Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-933-525/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-09-16
Bylos Nr.: A-933-525/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00421-2013-6
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Dalia Višinskienė (pirm.), Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas: V. L.
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų minsterija
Trečiasis asmuo: Sveikatos priežiūros tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Administracinė byla Nr. A-933-525/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00421-2013-6Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) ir atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. L. (V. L.) su skundu (b. l. 1?12) ir patikslintu skundu (b. l. 33?34) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti: ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo 2011 m. gruodžio 20 d. Nr. XI-1821 15 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir taikymas. 1. Šis įstatymas, (...), galioja: 2 punktas šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, (...) punkte nurodytoms išmokoms, (...) – iki 2012 m. gruodžio 31 d.“ nuostatų pratęsimas galimai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsnių bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams;

2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) 2013 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 1D-14(11) (toliau – ir Sprendimas);

3) įpareigoti atsakovą VRM ateityje mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją – 1 279,98 Lt;

4) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki teismo sprendimo įsigaliojimo datos;

5) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos VRM, neturinę žalą – 1 000 Lt.

Taip pat pateiktas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodė, jog 2010 m. balandžio 23 d. jam buvo paskirta 1 326,65 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau buvo mokama tik 1 057,26 Lt, vėliau sumažinta iki 1 004,40 Lt. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į VRM, prašydamas grąžinti pareigūnų ir karių pensijos dalį, paaiškinti, kodėl jam mokama sumažinta pensijos dalis ir negrąžinama paimta pensijos dalis. Ministerija 2013 m. sausio 2 d. rašte pareiškėją informavo, kad pareiškėjui sumažinta pensija nuo 2010 m. gegužės mėnesio mokama, nes galioja Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies nuostatos, Ministerija neturi teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti neišmokėtos pensijos dalies. Pareiškėjo nuomone, minėtas VRM atsakymas yra biurokratinis atsirašinėjimas, netinkamas ir klaidingas sprendimas, pareiškėjas Laikinojo įstatymo ir VPĮ nuostatomis diskriminuojamas iki šiol. Teigė, kad 2011 m. gruodžio 20 d. priimtas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą lygybės principą. Rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktika (2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. vasario 1 d., 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai), Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Pažymėjo, jog dėl neteisėtai sumažintos jam mokamos valstybinės pensijos jis patyrė neturtinę žalą, kurią, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, privalo atlyginti valstybė. Nurodė, kad dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, taikant Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas ir mokant sumažintą valstybinę pensiją, jis patyrė šoką, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimus, pareiškėjui paūmėjo ligos, pablogėjo reputacija, jis neturi pinigų šeimos išlaikymui, yra priverstas skolintis pinigų iš giminių, dėl to patyrė ilgalaikė dvasinė skliaudą. Pažymėjo, kad neteisėti veiksmai buvo ilgalaikio pobūdžio, nes pensija buvo apribota nuo 2010 m. gegužės mėnesio.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, taip pat atstovaujanti atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 20?21, 42?43) prašė pareiškėjo skundą atmesti, o nusprendus tenkinti pareiškėjo skundą/patikslintą skundą ar tenkinti jį iš dalies, prašė valstybinės pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Nurodė, kad Ministerija atsižvelgusi į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų mokėjimo tvarką nustatantį reglamentavimą ir į tai, kad pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu, kurį galiojo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavimo ir jam mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnių nuostatas sumažintą valstybinę pensiją. Pareiškėjui nustojus gauti draudžiamąsias pajamas, jam paskirta valstybinė pensija perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu (įsigaliojusiu 2012 m. rugsėjo 21 d.) vienas iš pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mažinimo pagrindų – Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, tačiau kitas ? Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis – neprieštaraujančiu. Atsižvelgiant į tai, jog pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai, daro išvadą, jog Ministerijos veiksmai skunde nurodytu laikotarpiu buvo teisėti ir nepažeidė pareiškėjo teisių ir/ar jo teisėtų interesų. Pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė, jog Ministerija ir jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ir šiuo metu galiojusius teisės aktus Ministerija ir jos darbuotojai privalėjo veikti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 14 d. sprendimu (b. l. 52?58) pareiškėjo V. L. skundą patenkino iš dalies. Priteisė V. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 894,92 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. 1D-14(11) dalį, kuria V. L. atsisakyta pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kitoje dalyje pareiškėjo V. L. skundą atmetė.

Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjui nuo 2010 m. balandžio 3 d. iki neterminuotai buvo nuspręsta skirti 1 279,98 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 25). Pareiškėjui išmokėjus sumažintą pensiją, jis 2012 m. gruodžio 11 d. kreipėsi į Ministeriją, kuri Ministerijos Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą pažymėdama, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato (b. l. 15–17). Byloje pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2012 m. gruodžio 31 d. pažyma apie 2010–2012 m. pensijos dydį Nr. 11D(P)-6520 (b. l. 13) patvirtina, kad pareiškėjui sumažinta pensija buvo mokama taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog: 1) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d., 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima Valstybinių pensijų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktais nustatytas valstybines pensijas, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; 2) Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; 3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; 4) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštarauja (prieštaravo) Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Taigi Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimo mastas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsniu, pažeidžia pensijos gavėjų konstitucines teises.

Teismas vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A10-57/2004, A7-55/2004, A575-1831/2011, ir konstatavo, jog sisteminis nurodytų teisės nuostatų ir teismų praktikos vertinimas sudaro pagrindą pripažinti, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas nurodė, kad Tarnybos 2013 m. balandžio 19 d. pažyma Nr. 11D(P)-6520 tvirtina, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. gegužė mėn. – 2012 m. lapkričio mėn., kas mėnesį buvo 1 279,98 Lt, todėl per šį laikotarpį pareiškėjui būtų buvę išmokėta 40 874,03 Lt.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2012 m. lapkričio mėn. perskaičiuota iki 33 854,91 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis (laikotarpiu nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. liepos mėn.), perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu už 2011 m. kovo mėn. buvo išmokėta 1 008,10 Lt pensija, laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio mėn. iki 2011 m. rugsėjo mėn. ir nuo 2011 m. lapkričio mėn. iki 2012 m. birželio mėn. buvo išmokėta 1 004,40 Lt, tuo tarpu 2011 m. spalio mėn. buvo išmokėta 1 001,97 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos.

Konstituciniam Teismui pripažinus, jog Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 m. liepos mėn. vietoje išmokėtų 17 078,50 Lt turėjo būti išmokėta nesumažinta valstybinės pensijos suma t. y. 17 973,42 Lt (10 57,26 x 17, laikotarpis nuo 2011 m. kovo mėn. iki 2012 mėn. liepos mėn.). Todėl, atsižvelgiant į tai, pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 894,92 Lt (17 973,42 – 17 078,50) suma.

Teismas taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 894,92 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatyta, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas. Atsižvelgiant į tai, neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintas, pažymėjus, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime išsprendė Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai klausimą, todėl teismui nekyla abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumo.

Dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos Sprendimą, teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, darė išvadą, kad yra pagrindas naikinti Ministerijos Sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas taip pat nurodė, kad reikalavimas įpareigoti atsakovą mokėti 1 279,98 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2941/2011).

Dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teismas pažymėjo, jog šioje byloje, nors pareiškėjui ir buvo neteisėtai neišmokėta valstybinės pensijos dalis, tačiau pareiškėjo nurodyti dvasiniai nepatogumai nėra pagrįsti, vadinasi, šioje administracinėje byloje nėra nustatytas neturtinės žalos padarymo faktas. Nesant bent vienos privalomos civilinės atsakomybės sąlygos (žalos fakto) pareiškėjo reikalavimas atlyginti 1 000 Lt neturtinę žalą negali būti tenkinamas.

Šalies argumentai

Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nebuvo sprendžiamas, nes pareiškėjas iki bylos išnagrinėjimo pabaigos nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo.

Atsakovo prašymas atidėti sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d. netenkintas, atsižvelgiant į tai, jog išmokėtina suma nėra didelė.

III.

Pareiškėjas V. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67?91), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Taip pat pateikė prašymą išnagrinėti apeliacinį skundą rašytinio proceso tvarka ir priimti sprendimą.

Apeliaciniame skunde pateikia šiuo argumentus:

1. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nenurodė konkrečių materialinių ir procesinių teisės normų, kuriomis vadovavosi, taip buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir interesai. Be to, teismas netinkamai suprato ir aiškino 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimą.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teises, jų negynė, nes nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikties Konstitucijos nuostatoms. Pareiškėjas pabrėžia, jog prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio atitikties Konstitucijos nuostatoms turi būti sprendžiamas ir tenkinamas tiesiogiai taikant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 1 ir iš dalies pakeisto protokolo Nr. 11, 1 straipsnį. Pareiškėjas akcentuoja, jog pareiškėjo kaip pensininko konstitucinės teisės ir interesai nuo 2012 m. sausio 1 d. iki šiol pažeidžiami, jis yra diskriminuojamas taikant 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo nuostatas, kuriomis ribojama jo teisė gauti visą paskirtą pareigūnų ir karių pensiją. Teismas neišsakė savo nuomonės dėl minėtos nuostatos atitikties Konstitucijai. Apelianto teigimu, negalima situacija, kai sumažintos pensijos mokamos tik vienai socialinei grupei, t. y. pareigūnų ir karių pensijos gavėjams, o kitai ne. Pažymi, jog pareigūnų ir karių pensijos gavėjams tai daroma iki šiol. Mano, jog šios pensijos gali būti ribojamos labiau nei, pavyzdžiui, senatvės ar invalidumo pensijos, tačiau tai darant neturi būti pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Nesikreipiant į Konstitucinį Teismą ribojamos pareiškėjo teisės, toleruojamas diskriminavimas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje neteisėtas ir naikintinas. Akcentuoja, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kuriuo nustatomi valstybinių pensijų apribojimai galioja nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir nėra apskųstas Konstituciniam Teismui dėl jo atitikties Konstitucijos nuostatoms. Mano, jog jo pensija galėjo būti perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, tačiau ne pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį.

Žemesnės instancijos teismas

3. Teismas teisiškai nepagrindė ir nepagrįstai netenkino reikalavimo įpareigoti atsakovą mokėti pareiškėjui nustatyto 1 279,98 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų paskirtą pensiją kyla pirmiausia iš Konstitucijos 52 straipsnio, pareiškėjas gali tikėtis, kad jo teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama. Šiuo atveju nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nereglamentuojant pensijos nepriemokos klausimų, turi būti taikomas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis. Diskriminacinis Laikinojo įstatymo 15 straipsnis neužtikrina tinkamos pareigūnų ir karių socialinės apsaugos, kurios siekiama šiomis pensijomis. Pirmosios instancijos teismo pozicija neatitinka naujausios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (nutartys administracinėse bylose Nr. A575-1831/2011, A662-1735/2010). Mano, jog pensijos mažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi buvo pagrįstas ir teisėtas, tačiau jau 4 metus užmirštas jo grąžinimas, pareiškėjas ir toliau diskriminuojamas.

4. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti iš atsakovo VRM neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju, minėta, taikytinas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, neribojantis pensijos nepriemokos dydžio, nustatantis, kad laiku negauta pensijos suma išmokama už praėjusį laikotarpį neribojant to jokiu terminu. Šiuo aspektu taip pat pažymi, kad net jei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek kiek joje nenustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, ir neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 ir 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau per 4 metus nėra sukurtas mechanizmas dėl pensijos dalies grąžinimo. Taip atsakovai vengia grąžinti pensijos dalį ir šiukščiai pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnio ir Europos teisės aktų nuostatas.

5. Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pažymi, kad VRM, Vyriausybė ir Seimas, teikdami Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pratęsimą žinojo, jog juo pažeidžiama Konstitucija, Europos Sąjungos teisės aktai, todėl tokie veiksmai yra neteisėti. Dėl valstybės nustatyto teisinio reguliavimo pareiškėjas negavo ir negauna pajamų, kurias turėtų gauti. Šiuo klausimu teismas nepagrįstai nurodė, kad turi būti taikoma deliktinė valstybės atsakomybė ir tiesiogiai netaikė Konstitucijos 30 straipsnio normų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nesirėmė pareiškėjo pateiktais rašytiniais įrodymais, pagrindžiančiais neturtinę žalą.

6. Teismas nepagrįstai atsisakė priteisti bylinėjosi išlaidas. Nurodo, kad pareiškėjo advokatas surašė skundą, susipažino su byla, dalyvavo teismo posėdyje. Šių aplinkybių teismas negali paneigti.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaujanti ir atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 110?111), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį, kuria atmesti skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

1. Teismas dalyje dėl atmestų pareiškėjo reikalavimų tinkamai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino bei taikė šiai administracinei bylai aktualias teisės normas bei aktualų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi suformuota teismų praktika, todėl priėmė sprendimą, kurį dalyje dėl atmestų skundo reikalavimų prašo palikti galioti;

2) Konstitucinis Teismas 2012 n. vasario 6 d. nutarime vertindamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, tiek, kiek joje nustatytas valstybių pensijų perskaičiavimas, atitiktį Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, aiškiai pasisakė, kad pagal nustatytą formulę valstybinė pensija valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ją gaunantiems galėjo būti sumažinta ne daugiau kaip 20 procentų, todėl Konstitucinio Teismo vertinimu, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 107?108), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimo dalį dėl atmestų pareiškėjo V. L. skundo reikalavimų palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad teismo sprendimas dalyje dėl netenkintų ir atmestų pareiškėjo reikalavimų priimtas tinkamai pritaikius ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas, prašo šioje dalyje sprendimą palikti galioti. Dėl sprendimo dalies, kurioje teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą ir priteisė neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, nurodo, kad palaiko VRM argumentus ir nuomonę, išdėstytus atsiliepimuose.

Šalies argumentai

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, taip pat pateikė apeliacinį skundą (b. l. 102?103), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą dalyje dėl tenkintų pareiškėjo skundo reikalavimų juos atmetant. Jei šį atsakovų apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuspręstų atmesti, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų perskaičiavimo kompensavimui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Atsakovai apeliaciniame skunde, remdamiesi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, Konstitucinio Teismo nutarimais, nurodo, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs ir oficialiai paskelbęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nei Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, todėl šis Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki jo įsigaliojimo. Dėl nurodytų aplinkybių mano, jog pareiškėjo skundas turėjo būti atmestas visa apimtimi.

Atsiliepimas

Pareiškėjas V. L. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 112?133), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas prašo atmesti atsakovų apeliacinį skundą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pateikia argumentus, kurie yra iš esmės analogiški pateiktiems jo apeliaciniame skunde. Akcentuoja, jog esamu teisiniu reguliavimu yra diskriminuojamas, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė savo pareigą motyvuoti teismo sprendimą. Dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų, kad Konstitucinio Teismo nutarimai galioja tik į ateitį, nurodo, jog Konstitucija nedraudžia tam tikrais atvejais saugoti ir ginti asmens įgytas teises, kilusias iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teigia, jog spręsdamas Konstitucinio Teismo įtakos atsakovo VRM veiksmų teisėtumo vertinimui teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, ir, įvertinęs tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, konstatavo, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pensiją nėra galutinai įvykdytas. Taigi pareiškėjo kreipimasis į teismas neribojamas aplinkybe, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi po ar iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, jis turi teisę, kad būtų atsižvelgta į vėliau paskelbtą nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 11SP-1100 nuo 2010 m. balandžio 3 d. neterminuotai paskirta 1 279,98 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. pensija pareiškėjui buvo mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o laikotarpiu nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2012 m. liepos mėnesio 4 straipsnio 1 dalį ir pagal 5 straipsnio 1 dalį (b. l. 13, 15).

2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį, paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, <...>, išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į gautų draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820, taip pat 2010 m. vasario 11 d. redakcija; 2010 m. spalio 26 d. redakcija) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Minėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio neatitikimas konstituciniams principams nenustatytas.

Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad aptariamas Konstitucinio Teismo nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Su tokia atsakovų pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra. Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Atsižvelgdamas į Konstitucijos viršenybę įtvirtinantį visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą, Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr.A552-519/2013) byloje dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos neišmokėtos dalies pritaikius Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų. Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencija dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir šiuo klausimu aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai taikė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktais išaiškinimus dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių atitikties Konstitucijai.

Teisėjų kolegija sutinka, kad nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195, Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios, tačiau ši atsakovų nurodyta aplinkybė nagrinėjamo ginčo atveju teisiškai nėra reikšminga. Šios įstatymo normos pašalinimas iš teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nekompensavo, nes antikonstitucine pripažintos įstatymo normos sukelti pareiškėjui padariniai (turtinis praradimas) liko nepašalinti, neteisėtai neišmokėta 2011 m. kovo – 2012 m. liepos mėn. laikotarpiu valstybinės pensijos dalis pareiškėjui nebuvo grąžinta. Pirmosios instancijos teismas, pašalindamas pareiškėjo teisių pažeidimo sukeltus padarinius (turtinį praradimą), priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes šie padariniai gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Neapgynus pirmiau minėtu būdu pažeistos pareiškėjo teisės ir nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių, reikštų, kad ginčo šalių teisiniams santykiams valstybinės pensijos mokėjimo klausimu ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors pareiškėjas kreipėsi teisminės gynybos nepraleidęs termino. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pensijos ribojimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis nuo 2011 m. kovo mėnesio iki 2012 m. liepos mėnesio imtinai yra neteisėtas ir priteisė susidariusią 894,92 Lt nepriemoką. Vadovaujantis šia išvada, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino VRM Sprendimo dalį, kuria pareiškėjui atsisakyta pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas prašė priteisti valstybinės pensijos nepriemoką susidariusią nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki teismo sprendimo įsigaliojimo, taip pat prašė įpareigoti atsakovą ateityje mokėti nustatyto dydžio valstybinę pensiją. Kaip minėta, nuo 2010 m. gegužės mėnesio valstybinė pensija pareiškėjui mažinta pagal 4 straipsnio 1 dalį.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, jog Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, jo 15 straipsnyje numatytą reguliavimą, Laikinasis įstatymas, kaip ir jo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Taigi, nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant pirminę Laikinojo įstatymo ir jo 15 straipsnio redakciją, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Nepaisant to, teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi, pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nepriteisti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Minėta, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XI-1821 bei Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012 ir 2013 metams.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoka 2012 metais ir 2013 metais susidarė būtent dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, šiuo konkrečiu atveju – 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, galiojimo pratęsimo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo sustabdęs šią bylą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus administracinėse bylose Nr. I-2693-624/2013 ir Nr. I-3856-142/2013 ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Konstitucinis teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas šiame nutarime nurodė, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir bei jo nuostatų galiojimo pratęsimas keičiant Laikinojo įstatymo 15 straipsnį neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Vidaus reikalų ministerija, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 ir 2013 metais, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo šioje dalyje taip pat netenkintinas.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo. Priešingai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr. pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1179-520/2015; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015). Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Pareiškėjo teigimu, net ir pripažinus, jog valstybinės pensijos sumažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo teisėtas, nepriemoka turi būti grąžinta ir dėl tos priežasties, jog nėra sukurtas aptariamų turtinių praradimų kompensavimo mechanizmas.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, spręsdamas dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies atitikimo Konstitucijai Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, analizavo šios teisės normos konstitucingumą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo aspektu. Vadovaudamasis oficialiąja konstitucine doktrina Konstitucinis Teismas pasisakė, jog pareiga numatyti dėl valstybinių pensijų mažinimo susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą įstatymų leidėjui kyla tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Kaip nurodyta anksčiau, Konstitucinis Teismas konstatavo, jog valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį nepripažintinas sumažinimu dideliu mastu, todėl Konstitucinis Teismas darė išvadą, jog nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami aptariami praradimai nebuvo nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui neišmokėta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka nekompensuojama neteisėtai.

Dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti VRM mokėti jam nustatyto dydžio pensiją teisėjų kolegija pabrėžia, jog pripažinus, kad valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta teisėtai, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą pareiškėjui mokėti iki sumažinimo buvusią nustatyto dydžio pensiją. Be to, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teisinių santykių reglamentavimas gali būti nustatomas tik teisės aktų (įstatymų) leidėjo, o teismo (taip pat ir Konstitucinio Teismo, kai to prašo konkrečią bylą nagrinėjantis teismas) toks reglamentavimas gali būti kvestionuojamas nagrinėjant konkrečią bylą, kurioje toks reglamentavimas jau yra pritaikytas, t. y. teismas, vykdydamas Konstitucijos jam priskirtą teisingumo funkciją, atlieka tik retrospektyvų (o ne perspektyvų) teisinių santykių reglamentavimo įvertinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-916-143/2015).

Dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis, nustato atsakomybę už valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą, kuri nėra siejama su tų institucijų ar jų atstovų kalte. Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgiant į tai, turi būti nustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, priežastinis ryšys bei padaryta žala.

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Ministerija, nuo 2010 m. gegužės mėnesio mokėdama sumažintą valstybinę pensiją pareiškėjui, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo tuo metu elgtis kitaip.

Pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė vienos iš atsakovų - Vidaus reikalų ministerijos – neteisėtos veikos, o nenustačius neteisėtos veikos, negalima šios institucijos civilinė atsakomybė.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad paskirtos valstybinės pensijos ribojimas jam galėjo sukelti atitinkamų neigiamų išgyvenimų, tačiau pareiškėjas byloje neįrodė, kad jie ta apimtimi, kuria jam buvo taikyta įstatymo norma, kurią Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančia Konstitucijai, buvo tokio laipsnio ir intensyvumo, kad viršijo socialinėje aplinkoje įvairioms gyvenimiškoms situacijoms objektyviai kylančių neigiamų išgyvenimų ribas, ir kad pareiškėjui realiai sukėlė atitinkamas (konkrečiai apibrėžtas) pasekmes, kurios CK 6.250 straipsnio prasme gali būti traktuojamos kaip neturtinė žala. Pabrėžtina, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nepakanka abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta žala ir išvardyti galimas neturtinės žalos apraiškas CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14 – 653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444 – 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012; 2014 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2224/13). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas abstrakčiai paminėjo patyręs išgyvenimų ir nepatogumų, t. y. neįrodė, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo jis patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjo patirtas turtinis praradimas jam yra kompensuojamas teismui veiksmingai apgynus pareiškėjo pažeistą teisę, t. y. priteisus valstybinės pensijos nepriemoką, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo taikymo. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, priėmė iš esmės teisėtą sprendimą, nes byloje nenustatyta civilinės atsakomybės sąlygų pagal CK 6.271 straipsnį visuma.

Taip pat, atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovai prašė atidėti sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 d. Atsižvelgiant į tai, jog nurodyta data apeliacinio teismo galutinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo metu yra praėjusi ir negavus atsakovų prašymo dėl vėlesnės datos, šis apeliacinio skundo reikalavimas nenagrinėtinas.

Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepriteisė pareiškėjui bylinėjimosi išlaidų teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas ne atsisakė priteisti teismo išlaidas, o vadovaudamasis ABTĮ 45 straipsnio 1 dalimi nurodė, jog pareiškėjo prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo bus nagrinėjamas įsiteisėjus teismo sprendimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog minėtoje ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Taip pat, teisėjų kolegija akcentuoja, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinius skundus tenkinti juose išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjo V. L. (V. L.) ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimutis AlechnavičiusRamūnas GadliauskasDalia Višinskienė