- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-29
- Bylos Nr.
- 1A-249-518/2017
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Linas Žukauskas, Valdimaras Bavėjanas
- Kaltinamasis
- D. U.
- Civilinis ieškovas
- T. S., R. S., I. S., Panevėžio teritorinės ligonių kasos
- Nukentėjusysis
- R. S., T. S., I. S.
- Advokatai
- Egidijus Labuckas, Jūratė Kleinauskienė
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Valdimaro Bavėjano, Lino Šiukštos,
nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų T. S., R. S., I. S. įgaliotai atstovei advokatei Jūratei Kleinauskienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiųjų R. S., T. S., I. S. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo D. U. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų R. S., T. S., I. S. bei civilinės ieškovės Panevėžio teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. D. U. buvo kaltinamas tuo, kad tyčia nužudė S. S., o būtent:
2015 m. rugsėjo 17 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), šalia parduotuvės pastato, esančio (duomenys neskelbtini) g., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, suduodamas rankos kumščiu, medine pliauska ir spirdamas koja ne mažiau 5 smūgių į galvą, ne mažiau 1 smūgį į krūtinę, ne mažiau 1 smūgį į pilvą (juosmens šoną) ir ne mažiau 7 smūgių į kojų galūnes S. S., tuo padarydamas jam nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas galvoje, minkštųjų audinių kraujosruvas ties apatinio žandikaulio kairiu kampu, kairėje smilkininėje-momeninėje srityse kairės pusės skliauto įspaustinius lūžius, nusitęsiančius į pamatą, galvos smegenų kairiame pusrutulyje, momeninės-smilkininės-kaktinės skilčių sferiniuose paviršiuose kraujo išsiliejimą po voratinkliniu dangalu, sumušimo židinius kairėje smilkininėje skiltyje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, smegenų koma, centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, dėl ko S. S. 2015 m. rugsėjo 18 d., 05.20 val., ligoninėje mirė.
Šalies argumentai
2. Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
Žemesnės instancijos teismas
1) D. U. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti 12 (dvylikos) metų laivės atėmimo bausme. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaičiuoti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2015 m. rugsėjo 25 d. (1 parą);
2) T. S. ir I. S. iš dalies patenkinus civilinius ieškinius priteisti po 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, R. S. visiškai patenkinus civilinį ieškinį priteisti 540,44 Eur turtinės žalos atlyginimo;
3) Panevėžio teritorinei ligonių kasai visiškai patenkinus civilinį ieškinį priteisti 939,87 Eur gydymo išlaidų;
4) daiktinius įrodymus: dviratį – grąžinti nukentėjusiesiems, alaus butelį – sunaikinti.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apygardos teismo nuosprendis naikintinas dėl nuosprendyje išdėstytų išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad D. U. kaltė yra neįrodyta. Anot apelianto, byloje surinktų įrodymų išsamus ir nešališkas vertinimas paneigia apygardos teismo išvadas ir rodo, kad būtent D. U. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. D. U. kaltę patvirtina paties išteisintojo nuoseklūs parodymai, kuriuose jis pripažįsta savo kaltę, parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuoti duomenys, liudytojo V. P. parodymai, specialisto išvada.
2.2. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo D. U. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. D. U. bylą nagrinėjant teisme kaltu neprisipažino ir parodė, kad inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu konfliktavo su S. S., bet kaltinime nurodytų veiksmų jo atžvilgiu neatliko, jokių smūgių į galvą kumščiu bei medine pliauska nesudavė, tik pastūmė nukentėjusįjį. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu D. U. buvo apklaustas 4 kartus, 2 kartus savo parodymus patvirtino atliekant parodymų patikrinimą nusikaltimo vietoje. Apelianto nuomone, sprendžiant dėl D. U. parodymų patikimumo jų negalima vertinti atskirai vienas nuo kito, turi būti įvertinta duotų parodymų visuma, kadangi vėliau duoti parodymai papildo pirminės apklausos metu duotus parodymus. D. U. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai sutampa su kitais įrodymais (specialisto išvada), neprieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Visi proceso veiksmai su D. U. buvo atlikti dalyvaujant jo gynėjui, nei D. U., nei jo gynėjas proceso veiksmų atlikimo metu ir surašant proceso veiksmų protokolus pastabų dėl protokolų turinio nepateikė, nenurodė, jog prieš D. U. buvo naudojamas fizinis ar psichinis smurtas. Byloje nėra jokių duomenų, kad D. U. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo gauti neteisėtais būdais.
Šalies argumentai
2.3. Skunde pažymima, kad dar 2015 m. rugsėjo 25 d. D. U. savo ranka parašė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad susitikęs su S. S. kartu gėrė, paskui susistumdė, D. U. pastūmė S. S., šis nukrito, trenkėsi galva į žemę, paskui dar sudavė S. S. 3 smūgius į galvą, po to gulinčiam ne daugiau 7 kartų spyrė į šonkaulius, kojas. Pareiškus pirminį įtarimą D. U. iš esmės atkartojo tas pačias aplinkybes, be to, netgi pataisė, jog įtarime nurodytas neteisingas laikas (ne 21 val., bet apie 16.30 val.) ir vieta (ne (duomenys neskelbtini) g., bet (duomenys neskelbtini) g.). Duodamas parodymus D. U. detalizavo savo rašytinį prisipažinimą ir patikslino, jog nupirko du butelius alaus ir gėrė su S. S., begeriant S. S. pasakė, kad atvažiavo dviračiu, bet negalėjo pasakyti, kur jo dviratis, nes šalia dviračio nebuvo, po to susipyko sudavė smūgį dešine ranka į kairę veido pusę – skruostą, nuo smūgio S. S. nugriuvo ant pievos, aplink nebuvo jokių akmenų, plytų, kietų daiktų, priėjęs prie S. S. sudavė kumščiu į nosį ir smūgį kumščiu į galvos sritį, tada spyrė 5 kartus į kairį šoną, S. S. dar atsimerkė, bet pagalbos atsisakė. Šiuos parodymus D. U. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu.
2.4. Prokuroro nuomone, nors D. U. teisme aiškino tokius parodymus davęs, nes jo atžvilgiu buvo naudojama prievarta (neva jis buvo mušamas papke per galvą, jam norėta išsukti pirštus), bet toks paaiškinimas yra nelogiškas, nes, kaip matyti iš aukščiau aptartų parodymų, pats D. U. nurodė pareigūnams kitą nusikaltimo vietą ir laiką. Be to, D. U. BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikytas tik vieną parą nuo 2015 m. rugsėjo 24 d., 15 val., iki 2015 m. rugsėjo 25 d., 16.10 val., jam nebuvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas, būdamas laisvėje D. U. 2015 m. spalio 2 d. papildomos apklausos metu patvirtino pirminius savo parodymus. Papildomai apklausiamas 2015 m. gruodžio 16 d. D. U. pats nurodė, kad nori papildyti savo ankstesnius parodymus, bei parodė sudavęs gulinčiam S. S. daugiau smūgių – 3-4 smūgius į galvą sudavė pasiimta malka. Nurodytas naujas aplinkybes D. U. patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu.
2.5. Apeliantas nurodo, kad duodamas parodymus teisme D. U. pakeitė savo parodymus dėl naudoto smurto prieš S. S. pobūdžio – neva tik kartą pastūmė S. S., tačiau D. U. teisme duoti parodymai yra nelogiški, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, be to, teismo posėdžiuose tas pačias aplinkybes D. U. aiškino skirtingai. Iš pradžių D. U. teigė, kad paaiškinimą parašė, nes buvo verčiamas, kitame teismo posėdyje jau aiškino, kad rašant paaiškinimą prieš jį niekas smurto nenaudojo. Dėl duotų pirminių parodymų D. U. aiškino, jog buvo verčiamas prieš pirmą ir antrą apklausą duoti tokius parodymus, kokius nurodė tyrėja, vėliau tokį paaiškinimą paneigė bei nurodė, kad tyrėja jo nevertė duoti parodymų, o tai darė kiti pareigūnai, kurių negali įvardinti. Anot D. U., apie medinę pliauską jam taip pat pasakė tyrėjas, o jis tik patvirtino šią aplinkybę. Visgi atsakydamas į teismo posėdžio pirmininko klausimą D. U. neneigė, kad medinę pliauską galėjo naudoti suduodamas S. S..
2.6. Prokuroras atkreipia dėmesį į D. U. parodymus, jog po konflikto su S. S. išteisintasis pasiėmė savo alų. Atsižvelgiant į D. U. parodymus, kad jis pirko du alaus butelius, tai paaiškina, kodėl prie S. S. taip pat buvo rastas alaus butelis. Todėl apygardos teismo prielaidos, jog po sužalojimo S. S. dar turėjo nueiti į parduotuvę nusipirkti alaus, yra nepagrįstos ir neatitinka bylos duomenų.
2.7. Pažymima, kad D. U. yra jauno amžiaus, protinių sutrikimų jam nenustatyta, todėl duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams turėjo ir privalėjo suprasti jų prasmę bei galimas pasekmes. Kaip jau minėta, jokio neteisėto psichologinio poveikio D. U. atžvilgiu jam duodant parodymus apie S. S. nužudymo aplinkybes nebuvo nustatyta. Liudytoja apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi S. M. – Š. parodė, kad visi proceso veiksmai su D. U. buvo atliekami laikantis įstatymo reikalavimų: jam buvo išaiškintos jo teisės ir pareigos, buvo pasiūlyta iš pradžių apie įvykį papasakoti pačiam, o paskui buvo užduodami klausimai. Apklausiama tyrėja tvirtino, kad pats D. U. paskutinės apklausos metu pasakė apie panaudotą medžio pliauską, jai nežinoma apie kitų pareigūnų naudotą smurtą, apie tai nieko nesakė ir pats D. U., kuris apklausų metu elgėsi pakankamai ramiai, nuosekliai pasakojo visas aplinkybes. Tyrėja neneigė, kad kalbėjosi telefonu su teismo medicinos ekspertu, iš kurio sužinojo, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai pagal savo pobūdį galėjo būti padaryti ne rankomis, o kažkokiu daiktu ar įrankiu, todėl papildomos apklausos metu apie tai paklausė D. U., kuris nurodė smūgius sudavęs medine pliauska. D. U. apklausų protokolai atitinka BPK 179, 188 straipsnių reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo padaryta tyrimo veiksmų ir rezultatų fiksavimo pažeidimų, todėl apygardos teismas nepagrįstai suabejojo ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotų parodymų teisingumu. Anot prokuroro, D. U. elgesys teisminio nagrinėjimo metu (lėtas mąstymas, sunkus minčių dėstymas, vienas kitam prieštaraujančių teiginių išsakymas) kaip tik būdingas išsisukinėjimui, melavimui ir rodo, kad D. U. teisme siekė išvengti atsakomybės.
2.8. Skunde iš dalies sutinkama su apygardos teismo išvada, kad D. U. pirminiai ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl S. S. suduotų smūgių pobūdžio ir vietos iš dalies prieštarauja specialisto išvadai dėl S. S. padarytų sužalojimų, tačiau, prokuroro nuomone, neatitikimai tarp pirminių D. U. parodymų ir specialisto išvados kaip tik paneigia versiją apie psichologinį spaudimą duodant parodymus, kita vertus, nustatyti neatitikimai nepaneigia D. U. parodymų ikiteisminiame tyrime esmės – prisipažinimo smurtavus prieš S. S., be to, specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės sutampa su D. U. papildomos apklausos metu nurodytomis aplinkybėmis. Taip pat prokuroras nesutinka su apygardos teismo išvada, jog negalima remtis papildomos D. U. apklausos metu duotais parodymais apie S. S. suduotus smūgius medine pliauska, kurie neva neatitinka S. S. nustatytų sužalojimų. Prokuroro teigimu, tam tikrus netikslumus D. U. parodymuose galima paaiškinti nesugebėjimu tiksliai įsiminti visų konflikto aplinkybių dėl girtumo, tuo labiau D. U. galėjo sąmoningai neatskleisti visų smūgių sudavimo aplinkybių.
2.9. Nesutinkama su teismo išvada, kad S. S. negalėjo nueiti apie 300 metrų nuo parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“, prie kurios D. U. pagal kaltinamą padarė S. S. mirtinus sužalojimus. Prokuroro teigimu, teisme apklaustas specialistas S. L. nepadarė kategoriškos išvados, kad po sužalojimų padarymo nukentėjusysis iš karto negalėjo atlikti savarankiškų veiksmų, kaip ir negalėjo nurodyti per kiek laiko nukentėjusysis prarado sąmonę. Anot specialisto, mažai tikėtina, kad nukentėjusysis po sužalojimo galėjo savarankiškai atlikti kažkokius veiksmus, bet kiekvienas atvejis medicinoje yra individualus ir priklauso nuo daugelio aplinkybių. Specialistas nurodė negalintis tiksliai pasakyti kiek laiko galėjo praeiti nuo kaukolės lūžio iki sąmonės netekimo, nes kiekvienu atveju gali būti skirtingas kraujo pritekėjimo laikas ir greitis, kas priklauso nuo plyšusios kraujagyslės spindžio, alkoholio kiekio kraujyje, nes alkoholis pasižymi kraują skystinančia savybe, taip pat daug lemia ir organizmo būsena, pvz., sergančiam ciroze viskas vyksta greičiau nei pas sveiką žmogų. Prokuroro teigimu, praktikoje yra ne vienas atvejis, kai asmenys su panašiomis arba dar masyvesnėmis galvos traumomis sąmonę praranda tik po keleto-keliolikos valandų nuo sužalojimo.
2.10. Apeliantas nesutinka su apygardos teismo pozicija, kad nebuvo tinkamai tikrinamos ir tiriamos kitos nužudymo versijos. Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai keliamos prielaidos apie tai, kad pas S. S. nebuvo rasta jokių vertingų daiktų, nors tą dieną S. S. gavo pašalpą ir net grąžino parduotuvei 30 Eur skolą, o ikiteisminio tyrimo metu apklausiant kaimo gyventojus buvo gauta informacija, kad kitą dieną po įvykio V. P. parduotuvėje atsiskaitė 50 Eur kupiūra, nors jam kaip nedirbančiam ir nuolatos girtaujančiam tokia suma yra nerealiai didelė. Prokuroras pažymi, kad byloje nebuvo gauta jokių duomenų apie S. S. turėtas pinigines lėšas ir jų pasisavinimą, taip pat nebuvo nustatyta, kad V. P. būtų kontaktavęs su nužudytuoju, todėl pirmosios instancijos teismo iškeltos prielaidos ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tikrinamos. Nepagrįsta ir teismo iškelta abejonė, kad konfliktas tarp S. S. ir D. U. galėjo įvykti ne rugsėjo 17 d., o anksčiau. Tai paneigia V. P. parodymai. Liudytojas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai teigė, kad rugsėjo 18 d. susitikus su D. U. šis pasakojo, kad vakar, t. y. rugsėjo 17 d., susistumdė su S. S..
2.11. Taip pat skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo įvykių eigą pagal liudytojo G. Š. parodymus. Nors šis liudytojas nurodė matęs S. S. apie 14 val. gulintį ant žemės prie pirties, bet nuo 14 val. iki 19 val. G. Š. nematė S. S.. Todėl nėra paneigta aplinkybė, jog D. U. su S. S. susitiko apie 16.30 val., tarp jų įvyko konfliktas, kurio metu S. S. buvo sužalotas, bet dar sugebėjo grįžti prie savo dviračio kartu parsinešdamas ir alaus butelį. G. Š. nurodė, kad apie 19.50 val. skambinant bendruoju pagalbos telefonu S. S. galvoje jau buvo užsitraukę šašai, kas atitinka D. U. parodymus, jog S. S. jis sužalojo apie 17-18 val. Tuo tarpu ką veikė S. S. tuo metu kai nebuvo susitikęs su D. U. ir kodėl be priežiūros buvo palikęs savo dviratį nežinant S. S. poelgio priežasčių galima tik spėlioti, tuo labiau kad S. S. dar iki susitikimo su D. U. buvo neblaivus, dėl ko S. S. elgesio logiškai paaiškinti negalima.
3. Nukentėjusieji R. S., T. S., I. S. apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir pripažinti D. U. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
3.1. Taip pat R. S. prašo patenkinus jos civilinį ieškinį priteisti iš D. U. 570,44 Eur turtinei žalai atlyginti, T. S. ir I. S. prašo patenkinus jų civilinius ieškinius priteisti iš D. U. po 17 000 Eur kiekvienam neturtinei žalai atlyginti.
3.2. Nukentėjusieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pagal byloje surinktus duomenis nustatyta, jog D. U. nužudė S. S., taip savo veiksmais apeliantams padarydamas turtinę ir neturtinę žalą. Anot apeliantų, skundžiamas nuosprendis neatitinka teisingumo principų. Išteisindamas D. U. pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Nors teisminio nagrinėjimo metu D. U. neigė savo kaltę, bet ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę visiškai pripažino, be to, D. U. kaltę patvirtina ir surinkta baudžiamosios bylos medžiaga, liudytojų, ekspertų parodymai.
Žemesnės instancijos teismas
4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusiųjų R. S., T. S., I. S. įgaliota atstovė advokatė J. Kleinauskienė prašė nukentėjusiųjų apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis D. U. ir jo gynėjas prašė prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti.
5. Prokuroro ir nukentėjusiųjų T. S., R. S., I. S. apeliaciniai skundai atmetami.
6. Prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti D. U. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, dėl ko buvo padarytos faktinių bylos aplinkybių neatitinkančios išvados. Nukentėjusiųjų apeliacinių skundų motyvai yra abstraktūs, nepateikiant jokio byloje surinktų įrodymų vertinimo deklaratyviai teigiama, kad bylos medžiaga patvirtina D. U. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Tuo tarpu prokuroro apeliaciniame skunde nesutinkama su tuo, kad pirmosios instancijos teismas atmetė D. U. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kurie turėjo būti vertinami visumoje kartu su kitais bylos įrodymais. Skunde nurodoma, kad D. U. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms ir neatitinka kitų bylos įrodymų.
6.1. Su tokiais apeliacinių skundų argumentais sutikti negalima. Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu duotus išteisintojo D. U. parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su Panevėžio apygardos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl D. U. inkriminuotos nusikalstamos veikos, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, teismo išvados išsamiai motyvuotos, nurodyti aiškūs ir suprantami motyvai, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti atmetami. Esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą nenustatyta.
6.2. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Būtina įrodymų vertinimo sąlyga – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įrodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali būti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. To paties reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiškiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.
7. Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų. Nužudymas yra tyčinis neteisėtas kito žmogaus gyvybės atėmimas. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tik tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys.
7.1. D. U. buvo kaltinamas tuo, kad 2015 m. rugsėjo 17 d., apie 16.30 val., (duomenys neskelbtini), šalia parduotuvės pastato, esančio (duomenys neskelbtini) g., nužudė S. S. suduodamas pastarajam rankos kumščiu, medine pliauska ir spirdamas koja ne mažiau 5 smūgių į galvą, ne mažiau 1 smūgį į krūtinę, ne mažiau 1 smūgį į pilvą (juosmens šoną) ir ne mažiau 7 smūgių į kojų galūnes, tuo padarydamas nubrozdinimus ir poodines kraujosruvas galvoje, minkštųjų audinių kraujosruvas ties apatinio žandikaulio kairiu kampu, kairėje smilkininėje-momeninėje srityse kairės pusės skliauto įspaustinius lūžius, nusitęsiančius į pamatą, galvos smegenų kairiame pusrutulyje, momeninės-smilkininės-kaktinės skilčių sferiniuose paviršiuose kraujo išsiliejimą po voratinkliniu dangalu, sumušimo židinius kairėje smilkininėje skiltyje, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimu, smegenų koma, centrinės kilmės kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, dėl ko S. S. mirė.
7.2. Aukščiau nurodyti S. S. sužalojimai, mirties priežastis bei jam suduotų smūgių skaičius neginčytinai nustatyti specialisto išvadose Nr. M 1299/15(01) ir pM 31/15(01)-1299 /15(01) (1 t., b. l. 22-31, 34-35), kurias teismo posėdyje patvirtino teismo medicinos ekspertas S. L.. Tačiau iš šių bylos duomenų negalima spręsti apie S. S. smūgius sudavusį ir sužalojimus padariusį asmenį, netgi negalima vienareikšmiškai nustatyti, kokiomis aplinkybėmis S. S. buvo sužalotas. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, jog D. U. padarė jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus, priešingai, byloje nėra nei vieno įrodymo, iš kurio būtų galima daryti bent prielaidą, kad būtent D. U. padarė S. S. nustatytus sužalojimus, tame tarpe ir S. S. mirtį sukėlusį sužalojimą.
8. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. U. savo kaltės dėl S. S. nužudymo nepripažino, tokios pačios pozicijos išteisintasis laikėsi ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.
8.1. D. U. parodė, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. dirbo iki 16.30 val., darbo metu su bendradarbiais vartojo alkoholį, jautėsi apgirtęs, po darbo nuėjo į parduotuvę, šalia kurios sutiko S. S., parduotuvėje D. U. nusipirko du butelius alaus, pasiūlė S. S. kartu išgerti, alų gėrė už parduotuvės, begeriant antrą butelį D. U. nusprendė likusį alų parsinešti namo, todėl pasakė S. S., jog daugiau alaus nebeduos, tada S. S. pradėjo D. U. įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, jie susiginčijo ir D. U. pastūmė S. S., šis pargriuvo ant žemės, D. U. pasiėmė alų ir išėjo namo.
8.2. Taigi, D. U. neneigė susitikęs su S. S., kartu gėręs alų, net pripažino su S. S. susiginčijęs ir jį pastūmęs, bet neigė bet kokius kitus jam inkriminuotus veiksmus, t. y. sudavęs ranka ir medine pliauska bei spyręs koja S. S. į įvairias kūno vietas. D. U. teisme neigiant savo kaltę, jokių kitų tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, patvirtinančių D. U. kaltę, byloje nėra. Asmenų, mačiusių kaip buvo sužalotas S. S., byloje nebuvo nustatyta, taip pat nėra ir jokių kitų faktinių duomenų, pagal kuriuos būtų galima D. U. susieti su S. S. mirtį sukėlusiais sužalojimais.
8.3. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į atlikto ikiteisminio tyrimo trūkumus, dėl kurių galėjo būti nesurinkti reikšmingi bylai teisingai išspręsti duomenys. Nors vietos, kurioje buvo rastas sumuštas S. S., apžiūros metu buvo paimtas alaus butelis, bet ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo bandoma nustatyti, ar ant jo yra identifikavimui tinkamų pirštų antspaudų. Vietoje to, kad įvykio vietos apžiūros metu rasti daiktai būtų buvę tinkamai apžiūrėti, ištirti ir paimti saugoti, jie buvo perduoti saugoti liudytojui G. Š.. Taip pat nebuvo paimti ir ištirti S. S. bei D. U. nusikaltimo dieną vilkėti drabužiai, siekiant ištirti ant jų esančias daleles ir mikropluoštus. Ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo bandoma nustatyti ir rasti įrankį, kuriuo galimai S. S. buvo padaryti galvos sužalojimai ir ant kurio galėjo likti biologinių ar kitokios kilmės pėdsakų. Paminėti įrodymų surinkimo ir užfiksavimo veiksmai yra itin svarbūs tokio pobūdžio bylose, kai nėra nusikaltimo liudytojų, bet jie operatyviai nebuvo atlikti, todėl byla nagrinėjama pagal tuos duomenis, kurie buvo surinkti.
8.4. Iš dalies sutiktina su prokuroru, kad duodamas parodymus teisme D. U. dažnai painiojosi, nurodydavo viena kitai prieštaraujančias aplinkybes. Iš dalies D. U. ir apeliacinės instancijos teisme davė prieštaringus parodymus dėl konflikto su S. S.. Skundžiamame nuosprendyje tai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Tačiau negalėjimas vienareikšmiškai nurodyti bylos aplinkybių savaime neįrodo baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens kaltės, kaltinamasis gali bet kada pakeisti parodymus ar net iš viso atsisakyti duoti parodymus, jis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, priešingai, jo kaltė padarius nusikalstamą veiką ir kitos svarbios bylos aplinkybės turi būti įrodytos teisėsaugos institucijų neginčijamai ir nekelti jokių abejonių.
8.5. Be to, prokuroras, tendencingai, išimtinai palankiai kaltinimui interpretuoja D. U. teisme duotus parodymus. Negalima sutikti su prokuroro siūlomu parodymų vertinimu, kai D. U. teiginiai, kad jis nepamena, ar konflikto metu turėjo medinę pliauską, ir nežino, kaip sumuštas S. S. galėjo nuo parduotuvės nueiti iki pirtelės, prilyginami kaltės pripažinimui.
9. Pagrindiniai duomenys, kuriais savo apeliacinį skundą grindžia prokuroras, yra ikiteisminio tyrimo metu D. U. surašytas paaiškinimas ir tyrėjai duoti parodymai, kuriuose D. U. prisipažįsta nužudęs S. S., bet pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiais įrodymais nustatydamas faktines bylos aplinkybes.
9.1. Byloje esančiame 2015 m. rugsėjo 25 d. paaiškinime D. U. nurodo konflikto su S. S. aplinkybes, pripažįsta sudavęs pastarajam smūgius rankomis ir kojomis (1 t., b. l. 155). Tačiau kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas, BPK normos numato, kad pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus gali gauti atlikdami tokio asmens apklausas BPK nustatyta tvarka, įstatymų nenumatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-699/2017). Todėl nagrinėjamoje byloje minėtas D. U. rašytinis prisipažinimas nelaikytinas įrodymu.
9.2. Po surašyto aukščiau nurodyto prisipažinimo D. U. iš karto buvo apklaustas tyrėjos. Pirmosios apklausos metu D. U. kaltę pripažino iš dalies, nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir teisme dėl susitikimo su S. S., alaus gėrimo kartu, bet neneigė kilus konfliktui trenkęs S. S. kumščiu į veidą, šiam nugriuvus ant žemės sudavęs vieną smūgį į nosį, kitą į kairę galvos pusę, koja spyręs 5 kartus į kairį šoną (1 t., b. l. 162-165). Po apklausos atlikto parodymų patikrinimo vietoje metu D. U. patvirtino savo parodymus (1 t., b. l. 167-174). Papildomai apklausiamas 2015 m. spalio 2 d. patikslino, kad nugriuvusiam S. S. sudavė tris smūgius į galvą ir veidą, spyrė 5-6 kartus į šoną ir 2 kartus į kojas (1 t., b. l. 176-177). 2015 m. gruodžio 16 d. apklausiamas D. U. papildė ankstesnius parodymus tuo, kad sudavė ir daugiau smūgių gulinčiam S. S.: spyrė koja į galvą, pasiėmęs malką ja sudavė S. S. 3-4 smūgius į galvą, 3 smūgius į kairį šoną, 1 smūgį į kairę koją (1 t., b. l. 180). Iš karto po šios apklausos vykusio parodymų patikrinimo metu D. U. parodė kaip sudavė S. S. papildomos apklausos metu nurodytus smūgius (1 t., b. l. 181-184). Pareiškus galutinį įtarimą D. U. nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir ankstesnių apklausų metu (1 t., b. l. 187).
9.3. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį, byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, bet šie parodymai skirtingai nuo teisme duotų parodymų arba perskaitytų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialisto išvadą, ekspertizės aktą, rašytinius ir daiktinius bylos įrodymus), šių duomenų analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Tačiau, kaip jau buvo minėta, nagrinėjamoje byloje daugiau nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių D. U. kaltę dėl S. S. nužudymo, ir kuriuos būtų galima patikrinti aukščiau išdėstytais ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais D. U. parodymais. Parodymų patikrinimas vietoje šiuo atveju taip pat nelaikytinas atskiru savarankišku įrodymu, kadangi yra neatsiejamai susijęs su ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais. Taigi, priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, remiantis vien ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais D. U. parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, apkaltinamojo nuosprendžio priimti negalima.
9.4. Be to, kyla pagrįstų abejonių dėl D. U. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų parodymų patikimumo. Nors apklausta tyrėja S. M.-Š. tvirtino, kad visi ikiteisminio tyrimo veiksmai su D. U. atlikti laikantis BPK nustatytų reikalavimų, jam nebuvo daromas joks spaudimas, pats D. U. ir jo gynėjas nei apklausų, nei parodymų patikrinimo protokoluose pastabų nenurodė, visgi įvertinus ikiteisminio tyrimo eigą, negalima kategoriškai paneigti išteisintojo parodymų dėl jam daryto neteisėto poveikio.
9.5. Apklausiamas teisme D. U. parodė, jog sulaikius buvo nuvestas į kažkokį rūsį, jam buvo pagrasinta, kad iš ten nebeišeis, jei neprisipažins nužudęs S. S., atskirame kabinete kriminalistai jam darė poveikį, daužė dokumentų segtuvu per galvą, grasino išsukioti rankos pirštus, nurodė kokias aplinkybes dėl konflikto su S. S. rašyti prisipažinime bei papasakoti per apklausą, prieš papildomas apklausas jam taip pat buvo pasakyta apie papildomai suduotus smūgius ir medinę pliauską, ką D. U. ir nurodė savo apklausų metu. Pažymėtina, kad tyrėja S. M.-Š. neneigė prieš D. U. apklausas (pirmąją 2015 m. rugsėjo 25 d. ir papildomą 2015 m. gruodžio 16 d.) telefonu bendravusi su lavono tyrimą atliekančiu teismo medicinos ekspertu. Nors tyrėja teigė, kad prieš 2015 m. gruodžio 16 d. apklausą teismo medicinos ekspertas tik nurodė, jog S. S. galvos sužalojimai galimai padaryti naudojant kažkokį įrankį, bet nedetalizavo kokį, po ko papildomos apklausos metu D. U. savo iniciatyva nurodė naudojęs medinę pliauską, tačiau dar prieš D. U. papildomą apklausą surašytame patikslintame įtarime nurodoma apie smūgių sudavimą medine malka, dėl ko iš karto po pareikšto įtarimo prisipažino D. U..
Ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo bandoma nustatyti ir rasti įrankį, kuriuo galimai S. S. buvo padaryti galvos sužalojimai ir ant kurio galėjo likti biologinių ar kitokios kilmės pėdsakų.
10. Taip pat D. U. teisme duotų parodymų nepaneigia ir nesudaro pagrindo neginčijamai išvadai, jog S. S. specialisto išvadose nustatytus sužalojimus padarė būtent išteisintasis, prokuroro apeliaciniame skunde aptarti įrodymai. Netgi priešingai, kai kurie iš apeliaciniame skunde aptartų įrodymų patvirtina S. S. nurodytas aplinkybes.
10.1. Liudytoja J. G. parodė, kad S. S. apie 12-13 val. buvo atėjęs į parduotuvę, grąžino skolą, bet neprisiminė, ar S. S. ką nors pirko, taip pat liudytoja neprisiminė, ar tą dieną į parduotuvę buvo atėjęs D. U., galimos nusikaltimo vietos iš parduotuvės ji nemato, taip pat jokių garsų negirdėjo. Liudytojas V. P. parodė, kad kalbantis su D. U. šis sakėsi susistumdęs su S. S., bet plačiau apie konfliktą jam nepasakojo, taip tik patvirtindamas išteisintojo parodymus dėl konflikto aplinkybių su S. S..
10.2. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas S. L. atmetė bet kokią galimybę, kad S. S. galvos sužalojimai galėjo būti padaryti griūnant, todėl D. U., pastumdamas S. S., šiam mirtį sukėlusio sužalojimo padaryti negalėjo. Eksperto teigimu, tokio pobūdžio sužalojimai galėjo būti padaryti tik spiriant koja, apauta avalyne kietu padu, arba suduodant smūgį kitu kietu buku daiktu, mažai tikėtina, kad suduodant smūgį ranka. Jokių įrodymų, kad tokius smūgius būtų sudavęs D. U. byloje nėra. Be to, D. U. nurodė, kad įvykio dieną buvo apsiavęs lengva gumine avalyne („kroksais“), šią aplinkybę patvirtino ir tyrėja S. M.-Š..
10.3. Liudytojas G. Š. parodė, kad 2015 m. rugsėjo 17 d. dar apie 13 val. prie pirties pastebėjo stovintį dviratį, apytiksliai po valandos dviratis vis dar tebebuvo toje pačioje vietoje, todėl liudytojas nuėjo pažiūrėti už pirties, kur pamatė gulintį vyriškį, šalia vyriškio tupėjo šuo, liudytojas pamanė, kad vyriškis miega girtas, todėl arčiau nėjo, apie 18.30-19 val. grįždamas iš parduotuvės vėl nuėjo už pirties, vyriškis gulėjo toje pačioje vietoje, bet kitoje pozoje, jam buvo nuauti batai, vyriškis lyg ir spjaudėsi, priėjęs arčiau pamatė kraują ir iškvietė pagalbą. Taigi, G. Š. kategoriškai tvirtino matęs gulintį S. S. prie pirties toje pačioje vietoje apytiksliai nuo 14 val. Nors liudytojas nuolatos S. S. nematė, bet kadangi S. S. gulėjo toje pačioje vietoje, manytina, kad niekur nuo pirties nebuvo nuėjęs. Tuo labiau kad teismo medicinos ekspertas S. L. paaiškino, jog S. S. galvos trauma priskiriama prie masyvių galvos sužalojimų, po tokio galvos sužalojimo gebėjimas atlikti savarankiškus veiksmus yra labai abejotinas, nukentėjusysis turėjo prarasti sąmonę, todėl pats nei nueiti į kitą vietą, nei nusiauti batų negalėjo. Taip pat nurodė, jog kiekvienas atvejis medicinoje yra individualus, bet tikimybė, jog S. S. galėjo atlikti aktyvius veiksmus po sužalojimo yra mažai tikėtina. Nesutikdamas su teismo medicinos ekspertu prokuroras deklaratyviai teigė, jog praktikoje yra buvę bylų, kuriose net su sunkesniais sužalojimais asmenys ilgą laiką buvo sąmoningi ir galėjo atlikti aktyvius veiksmus, bet tokių bylų pavyzdžių prokuroras nenurodė, be to, pats prokuroras pripažino, jog kiekvienas atvejis yra individualus, todėl pagal kitų bylų aplinkybes spręsti apie S. S. gebėjimą po sužalojimo atlikti savarankiškus veiksmus negalima. Esant tokioms aplinkybėms, objektyviai neįmanoma, kad pagal kaltinimą ir D. U. parodymus sužalotas prie parduotuvės S. S. galėjo ateiti apie 300 m iki pirties ir dar nusiauti batus.
11. Apibendrinant aukščiau nurodytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamoje byloje esančių prieštaravimų ir abejonių dėl S. S. nužudymo aplinkybių pašalinti negalima, todėl nesurinkus įrodymų, patikimai patvirtinančių D. U. inkriminuotų veiksmų padarymą, D. U. išteisintas pagrįstai. Nors D. U. neneigė konfliktavęs su S. S., bet byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad būtent jis padarė S. S. nustatytus sužalojimus. Tuo labiau kad, kaip nurodė teismo medicinos ekspertas, nuo parduotuvės, kur pagal kaltinimą buvo sumuštas S. S., iki vietos, kur buvo rastas, pats S. S. dėl patirtų sužalojimų ateiti negalėjo. Kita vertus, pagal liudytojo G. Š. parodymus, S. S. visą dieną gulėjo toje pačioje vietoje, kur ir buvo rastas vakare sumuštas. Todėl iš esmės pritartina pirmosios instancijos teismui, jog tokie prieštaringi įrodymai leidžia pagrįstai manyti, kad S. S. galėjo būti sumuštas būtent toje vietoje, kur ir buvo rastas, bet tai padarę asmenys byloje liko nenustatyti, o pats D. U. dėl nuolatinio girtavimo galėjo nuoširdžiai klysti dėl konflikto su S. S. dienos.
12. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuojama, kad Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro ir nukentėjusiųjų R. S., T. S., I. S. apeliacinius skundus atmesti.