktą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tretiesiems asmenims V. S., A. K., K. R. L. tenkančią žemės dalį, taip pat į A. F., T. R., N. A., J. Š., K. Č. bendrosios nuosavybės teise grąžintą žemės sklypų plotą, matyti, kad nuosavybės teisė pretendentams buvo atkurta iš viso į 12,02 ha žemės ir miško. Reikšmingu laikytinas juridinis faktas, kad pretendentams atkurtos nuosavybės teisės į 9,60 ha žemės, esančios buvusio žemės savininko A. F. žemėvaldoje (neskaitant K. R. L. tenkančios žemės nuosavybės dalies, už kurią ji pasirinko kompensacijos gavimo būdą). Realiai ieškovams nuosavybės teisės dar neatkurtos į 1,16 ha buvusio savininko A. F. valdytos žemės iš turėto 13,1753 ha ploto. Likusios neatkurtos nuosavybės dalys penkiems ieškovams sudaro po 0,22-0,24 ha žemės kiekvienam.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo sprendime nurodyta, kad iškelti teisminį ginčą ieškovus paskatino nepasitenkinimas jiems bendrosios nuosavybės teise grąžintų žemės sklypų kokybe, KLAVA nenoras atkurti nuosavybės teises visa apimtimi buvusio savininko A. F. turėtos žemėvaldos ribose, bet suteikimas atskirų, komerciškai nepatrauklių sklypų, palyginus juos su atsakovų (gavusių žemės asmeniniam ūkiui) nuosavybės teise dabar valdomais žemės sklypais, kurie arba kurių dalis yra A. F. turėtoje žemėvaldoje. Pagal patikslintame ieškinyje išdėstytas aplinkybes ieškovai reikalavimus panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2001 m. birželio 15 d. ir 2004 m. gegužės 26 d. sprendimus grindė aplinkybėmis, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą jie nebuvo susipažinę su jį reglamentuojančiais teisės aktais, nebuvo informuojami apie galimybę ginčyti institucijų, vykdančių nuosavybės teisių atkūrimo procesą, sprendimus, be to, atsakovo KLAVA darbuotojai ieškovų atžvilgiu vartojo nuolatinį psichologinį spaudimą, įtikinėdami, jog pretendentams nepavyks atkurti iki nacionalizacijos A. F. turėtos nuosavybės teisės į žemę, nes tariamai jie neturi galimybių realizuoti savo teisių į šios nuosavybės teisės atkūrimą. Ieškovai esą neprieštaravo minėtiems KLAVA sprendimams, nes nežinojo apie jų neteisėtumą ir apie savo teises ginčyti tuos sprendimus.
Nustatyta, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į likusią buvusio savininko A. F. žemės nuosavybę buvusioje vietoje (savininko turėtos žemėvaldos ribose) tuo pagrindu, jog dalis savininkui priklausiusios žemės buvo paskirta asmeninio ūkio žemės naudmenoms ir yra naudojama ją gavusių asmenų. Remiantis byloje esančiais rašytiniais duomenimis, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad dar žymiai anksčiau iki ginčijamų sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo priėmimo ieškovai žinojo arba jiems turėjo būti žinoma, jog dalis A. F. turėtos žemės priklauso valstybės išperkamos žemės kategorijai, kadangi ji buvo suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui. Štai Vėžaičių apylinkės agrarinės reformos tarnybos pirmininko 1993 m. birželio 30 d. rašte, kuriuo atsakoma į Lietuvos Respublikos Seimo narės paklausimą, nurodyta, jog pagal Vėžaičių eksperimentinio ūkio preliminarinį žemėtvarkos projektą dalis A. F. turėtos žemės – apie 8 ha yra neprivatizuojamoje zonoje ir išdalinta vietos gyventojams kaip asmeninio naudojimo žemė (t. 1, b. l. 110); Valstybinės žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 1996 m. liepos 18 d. atsakyme J. Š. (raštas Nr. 1663-k-719/01), be kita ko, nurodoma, kad prie Minijos upės esantis miškas (2,50 ha) yra priskirtas Minijos upės apsauginei zonai ir įtrauktas į neprivatizuojamų miškų sąrašą pagal Valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planą, parengtą 1994 metais ir patvirtintą 1995-02-14, o apie 6,0 ha likusio žemės ploto yra naudojama Maciuičių gyvenvietės gyventojų asmeniniam ūkiui, todėl pagal 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo 12 straipsnį ši žemė yra išperkama valstybės ir savininkams negrąžinama (t. 1, b. l. 108-109). Remiantis šiais rašytiniais duomenimis teismui buvo pagrindas daryti išvadą, kad ieškovams dar 1993 m. birželio mėnesį, po to vėliau - 1996 m. liepos mėnesį buvo pranešta ir žinoma, kokiais teisės aktais vadovaujantis nėra galimybės jiems atkurti nuosavybės teisių natūra į visą buvusio savininko A. F. valdytą žemę buvusioje vietoje. Esant tokioms aplinkybėms sutikti su ieškovų teigimu, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą jie nebuvo susipažinę su jį reglamentuojančiais teisės aktais, nėra pagrindo. Kiekvienas asmuo turi domėtis savo teisėmis ir pareigomis, kurias jam suteikia arba uždeda įstatymai ir kiti teisės aktai. Įstatyme įtvirtintas vienas iš bendrųjų teisės principų, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas nėra pasiteisinimas (CK 1.6 str. nuostatos).
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (Vyriausybės 2000 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 330 redakcija, galiojusi iki 2001-11-17) 16 punkte buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės į kaimo vietovėje esančią žemę piliečiams atkuriamos grąžinant ją natūra, išskyrus žemę, priskirtą valstybės išperkamai žemei. Jeigu žemės sklypas grąžinamas bendrosios nuosavybės teise, žemės reformos žemėtvarkos projekte žymimas ir vietovėje ženklinamas visas savininko turėtas (grąžintinas natūra) žemės sklypas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės. Nuosavybės teisės į žemę natūra atkuriamos pažymėjus grąžinamo žemės sklypo ribas žemės reformos žemėtvarkos projekte ir paženklinus jį vietovėje. Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tvarka reglamentuota Žemės reformos įstatyme, o detalizuota ir konkretizuota Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 įsakymu Nr. 207 (aktuali redakcija nuo 2002-10-05) patvirtintoje Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo ir įgyvendinimo metodikoje (toliau - Metodika). Įvertinusi byloje esančių rašytinių įrodymų turinį teisėjų kolegija daro išvadą, kad sprendžiant nuosavybės teisių į buvusio savininko A. F. žemės nuosavybę atkūrimo ieškovams klausimus, juos įgaliotos spręsti valstybės institucijos iš esmės laikėsi teisės aktų reikalavimų ir nepažeidė nuosavybės atkūrimo proceso teisinio reglamentavimo procedūrų. Kaip jau minėta, pagal 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo Nr. I-1454 (galiojo iki 1997-07-09) 12 straipsnį prie valstybės išperkamos žemės buvo priskiriama žemė, pagal galiojusius įstatymus suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui. Tokia nuostata išliko ir vėliau priimtame 1997 m. PNTAĮ (dabar - 12 str. 1 d. 7 p.). Žemės reformos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 1997-07-23 iki 2000-07-12) 10 straipsnio 1 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad vykdant žemės reformą, perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiai naudojamiems (padidinti iki 30 procentų) kaimo vietovėje esantys žemės sklypai piliečiams, sutinkantiems palaisvinti asmeniniam ūkiui ar valstiečio ūkiui naudojamą žemę, kurią pageidauja susigrąžinti natūra jos savininkai. Šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad asmeninio ūkio žemės sklypų ribos formuojamos naujai rengiamuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose pagal žemėnaudų projektavimui nustatytus reikalavimus ir aptariamos asmeninio ūkio žemės naudotojų bei kitų suinteresuotų piliečių susirinkimuose. Sprendžiant dėl galimybių ieškovams grąžinti žemę buvusioje žemėvaldoje, kurios dalis užimta asmeninio ūkio žeme, nuosavybės atkūrimo reikalus tvarkyti įgaliotos institucijos (jų darbuotojai) ėmėsi teisės aktuose numatytų veiksmų išaiškinant pretendentų ir asmeninio ūkio žemės naudotojų interesus ir jų suderinamumo problemą. 2000 m. balandžio 20 d. buvo sušauktas Klaipėdos rajono Vėžaičių kadastrinės vietovės pretendentų, pareiškusių prašymus atgauti žemę natūra, ir ant tos žemės esančių asmeninio ūkio žemės naudotojų susirinkimas, kuriame buvo svarstomas Vėžaičių kadastrinės vietovės žemėtvarkos projekte numatomas asmeninio ūkio žemės sklypų išdėstymo pakeitimas – iškėlimas į laisvus plotus, kad būtų galima grąžinti žemę pretendentams. Svarstymo rezultatai užfiksuoti susirinkimo protokole (t. 1, b. l. 111). 2000 m. birželio 21 d. posėdyje įvyko Klaipėdos rajono Vėžaičių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto viešo svarstymo rezultatų aptarimas (t. 3, b. l. 40-43). Jo metu buvo paaiškinta, kad pretendentams (šios bylos ieškovams) priklauso grąžinti 8,23 ha, yra suprojektuota natūra 6,10 ha. Žemėtvarkos projekto autorius pranešė, kad atlaisvinti natūra daugiau žemės nėra galimybės, nes likusiame 2,13 ha žemės plote yra asmeninio ūkio sklypai, kuriais naudojasi kiti piliečiai. Protokole užfiksuotas posėdyje kalbėjusios vienos iš pretendentų J. R. paaiškinimas dėl pretendentų ketinimo kreiptis į teismą, kad asmeninio ūkio naudotojus iškeldintų prievarta, o suprojektuotą natūra 6,10 ha žemės sklypą ji prašė paženklinti. Posėdyje buvo nutarta pretendentams atlaisvintą ir suprojektuotą žemės sklypą - 6,10 ha paženklinti patvirtinus Vėžaičių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Išdėstytos aplinkybės paneigia ieškovų teiginius apie tai, kad vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą jie nebuvo supažindinami su jį reglamentuojančiais teisės aktais, kad jiems nebuvo suteikiama informacija apie nuosavybės atkūrimo galimybes ir jos praktinio įgyvendinimo problemas, kad jų atžvilgiu buvo naudojamas neteisėtas psichologinis spaudimas, kad pretendentai nežinojo apie teisę ginčyti sprendimus, susijusius su nuosavybės teisių jiems atkūrimu. Ginčijamais KLAVA 2001 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. 1502 ir tos pačios dienos KLAVA sprendimais (Nr. 55/7311, Nr. 55/7312, Nr. 55/7313, Nr. 55/7314, Nr. 55/7315) ieškovams bendrosios nuosavybė teise buvo atkurta nuosavybė į 6,30 ha plotą žemės ir miško (atitinkamai 4,38 ha žemės ir 1,92 ha miško) buvusios savininko A. F. žemėvaldos ribose. Nuosavybės teisės į žemės ir miško sklypą ieškovams atkurtos pagal žemės reformos žemėtvarkos projekte numatytas grąžinamo žemės sklypo ribas ir paženklinus jį vietovėje. Aukščiau jau pažymėta, kad paženklinti suprojektuotą grąžinimui sklypą pageidavo ir patys pretendentai. Grąžintinas žemės sklypas suformuotas KLAVA 2000 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 1583, kuriuo buvo patvirtintas Klaipėdos rajono Vėžaičių seniūnijos Vėžaičių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas ir jame suformuotų žemės sklypų ribos (tam tarpe – perduodamų neatlygintinai lygiaverčių turėtiesiems žemės sklypų asmenims, kai jų norima susigrąžinti žemė patenka į asmeniniam ūkio skirtą teritoriją; perduodamų nuosavybėn neatlygintinai arba parduodamų įstatymų nustatyta tvarka, suteiktų asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribos), pagrindu (t. 3, b. l. 59-60). Ieškovų reikalavimas panaikinti KLAVA 2001 m. birželio 15 d. įsakymą ir sprendimus laikytinas teisiškai nepagrįstu, nes šiais administraciniais aktais nuosavybės teisės į žemės sklypą ieškovams buvo atkurtos natūra, t. y. sklypas suformuotas ir grąžintas buvusio savininko turėtoje žemėvaldoje, kaip to ir pageidavo pretendentai.
Ginčijamais KLAVA 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu ir sprendimais ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise atkurta nuosavybė į 0,77 ha ploto žemės sklypus, suprojektuotus kitoje vietoje, t. y. ne buvusio savininko žemėvaldos ribose. Iš pridedamo prie sprendimų žemės sklypo plano matyti, kad suteikiamų žemės sklypų ribos atitinka Vėžaičių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame KLAVA 2004 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 13.3-234, suprojektuotas ribas (t. 1, b. l. 135-136). Žemės reformos įstatymo 20 straipsnyje numatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektai svarstomi ir derinami pagal Teritorijų planavimo įstatymą ir žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metodikos nustatyta tvarka. Suderintus žemės reformos žemėtvarkos projektus tvirtina apskrities viršininkas. Rengiant Vėžaičių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, ieškovai (išskyrus J. Š.) sutiko, kad jiems grąžinamos žemės sklypai būtų suprojektuoti laisvoje valstybinio fondo žemėje pagal Vėžaičių-Žadeikių kelią. Šią aplinkybę patvirtina 2005 m. rengto žemėtvarkos projekto papildymo svarstymo su pretendentais gauti žemę žiniaraštis Nr. 3 (pasirašytas pretendentų, išskyrus J. Š.), taip pat Klaipėdos rajono Vėžaičių seniūnijos žemėtvarkos skyriaus posėdžio, įvykusio 2005-02-14, protokolas Nr. 3., kuriame fiksuotas išvadų dėl žemės sklypo pasirinkimo iš laisvos valstybinio fondo žemės svarstymas. Pretendentai (šios bylos ieškovai), išskyrus J. Š., sutiko su pasiūlymu pasirinkti iš laisvos valstybinio fondo žemės sklypą Nr. 14 (dalį) palei Žadeikių – Vėžaičių kelią, Pajuodupio kaime (t. 3, b. l. 44-46, 47). Žemės ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos (nauja redakcija nuo 2002-10-05) 40 punkte nustatyta, kad kai piliečiai, su kuriais derinami suprojektuoti žemės sklypai, nesutinka su suprojektuotų žemės sklypų vieta ir ribomis, jie per 15 darbo dienų nuo projekto derinimo savo nesutikimą bei pretenzijas raštu pateikia žemėtvarkos skyriui, kuris privalo per 15 darbo dienų nuo pretenzijų pateikimo jas išnagrinėti. Žemėtvarkos skyrius ginčą nagrinėja kartu su žemėtvarkos projektą rengiančiu autoriumi ir priima sprendimą, kuris įforminamas protokolu. Jeigu nustatoma, kad pretendentų pretenzijos pagrįstos, žemėtvarkos skyrius įpareigoja autorių per 15 darbo dienų patikslinti žemės reformos žemėtvarkos projektą. Nustačius, kad žemės sklypai suprojektuoti vadovaujantis metodiniais žemės sklypų ir žemėnaudų formavimo reikalavimais, priimamas sprendimas pritarti suprojektuotam žemės sklypų išdėstymui ir sklypų riboms. Pretendentams nesutinkant su žemėtvarkos skyriaus sprendimu, ginčą apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento teikimu nagrinėja ir sprendimą priima apskrities viršininkas.
Vėžaičių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymas buvo patvirtintas KLAVA 2005 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 13.6-3997. Jo priede išdėstytas sąrašas asmenų, kuriems perduodami sklypai nuosavybėn, tarp jų - keturiems šios bylos ieškovams po 0,21 ir 0,22 ha (t. 3, b. l. 56-58). Taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 55/13685 ieškovei N. A. grąžinta natūra nuosavybės teisė į 0,21 ha ploto žemės sklypą, esantį Pajuodupio kaime, Vėžaičių seniūnijoje, Klaipėdos rajone. Ieškovė N. A. 2005 m. rugsėjo 14 d. pasirašė žemės sklypų ribų paženklinimo–parodymo aktą (t. 3, b. l 99–103).
Aukščiau paminėti dokumentai įrodo, kad ieškovams vėliausiai 2005 m. vasario 14 d. buvo žinoma, jog nuosavybės teisė į dalį savininko turėtos žemės jiems bus atkuriama kitoje vietoje, su kuo jie sutiko (išskyrus J. Š.). Pretendentė J. Š., nors ir nesutikdama su parengtu žemėtvarkos projektu (papildymu), savo nesutikimo minėtos Metodikos 40 punkte nustatyta tvarka neskundė, pretenzijų raštu nepareiškė, ieškovai KLAVA įsakymu patvirtinto žemės reformos žemėtvarkos projekto neginčija, todėl jų ieškinio reikalavimai dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais atmestini, nes ginčijami administraciniai aktai priimti pagal nustatyta tvarka patvirtintą žemės reformos žemėtvarkos projektą ir jo pagrindu.
Ieškovų apeliaciniame skunde pažymima, kad jų pasirašytas sutikimas pasirinkti žemę iš laisvos valstybinio fondo žemės nebuvo jų tikros ir laisvos valios išraiška, kad jų valios trūkumą nulėmė KLAVA darbuotojų daryto psichologinio spaudimo įtaka. Ši aplinkybė neįrodyta. Ieškovai nepateikė įrodymų apie jiems darytą psichologinį ar kitokį neteisėtą spaudimą, neatskleidė jo turinio, jį vartojusių asmenų, todėl pripažinti, kad ieškovų sutikimas atkurti nuosavybės teises į žemę kitoje vietoje esą neatitiko jų tikrosios valios ir buvo išgautas psichologinio spaudimo įtakoje, nėra pagrindo.
Esant tokiems įrodymams pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pagal ieškovų nurodytas faktines bylos aplinkybes nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimų dėl ginčijamų KLAVA įsakymų ir sprendimų, kurių pagrindu ieškovams buvo atkuriamos nuosavybės teisės į dalį A. F. turėtos žemės nuosavybės, panaikinimo.
PNTAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. KLAVA 2001 m. birželio 15 d. priimtais aktais ieškovams atkurtos nuosavybės teises į dalį turėtos žemės buvusioje savininko A. F. žemėvaldoje, kaip ir pageidavo pretendentai, todėl reikalavimas panaikinti šiuos individualius administracinius aktus yra akivaizdžiai nepagrįstas. KLAVA 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu ir sprendimais ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise perduoti 0,77 ha ploto žemės sklypai, suprojektuoti ne buvusio savininko žemėvaldos ribose. Ieškinio reikalavimas panaikinti visus KLAVA aktus dėl ieškovų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, pareikštas 2007 m. sausio 25 d. (t. 1, b. l. 105-107). Kaip jau minėta, ieškovai vėliausiai 2005 m. vasario 14 d. turėjo aiškiai žinoti, kad likusi žemės dalis nebus grąžinama natūra turėtoje vietoje, nes ji suteikta nuosavybėn ar paskirta naudotis kitiems asmenims, todėl reikalavimams dėl administracinių teisės aktų (KLAVA sprendimų) pripažinimo negaliojančiais (panaikinimo) taikytina ieškinio senatis, numatyta specialiame nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiame teisės akte – PNTAĮ, kurio 19 straipsnyje įtvirtintas sutrumpintas terminas skundams dėl sprendimų nuosavybės teisių atkūrimo klausimais paduoti. Jis prilyginamas kituose įstatymuose nustatytam senaties terminui atskirų rūšių reikalavimams pareikšti (CK 1.125 str. 2 d.). Ieškovų reikalavimas dėl išvardintų KLAVA sprendimų, priimtų nuosavybės teisių atkūrimo jiems reikalu, panaikinimo teisme pareikštas žymiai praleidus įstatyme nustatytą sprendimų apskundimo terminą. Ieškovų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, kad byloje sprendžiant senaties taikymo klausimą reikia vadovautis CK ketvirtosios knygos normomis, reguliuojančiomis turto išreikalavimą iš neteisėto valdymo, nepriimtini. Skundams dėl įgaliotų institucijų sprendimų, kuriais pagal specialų teisinį reglamentavimą yra išsprendžiami nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimai, paduoti taikytinas PNTAĮ 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas senaties terminas. Jo praleidimas yra savarankiškas pagrindas reikalavimui atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Svarbių priežasčių ir jas patvirtinančių įrodymų, dėl kurių praleistas senaties terminas ginčyti KLAVA 2001 m. birželio 15 d. ir 2004 m. gegužės 26 d. sprendimus (įsakymus) galėtų būti atnaujintas, nenustatyta.
Dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui ir jos priskyrimo valstybės išperkamai žemei
Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra. Tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių, vertintinų kaip visuomenės poreikis vykdant žemės reformą, negalima grąžinti žemės natūra, ji iš buvusio savininko gali būti išperkama. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė valstybės įgaliotų institucijų teisę priimti sprendimą buvusiems savininkams negrąžinti išlikusios žemės, jeigu yra atitinkamos įstatymų nustatytos sąlygos. 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo 12 straipsnyje buvo nustatyta, kad žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, iš buvusių savininkų išperkama. Analogiška įstatyminė nuostata įtvirtinta ir dabar galiojančios PNTAĮ redakcijos 12 straipsnio 1 dalies 7 punkte, kuriame nurodoma, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarime pažymėta, kad sprendžiant žemės grąžinimo buvusiems savininkams problemą, neišvengiamai susiduriama su suformuota ekonominių-socialinių santykių sistema ir konkrečiai – su faktine žemėnauda. Dėl to neįmanoma ignoruoti valstybės teisės reguliuoti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas taip, kad būtų maksimaliai suderinti buvusių savininkų ir jų žemės, suteiktos asmeniniam ūkiui, dabartinių naudotojų interesai. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad vertinant šią problemą, atsižvelgtina ir į Lietuvos valstybės teisės tradicijas, į tai, kad visose Lietuvos valstybės konstitucijose buvo pabrėžiama, jog turtas ir ypač žemė turi ir socialinę funkciją. Neišperkant žemės iš buvusių savininkų, nebūtų įmanoma aprūpinti žeme asmenų, naudojančių ir dirbančių ją, o tai kliudytų vykdyti žemės reformą. Tokią išperkamą žemę valstybė turi naudoti pagal paskirtį – parduoti ją jos naudotojams arba, kai naudotojai nepareiškia noro įsigyti jos privatinėn nuosavybėn, garantuoti jiems suteiktos žemės neterminuotą naudojimą. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas 1995 m. kovo 8 d. nutarime padarė išvadą, jog įstatymo nuostata, kad yra išperkama žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Klausimas, kurio asmens – pretenduojančio atkurti nuosavybės teisę į žemę ar turinčio asmeninio ūkio žemę - interesai turi būti prioritetiškai ginami, priklauso nuo žemės sklypo asmeniniam ūkiui suteikimo teisėtumo. Jeigu asmeniui, kuris turėjo teisę gauti žemės sklypą asmeniniam ūkiui, žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, tai tokio asmens nuosavybės teisė negali būti ginama prioritetiškai, o prioritetiškai būtina ginti asmens, pretenduojančio atkurti nuosavybės teisę į tą žemę, interesus.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ nustatyta, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai, kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Šie žemės sklypai galėjo būti skiriami daugiausia prie kaimo gyvenviečių bei vienkiemių, į jų plotą neįskaitant pastatų ir kiemo užimtos žemės. Sklypai asmeniniam ūkiui buvo skiriami apylinkių tarybų sprendimais (Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintos Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos 2 p., Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 4 p., 5 p., 9 p.). Prie bylos pridėtame Klaipėdos rajono Vėžaičių apylinkės tarybos 1991 m. sesijų protokolų ir sprendimų aplanke yra šios tarybos 1991 m. vasario 28 d. sesijos protokolas, kuriame nurodoma, kad buvo svarstytas klausimas dėl žemės sklypų suteikimo asmeniniam ūkiui Vėžaičių apylinkės teritorijoje. Nuspręsta tvirtinti sodybinės žemės išskyrimą asmeniniam ūkiui (apylinkės teritorijos kolūkiuose ir Vėžaičių eksperimentiniame ūkyje) pagal pateiktą gyventojų sąrašą. Prie sesijos protokolo pridėti gyventojų, 1991 metais pareiškusių norą gauti sodybinės žemės, sąrašai. Iš jų matyti, kad 1991 metais apylinkės tarybos sprendimu Kalniškių kaimo teritorijoje žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikiama ir šios bylos atsakovams R. L., I. J., R. K., S. J., A. P.. Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo Vėžaičių apylinkės gyventojams klausimas buvo svarstomas ir Vėžaičių apylinkės tarybos 1994 m. sausio 20 d. sesijoje (prie bylos pridėtas Klaipėdos rajono Vėžaičių apylinkės tarybos 1994 m. sesijų protokolų ir sprendimų aplankas). Joje priimtas sprendimas suteikti apylinkės gyventojams ir darbuotojams nuo 1994 m. žemę asmeniniam ūkiui, nurodant, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui matuojami ir dokumentacija ruošiama žemės naudotojų lėšomis. Iš pridedamų žemės naudotojų sąrašų matyti, jog žemės asmeniniam ūkiui Kalniškių kaime buvo suteikiama ir atsakovams R. L., I. J., R. K., S. J., A. P., S. K., J. M.. Iš byloje pateiktos KLAVA Žemės tvarkymo departamento Klaipėdos rajono žemėtvarkos skyriaus informacijos (2007-11-19 ir 2007-12-11 raštai – t. 3, b. l. 83-84 ir 121-133) matyti, kad apylinkės tarybos sprendimų pagrindu paskyrus žemę asmeninio ūkio naudotojams pagal suformuotas žemės naudmenas į buvusią savininko A. F. žemėvaldą patenka atsakovams paskirtos asmeniniam ūkiui žemės dalys: I. J. – 0,99 ha sklypas Nr. 99 ir 0,32 ha dalis iš 0,44 ha sklypo Nr. 54; R. L. – 1,14 ha sklypas; S. J. – 0,20 ha dalis iš sklypo, kurio dydis 2,03 ha; R. K. – 0,28 ha dalis iš 2,01 ha sklypo; S. K. – 0,07 ha dalis iš bendro 0,30 ha sklypo; A. P. – 0,14 ha ir bei 0,15 ha sklypai.
Žemės reformos įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (1993-07-15 įstatymo Nr. I-230 redakcija, galiojusi iki 1994-05-06) buvo nustatyta, kad vykdant žemės reformą, žemės ūkio paskirties žemė įsigyjama pagal suprojektuotas žemėnaudas laikantis šiame straipsnyje numatytos pretendentų įsigyti žemę eilės, pagal kurią pirmoje eilėje buvo nurodyti asmenys, turintys teisę įsigyti žemę asmeniniam ūkiui. Antrąja eile įsigyti žemės ūkio paskirties žemės galėjo kaime gyvenantys asmenys, susigrąžinantys toje vietovėje esančią žemę natūra, o ketvirtąja eile - kiti asmenys, susigrąžinantys žemę natūra. Tokiu būdu darytina išvada, kad pradiniame žemės reformos vykdymo etape žemė asmeniniam ūkiui Vėžaičių apylinkės tarybos 1991 m. vasario 28 d. ir 1994 m. sausio 20 d. sprendimų pagrindu galėjo būti įgyjama pirmąja eile. Padarius tokią išvadą, negalima sutikti su ieškinyje nurodyta aplinkybe, kad žemės asmeniniam ūkiui suteikimo atsakovams laikotarpiu buvo pažeistas Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje numatytas žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo eiliškumas. Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 2 punktu buvo pavesta rajonų savivaldybėms ir apylinkių agrarinės reformos tarnyboms organizuoti žemės sklypų asmeniniam ūkiui ženklinimą, reikiamų dokumentų parengimą ir iki 1994 m. liepos 1 d. užbaigti šių sklypų matavimą. Šios tvarkos 16 punkte buvo nustatyta, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui prie gyvenviečių matuojami žemėje, kuri pagal nustatytąja tvarka apsvarstytus žemės reformos žemėtvarkos projektus numatyta naudoti asmeniniam ūkiui. Duomenų, kad Vėžaičių apylinkės kadastrinėje vietovėje šie darbai (žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo, ženklinimo ir reikiamų dokumentų parengimo) nebuvo laiku atlikti, nėra. Pagal Žemės reformos įstatymą žemės, miškų ir vandens telkinių sugrąžinimo natūra, perdavimo ar suteikimo neatlygintinai, taip pat pardavimo eiliškumas buvo iš esmės pakeistas įsigaliojus šio įstatymo 10 straipsnio redakcijai pagal 1997 m. liepos 2 d. įstatymą Nr. VIII-370, kada prioritetas buvo nustatytas žemės sugrąžinimui savininkams natūra. Tačiau nėra duomenų, patvirtinančių aplinkybes, kad atsakovams suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai, kurių dalis patenka į buvusio savininko A. F. turėtą žemę, iki to momento būtų buvę dar nepamatuoti konkrečioje vietovėje, nepaženklinti ir faktiškai nenaudojami juos gavusių asmenų, įskaitant ir šios bylos atsakovus R. L., I. J., R. K., St. J., A. P., S. K.. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 1997-07-23) buvo nustatyta, kad piliečių asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir piliečių naudojama asmeniniam ūkiui iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos (2002-04-15 nutarimo Nr. 527 redakcija) 10 punkte taip pat buvo nurodyta, kad piliečių asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir piliečių naudojama asmeniniam ūkiui iki Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (1997 m. liepos 23 d.) dienos. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnyje (redakcija, įsigaliojusi nuo 1997-07-23) buvo nurodyta, kad asmeninio ūkio žemės sklypų ribos formuojamos naujai rengiamuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose pagal žemėnaudų projektavimui nustatytus reikalavimus ir aptariamos asmeninio ūkio žemės naudotojų bei kitų suinteresuotų piliečių susirinkimuose (2 dalis), asmeninio ūkio žemės sklypai paprastai projektuojami piliečių turėtoje žemėvaldoje, jeigu ši yra asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje (3 dalis). Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos (2002-04-15 nutarimo Nr. 527 redakcija) 11 punkte nurodyta, kad apskričių viršininkų paskirti jų administracijų darbuotojai kartu su savivaldybių seniūnais ir projektų autoriais patikrina, ar nepažeisti įstatymai suteikiant piliečiams asmeninio ūkio žemę teritorijose prie kaimo gyvenamųjų vietovių, kuriose asmeninio ūkio žemės sklypai nesuformuoti parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose, taip pat kasmet iki gegužės 31 d. nustato, kurie piliečiai nenaudojo jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį (yra išvykę gyventi į kitą vietovę, ir ši žemė yra apleista ir nedirbama). Žemėtvarkos skyriai sudaro šių piliečių sąrašus, kuriuose nurodoma piliečio vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, apylinkės tarybos sprendimo ar apskrities valdytojo įsakymo, kuriuo suteikta žemė asmeniniam ūkiui, data ir numeris, žemės ūkio naudmenų plotas. Taip pat nurodoma, kurie teisės aktai buvo pažeisti, apleistos ir nenaudojamos žemės sklypų plotas ir jų vieta. Byloje nėra duomenų apie nustatytus įstatymo pažeidimus suteikiant asmeninio ūkio žemę atsakovams R. L., I. J., R. K., S. J., A. P., S. K., J. M., ar konstatuota faktų, kad šie asmenys iki asmeninio ūkio žemės jiems perdavimo nuosavybėn neatlygintinai arba jos pardavimo nenaudojo suteiktos asmeninio ūkio žemės pagal paskirtį (buvo išvykę gyventi į kitą vietovę, apleidę žemę ir jos nedirbę). Nenustačius, kad asmeninio ūkio žemė (kurios dalis patenka į A. F. turėtos žemėvaldos ribas) atsakovams R. L., I. J., R. K., S. J., A. P., S. K., J. M. buvo suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat nenustačius, kad šie fiziniai asmenys nenaudojo jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, darytina išvada, kad atsakovams suteikta asmeninio ūkio žemė nebuvo netekusi valstybės išperkamos žemės teisinio statuso (1991 m. birželio 18 d. Įstatymo 12 str. 3 p., PNTAĮ 12 str. 1 d. 7 p.), be to, ši žemė galėjo būti atsakovams perduodama (suteikiama) nuosavybėn neatlygintinai arba parduodama teisės aktų nustatyta tvarka (atitinkamo laikotarpio redakcijų Žemės reformos įstatymo 15 str. 8 d., 15 str. 12 d. nuostatos).
Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje (1995-11-30 įstatymo Nr. I-1112 redakcija) buvo nustatyta, kad asmeninio ūkio žemės naudotojai gali šią žemę įsigyti privatinėn nuosavybėn, jei jos sklypai įtraukiami į susigrąžinamą natūra arba ekvivalentine natūra žemės plotą. Ginčijamais KLAVA 1996 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 1137 ir sprendimu Nr. 55-3015 atkuriant žemės nuosavybės teises ekvivalentine natūra atsakovui S. J. perduota nuosavybėn 2,03 ha žemės, suteiktos asmeniniam ūkiui (t. 1, b. l. 22-25). Iš ginčijamo 1996 m. spalio 30 d. KLAVA įsakymo turinio matyti, kad jis priimtas vadovaujantis Klaipėdos rajono žemės reformos žemėtvarkos preliminariais projektais, KLAVA sprendimo 9 punkte nurodytas priedas dėl S. J. perduodamo nuosavybėn asmeninio ūkio žemės sklypo sudaryto plano.
Ginčijamais KLAVA 2001 m. gruodžio 21 d. bei 2002 m. balandžio 10 d. įsakymais ir sprendimais (t. 1, b. l. 12-15 ir 16-18) atkurtos nuosavybės teisės atsakovėms I. J. ir R. K., perduodant neatlygintinai žemę, joms suteiktą asmeniniam ūkiui. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje (2001-08-03 įstatymo Nr. IX-496 redakcija) buvo nustatyta, kad į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei nustatyta tvarka skirtas ir naudojamas piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypas. Ginčijami įsakymai ir sprendimai dėl žemės perdavimo neatlygintinai atsakovėms I. J. ir R. K. priimti remiantis KLAVA įsakymais patvirtintais žemės reformos žemėtvarkos projektais (Žemės reformos įstatymo 15 str. 2 ir 3 d. reikalavimai).
Ginčijama 2003 m. sausio 27 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Klaipėdos apskrities viršininko administracija pardavė atsakovui R. L. 1,14 ha žemės sklypą, šiam suteiktą asmeniniam ūkiui (t. 1, b. l. 19-21). Sutarties sudarymo pagrindas – KLAVA 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. 3400, kuriuo nuspręsta parduoti asmeniniam ūkiui naudojamus žemės sklypus, įskaitant ir atsakovo R. L. naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą Kalniškės kaime (t. 3, b. l. 52-54). Pažymėtina, kad žemės pardavimo atsakovui R. L. teisinis pagrindas – KLAVA 2002 m. lapkričio 20 d. sprendimas Nr. 3400 (t. 3, b. l. 52-54) šioje byloje neginčijamas (nėra reikalavimo panaikinti įsakymą, kiek tai susiję su žemės pardavimu atsakovui R. L.). Įsakymas dėl asmeniniam ūkiui suteiktos žemės pardavimo R. L. priimtas vadovaujantis KLAVA įsakymais patvirtintais žemės reformos žemėtvarkos projektais. Šie įsakymai taip pat neginčijami.
Ginčijamu Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. 136-4544 įsakyta parduoti naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus piliečiams, tarp jų atsakovams A. P. – 0,70 ha ploto ir S. K. – 0,33 ha ploto žemės sklypus, esančius Kalniškės kaime (t. 1, b. l. 26 –27). 2005 m. balandžio 4 d. buvo patvirtintos valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias KLAVA pardavė A. P. 0,1400 ha ir 0,1500 ha žemės sklypus, esančius Kalniškės kaime ir suteiktus asmeniniam ūkiui (t. 3, b. l. 85–90). Dar Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 18 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ buvo leista pirkti iš valstybės asmeniniam ūkiui naudojamą žemę piliečių pageidavimu ne aukciono tvarka (1 p.) ir nustatyta, kad piliečiams parduodami jų naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai, suteikti apylinkės tarybos sprendimu iki 1994 m. liepos 1 dienos (2.1 p.). Kaip jau nurodyta, byloje pateikti Vėžaičių apylinkės tarybos 1991 m. vasario 28 d. ir 1994 m. sausio 20 d. sprendimai dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įskaitant tokios žemės suteikimą ir daliai atsakovų. Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos (2002-04-15 nutarimo Nr. 527 redakcija, galiojusi nuo 2002-04-20) 13 punkte buvo nurodyta, kad piliečiams asmeniniam ūkiui suteikti žemės sklypai privatizuojami, apskrities viršininkui patvirtinus parengtus asmeniniam ūkiui skirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokie sklypai gali būti įsigyjami nuosavybėn grąžinant juos natūra; perduodant nuosavybėn neatlygintinai; parduodant žemės sklypus (Tvarkos 14.1. 14.2. 14.3. p.). Kaip jau nurodyta, ieškovų ginčijami KLAVA aktai dėl asmeninio ūkio žemės sklypų perdavimo nuosavybėn neatlygintinai arba pardavimo buvo priimti parengtų asmeniniam ūkiui skirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektų pagrindu. Galimybė valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įsigyti nuosavybėn žemės ūkio paskirties žemės sklypus, įstatymų nustatyta tvarka suteiktus ir naudojamus asmeniniam ūkiui, teisiškai sureguliuota ir Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintoje Valstybinės žemės sklypų pardavimo žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkoje (1.1 p.)
Teisėjų kolegijai, kaip ir pirmosios instancijos teismui, nustačius, kad atsakovams R. L., I. J., R. K., S. J., A. P., S. K. žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta nepažeidus galiojusių įstatymų, nesant nustatyta tvarka patvirtintų duomenų, jog šie asmenys apskritai nenaudojo jiems suteiktos žemės, darytina išvada, kad šie asmeniniam ūkiui skirti valstybinės žemės sklypai (kurių dalis įeina ir į buvusio savininko A. F. turėtos žemėvaldos ribas) buvo privatizuoti (suteikti atsakovams nuosavybėn neatlygintinai arba parduoti) teisėtai. Esant tokiai išvadai nėra pagrindo konstatuoti, kad šiuo atveju turėtų būti prioritetiškai ginami ieškovų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. F. turėtą žemę, interesai, bet ne asmenų, kuriems galiojusių įstatymų nustatyta tvarka buvo suteikti žemės sklypai asmeniniam ūkiui, teisėti interesai.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl ginčijamų KLAVA individualaus pobūdžio administracinių aktų panaikinimo ir valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis (panaikinimo) pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais paskesnius sandorius (pirkimo-pardavimo bei dovanojimo sutartis), kuriais, įgyvendindami disponavimo teisę, asmeniniam ūkiui skirtos žemės sklypus įsigiję nuosavybėn asmenys perleido juos ar jų dalį tretiesiems asmenims, yra išvestiniai iš aukščiau aptartų ieškinio reikalavimų dėl KLAVA aktų ir valstybinės žemės sklypų perleidimo sandorių panaikinimo. Atmetus kaip nepagrįstus pastaruosius ieškinio reikalavimus, teisingai atmesti ir kiti išvestinio pobūdžio reikalavimai pripažinti negaliojančiomis (panaikinti) privačios žemės pirkimo-pardavimo ir dovanojimo sutartis bei taikyti restituciją, kadangi ginčijamų sutarčių šalys - žemės pardavėjai ir/arba dovanotojai buvo teisėti parduodamų ar dovanojamų žemės sklypų įgijėjai (savininkai), todėl turėjo įstatyminę teisę perduoti savo nuosavybę kitiems asmenims.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdamas ieškinį pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą teisingai, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas.
Į bylą pateikti mokėjimo dokumentai, patvirtinantys, kad vienuolika atsakovų turėjo po 300 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Atmetant ieškovų apeliacinį skundą, atsakovai turi teisę į šių išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, taip pat įvertinant advokato darbo ir laiko sąnaudas apeliaciniame bylos procese (bendro atsiliepimo į apeliacinį skundą visų atstovaujamųjų vardu surašymas, atvykimas ir trumpas dalyvavimas viename apeliacinės instancijos teismo posėdyje), bus teisinga ir sąžininga priteisti atsakovams dalį turėtų advokato teisinės pagalbos išlaidų – po 200 Lt kiekvienam (CPK 98 str. 2 ir 3 d., Rekomendacijų 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovams A. P., R. K., I. J., J. M., R. K., R. L., R. L., J. L., A. K., O. K., E. L. iš ieškovų A. F., A. R., N. A., J. Š., K. Č. po 200 Lt kiekvienam išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.
Panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. kovo 22 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašus viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.