Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,

gynėjams advokatams Algirdui Gurauskui, Lolitai Narmontienei, Daivai Gadliauskienei, Eleonorai Adai Unčiurienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato Antano Cemnolonsko, nuteistojo O. R. ir jo gynėjos advokatės Daivos Gadliauskienės, nuteistųjų J. B. ir M. B. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. gegužės 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje (2014 m. spalio 11 d. pasikėsinimas pagrobti A. S. turtą), 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje (2014 m. spalio 23 d. pasikėsinimas pagrobti turtą) bei 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 11 d. pasikėsinimas pagrobti A. S. turtą) – laisvės atėmimas dvejiems metams;

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimas ketveriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas trejiems metams;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 23 d. pasikėsinimas pagrobti turtą) – laisvės atėmimas dvejiems metams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimas aštuoneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi D. B. šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei sudėjimo būdais ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas devyneriems metams, o prie šios bausmės pridėta dalis Visagino miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 4 d. nuosprendžiu jam paskirtos laisvės atėmimo trims metams šešiems mėnesiams bausmės ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

J. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje (2014 m. spalio 11 d. pasikėsinimas pagrobti A. S. turtą), 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje (2014 m. spalio 23 d. pasikėsinimas pagrobti turtą) bei 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams;

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimas ketveriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 23 d. pasikėsinimas pagrobti turtą) – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimas septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais J. B. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei sudėjimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

O. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje bei 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir jam paskirtos bausmes:

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimas ketveriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimas septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais O. R. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei sudėjimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

M. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje bei 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimas ketveriems metams;

- pagal BK 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams;

- pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimas septyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais M. B. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei sudėjimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas aštuoneriems metams. Bausmę paskirta atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. B. dėl kaltinimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį išteisintas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis iš D. B., J. B., O. R. bei M. B. nuspręsta išieškoti po 19,98 Eur.

Iš D. B., J. B., O. R. bei M. B. solidariai nukentėjusiosios L. S. naudai priteista 940,68 Eur turtinei žalai (laidojimo išlaidoms) atlyginti, o nepilnamečiams J. B., O. R. ir M. B. neturint lėšų ar turto iki jų pilnametystės subsidiariai po 235,17 Eur iš Visagino paramos vaikui centro, O. R. motinos A. R. bei M. B. motinos J. B.

Iš D. B., J. B., O. R. bei M. B. solidariai nukentėjusiosios L. S. naudai priteista 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o nepilnamečiams J. B., O. R. ir M. B. neturint lėšų ar turto iki jų pilnametystės subsidiariai po 500 Eur iš Visagino paramos vaikui centro, O. R. motinos A. R. bei M. B. motinos J. B.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. ir J. B. nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį už tai, jog veikdami bendrininkų grupėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2014 m. spalio 11 d., apie 01.30 val., prie parduotuvės „Tomas“, esančios (duomenys neskelbtini), siekdami pagrobti svetimą turtą užpuolė A. S., bendrais veiksmais apieškojo jį ir sudavė ne mažiau kaip 3 smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam į viršutines, tiksliai nenustatytas, kūno dalis, dėl ko nukentėjusysis nugriuvo, šiais veiksmais pasikėsino apiplėšti A. S., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes pas nukentėjusįjį nerado vertingų daiktų ir jiems sutrukdė iš parduotuvės „Tomas“ išėjusi T. P., kuri apie nusikaltimą pranešė Bendrosios pagalbos centrui.

Be to, D. B. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, o J. B., M. B. bei O. R. nuteisti pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 180 straipsnio 1 dalį už tai, jog būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, kartu su T. B. ir A. S., neturinčiais amžiaus, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė, 2014 m. spalio 21 d., laikotarpiu nuo 18 val. iki 19.30 val., siekdami pagrobti svetimą turtą, T. B. pranešus apie galimybę apiplėšti A. S. ir visiems sutikus tai padaryti bei jiems visiems, buvusiems namo, esančio (duomenys neskelbtini), nusileidus iš septinto aukšto į kiemą, kur bendrais veiksmais užpuolė nukentėjusįjį A. S., apieškojo jį, nuvedė į nuošalesnę vietą, pagrobė pinigus 30 Lt (8,69 Eur), bei, tęsdami savo nusikalstamą veiką, turėdami tikslą nuodugniai apieškoti nukentėjusįjį ir surasti jo likusį turtą, nusivedė nukentėjusįjį į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame bendru susitarimu ir bendrais veiksmais apieškojo nukentėjusįjį, surado ir pagrobė pinigus 200 Lt (57,92 Eur), A. S. elektroninę mokėjimo priemonę - AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini), reikalavo pasakyti mokėjimo kortelės identifikavimo duomenis – „pin“ kodą, jie, t. y. D. B., J. B., M. B., O. R., kartu su A. S. panaudodami fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, suduodami ne mažiau kaip 10 smūgių rankomis ir kojomis į galvą ir kitas kūno vietas, šokinėdami ant gulinčio nukentėjusiojo, padarė A. S. poodines kraujosruvas kaktos kairėje, kairio smilkinio srityje su kaukolės skliauto linijiniu lūžiu, nusitęsiančiu į kaukolės pamatą, 40 g. kraujo krešulių virš kietojo dangalo, poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimus abipus plaštakų nugariniuose paviršiuose, kraujosruvas dešinės plaštakos nugariniame paviršiuje, dešinėje blauzdoje, taip sunkiai sutrikdė jo sveikatą. Toje pačioje vietoje ir tuo pačiu laiku tęsdami bendrą nusikalstamą sumanymą apiplėšti A. S., fizine prievarta išgavus nukentėjusiojo mokėjimo kortelės identifikavimo duomenis, visų bendru susitarimu J. B. ir M. B. tą pačią dieną, apie 19.11 val., bankomate, esančiame pastate (duomenys neskelbtini), panaudojo iš nukentėjusiojo A. S. pagrobtą elektroninę mokėjimo priemonę - AB „Swedbank“ mokėjimo kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini), bei kortelės identifikavimo duomenis banko operacijai atlikti ir iš nukentėjusiojo A. S. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išgrynino ir pagrobė pinigus - 40 Lt (11,58 Eur), o grįžę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), D. B., O. R., A. S. ir T. B. melagingai pranešė, kad nukentėjusiojo sąskaitoje buvo tik 6 Lt, kuriuos paliko sąskaitoje.

D. B., J. B., M. B. bei O. R. taip pat nuteisti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį už tai, jog būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupėje, kartu su A. S., neturinčiu amžiaus, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė, 2014 m. spalio 23 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 21.30 val., siekdami pagrobti svetimą turtą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais užpuolė A. S. ir A. S., reikalavo pasakyti kur yra pinigai, sumušė juos, sudavė ne mažiau, kaip 11 smūgių rankomis ir kojomis nukentėjusiajam A. S. į galvą ir kitas kūno dalis bei šokinėjo ant gulinčio A. S., metė į jį įvairius daiktus, dėl ko nukentėjusiajam A. S. buvo padaryta poodinė kraujosruva kaktos dešinėje, muštinės žaizdos dešinio antakio srityje, kairės ausies srityje, poodinės kraujosruvos dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame skruoste, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai kairiame skruoste su skruostikaulio lūžiu, odos nubrozdinimai nosyje, kraujosruvos lūpų gleivinėse su muštine žaizda apatinės lūpos gleivinėje, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais dangalais galvos smegenų pamatiniame paviršiuje, skystas kraujas smegenų skilveliuose, sumušimo židiniai galvos smegenų pamatinio paviršiaus kaktinės skilties ir smilkininės skilties dešinėje, poodinės kraujosruvos krūtinėje su daugybiniais šonkaulių lūžiais, kepenų plyšimas, 400 ml skysto kraujo pilvaplėvės ertmėje, bei esant išreikštiems patologiniams pokyčiams A. S. galvoje, likusiems po 2014 m. spalio 21 d. padarytų sužalojimų, t. y. kaukolės skliauto linijiniam lūžiui, nusitęsiančiam į kaukolės pamatą, 40 g. kraujo krešulių virš kietojo galvos smegenų dangalo, kas komplikavosi galvos smegenų edema, smegenų suspaudimu, centrinės kilmės progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, ir dėl įvykusio pakartotino galvos traumavimo A. S. įvykio vietoje mirė, taip pat bendrais veiksmais sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius rankomis ir kojomis nukentėjusiajam A. S. į galvą ir kitas kūno dalis, spardė jį gulintį, taip padarė nukentėjusiajam A. S. nežymiai sveikatą sutrikdančius poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, odos nubrozdinimus kairio skruosto srityje, dešinio smilkinio srityje, poodinę kraujosruvą nugaros kairėje.

D. B. išteisintas pagal BK 302 straipsnio 1 dalį dėl kaltinimo, kad jis, 2014 m. spalio 23 d. veikdamas bendrininkų grupėje su J. B., M. B. ir O. R., pasikėsinimo apiplėšti metu dėl savanaudiškų paskatų pagrobė nukentėjusiojo A. S. asmens dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini).

Gynėjos teigimu, Panevėžio apygardos teismas O. R. už nužudymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu atitinkančią šios bausmės vidurkį, o už kitas nusikalstamas veikas šiek tiek mažesnes už nustatytą vidurkį laisvės atėmimo bausmes. Gynėjos nuomone, teismas tokio savo sprendimo nepagrindė ir nepakankamai laikėsi BK VIII ir XI skyriuose numatytų bausmės skyrimo taisyklių, todėl O. R. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė aiškiai per griežtas bausmes, tuo pažeisdamas teisingumo principą.

Apeliaciniame skunde gynėja taip pat nurodo, jog O. R. padarė nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurias baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato, tačiau Panevėžio apygardos teismas, pripažinęs O. R. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, į kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, į O. R. labai jauną amžių ir asmenybę (nusikalto pirmą kartą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, iki nusikalstamų veikų padarymo mokėsi Visagino „Atgimimo“ gimnazijoje, gyveno nepilnoje šeimoje ir motina jį teismo posėdyje charakterizavo teigiamai), į suėmime išbūtą laiką ir tai, kad O. R. teismo posėdžiuose svarstant jam paskirtos kardomosios priemonės - suėmimo termino pratęsimo klausimą, ne kartą teismo akivaizdoje pasižadėjo keisti gyvenimo būdą, kas rodo, jog jis įvertino ir suprato savo neteisėto elgesio pasekmes ir yra pasiryžęs pakeisti savo elgesį, mokytis ir ateityje nenusikalsti, turėjo pakankamą ir pagrįstą pagrindą už apysunkius nusikaltimus - plėšimą ir pasikėsinimą padaryti plėšimą - skirti švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmės rūšį - areštą, o už labai sunkius nusikaltimus - sunkų sveikatos sutrikdymą ir nužudymą - paskirti įstatymu nustatytą minimalios trukmės ar jai artimą laisvės atėmimo bausmę, nes teismo jam paskirtos bausmės už atskirus nusikaltimus ir paskirta galutinė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta ir prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog Panevėžio apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad O. R., kaip ir kitų nuteistųjų, galimybės atlyginti padarytą žalą dėl jauno amžiaus, materialinės ir turtinės padėties yra labai ribotos.

Nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato A. Cemnolonsko, nuteistojo O. R. ir jo gynėjos advokatės D. Gadliauskienės, nuteistųjų J. B. ir M. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Nuteistieji O. R., J. B. ir M. B. apeliaciniuose skunduose neginčija pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų kaltės ir padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Šie nuteistieji nesutinka su Panevėžio apygardos teismo paskirtomis bausmėmis ir prašo jas sušvelninti, o nuteistojo O. R. gynėja prašo ne tik sušvelninti jam paskirtą bausmę, bet ir ženkliai sumažinti nukentėjusiajai L. S. priteistą piniginę sumą neturtinei žalai atlyginti. Nuteistasis D. B. ir jo gynėjas apeliaciniuose skunduose ginčija teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, pateikia savą bylos medžiagoje esančių įrodymų vertinimą, nurodo, kad 2014 m. spalio 21 d. nuteistųjų veika negalėjo būti kvalifikuota kaip padaryta iš savanaudiškų paskatų. Be to, D. B. apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta bausme ir prašo ją sušvelninti.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. Šiuo atveju itin svarbu nustatyti, kad panaudoto smurto intensyvumas ir pobūdis ar kitos veikos aplinkybės yra tokios, kurios patvirtina kaltininko tyčią atimti nukentėjusiajam gyvybę.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas nuteistasis M. B. parodė, jog 2014 m. spalio 21 d. jis su D. B., J. B., O. R. bei A. S. nusivedė A. S. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame jį nuodugniai apieškoję rado ir paėmė jo banko kortelę. Grasindami jie privertė A. S. pasakyti kortelės „PIN“ kodą. Pasinaudodami A. S. banko kortele M. B. su J. B. bankomate išgrynino 40 litų, kuriuos abu pasidalino. Grįžę jie D. B. bei O. R. pasakė, kad sąskaitoje buvo tik 6 litai. Vėliau, visi nusprendė bute užmigusį A. S. nuvesti į pirmą aukštą. Norėdamas jį pažadinti D. B. sudavė A. S. ranka į veidą. Pasak M. B., dėl girtumo jis tiksliai neprisimena visų įvykio aplinkybių, tačiau jis patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, pagal kuriuos jis kartu su kitais savo draugais mušė, spardė A. S. bei šokinėjo ant jo. Duodamas parodymus apie 2014 m. spalio 23 d. įvykį, M. B. parodė, jog fizinį smurtą prieš A. S. naudojo visi nuteistieji. D. B. M. B. sakė, kad A. S. jis pats smogė 3-4 kartus. Šiuos savo parodymus M. B. pavirtino 2014 m. lapkričio 5 d. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b.l. 167-169). M. B. parodymai iš esmės atitinka kitų nuteistųjų teisiamajame posėdyje duotus parodymus. J. B. parodė, jog 2014 m. spalio 21 d. jis kartu su draugais apieškojo A. S., rado jo banko kortelę, tada visi grasindami sužinojo kortelės „PIN“ kodą ir nuėjęs iki bankomato J. B. kartu su M. B. išgrynino 40 litų. J. B. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad 2014 m. spalio 23 d. jis matė kaip D. B. virtuvėje koja sudavė kelis smūgius A. S. virš juosmens. Pasak J. B., po poros dienų sužinojęs apie A. S. mirtį D. B. nusikeikė ir pasakė, jog sudavė jam tik 2 ar 3 kartus. Nuteistasis O. R. pirmosios instancijos teisme parodė, jog 2014 m. spalio 21 d. visiems apieškant A. S., J. B. rado banko kortelę ir sužinojęs jos „PIN“ kodą kartu su M. B. nuėjo į bankomatą patikrinti ar sąskaitoje yra pinigų. Grįžę jie pasakė, kad sąskaitoje tėra 6 litai. Vėliau tą dieną D. B., norėdamas pažadinti A. S., ranka 3-4 kartus sudavė šiam per veidą. Liudytojas A. S., kuris byloje nagrinėjamų įvykių metu neturėjo amžiaus, nuo kurio atsiranda baudžiamoji atsakomybė, ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad 2014 m. spalio 21 d. jis kartu su J. B., O. R., M. B. ir D. B. atsivedė A. S. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir jį apieškoję rado bei paėmė 200 litų ir banko kortelę, kurią J. B. su kažkuriuo iš draugų patikrino ir grįžę pasakė, kad pinigų joje nėra. Vėliau jis bei kiti kartu buvę vaikinai A. S. mušė į galvą bei kitas kūno vietas. Kas ir kaip konkrečiai sudavė smūgius, A. S. neprisimena. Ikiteisminio tyrimo teisėjui duodamas parodymus apie 2014 m. spalio 23 d. įvykį, A. S. patvirtino, jog A. S. jis mušė kartu su visais nuteistaisiais. Pats D. B. teisiamajame posėdyje pripažino, jog 2014 m. spalio 21 d. kartu su draugais apieškojo A. S., buvo rasta jo banko mokėjimo kortelė, išreikalautas „PIN“ kodas, ir visiems pritarus J. B. su M. B. nuėjo į parduotuvę patikrinti, kiek sąskaitoje yra pinigų. Vėliau, norėdamas pažadinti A. S., D. B. jam delnais padaužė per veidą.

Komplikacijos - galvos smegenų edema, smegenų suspaudimas, centrinės kilmės progresuojantis kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimas A. S. išsivystė po pakartotinio galvos traumavimo esant išreikštiems patologiniams pokyčiams galvoje, tai yra kaukolės skliauto linijiniam lūžiui nusitęsiančiam į kaukolės pamatą, kraujavimui virš kietojo galvos smegenų dangalo. Antro traumavimo epizodo padaryti sužalojimai (galvos ir kitų kūno vietų), padidino komplikacijų vystymosi intensyvumą. A. S. kūne iš viso konstatuota mažiausiai 21 trauminis poveikis (t. 2, b.l. 78-88, 91-94).

Pirmosios instancijos teisme medicinos specialisto išvadas parengęs specialistas S. C. jas patvirtino ir paaiškino, kad sužalojimų padarymo laikas nustatytas remiantis histologijos tyrimo duomenimis ir vertinant A. S. lavono audinių gabalėlių vaizdą makroskopiškai bei mikroskopiškai. Pasak specialisto, sužalojimai A. S. buvo padaryti dviem periodais: galimai 2014 m. spalio 21 d. ir 2014 m. spalio 23 d. Jeigu nebūtų buvę 2014 m. spalio 21 d. sužalojimų, A. S. vis tiek būtų miręs nuo 2014 m. spalio 23 d. patirtų sužalojimų visumos. Vertinant A. S. 2014 m. spalio 21 d. padarytus sužalojimus – kaukolės skliauto lūžį su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo - neatmetama galimybė, kad nukentėjusysis galėjo išgyventi. Specialisto teigimu, esant šiam sužalojimui, asmeniui svaigsta galva, pykina, jam sunku vaikščioti, todėl sudėtinga atskirti, ar asmuo yra sužalotas, ar tik vartojęs alkoholio. Anot specialisto, mažai tikėtina, kad A. S. kaukolės skliauto lūžis su kraujo išsiliejimu virš kietojo galvos smegenų dangalo galėjo būti padarytas prieš pat jo mirtį, t.y. 2014 m. spalio 23 d. Pirmiau aptartų teismo medicinos specialisto išvadų duomenys ir teismo medicinos specialisto paaiškinimai paneigia nuteistojo D. B. gynėjo apeliaciniame skunde daromą prielaidą, jog 2014 m. spalio 21 d. A. S. nebuvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas.

Nuteistųjų ir liudytojo A. S. parodymai apie tai, kad visi nuteistieji sudavė A. S. tam tikrą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas (tarp jų ir į gyvybiškai svarbų nukentėjusiojo organą - galvą); specialisto išvados duomenys apie tai, kad nukentėjusysis mirė nuo pakartotinio galvos traumavimo: poodinės kraujosruvos kaktos kairėje, kairio smilkinio srityje su kaukolės skliauto linijiniu lūžiu nusitęsiančiu į kaukolės pamatą, 40 g kraujo krešulių virš kietojo dangalo, poodinės kraujosruvos kaktos dešinėje, muštinės žaizdos dešinio antakio srityje, kairės ausies srityje, poodinės kraujosruvos dešinės akies viršutiniame voke, dešiniame skruoste, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimai kairiame skruoste su skruostikaulio lūžiu, odos nubrozdinimai nosyje, kraujosruvos lūpų gleivinėse su muštine žaizda apatinės lūpos gleivinėje, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais dangalais galvos smegenų pamatiniame paviršiuje, skystas kraujas smegenų skilveliuose, sumušimo židiniai galvos smegenų pamatinio paviršiaus kaktinės skilties dešinėje, bei galvos smegenų pamatinio paviršiaus smilkininės skilties dešinėje, esant išreikštiems patologiniams pokyčiams galvoje, tai yra kaukolės skliauto linijiniam lūžiui, nusitęsiančiam į kaukolės pamatą, 40 g. kraujo krešulių virš kietojo galvos smegenų dangalo, kas komplikavosi galvos smegenų edema, smegenų suspaudimu, centrinės kilmės progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, patvirtina, jog visi nuteistieji panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu smurtą, nukreiptą į nukentėjusiojo galvos, veido, pilvo sritį, konstatuoti nukentėjusiojo kūno sužalojimai padaryti mažiausiai 21 trauminiu poveikiu. Nuteistųjų smurto, panaudoto nukentėjusiojo atžvilgiu, pobūdis (pagal nuteistųjų, liudytojų parodymus, smūgiuota rankomis, kojomis, šokinėta ant nukentėjusiojo), intensyvumas (ne mažiau kaip 21 trauminis poveikis), lokalizacija (galvos, pilvo sritis) leidžia daryti išvadą, jog smurtą tiek 2014 m. spalio 21 d., tiek ir 2014 m. spalio 23 d. naudojo visi nuteistieji, tame tarpe ir D. B., jie matė vienas kito veiksmus, tokiu būdu sutiko su prieš A. S. panaudoto smurto pobūdžiu, suprato naudojamo smurto pavojingumą bei jo pasekmes, todėl visi atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams ir veikė bendra tyčia. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai visus nuteistuosius, įskaitant ir D. B., pripažino kaltais dėl A. S. sunkaus sveikatos sutrikdymo ir jo nužudymo.

D. B. ir kitų nuteistųjų 2014 m. spalio 21 d. įvykdytą sunkų A. S. sveikatos sutrikdymą pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo kaip padarytą iš savanaudiškų paskatų. Bylos duomenimis nustatyta, jog fizinis smurtas prieš A. S. buvo panaudotas siekiant užvaldyti jam priklausantį turtą – paimti jo banko mokėjimo kortelę ir pinigus. Šokinėti ant nukentėjusiojo, jį spardyti tam, kad jis neva nubustų, nebuvo jokio reikalingumo.

Apeliaciniame skunde D. B. gynėjas nurodo, kad ant D. B. rūbų ir sportinių batelių, kurie buvo pateikti tyrimui, nei A. S. kraujo, nei pluoštų nuo jo rūbų nerasta, todėl darytina išvada, jog smurto prieš A. S. jis nenaudojo, tačiau serologijos ir DNR laboratorijos bei teismo ekspertizės centro specialistų išvados yra tik vieni iš leistinų įrodymų, kuriais gali būti grindžiama D. B. kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Aplinkybė, jog tyrimų metu ant D. B. rūbų ir sportinių batelių nerasta A. S. kraujo ir pluoštų nuo jo rūbų neleidžia besąlygiškai paneigti, jog D. B. prieš A. S. naudojo fizinį smurtą. D. B. fizinio smurto naudojimo prieš A. S. faktas įrodytas kitais Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse numatytais įrodymų šaltiniais: iš dalies paties D. B., kitų nuteistųjų ir liudytojo A. S. parodymais, parodymų patikrinimo vietoje protokolais, medicinos specialisto išvadomis ir kt.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D. B. nuteistas ir dėl BK 214 straipsnio 1 dalyje bei 215 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymo. Nuteistųjų ir liudytojo A. S. parodymais nustatyta, jog 2014 m. spalio 21 d. visi jie bendru sutarimu apieškojo A. S., o J. B. A. S. striukėje radus banko mokėjimo kortelę, išgavo jos „PIN“ kodą, tada J. B. su M. B. visiems pritariant nuėjo į bankomatą patikrinti ar A. S. sąskaitoje yra pinigų. D. B. kartu su kitais nuteistaisiais apieškojo A. S., pritarė pasiūlymui neteisėtai užvaldyti nukentėjusiojo banko kortelę, išgauti iš nukentėjusiojo jos „PIN“ kodą ir ją panaudoti, t.y. atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviosios pusės veiksmų, be to, jis vienintelis iš nuteistųjų buvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio yra galima atsakomybė už šias nusikalstamas veikas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį pripažino kaltu dėl neteisėto A. S. elektroninės mokėjimo priemonės – banko kortelės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenų įgijimo bei neteisėto elektroninės mokėjimo priemonės ir jos identifikavimo duomenų panaudojimo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

Ginčydamas pirmosios instancijos teismo paskirtą laisvės atėmimo bausmę, nuteistasis O. R. nurodo, jog nenorėjo žudyti A. S., tačiau į šią aplinkybę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, pagrįstai nustatydamas, jog A. S. nužudytas nuteistiesiems veikiant netiesiogine tyčia. Nužudymas padaromas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas supranta, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenori atimti gyvybės, sąmoningai leidžia tokiems padariniams atsirasti. Nustatydamas kaltininkų tyčios turinį pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė į padaryto nusikaltimo aplinkybes: A. S. padarytų sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (smūgiuota į gyvybiškai svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, kaltininkų elgesį įvykio metu (pritarė vieni kitų smurtiniams veiksmams prieš A. S.) ir kt.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 135 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 22 straipsnio 1 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, už kurių padarymą D. B., J. B., M. B. ir O. R. pripažinti kaltais ir nuteisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, priskiriamos apysunkių ir labai sunkių nusikaltimų kategorijoms. Byloje D. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. M. B., J. B. ir O. R. atsakomybę lengvina tai, jog jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistųjų D. B., M. B., J. B. ir O. R. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažintina tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), be to, būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistųjų asmenybes, kaltės formą, nusikalstamų veikų padarymo stadiją ir pasekmes. D. B. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas padarė būdamas nepilnametis, teistas už tyčinių nusikaltimų (plėšimų) padarymą, taip pat būdamas padaręs tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą bei plėšimą, už kuriuos buvo nuteistas po Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, baustas administracine tvarka (t. 5 b. l. 88-132). D. B. gyveno ne šeimoje (tėvams dar 2005 m. neterminuotai apribota tėvų valdžia sūnaus atžvilgiu), t.y., pas globėjus bei paramos vaikui centre. Nusikaltimų padarymo metu D. B. mokėsi, tačiau mokymosi įstaigos charakterizuojamas labiau neigiamai, jam nustatyti mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai, kurie neturėjo įtakos jo gebėjimui suvokti savo veiksmų esmę bei juos valdyti (t. 5 b. l. 133,13-139,145). Nuteistieji J. B., O. R. bei M. B. anksčiau neteisti, yra labai jauno amžiaus, O. R. ir M. B. gyvena nepilnose šeimose, o J. B. – paramos vaikui centre, nusikaltimų padarymo metu mokėsi, tačiau charakterizuojami išskirtinai neigiamai kaip blogai lankantys mokyklą, darantys įvairius teisės pažeidimus (t. 6 b. l. 10-25, t. 3 b. l. 41-139).

Nustatydamas skirtinų laisvės atėmimo bausmių dydžius, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 90 straipsnio 5 dalį ir 91 straipsnio 3 dalį, kuriose nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui negali viršyti dešimties metų, o jos minimumą sudaro pusė minimalios atitinkamo straipsnio sankcijoje numatytos bausmės.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Pirmosios instancijos teismo D. B., J. B., M. B. ir O. R. paskirtos bausmės nelaikytinos aiškiai per griežtomis ir jas švelninti įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose nėra pagrindo. Viena iš nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sukeltos pasekmės – žmogaus mirtis – yra pakankamas pagrindas skirti nuteistiesiems tokias laisvės atėmimo bausmes, kokias paskyrė pirmosios instancijos teismas. Skirdamas D. B., J. B., M. B. ir O. R. bausmes ir nustatydamas jų dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sąlygų, taip pat nenustatyta išimtinių aplinkybių, mažinančių D. B., M. B., J. B. ir O. R. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, bei išimtinių aplinkybių, susijusių su D. B., M. B., J. B. ir O. R. asmenybėmis, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių už nusikalstamos veikos padarymą paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).

Dėl civilinio ieškinio

Nuteistojo O. R. gynėja apeliaciniame skunde taip pat prašė sumažinti nukentėjusiajai L. S. priteistą piniginę sumą neturtinei žalai atlyginti. Pasak gynėjos, pirmosios instancijos teismas nevertino apelianto turtinės padėties ir aplinkybių, jog nukentėjusioji su A. S. nusikaltimo padarymo metu kartu nebegyveno.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Įstatymų leidėjas nepateikia jokių minėtų kriterijų aiškinimo bei taikymo taisyklių, nekonstruoja jų hierarchinės piramidės, nepaaiškina vaidmens kompensacijos dydžio suradimo procese, palikdamas tai laisvai teismo nuožiūrai.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę/turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, bei vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė yra, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypatingai stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją, negu kitų – santykinių vertybių pažeidimo atvejais.

Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra pakankamai įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas.

Bylos duomenimis, nukentėjusioji L. S. buvo nužudytojo A. S. sutuoktinė. Nors ji kartu su A. S. nebegyveno, tačiau nuolat su juo bendravo, aprūpino jį maistu, pinigais ir rūbais, padėjo jam palaikyti ryšius su judviejų vaikais, gyvenančiais užsienyje, organizavo nužudytojo laidotuves. Pačios L. S. teigimu, sužinojusi apie sutuoktinio nužudymą ji patyrė didelius išgyvenimus, stresą.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nukentėjusiosios prašoma ir priteista 2000 eurų piniginė kompensacija atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, pasekmes, nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus ir jų mastą, be to, yra ženkliai mažesnė nei įprasta piniginė kompensacija tokio pobūdžio bylose, todėl šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis taip pat yra pagrįstas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. ir jo gynėjo advokato A. Cemnolonsko, nuteistojo O. R. ir jo gynėjos advokatės D. Gadliauskienės, nuteistųjų J. B. ir M. B. apeliacinius skundus atmesti.