Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Liudos Arlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Mefodijos Povilaitienės ir Henriko Sadausko, sekretoriaujant Tatjanai Baškir, dalyvaujant pareiškėjui J. P. ir jo atstovui advokatui Virgilijui Kaupui, atsakovės atstovams Tomui Čaplinskui ir Evelinai Matulaitienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovei Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d., kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 str. 1 d., skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Remiantis ABTĮ 3 str. 2 d., teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje ginčas kilo dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir atsakovė, VTEK, Komisija) 2011-06-28 sprendimo Nr. KS-36 „Dėl J. P.“ (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo nuspręsta, kad pareiškėjas, Šiaulių universiteto studijų prorektorius J. P., patvirtindamas paraiškas sudaryti autorines kūrinių užsakymo sutartis, kai kūrinių autorius yra jis pats, o taip pat dalyvaudamas perduodant ir aprobuojant minėtus kūrinius, nevykdė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 str. 2 p. nustatyto reikalavimo elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog yra interesų konfliktas, ir tokiais veiksmais pažeidė šio įstatymo 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas (b. l. 8-10, 87-89).

Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas yra minėto Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, o nagrinėjamos bylos ginčo objektas – Įstatymo taikymo pagrindai.

I. Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė atliko finansinį (teisėtumo) auditą Šiaulių universitete ir nustatė, kad universiteto studijų prorektorius J. P., kaip universiteto Autorinių sutarčių priežiūros komisijos pirmininkas, 2010 m. dalyvavo sprendžiant klausimus dėl autorinių sutarčių su pačiu savim sudarymo ir pagal šias sutartis sukurtų kūrinių aprobavimo (b. l. 36-37).

Autorinių sutarčių sudarymo priežiūros komisija Tęstinių studijų institute, kurios pirmininkas yra universiteto studijų prorektorius J. P., 2010-02-05 patvirtino paraišką sudaryti autorinę kūrinio užsakymo sutartį su paraiškoje nurodytu kūrinio autoriumi J. P. (kūrinio tipas yra lietuvių kalbos kultūra). Tą pačią dieną buvo sudaryta autorinė kūrinio užsakymo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) Pagal Kūrinio, sukurto pagal minėtą sutartį, 2010-02-22 Perdavimo ir aprobavimo aktą, universiteto vardu aprobuojant kūrinį taip pat dalyvavo universiteto studijų prorektorius J. P. Universiteto Autorinių sutarčių priežiūros komisija, kuriai pirmininkavo pareiškėjas, 2010-06-03 patvirtino paraišką sudaryti autorinę kūrinio užsakymo sutartį (kūrinio tipas – kompiuterinė programa). 2010-07-09 buvo sudaryta autorinė kūrinio užsakymo sutartis Nr. 64, kurioje nustatyta ir autorinio atlyginimo dalis J. P., o 2010-07-26 buvo pasirašytas kūrinio perdavimo ir aprobavimo aktas, pagal kurį kūrinį aprobavo, pavaduodamas kasmetinių atostogų išėjusį universiteto rektorių V. L., pasirašė taip pat ir J. P. Autorinių sutarčių sudarymo priežiūros komisija Tęstinių studijų institute, kurios pirmininkas yra J. P., 2010-10-08 patvirtino paraišką sudaryti autorinę kūrinio užsakymo sutartį (kūrinio tipas – paskaitos), kūrinio autorius nurodytas J. P. 2010-10-12 buvo sudaryta kūrinio užsakymo sutartis (b. l. 38-49, 61, 62, 90).

Pareiškėjas VTEK paaiškino, kad Autorinių sutarčių priežiūros komisija Testinių studijų institute (kaip ir Universiteto autorinių sutarčių priežiūros komisija) rekomenduoja arba nerekomenduoja pirkti minėtą paslaugą, tačiau nepriima galutinių sprendimų dėl autorinio kūrinio užsakymo paslaugos pirkimo. Galutinį sprendimą dėl autorinio kūrinio užsakymo priima užsakovas, t. y. Tęstinių studijų institutas ar universitetas, pasirašęs su juo, t. y. J. P., kaip fiziniu asmeniu, autorines kūrinio užsakymo sutartis. Rekomendacija pirkti minėtas paslaugas nėra vienasmenė, o komisija jai pritarė kolegialiai, t. y. šiai rekomendacijai pritarė ir ją pasirašė visi komisijos nariai (įskaitant ir jis pats). Kūrinių aprobavimas taip pat nėra vienasmenis, nes sprendimas dėl šio kūrinio aprobavimo priimtas kolegialiai, o 2010-10-12 kūrinio, sukurto pagal tos pačios dienos autorinę sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) aprobavimo klausimų jis nesprendė. siekdamas išvengti galimo viešųjų ir privačių interesų konflikto sudarant universitete autorines sutartis, jis, kaip Universiteto autorinių sutarčių priežiūros komisijos pirmininkas ir kaip Autorinių sutarčių sudarymo priežiūros komisijos Tęstinių studijų institute pirmininkas, kreipėsi į universiteto rektorių su prašymu, kad būtų papildyti įsakymai dėl minėtų komisijų sudarymo, kuriuose būtų nurodoma, kad jei gavus paraišką sudaryti autorinę kūrinio užsakymo sutartį yra pateiktas paraiškai pasiūlymas, kurio autorius (bendraautorius) yra Autorinių sutarčių priežiūros komisijos narys, šis narys privalo nusišalinti nuo paraiškos svarstymo, neatlikti užsakovo funkcijų, pasirašant autorinę kūrimo užsakymo sutartį ir kūrinio, sukurto pagal atitinkamą autorinę sutartį, perdavimo ir aprobavimo aktą bei šį aktą aprobuojant, o pirmininką tokiu atveju pavaduotų rektoriaus įsakymu įgaliotas kitas asmuo. Pažymėjo, kad ginčo situacija nebuvo vykdoma tyčia, o susiklostė dėl aplinkybių, kurių atsiradimas nebuvo iš anksto apgalvotas ir dėl to nebuvo numatyti sprendimai, kaip techniškai išspręsti situacijas dėl galimo viešų ir privačių interesų konflikto. Iki šiol universitete nebuvo rektoriaus įsakymu paskirta kitų asmenų, kurie turėtų teisę jį pavaduoti kaip Autorinių sutarčių priežiūros komisijos pirmininką, todėl šias pareigas buvo pavesta atlikti tik jam (b. l. 57-60).

Kaip matyti iš Komisijos posėdžio protokolo, pareiškėjas pakartojo minėtame paaiškinime nurodytas aplinkybes bei pripažino, kad nebuvo laikytasi Įstatymo nuostatų, teigė, kad taip nutiko dėl nežinojimo (b. l. 91-92).

Byloje nustatyta ir tai, kad vadovaujantis 2006-04-05 Universiteto rektoriaus įsakymu Nr. V-231 patvirtintų Autorinių sutarčių sudarymo nuostatų 6 p., Autorinių sutarčių priežiūros komisija nustato, ar paraiškoje nurodytas intelektinės veiklos rezultatas gali būti laikomas kūriniu ir ar tikslinga universitetui pirkti paslaugą (b. l. 15-16, 51-52). Kaip matyti iš paraiškų, autorinis atlyginimas už atliktus darbus sumokamas po užsakymo atlikimo ir perdavimo bei aprobavimo akto pasirašymo (b. l. 38-49).

Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas V. L. parodė, kad jis yra universiteto rektorius. Pareiškėjas yra universiteto prorektorius ir komisijos pirmininkas. Dirba daugiau kaip 20 metų, savo pareigas atlieka gerai. Pareiškėjas ėjo rektoriaus pareigas jo atostogų metu ir tuo pačiu metu ėjo komisijos pirmininko pareigas. Prorektorius J. P. užsiima autoriniais darbais. Tai daro visi dirbantys universitete, jie dirba ne tik administracinį ir pedagoginį darbą. Tam, kad atestuotų docento pareigas, būtina parašyti minimaliai straipsnių, autorinių darbų. Pareiškėjas prorektoriaus pareigas eina nuo 2004 m.. Priimto vidaus akto, kokiomis aplinkybėmis komisijos pirmininkas turėtų nusišalinti, neturėjo. Kai VTEK tapo labai aktyvi, pradėjo pildyti visas deklaracijas, ko ankščiau nereikėjo, buvo išleistas įsakymas, į ką turi atsižvelgti visi vadovai. Autoriniams darbas buvo skirtos lėšos, bet tos lėšos nėra iš valstybės skirtų universitetui lėšų, nes valstybės skirtų lėšų neužtenka net atlyginimams išmokėti. Negalėjo atsakyti, ar ir ankščiau pareiškėjas kaip komisijos pirmininkas aprobavo savo autorinius darbus, nes rektoriaus pareigos neleidžia gilintis į viską, kas vyksta aplinkui. Tik šis atvejis iškilo į viešumą (žr. teismo posėdžio protokolą).

Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta S. A. parodė, kad jai yra žinoma, kad ginčas vyksta dėl autorinių sutarčių. Ji yra viena iš komisijos narių. Visi komisijos posėdžiai vyksta, kai yra pateikiamos paraiškos. Paraiškos būna be autorių pavardžių, tik su pavadinimais. Vertinama, ar intelektinės veiklos rezultatas atitinka visus keliamus kriterijus ir ar universitetas šį darbą pirks. Visos medžiagos neturėjo ir nežinojo, kad kalbama apie komisijos pirmininko autorinį kūrinį. Nežinojo nei vieno autoriaus. Pareiškėjas per ar prieš komisijos posėdį nebuvo informavęs, kad bus svarstomi jo kūriniai (žr. teismo posėdžio protokolą).

Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta R. B. parodė, kad yra sudaroma komisija, kuri svarsto autorinių darbų paraiškas. Pareiškėjas yra komisijos pirmininkas. Ji yra šios komisijos narė ir metodininkė. Šios autorinės sutartys priimamos atsižvelgiant į kompetenciją. Liudytojai buvo žinoma, kad svarstomi J. P. kuriniai. Yra labai svarbi kūrinį parengusio žmogaus kompetencija. Buvo žinomos autorinių darbų autorių pavardės. Buvo žinoma, kad kūrinys yra komisijos pirmininko. Tai buvo matyti pačioje paraiškoje ir iš to yra sprendžiama apie kūrinio kokybę. Komisija žiūri į kokybę. Pats J. P. informavo, kad tai yra jo kūrinys. Nemanė, kad tai yra interesų konfliktas, nes tai yra kokybės klausimas. Po pagaminimo už kūrinius gali būti apmokama, bet konkrečiai šiuo atveju neprisiminė, ar buvo apmokėta. Teigė, kad komisijos posėdis sukviečiamas pagal poreikį. Paraiškos svarstomos, ar jos bus naudingos universitetui, priimami sprendimai pasirašyti autorinę sutartį ar ne. Jei yra kelios paraiškos, tai komisijos nariai su jomis susipažįsta posėdžio metu, tačiau jeigu jų yra daugiau, komisijos nariai susipažįsta su paraiškomis iš anksto. Neprisiminė tokių atvejų, kad paraiška būtų pripažinta netinkama, ar kad vienas komisijos narys nepritartų. Komisijos pirmininko J. P. darbe niekada nebuvo prašymų dėl savo autorinių darbų, įtakojimų ar spaudimo komisijos nariams. Pirminiame etape yra svarstoma ar darbo tematika atitinka ir atsižvelgiama į autoriaus kompetenciją, jo sugebėjimus. Girdėdavo tik darbo koncepciją, tačiau realaus darbo nematydavo (žr. teismo posėdžio protokolą).

Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta E. J. parodė, kad ji dalyvauja autorinių sutarčių priežiūros komisijoje. Svarsto autorines paraiškas. Kai buvo svarstomos paraiškos, jai buvo žinoma, kas jų autorius. Sužinoti tai galima buvo tuo metu, kai paraiškos buvo skaitomos, informuodavo pats pirmininkas, kad tai yra jo paraiška ir matėsi iš užpildytos formos. Nušalinimų pareiškėjui kaip komisijos pirmininkui ar nusišalinimo iš jo pusės nebuvo. Dalyvaujant komisijoje iš prorektoriaus jokių įtakojimų, bandymų paveikti nebuvo (žr. teismo posėdžio protokolą).

Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta R. G. parodė, kad ji yra komisijos narė. Dalyvavo posėdžiuose, kai buvo svarstomi J. P. kūriniai. Ji surenku paraiškas ir pateikia komisijai svarstyti. Svarstomas kūrinio autorius, ar galima jo kūrinius pirkti. Paprastai sužino, kieno tai yra kūrinys, kai yra pateikimas komisijai. Perkant kūrinį, jau būna žinomas jo autorius. Paraiškas pateikia padalinys. Ne visada komisija žino, kieno yra paraiškos. Yra dvi komisijos. Viena yra universiteto komisija, ir joje svarstomos tik paraiškos, kitoje komisijoje svarstomos autorinės sutartys. J. P. yra abiejų komisijų pirmininkas. Komisijoje svarstomas tik kūrinys ir ar jį pirkti. Komisijoje nebuvo paviešinta kad svarstomas kūrinys yra komisijos pirmininko (žr. teismo posėdžio protokolą).

Teismo posėdyje kaip liudytoja apklausta J. Ž.-P. parodė, kad niekas nedarė jokio spaudimo priimant sprendimus dėl paraiškų. Jai buvo žinoma, kad svarstomas kūrinys yra J. P. Pareiškėjas pats pasakė, kad parengė autorinę sutartį. Apie nusišalinimą nebuvo kalbos (žr. teismo posėdžio protokolą).

Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su Sprendimu, laiko jį neteisėtu bei nepagrįstu motyvuodamas tuo, kad Komisija netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reglamentuojančius Komisijos kompetenciją, valstybės tarnybą, ignoravo pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir neatskleidė visų faktinių bylos aplinkybių, nepaisė suformuotos teisminės praktikos, nepagrįstai jo einamas Šiaulių universiteto prorektoriaus pareigas priskyrė valstybės tarnautojų kategorijai.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas (toliau – ir Įstatymas, VPIDVTĮ ) ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su jų įgyvendinimu.

Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, Komisija, vadovaudamasi Įstatymo 22 str. 1 d. 1 p. ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 str. 1 d. 1 p., priėjo prie išvados, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 str. 2 p. ir 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas.

Įstatymo 3 str. 2 p. įtvirtinta, kad viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra. Minimo įstatymo 11 str. 1 d. nustatyta, kad asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, draudžiama dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. To paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad prieš pradedant tokio sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūrą arba pačios procedūros metu asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, privalo informuoti savo tiesioginį vadovą ar institucijos vadovo įgaliotą atstovą bei asmenis, kurie kartu dalyvauja sprendimo rengimo, svarstymo ar priėmimo procedūroje, apie esamą interesų konfliktą ir nusišalinti nuo dalyvavimo tolesnėje procedūroje. Institucijos vadovas ar jo įgaliotas atstovas gali nepriimti pareikšto nusišalinimo ir įpareigoti asmenį dalyvauti tolesnėje procedūroje.

Vadovaujantis ABTĮ 13 str. 1 d., vienodą administracinių teismų praktiką taikant ir aiškinant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiais administracinis teismas (toliau – ir LVAT). Pagal Teismų įstatymo 33 str. 4 d., teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje formuojama pozicija, kad VPIDVTĮ 3 str. 2 p. nustatyto pažeidimo kvalifikavimui pakanka nustatyti, kad priimant sprendimą pareiškėjas nepasielgė taip, kad nekiltų abejonių, jog egzistuoja interesų konfliktas. Konfliktą kelią asmens dirbančio valstybės tarnyboje galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Todėl valstybės tarnautojas, priimdamas sprendimus, privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas VPIDVTĮ 1 str. įtvirtinta šio įstatymo paskirtimi, kuria siekiama įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2012-01-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A-62-1774/2012). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Įstatymas savo esme yra prevencinis. Tai reiškia, kad VPIDVTĮ pažeidimui konstatuoti nėra būtina nustatyti, jog pareiškėjas savo privačius interesus realizavo viešųjų interesų sąskaita, užtenka to, kad jis nesiėmė įstatyme numatytų priemonių viešųjų ir privačių interesų konfliktui savo veikloje išvengti, t. y. neįvykdė VPIDVTĮ 11 str. įtvirtintos pareigos nusišalinti nuo dalyvavimo rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-26 nutartis administracinėje byloje Nr. A14-844/2007).

Pagal Įstatymo 2 str. 1 d., asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje yra valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, profesinės karo tarnybos kariai, vykdantys operatyvinę veiklą, profesinės karo tarnybos karininkai, asmenys, dirbantys valstybės ir savivaldybių įmonėse, biudžetinėse įstaigose ir turintys administravimo įgaliojimus, asmenys, dirbantys viešosiose įstaigose ir asociacijose, kurios gauna lėšų iš Lietuvos valstybės ar savivaldybių biudžetų ir fondų, ir turinys administravimo įgaliojimus, taip pat kiti asmenys, turintys viešojo administravimo įgaliojimus. Įstatymo 2 str. 4 d. nustatyta, kad interesų konfliktas yra situacija, kai valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo, atlikdamas pareigas ar vykdydamas pavedimą, privalo priimti sprendimą ar dalyvauti jį priimant, ar įvykdyti pavedimą, kurie susiję ir su jo privačiais interesais.

Teisėjų kolegija pastebi, kad byloje ginčo dėl to, kad J. P. buvo ginčo kūrinių autorius (ar bendraautorius), nėra.

Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.).

ABTĮ 57 str. numatyta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Pagal ABTĮ 86 str. 2 d., priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.

Ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma ir nurodytų teisės normų sisteminė analizė, o taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimai aktualių ginčui taikytinų teisės normų suponuoja teisėjų kolegija, kad Komisija pagrįstai konstatavo, kad neabejotinai buvo pakankamas pagrindas pareiškėjo privačių ir viešų interesų konfliktui atsirasti, jam tvirtinant paraiškas (rekomenduojant užsakovui sudaryti autorines sutartis), sudarant sutartis ar perduodant ir aprobuojant sukurtus kūrinius. Be kita ko, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kaip nustatyta byloje, pareiškėjas Komisijos posėdyje pripažino, kad nebuvo laikytasi Įstatymo nuostatų, teigė, kad taip nutiko dėl nežinojimo. Valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti interesų konflikto. Teisėjų kolegija sutinka su Komisijos pozicija, kad valstybės tarnyboje dirbantis asmuo turi elgtis taip, kad visuomenėje net nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra, priešingu atveju, visuomenėje kyla pagrįsti įtarimai, kad sprendimai priimami neskaidriai ir tai menkina žmonių pasitikėjimą įstaigomis bei jų administraciniais gebėjimais. Nusišalinimas yra kiekvieno valstybinėje tarnyboje dirbančio asmens asmeninė pareiga, kuri turi būti išreikšta aktyviais ir aiškiais veiksmais. Inter alia, teisėjų kolegija akcentuoja, kad, jos nuomone, pareiškėjas patenka į ratą asmenų, kuriam taikomos Įstatymo nuostatos, ratą Įstatymo 2 str. 1 d. prasme. Kaip matyti iš Šiaulių universiteto studijų prorektoriaus pareiginių nuostatų, pareiškėjas turi administravimo įgaliojimus ir įstaigos, kurioje jis dirba, lėšos skiriamos iš valstybės biudžeto. Šių nuostatų 3 p. expressis verbis nustatyta, kad prorektorius savo veiklą turi organizuoti taip, kad jam tiesiogiai ar pagal funkcijas pavaldžių universiteto pavaldinių veikla atitiktų Lietuvos Respublikos įstatymus, Universiteto statutą, kitus teisės aktus. Todėl pareiškėjui yra taikomi visi Įstatyme numatyti draudimai, apribojimai ir įpareigojimai. Komisija visiškai pagrįstai pareiškėjo elgesį įvertino kaip Įstatymo 3 str. 2 p. (prievolė vengti interesų konflikto) bei 11 str. 1 ir 2 d. (pareiga nusišalinti) reikalavimų pažeidimą. Pareiškėjas turėjo akivaizdų turtinį (gauti 9 480 Lt autorinį atlyginimą) ir neturtinį (realizuoti save kaip kūrėją ir autorių, siekti, kad jo kūriniais būtų plačiai naudojamasi) asmeninį interesą VšĮ Šiaulių universitete sprendžiant ginčo klausimą. Kadangi pareiškėjas pasirašė sutartis su pačiu savimi, vertino savo darbus ir tam turėjo materialinį suinteresuotumą, todėl ginčo situacija, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka VPIDVTĮ 2 str. 4 d. įtvirtintą interesų konflikto definiciją.

Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 str. reglamentuojama, kad VTEK, atlikusi tyrimą, priima motyvuotą sprendimą: pripažinti, kad asmuo pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatas; pripažinti, kad asmuo pažeidė Lobistinės veiklos įstatymo nuostatas; kreiptis į teismą dėl administracinės nuobaudos pažeidėjui skyrimo; siūlyti valstybės ar savivaldybės institucijos vadovui (ar kolegialiai institucijai) skirti pažeidėjui tarnybinę (drausminę) nuobaudą; pripažinti, kad asmuo nepažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo, Valstybės politikų elgesio kodekso ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų; pripažinti, kad asmuo nepažeidė Lobistinės veiklos įstatymo ar kitų teisės aktų nuostatų; sustabdyti tyrimą; nutraukti tyrimą; perduoti tyrimo metu surinktus duomenis ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui arba kitai įgaliotai institucijai; pateikti rekomendaciją. Sprendimas sustabdyti tyrimą priimamas: iki bus atlikti kitų įgaliotų institucijų ar įstaigų veiksmai, susiję su skundžiamo asmens veika; jei asmuo, kurio pranešimas ar skundžiami veiksmai tiriami, serga arba yra išvykęs, o jam nedalyvaujant neįmanoma priimti sprendimo. Sprendimas nutraukti tyrimą priimamas: kai yra šio įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės; kai nėra pakankamai duomenų, reikalingų asmens veikos teisiniam įvertinimui. Paaiškėjus šio straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytiems duomenims, VTEK gali tyrimą atnaujinti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad Komisija yra nepriklausoma kolegiali viešojo administravimo, kontrolės (priežiūros) institucija, kurios veikla finansuojama iš valstybės biudžeto. Įstatymo vykdymo kontrolės klausimai yra reguliuojami įstatymo šeštajame skirsnyje, pavadintame „Įstatymo vykdymo kontrolė“. Įstatymo 22 str., sprendžiant pagal jo pavadinimą, turėtų reguliuoti teisinius santykius, susijusius su institucijomis ir pareigūnais, kuriems pavedama kontroliuoti įstatymo vykdymą. Įstatymo 22 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad „kaip asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, vykdo šio įstatymo nuostatas, kontroliuoja Vyriausioji tarnybinės etikos komisija“. Komisijos pateikiamas įvertinimas (sprendimo priėmimas) paprastai gali paliesti (teisinių pasekmių sukėlimo jiems prasme) tik dirbančius valstybinėje tarnyboje asmenis (Įstatymo 15 str., 23 str. 8 d.). Komisijos veikla, tiriant ir įvertinant asmenų, veiklą, gali padėti tinkamai įgyvendinti Įstatymo 1 str. apibrėžtus tikslus. Tačiau, tai negali būti daroma neteisėtomis priemonėmis, neturint tam aiškiai ir nedviprasmiškai suteiktų įgalinimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-02-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-55/2008).

Nors komisijos nariai teismo posėdyje parodė, kad jiems pareiškėjas nedarė jokios įtakos priimant atitinkamus sprendimus dėl paraiškų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad Komisija vertino ne pačių komisijos narių, o pareiškėjo elgesį.

Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, nurodytų teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija daro išvadą ir konstatuoja, kad Komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Komisija tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procedūrinių pažeidimų nepadarė, neveikė ultra vires, Sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl Sprendimo naikinti nurodytais ir kitais motyvais, pagal ABTĮ 89 str. nuostatas, nėra jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

II. Dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Pareiškėjo atstovas teismui 2011-12-15 pateikė prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 str. 1 d. 1 p. ir Įstatymo 15 str. ta apimtimi, kuria nėra

numatoma galimybė valstybinėje tarnyboje dirbantiems asmenims, kuriems už Viešųjų ir

privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės etikos ir elgesio normas, nuostatų pažeidimus, buvo priimtas

VTEK sprendimas, jog toks asmuo pažeidė teisės aktus, apskųsti teismui sprendimus dėl

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 15 str. nustatytų

sankcijų taikymo, prieštarauja Konstitucijos 30 str. 1 d., konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, o ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybė teismui, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad kuri nors iš įstatymo 15 str. numatytų sankcijų už Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio tarnybinės veiklos ir elgesio normas, nuostatų pažeidimus neturi būti taikoma, nes dėl tam tikru itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, prieštarauja Konstitucijos 109 str. 1 d., konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal ABTĮ 4 str. 1 d. tokiai teismų iniciatyvai (kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą) pasireikšti pirmiausiai reikalinga teisiškai motyvuota abejonė dėl tam tikro teisės akto konstitucingumo ir, antra, atitinkamas aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje. Įvertinusi pareiškėjo atstovo išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jai jokių abejonių dėl pareiškėjo atstovo nurodytos nuostatos konstitucingumo nekyla, todėl prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkintinas. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad Komisija priimdama Sprendimą vadovavosi Įstatymo 22 str. 1 d. 1 p. ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 29 str. 1 d. 1 p., bei nusprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 3 str. 2 p. ir 11 str. 1 ir 2 d. nuostatas. Gi Įstatymo 15 str. reglamentuojama pasekmių apimtis, o ne Sprendimo teisėtumo požymiai. Nors prašyme abejojama Įstatymo 29 str. 1 d. 1 p. atitiktimi atitinkamoms Konstitucijos normoms, tačiau prašymo motyvuose dominuoja Įstatymo 15 str. analizė.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjo J. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Netenkinti pareiškėjo J. P. atstovo prašymo dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą.

Šis sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.