Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Pranas Šimkus Baudžiamoji byla Nr. 1A-725-185-2013

Teisėjas Donatas Jatužis Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00057-2013-3

Procesinio dokumento kategorija 2.4; 2.4.6.3.2.

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2013 m. spalio 31 d.

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 294 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmė.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir G. V., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

E. V. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su G. V. bei asmeniu, kuris neturi amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, 2013 m. sausio 28 d., apie 23.00 val., Kaubariškio k., Karsakiškio sen., Panevėžio r., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį R. R., gim. (duomenys neskelbtini), savavališkai vykdė pripažįstamą G. V. tikrą teisę, t.y., E. V. drauge su bendrininkais G. V. bei asmeniu, kuris neturi amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, atvykęs į R. R. namų kiemą, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo reikalavo grąžinti 50 Lt už pasiskolintą iš G. V. ir prarastą mobilųjį telefoną „Motorola“, sudavė kumščiu nukentėjusiajam R. R. vieną smūgį į smakrą, po to drauge su bendrininkais apgaule pasiūlęs R. R. pasivažinėti, įviliojo nukentėjusįjį į automobilį Mazda 626, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Automobilyje, asmeniui, kuris neturi amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, grasinant R. R. „apdaužyti, pamokyti nuvežus į mišką“, nuvežė nukentėjusįjį R. R. į miško aikštelę, esančią Paežerio miške, Kaubariškio k., Karsakiškio sen., Panevėžio r., kur visiems išlipus iš automobilio, E. V. liepė nukentėjusiajam gultis ant sniego. Nukentėjusiajam atsigulus, G. V. liepė asmeniui, kuris neturi amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, spirti nukentėjusiajam, kuris priėjęs spyrė koja vieną kartą nukentėjusiajam į nugarą. Po to, E. V. liepė nukentėjusiajam atsistoti, o šiam atsistojus, G. V. vėl liepė nukentėjusiajam gulti, o asmeniui, kuris neturi amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, duoti R. R. kumščiu į galvą, kuris priėjęs prie nukentėjusiojo, trenkė jam vieną kartą kumščiu į sprandą. Po to, E. V. vėl liepė nukentėjusiajam atsistoti, o G. V. gąsdino nukentėjusįjį, kad „ eina į automobilį pasiimti virvės rišti jį prie medžio“, tuo tarpu asmuo, kuris neturi amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, grasino nukentėjusiajam, kad jam reikės „parduoti namą, kad jis jiems neišsimokės“. G. V. rėkdamas, kad „užmuš“ nukentėjusįjį vėl liepė jam gultis, o šiam atsigulus spyrė koja nukentėjusiajam į nugarą, po ko, G. V. suėmė nukentėjusįjį už bluzono ir, jį purtydamas bei rėkdamas, kad „pririš už automobilio ir temps“, pakėlė nuo žemės. Tokiu būdu nukentėjusiajam dėl padaryto kaklo sumušimo – sveikata sutrikdyta nežymiai bei sukeltas fizinis skausmas.

Apeliantas pripažįsta, kad siekė padėti draugui G. V. išreikalauti iš R. R. jam padarytą žalą dėl prarasto telefono, tačiau tvirtina, kad smūgio į smakro sritį nesudavė. Nukentėjusiojo teiginio apie, neva, jo smūgiavimą į smakrą nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys: nei specialisto išvada, nei kito kaltinamojo ar liudytojų parodymai. Skunde neigiamas nuosprendžio teiginys, kad E. V. buvo „aktyvus ir agresyvus", nes nukentėjusiojo parodymais: „G. dar norėjo suduoti, tačiau E. neleido".

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai pripažino jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę - girtumą, kuris, neva, turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teigia buvęs negirtas, o duomenų, paneigiančių tokį teiginį byloje nėra. Todėl ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė iš nuosprendžio turi būti pašalinta kaip neįrodyta ir į tai turi būti atsižvelgta skiriant bausmę.

Apelianto manymu, teismo parinkta bausmės rūšis yra neadekvati padarytų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu apimčiai, nes tokia bausmė gali sukelti jam sunkias pasekmes. Yra jauno amžiaus žmogus, neturintis specialybės, besimokantis Panevėžio suaugusiųjų mokymosi centre, 11 klasėje. Susirado darbą ir dirba UAB „Norac" šaltkalviu. Atlikdamas 50 parų arešto bausmę, neteks darbo ir pajamų pragyvenimui. Praeityje teistas ar baustas administracine tvarka nebuvo. Mokymosi įstaigoje bei gyvenamojoje vietoje charakterizuojamas teigiamai. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis patvirtino, jog neleido jo atžvilgiu toliau smurtauti, bandė susitaikyti, tačiau tik dėl nukentėjusiojo patėvio to nepavyko padaryti. Skirtu areštu, kurio nėra galimybės atlikti savaitgaliais ar švenčių dienomis, apelianto manymu, iš esmės nukrypstama nuo bausmės individualizavimo principų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiojo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis E. V. neginčija savo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 str. 2 d., tačiau neigia tam tikras teismo nustatytas aplinkybes, t.y. tvirtina, kad nusikaltimo metu apsvaigęs nuo alkoholio nebuvo, smūgio nukentėjusiajam į smakro sritį nesudavė. Panaikinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir susiaurinus kaltinimo apimtį, apeliantas prašo švelninti bausmę. Tačiau šiuos apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje esantys įrodymai: R. R. viso proceso metu duoti nuoseklūs parodymai, kuriuos patvirtina liudytojo G. S. parodymai, iš dalies ir pačių nuteistųjų parodymai. Tuo tarpu E. V. parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, buvo nenuoseklūs ir, kaip nurodyta skundžiamame nuosprendyje, kito priklausomai nuo byloje surinktų įrodymų.

Nukentėjusysis, praėjus po įvykio kelioms valandoms, tyrėjai papasakojo, kad 2013 m. sausio 28 d. apie 23 val., jam būnant namuose, į kiemą atvažiavo E. V., G. V. ir J. Č.. Išėjus pakalbėti, E. V. priminė jo skolą G. V. už anksčiau jo duotą telefoną ir trenkė jam kumščių į smakrą (1 t., b.l. 26). Tas pačias aplinkybes nukentėjusysis pakartojo ir kitos apklausos metu, t.y. 2013-01-31 (1 t. b.l. 27-29), du kartus pakartojo teisiamojo posėdžio metu (1 t., b.l. 176 ir 178).

Aplinkybę, kad E. V., kaip ir kiti jo bendrininkai, buvo apsvaigęs nuo alkoholio, parodė nukentėjusysis R. R.. Atsakydamas į pirmininkaujančiojo klausimą, R. R. atsakė: „aš buvau labai išsigandęs, bijojau kaltinamųjų, jie buvo išgėrę – tai buvo matyti iš jų elgesio, kvapo“ (1 t., b.l. 177). Šią aplinkybę teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis pakartojo ir atsakydamas į gynėjos advokatės D. B. klausimą (1 t., b.l. 178). Nuteistojo girtumą paliudijo ir tiesiogiai su juo bendravęs liudytojas G. S., kuris viso proceso metu teigė, kad E. V. ir kiti bendrininkai buvo neblaivūs, nuo jų sklido alkoholio kvapas, neblaivumą išdavė jų judesiai ir kalba (1 t., b.l.31, 32-34, 181). Teisiamojo posėdžio metu ir pats nuteistasis E. V. prisipažino, kad tą vakarą buvo gėręs alaus (1 t., b.l. 183).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo R. R. ir liudytojo G. S. nuosekliais, nesikeičiančiais ir vienas kitą papildančiais parodymais. Nors R. R. vaikinus pažinojo, tačiau iki įvykio jie bendravo, susipykę nebuvo. Juos, kaip sūnaus draugus, pažinojo ir G. S., todėl šiems atidaręs duris, pranešė apie jų atvykimą R. R.. Pažymėtina, kad tiek nukentėjusysis R. R., tiek liudytojas G. S. buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Taigi, byloje nėra duomenų, kad šie asmenys siekia melagingai apkalbėti E. V.. Aplinkybių, kodėl nebūtų galima remtis šių asmenų parodymais, E. V. nenurodė ir apeliaciniame skunde.

Šiais motyvais kolegija atmeta E. V. apeliacinio skundo argumentus, kad jis smūgio nukentėjusiajam į smakro sritį nesudavė, nusikaltimo metu apsvaigęs nuo alkoholio nebuvo. Kaip žinia, girtumas mažina savikontrolės bei atsakomybės jausmą, didina agresiją ir, akivaizdu, kad tai turėjo įtakos smurtinio nusikaltimo padarymui. Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šią BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytą E. V. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir ją vertino skirdamas bausmę.

Bausmę E. V. teismas paskyrė pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

BK 294 straipsnio 2 dalies sankcija už savavaldžiavimą panaudojant psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiam numato areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų.

E. V. neteistas, todėl teismas, vadovaudamasis BK 55 straipsniu, už apysunkio nusikaltimo padarymą pagrįstai skyrė švelnesnę iš dviejų sankcijoje numatytų, su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, t.y. areštą.

Individualizuodamas arešto bausmę, teismas įvertino dvi BK 60 str. 1 d. 1 p. ir 9 p. numatytas atsakomybę sunkinančias (nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui) ir kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 d. E. V. padaryta tyčinė veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Teismas įvertino, tai, kad darant nusikalstamą veiką E. V. buvo aktyvus ir agresyvus, tačiau vėliau siekė susitaikyti su kaltinamuoju. Neteistas, administracine tvarka nebaustas (1 t., b.l. 69). Psichikos sveikatos centro apskaitoje neregistruotas (1 t., b.l. b.l. 57). Mokosi pagal bendrojo lavinimo suaugusiųjų vidurinio ugdymo programą Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre, kurio direktorius nuteistąjį charakterizavo teigiamai, kaip ramaus būdo, dėl elgesio problemų nekeliantis moksleivį (1 t., b.l. 65). Teigiamai apeliantas charakterizuotas ir Karsakiškio seniūnijos. seniūno (1 t., b.l. 59). Vaikų teisių apsaugos skyriaus pažymoje nurodyta, kad E. V. šeima nėra įrašyta į Panevėžio rajono socialinės rizikos šeimų apskaitą (1 t., b.l. 63). Apeliantas dirba UAB „Norac“ šaltkalviu, darbdavio charakterizuojamas taip pat teigiamai (1 t., b.l. 67). Kolegija, įvertinusi šias aplinkybes, o taip pat net dvi jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančias aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo paskirta arešto bausmė, kuri yra didesnė už BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytą jos trukmės vidurkį, formaliai atitinka BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuostatas. Tačiau, įvertinus bausmės atitiktį BK 41 straipsnyje numatytiems bausmės tikslams (ne tik nubausti asmenį, bet ir paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų), dirbančiam ir besimokančiam jaunam žmogui paskirta 50 parų arešto bausmė, kurios negalima būtų atlikti poilsio dienomis, negali būti laikoma šiuo atveju teisinga. Atkreiptinas dėmesys, kad darbo turėjimas ekonominiu sunkmečiu yra didelė vertybė, kurio netekęs tvirtų moralinių nuostatų neturintis asmuo būtų pastūmėtas gauti pragyvenimui lėšas nusikalstamu būdu. Dėl tokios bausmės daugiau nei mėnesį nebūtų lankomos ir pamokos. Sumažinus arešto bausmę tik penkiomis dienomis, anksčiau jokių teisės pažeidimų nepadaręs ir teigiamai charakterizuojamas E. V. būtų ne tik nubaustas pakankamai griežta bausme, bet ir išliktų galimybė dirbti bei mokytis. Sumažinus arešto bausmę iki 45 parų, vadovaujantis BK 49 str. 5 d., nustatoma jos atlikimo tvarka poilsio dienomis. Minėtomis aplinkybėmis Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, teismas

NUSPRENDŽIA:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 25 d. nuosprendį pakeisti.

E. V. pagal BK 294 str. 2 d. skirtą penkiasdešimties parų arešto bausmę mažinti iki keturiasdešimt penkių parų. Vadovaujantis BK 49 str. 5 d., arešto bausmę paskirti atlikti poilsio dienomis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.