Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-06-14 · Administracinė byla Nr. I-2248-815/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-06-14
Bylos Nr.
I-2248-815/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Mefodija Povilaitienė, Ernestas Spruogis, Nijolė Sušinskienė
Pareiškėjas
A. O. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Administracinė byla Nr. I-2248-815/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00345-2013-1Procesinio sprendimo kategorija 38; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Sušinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos – A. O. M. skundą atsakovei – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėja – A. O. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–2), skundo patikslinimu (b. l. 10–14), papildomais paaiškinimais (b. l. 28–31) kreipėsi į teismą, prašydama:

1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovė) 2013 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-445;

1.2. panaikinti atsakovės 2013 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-761;

1.3. įpareigoti atsakovę iš esmės išnagrinėti jos skundus.

2. Pareiškėjos skundas grindžiamas tokiais argumentais.

Šalies argumentai

2.1. Pareiškėjos teigimu, teisėjai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstituciją ir vykdydami teisingumą – nagrinėdami jos bylas neklauso įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis).

2.2. Kauno apygardos administracinio teismo teisėjai ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai jos byloje Nr. 1-25-402/2012 dėl tėvo M. M. žemės grąžinimo priėmė melagingą sprendimą (Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 18 d. nutartis).

2.3. Kauno apygardos administracinio teismo teisėjai antroje jos byloje Nr. 1-123-422/2013 dėl atlyginimo priteisimo už tą pačią tėvo žemę priėmė neteisingą 2013 m. sausio 25 d. sprendimą. Nors šį sprendimą ji taip pat apskundė apeliacine tvarka, tačiau nėra vilties, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjai panaikins pirmosios instancijos teismo sprendimą.

2.4. Jos tėvo M. M. 15 ha žemė privalėjo būti grąžinta iki 1992 m. sausio 28 d., vykdant 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Įstatymo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma grąžinant turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra.

2.5. Išlikusi laisva M. M. žemė iki šiol negrąžinta, tačiau teisėjai, akivaizdžiai pažeisdami įstatymą, tvirtina, kad į M. M. žemę nuosavybės teisės atkurtos pilna apimtimi jos broliui J. V. M. Jeigu jos broliui į jų tėvo žemę būtų atstatytos nuosavybės teisės, ji į teismą nesikreiptų, nes jos teisės nebūtų pažeistos – tėvo žemę su broliu ir mama, kol ji buvo gyva, jie valdytų bendrai.

2.6. Teisėjai tvirtindami, kad į M. M. žemę atkurtos nuosavybės teisės, ją šmeižia, nes toks tvirtinimas reiškia, kad ji melagingai reikalauja atstatyti nuosavybės teises į jos tėvo žemę, į kurią nuosavybės teisės jau atkurtos pilna apimtimi jos broliui.

2.7. Teisėjai neteisingai tvirtina, kad nevykdydami įstatymo, valstybės pareigūnai elgiasi teisėtai. Teisėjai nenustatė pažeidimo, nors yra įtvirtinta, kad piliečių prašymai turi būti išnagrinėti ir priimti sprendimai per 3 mėnesius nuo dokumentų, įrodančių nuosavybės teisę, pateikimo dienos. Valstybės pareigūnai priėmė sprendimą po penkiolikos metų, 2006 m. spalio 26 d. ir to sprendimo iki šiol neįvykdė, tačiau tokį valstybės pareigūnų elgesį teisėjai pripažįsta teisėtu. Teisėjai vien tik dėl to, kad valstybės pareigūnai nurodė, kad atkurtos nuosavybės teisės į M. M. žemę, teismo sprendime tvirtina, kad nuosavybės teisės į M. M. žemę atkurtos pilna apimtimi.

2.8. Prieštaraudami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimui, kuris nustatė, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos, teisėjai tvirtina, kad į jos tėvo M. M. žemę nuosavybės teisės atkurtos pilna apimtimi, nors teismas nustatė faktus, kad M. M. žemė negrąžinta ir už žemę neatlyginta. Teisėjai įteisino M. M. žemės užgrobimą, nes kai žemė negrąžinama ir už ją neatlyginama, žemė yra užgrobta.

2.9. M. M. žemė nebuvo valstybės išperkama, ji buvo valstybinio ūkio žinioje, kuris kaip ir kolūkiai buvo panaikintas, todėl vykdant įstatymą žemė privalėjo būti grąžinta. Remiantis 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 str. 5 p. valstybės išperkama buvo ta žemė, kuri numatyta tvarka suteikta mokslo ir mokymo įstaigoms eksperimentams bei kitokioms mokslo reikmėms.

2.10. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu nustatyta, kad iki Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo priėmimo dar net nebuvo nustatyta, kokio dydžio žemės plotas turi būti skiriamas Lietuvos veterinarijos akademijai mokslo ir mokymo reikmėms. Kokią konkrečiai žemę paskirti akademijai sprendė ne Vyriausybė, o Kauno apskrities viršininko administracija. Tik 2003 m. gegužės 16 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-3199 buvo patvirtintas projektas, pagal kurį M. M. žemė įtraukta į Lietuvos veterinarijos akademijai skiriamą žemės plotą. M. M. žeme Lietuvos veterinarijos akademija niekada iki šiol nesinaudojo mokslo ar mokymo tikslams. Žemė buvo apleista, paversta pelke, ir tik po jos skundų šiemet buvo suarta.

2.11. Teisėjai neteisingai tvirtina, kad M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe. Nėra jokio teisinio pagrindo valstybei tapti šios žemės savininke, todėl Registrų centre žemė neįregistruota jokio savininko vardu. Jos broliui savininko teisių įregistruoti neleidžiama, nors teismas ir tvirtina, kad broliui atkurtos nuosavybės teisės į M. M. 15 ha žemės pilna apimtimi, o valstybė neturi teisinio pagrindo įregistruoti nuosavybės teises į M. M. žemę. Žemė paversta bešeimininkiu turtu.

2.12. M. M. žemė privalėjo būti grąžinta ir kaip okupacinės valdžios nusikalstamais veiksmais tremiant jų keturių asmenų šeimą į Sibirą (Igarką) užgrobtas turtas. Teismas neteisingai tvirtina, kad tremiant į Sibirą 1948 m. gegužės 22 d. jos tėvas jokios žemės neturėjo, kad jo žemė buvo nacionalizuota 1940 m. Tai netiesa: 1940 m. okupacinės valdžios Seimo paskelbtoje Deklaracijoje nurodyta, kad tik virš 30 ha žemė paimama į valstybės fondą, tikslu bežemiams ir mažažemiams padėti įsigyti žemės. Jos tėvo 15 ha žemė iki trėmimo į Sibirą niekada nebuvo nacionalizuota, jie gyveno ir dirbo tėvo ūkyje. Okupacinė valdžia pripažino tėvą buožinio ūkio savininku, dėl to juos trėmė į Sibirą. Teismas nenurodo, už ką mus trėmė į Sibirą, jeigu tėvas buvo bežemis.

2.13. Teisėjai įteisino ne tik jos tėvo M. M. žemės užgrobimą, bet ir mamos, 2009 m. mirusios S. M., žemės nusavinimą jos dukters R. M. bylose. Mama žemės sklypą 1992 m. privatizavo, o valstybės pareigūnai melagingai tvirtino, kad S. M. nesumokėjo už žemę pinigų ir nesudarė žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties. Nors R. M. surado S. M. banko kvitus, įrodančius, kad S. M. už žemės permatavimą sumokėjo 74,8 rub. ir už žemę sumokėjo valstybės pareigūnų nustatytą 3119 rub. kainą, o taip pat paaiškėjo, kad Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus pareigūnai sudarė su S. M. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, teismas vis tiek nepripažino S. M. jos privatizuoto žemės sklypo savininke. R. M. neišduodami S. M. žemės nuosavybės dokumentai ir nurodoma, kad R. M. turi žemę pirkti, nors pagal S. M. testamentą ji turi teisę šį 0,225 ha žemės sklypą paveldėti.

2.14 Lietuvos Respublikos Konstitucija įpareigoja teisėjus vykdant teisingumą klausyti tik įstatymo. Teisėjai jos bylose tvirtina, kad atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo M. M. žemę, nors nustatyti faktai, kad žemė negrąžinta ir už žemę neatlyginta, o dukters R. M. bylose teisėjai tvirtina, kad S. M. neprivatizavo žemės.

2.15. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnyje, tiek 109 straipsnyje įtvirtintas teisėjų ir teismų nepriklausomumas jiems vykdant teisingumą, t. y. nagrinėjant bylas bei priimant bylose sprendimus. Tačiau kai byloje sprendimai yra priimti, tas bylas išnagrinėję teisėjai jau atliko jose teisingumo vykdymo funkciją.

2.16. Atsisakyti net vertinti viešai paskelbtus teismo sprendimus, reiškia įtvirtinti absoliučią teisėjų savivalę. Su tokia nuostata pareiškėja nesutinka. Taip pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, kad įstatymui visi asmenys lygūs.

2.17. Teisėjų ir teismo veikla vykdant teisingumą yra jau užbaigta, teismui priėmus byloje sprendimą. Uždrausti visuomenei, tuo labiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareigūnams, vertinti viešai skelbiamus teismų sprendimus yra demokratinės valstybės principų šiurkštus pažeidimas. Nors demokratija ir įteisina valdžių padalijimo principą, tačiau tai nereiškia, kad valdžios yra absoliučiai atskirtos, tuo labiau, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija šio principo griežtai net neįgyvendina (Seimo nariai kartu dirba ir ministrais). Demokratinėje valstybėje yra vykdoma ne tik parlamentinė kontrolė, bet ir valdžios tarpusavio kontrolė.

2.18. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakyme nurodoma, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnis draudžia tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tiek kitoms valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms, Seimo nariams ir kitiems pareigūnams, politinėms partijoms, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar piliečiams kištis į teisėjų ir teismų veiklą, nes tai pažeistų jų nepriklausomumą ir nešališkumą, kurie yra būtini vykdant teisingumą, todėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministras atsisako išnagrinėti jos skundus. Šis argumentas yra neteisingas, nes iškraipo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnį ir 109 straipsnį.

2.19. Lietuvos Respublikos Konstitucija užtikrina teisėjų nepriklausomumą jiems vykdant teisingumą, t. y. teisėjams ir teismams vykdant jų veiklą. Kol teismai vykdė teisingumą jos bylose, ji su skundais nesikreipė, taigi, teismų ir teisėjų nepriklausomumas vykdant teisingumą buvo užtikrintas.

2.20. Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik užtikrina teisėjų nepriklausomumą, bet ir įpareigoja teisėjus klausyti tik įstatymo, jiems nagrinėjant bylas. Nagrinėdami jos bylas, teisėjai įstatymo neklausė, o kaip nustato Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, įstatymui visi asmenys lygūs, vadinasi, ir teisėjai privalo atsakyti už įstatymų pažeidimą. Ji nurodė akivaizdžius teisėjų sąmoningai padarytus įstatymų pažeidimus, nagrinėjant jos ir dukters R. M. bylas.

2.21. Teisėjų nepriklausomumas vykdant teisingumą ir teisėjų darbo rezultatų (įvykdyto teisingumo) vertinimas yra skirtingi dalykai. Viešai skelbiamų teisingumo įvykdymo aktų – teismų sprendimų – įvertinimas nieko bendro neturi su kišimusi į teismų ir teisėjų veiklą, vykdant teisingumą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija būtų visai nereikalinga vykdomosios valdžios institucija, jeigu ji nekreiptų dėmesio ir nesirūpintų teisingumu. Ji kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą būtent dėl jau įvykdyto teisingumo, t. y. priimtų teismo sprendimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro pareiga išnagrinėti jos skundus, nes jos skundų nagrinėjimas nepažeidžia teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą, kaip nepagrįstai tvirtinama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymuose.

2.22. Atsakovė tvirtina, kad skundžiami aktai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Tai prieštaraujanti įstatymui atsakovės išvada. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra viešojo administravimo subjektas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 4 dalis, 6 dalis, 7 dalis). Skundai dėl viešojo administravimo subjekto priimtų individualių teisės aktų yra priskirti administracinių teismų kompetencijai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 dalies 1 p.). Todėl teisme pagrįstai nagrinėjama byla pagal jos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai.

Atsiliepimas

2.23. Atsakovė nenurodo, kokiu įstatymu remiantis atsakovės priimti administraciniai aktai (atsakymai į mano skundus, kuriuose nurodoma, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsisako juos svarstyti) negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, t. y. nesvarstytini administraciniame teisme. Tokiu atveju byla turėtų būti nutraukta, tačiau atsakovė neprašo bylą nutraukti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.). Nutraukti šią bylą nėra įstatyminio pagrindo, nes byla yra priskirta nagrinėti administracinių teismų kompetencijai.

2.24. Atsakovė tvirtina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymas nėra aktas ar veiksmas, kuris darytų įtaką pareiškėjos teisėms, atsakovo aktas ar veiksmas aiškiai jokių teisinių pasekmių nesukelia. Tai neteisingas tvirtinimas, nes neteisėtas atsisakymas svarstyti jos skundą sukelia jai labai sunkias teisines pasekmes: į teisėjų priimtus neteisingus teismo sprendimus ir prokurorų neteisėtus nutarimus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nekreipia dėmesio, jos skundus atsisako svarstyti. Atrodytų, kad preziumuojama, jog nei teisėjai, nei prokurorai iš viso negali padaryti nusikaltimų, vykdydami savo tarnybines pareigas.

2.25. Nėra įstatymo, kuris draustų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai (ar kam nors kitam) įvertinti priimtą teismo sprendimą.

2.26. Atsakovas klaidina teismą, sutapatindamas priimto teismo sprendimo įvertinimą su procesiniais veiksmais dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo bei panaikinimo (ar pakeitimo). Teismo sprendimų peržiūrėjimas ir jų panaikinimas yra išimtinai teismo teisė. Ji neprašė ir neprašo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, kad jis panaikintų teismo sprendimus priimtus jos byloje. Ji prašė, kad vykdydamas savo pareigas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministras imtųsi priemonių, kad teisėjų veiksmai, nagrinėjant jos bylą dėl tėvo žemės grąžinimo, būtų ištirti.

2.27. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsisako svarstyti jos skundą, tuo pažeisdama jos konstitucinę teisę į teisingumą.

2.28. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiga yra kontroliuoti valstybės politikos teisingumo srityje įgyvendinimą. Atsisakymas svarstyti jos skundą įrodo, kad ši pareiga nevykdoma.

II

Atsakovė – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 21–22) nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, pateikia tokius argumentus.

1. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Taigi administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo sistemos subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas aiškiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Priešingu atveju teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-540/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-391/2009; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

2. Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos patvirtina, kad kreiptis į administracinį teismą galima dėl neteisėto viešojo administravimo subjekto veiksmo, dėl įpareigojimo atlikti veiksmą, dėl sprendimo panaikinimo arba dėl įpareigojimo priimti administracinį sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnis, 22 straipsnis). Šiuo atveju pareiškėja siekia, kad būtų įvertinti teisėjų procesiniai veiksmai, nagrinėjant civilinę ir administracinę bylas. Skundžiamas atsakymas nėra aktas ar veiksmas, kuris darytų įtaką pareiškėjos teisėms. Todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti 2013 m. sausio 16 d. atsakymą Nr. (l .23.)7R-445 ir 2013 m. sausio 30 d. atsakymą Nr. (l .23.)7R-761 yra nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnyje įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, Civilinio proceso kodekse. Civilinio proceso kodekse nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių.

4. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikoje galiojančiais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851.

5. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos veiklos tikslai yra formuoti valstybės politiką nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo ir veiklos, politinių partijų steigimosi, registravimo ir veiklos, ministro valdymo sričiai priskirtų valstybės registrų ir informacinių sistemų veiklos, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose teismuose koordinavimo (užtikrinimo) srityse ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti šios valstybės politikos įgyvendinimą.

6. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimo, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų matyti, kad teismų sprendimai gali būti vertinami ir peržiūrimi tik instancine tvarka, arba atnaujinus procesą byloje. Kitoks teismų sprendimų vertinimas, peržiūrėjimas ne įstatymų nustatyta tvarka pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, t. y. teismų ir teisėjų nepriklausomumą. Įsiteisėję teismų sprendimai, šiuo atveju, civilinėje byloje pagal Civilinio proceso kodekso 18 straipsnį ir administracinėje byloje pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnį yra privalomi ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja – A. O. M. prašo teismą panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 16 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-445 (b. l. 3-5) bei 2013 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-761 (b. l. 15-16), taip pat įpareigoti atsakovę iš esmės išnagrinėti pareiškėjos skundus.

2. Pabrėžtina, kad skundžiamais sprendimais atsakovė atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundus ir vertinti konkrečią faktinę situaciją, nes nurodė, kad teisingumo vykdymas yra teismų funkcija, teismai yra nepriklausomi, o Teisingumo ministerijos veiklos tikslai yra formuoti valstybės politiką nacionalinės teisinės sistemos plėtros, civilinės teisės, civilinio proceso, baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso, suėmimo, bausmių ir probacijos vykdymo, administracinės teisės, administracinių teisės pažeidimų nagrinėjimo proceso, administracinių bylų teisenos, teisinių paslaugų, antstolių funkcionavimo, notariato, pramoninės nuosavybės apsaugos, vartotojų teisių apsaugos, asmens duomenų apsaugos, religinių bendruomenių ir bendrijų registravimo ir veiklos, politinių partijų steigimosi, registravimo ir veiklos, ministro valdymo sričiai priskirtų valstybės registrų ir informacinių sistemų veiklos, tarptautinio teisinio bendradarbiavimo ir atstovavimo Lietuvos Respublikos interesams tarptautiniuose teismuose koordinavimo (užtikrinimo) srityse ir organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti šios valstybės politikos įgyvendinimą.

Teismas sutinka su tokia atsakovės pozicija, nes konkrečių faktinių aplinkybių vertinimas yra procesinis sprendimas, į kurio vykdymą Teisingumo ministeriją pagal Konstituciją ir įstatymus neturi galių kištis. Dėl tų pačių argumentų pareiškėjai teisingai ir pagrįstai atsakyta dėl prokuratūros veiklos.

Teismas pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymą, procesinius įstatymus Lietuvoje numatyta kelių pakopų teismų sistema, kuri užtikrina, kad būtų pašalintos galimai padarytos teisės taikymo, aiškinimo, faktų vertinimo klaidos. Jeigu yra prielaidų, kad teismai padarė baudžiamąsias veikas, tai apie tai turi būti informuojami prokuratūros pareigūnai; jei drausmines veikas – atitinkamos teisėjų savivaldos institucijos. Teisingumo ministerija negali atlikti tyrimo funkcijų ir analizuoti teisėjų veiklos ar kitaip ją kontroliuoti net tada, kai jau yra priimti ir įsiteisėję teismo sprendimai. Analogiškai, Teisingumo ministerijai pagal įstatymus nėra suteikta teisė kontroliuoti prokuratūros pareigūnų.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 16 d. sprendimas Nr. (1.23.)7R-445 (b. l. 3-5) bei 2013 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. (1.23.)7R-761 (b. l. 15-16) yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

4. Pareiškėjos – A. O. M. reikalavimas įpareigoti atsakovę iš esmės išnagrinėti jos skundus tėra išvestinis reikalavimas: nepanaikinus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. sausio 16 d. sprendimo Nr. (1.23.)7R-445 (b. l. 3-5) bei 2013 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (1.23.)7R-761 (b. l. 15-16) nėra jokio teisinio pagrindo tenkinti šį reikalavimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjos – A. O. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėErnestas SpruogisNijolė Sušinskienė