Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo

- pagal BK 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 12 metų;

- pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. laisvės atėmimu 13 metų;

- pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

- pagal BK 178 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 187 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 5 d. 3 p., 9 d., šias bausmes ir Šilalės rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas iki gyvos galvos, šią bausmę nustatant atlikti kalėjime.

Iš nuteistojo R. J. priteista 2300 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai J. J., taip pat 155,38 Lt proceso išlaidų valstybei. Procesas dėl A. V. 1915 Lt dydžio civilinio ieškinio nutrauktas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. J. nuteistas už tai, kad nužudė A. J., pasikėsino nužudyti J. P., už kvalifikuotą S. V. nužudymą, taip pat už svetimo turto pagrobimą įsibrovus į patalpą ir už svetimo turto sugadinimą. Šias nusikalstamas veikas jis padarė tokiomis aplinkybėmis.

R. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 16 d., apie 23 val., bute, esančiame Šilalės m., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su A. J. metu, tyčia vieną kartą sudavė jam staliniu laikrodžiu į galvą. Nuo suduoto smūgio A. J. nugriuvus ant grindų, R. J. televizijos antenos kabeliu apsuko jam kaklą ir smaugė, kol dėl mechaninės asfiksijos A. J. įvykio vietoje mirė. Taip R. J. A. J. nužudė.

R. J. taip pat nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti J. P.: 2012 m. sausio 16 d., apie 23 val. 30 min., bute, esančiame Šilalės m., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nenustatytos priežasties sudavė J. P. ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu į galvą, suko jai ranką taip sukeldamas J. P. fizinį skausmą. Po to batraiščiu apsuko jai kaklą ir smaugė, bet pasmaugti J. P. nesugebėjo dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nutrūko batraištis, be to, į konfliktą įsikišus S. V., J. P. pabėgo.

R. J. taip pat nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 16 d., apie 24 val., bute, esančiame Šilalės m., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, siekdamas, kad S. V. niekam nepraneštų apie pasikėsinimą nužudyti J. P., du kartus trenkė jam plyta į galvą, po to rankomis ir batraiščiu (smaugvirve) suspaudė S. V. kaklą ir smaugė, kol dėl mechaninės asfiksijos S. V. įvykio vietoje mirė. Taip R. J. S. V. nužudė siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą.

Be to, R. J. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 20 d. vakare, tiksliau nenustatytu laiku, Šilalės r. Šeručių k. pro langą įsibrovė į A. V. priklausantį namą ir pagrobė A. V. turtą: 100 litų vertės vyrišką striukę, 20 litų vertės du maišus, bevertę metalinę dėžutę su joje buvusiais 3 litų vertės trim kabliukais, 5 litų vertės dėžutę su švinais, 2 litų vertės siūlus su adata, 5 litų vertės elektros prailgintuvą, 150 litų vertės dujų balioną su reduktoriumi, dujomis ir žarna, 150 litų vertės meškerę su rite, padarydamas A. V. 435 litų turtinę žalą. Be to, R. J. tuo pačiu metu tyčia sugadino 100 litų vertės laukujes duris, 100 litų vertės spintelę su kriaukle, 200 litų vertės dvi virtuvines spinteles, 50 litų vertės arbatinuką, 50 litų vertės pufą, 250 litų vertės televizorių „Tauras“, 500 litų vertės sienas, 200 litų vertės miegamąsias sofas, 100 litų vertės užuolaidas, 120 litų vertės kėdes, 100 litų vertės langų stiklus ir 45 litų vertės spynas. Taip jis sugadino nukentėjusiojo A. V. turtą.

N. R. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl jam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės. Ši bausmė jam paskirta nepagrįstai, nes tokių nusikaltimų, už kuriuos jis nuteistas, psichiškai sveikas žmogus negalėtų padaryti. Turėtų būti išsiaiškinta, kodėl jis šiuos nusikaltimus padarė. Nors šioje byloje jam buvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau jo psichikos būklė nebuvo tinkamai ištirta, du ekspertai apsiribojo tik trumpa jo apklausa. Jo nuomone, jo psichikos būklė turi būti dar kartą ištirta psichiatrijos ligoninėje. Tyrimo metu taip pat buvo padaryta išvada, kad jis dėl padarytų nusikaltimų neparodė jokio gailesčio. Su tuo jis nesutinka, nes dėl to, ką padarė, jaučiasi kaltas, labai gailisi, tačiau to galbūt nemoka parodyti. Jeigu jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė būtų pakeista į didžiausią terminuoto laisvės atėmimo bausmę, po šios bausmės atlikimo jis būtų jau apie 60 metų amžiaus ir tada jis jau tikrai nedarytų kitų nusikaltimų, be to, tokios bausmės atlikimas būtų didžiausia pamoka jo gyvenime. Prašo išnagrinėti šį jo skundą.

Nukentėjusysis A. V. atsikirtime į nuteistojo R. J. apeliacinį skundą nurodo, kad teismas tinkamai kvalifikavo R. J. nusikalstamas veikas ir paskyrė jam teisingą bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad R. J. padarė labai sunkius nusikaltimus, į jų padarymo aplinkybes bei tų nusikaltimų padarinius, bausmės paskirtos tinkamos. Jis prašo R. J. paskirtų bausmių nešvelninti ir nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Teismo posėdyje nuteistasis R. J. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras nuteistojo R. J. apeliacinį skundą prašo atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis R. J. apeliaciniame skunde neginčija teismo išvadų dėl jo kaltės, įrodymų įvertinimo, taip pat pripažintų įrodytomis jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo. Apeliantas nurodo tik apie tai, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, jo nuomone, pilnai nebuvo ištirta jo psichikos sveikatos būklė, taip pat nesutinka su jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme. Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, teisėjų kolegija bylą ir priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tik tiek, kiek to prašoma nuteistojo paduotame apeliaciniame skunde.

Apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. konkrečių prašymų aiškiai neišdėstė, apeliantas prašo tik išnagrinėti šį jo skundą. Tačiau iš apeliacinio skundo turinio ir skunde dėstomų argumentų matosi, kad su skundžiamu nuosprendžiu nuteistasis nesutinka dėl dviejų priežasčių. Nuteistasis nurodo, kad jam atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu tinkamai nebuvo ištirta jo psichikos būklė. Nurodo, kad ,,sveiko proto žmogus negalėtų tokių nusikaltimų padaryti“ ir prašo dar kartą ištirti jo psichikos būklę psichiatrijos ligoninėje. Tokiu būdu nuteistasis faktiškai dėsto argumentus apie galimą jo nepakaltinamumą. Be to, apeliaciniame skunde nuteistasis nesutinka su jam pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme ir paskirta tokios pačios rūšies galutine subendrinta bausme.

Visus apeliaciniame skunde dėstomus apelianto argumentus kolegija atmeta.

Nors ir nurodęs, kad ,,sveiko proto žmogus negalėtų tokių nusikaltimų padaryti“, apeliaciniame skunde nuteistasis jokių nusiskundimų dėl savo psichikos būklės, taip pat ir duomenų apie savo sveikatos būklę, kurie būtų neišnagrinėti pirmosios instancijos teisme, neišdėstė. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis R. J. parodė apie tai, kad praeityje buvo gydomas Švėkšnos psichiatrijos ligoninėje, nes norėjo nusižudyti, sapnuodavo košmariškus sapnus. Tačiau iš bylos matosi, kad visos abejonės dėl nuteistojo psichikos būklės buvo pašalintos. Dar ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta ir pridėta prie bylos UAB Šilalės psichikos sveikatos ir psichologinio konsultavimo centro pažyma, iš kurios matosi, kad R. J. yra šio centro įskaitoje, jam diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas ir priklausomybės nuo alkoholio sindromas. Taip pat buvo išreikalauta iš Švėkšnos psichiatrijos ligoninės R. J. ligos istorija, iš kurios matosi, kad nuteistasis šioje ligoninėje gydėsi 2004 m. Jam nustatyta klinikinė diagnozė: emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, priklausomybės nuo alkoholio sindromas.

Ikiteisminio tyrimo metu R. J. buvo paskirta ir atlikta ambulatorinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Šios ekspertizės akto Nr. 85 (duomenys neskelbtini)2012 (2 t., 154-155 b. l.) išvadoje nurodyta, jog nėra duomenų, kad R. J. nusikalstamos veikos padarymo metu būtų buvęs kokioje nors laikinoje psichinės veiklos sutrikimo būsenoje ar būtų sirgęs kokiu nors psichikos sutrikimu, dėl kurio jis būtų negalėjęs suprasti savo veiksmų esmės ar būtų negalėjęs jų valdyti. Šiuo metu R. J. diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas bei priklausomybės alkoholiui sindromas. Jam priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių taikyti nereikia.

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi jau nurodytu ekspertizės aktu. Tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, siekiant išsamiai išnagrinėti apeliacinio skundo argumentus ir pašalinti bet kokias abejones dėl R. J. psichikos būklės, nuteistajam buvo paskirta dar ir nauja stacionarinė komisijinė teismo psichiatrijos ekspertizė, jos atlikimui nuteistasis buvo perkeltas (atiduotas) į Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinį skyrių. Stacionarinės komisijinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 754-I-1/2013 (4 t., 27-31 b. l.) išvadoje nurodyta, kad R. J. nusikalstamų veikų padarymo metu lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu nesirgo. Jam diagnozuojamas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kurie netrukdė jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šiuo metu R. J. lėtiniu ar laikinu psichikos sutrikimu neserga, jam diagnozuojamas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, kurie netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. R. J. dėl psichikos sveikatos būsenos gali dalyvauti teismo posėdžiuose ir duoti parodymus. Jam priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas nereikalingas.

Stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvada abejoti nėra jokio pagrindo, nes ji pagrįsta visų medicininių duomenų apie R. J. sveikatos būklę analize, ekspertizės įstaigoje buvo stebimas nuteistojo elgesys, ekspertų komisija savo išvadą pagrindė ne tik nuteistojo psichikos, bet ir psichologiniais tyrimais. Be to, šios ekspertizės išvados dar kartą patvirtino prieš tai nuteistajam atliktos ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadas. Todėl kolegija daro išvadą, kad visos abejonės dėl nuteistojo psichikos būklės yra pašalintos. Neabejotinai nustatyta, kad ir nusikalstamų veikų padarymo metu, ir šiuo metu R. J. galėjo ir gali suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Todėl už pripažintas įrodytomis nusikalstamas veikas jis turi atsakyti pagal baudžiamuosius įstatymus.

Stacionarinės teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje nurodoma, kad R. J. diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas, psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį ir priklausomybės sindromas, kurie netrukdo jam suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Šio ekspertizės akto tiriamojoje dalyje taip pat nurodyta apie tai, kad nusikalstamų veikų padarymo metu R. J. veiksmai buvo sąlygoti asmeniniais bruožais ir piktnaudžiavimu alkoholiu. Ši ekspertizės akto dalis ne tik paneigia apeliacinio skundo argumentus dėl galimo R. J. nepakaltinamumo, tačiau, kolegijos nuomone, leidžia padaryti išvadas ir apie tikruosius nusikalstamų veikų padarymo motyvus. Teisme R. J. pats nurodė priežastis, dėl kurių jis nužudė A. J. ir S. V.. Nors tos priežastys ir mažareikšmės, tačiau nuteistasis parodė, kad A. J. nužudė girtavimo metu kilus konfliktui dėl pinigų už kambario nuomą. Nuteistasis taip pat parodė, kad S. V. jis nužudė todėl, kad šis niekam nepraneštų apie jo pasikėsinimą nužudyti J. P.. Tuo tarpu priežasčių ir motyvų, dėl kurių sumušė J. P., o po to pasikėsino nužudyti ją pasmaugdamas, pats nuteistasis paaiškinti negalėjo. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje ir pats teismas nurodė, kad R. J. pasikėsino nužudyti J. P. dėl ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu nenustatytos priežasties. Vis dėlto, kolegijos nuomone, ir pasikėsinimo nužudyti J. P. motyvus atskleidžia tos pačios abiejų teismo psichiatrijos ekspertizių išvados. Byloje nustatyta, kad R. J. nusikalstamą elgesį paskatino būtent apsvaigimas nuo alkoholio, jo nusikalstami veiksmai kilo dėl menkaverčių priežasčių, jie buvo nulemti jo nepaaiškinamo pykčio, o apsvaigimas nuo alkoholio aiškiai susilpnino savikontrolę ir suteikė nuteistajam nevaldomos agresijos. Todėl apsvaigimas nuo alkoholio ne tik turėjo įtakos tam, kad R. J. nužudė A. J., o po to ir S. V., tačiau buvo ir pagrindine priežastimi, dėl kurios jis faktiškai be jokios dingsties dar ir pasikėsino nužudyti (pasmaugti) J. P..

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus dėl jam paskirtos bausmės kolegija taip pat atmeta.

Paskirdamas R. J. bausmes, teismas BK 41 str. 2 d. nuostatų dėl bausmės paskirties, BK 54 str. nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir kitų BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė.

Teismas pagrįstai nenustatė jokių R. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatė vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad dėl padarytų nusikaltimų jaučiasi kaltas, labai gailisi, nors proceso metu nemokėjo to gailėjimosi parodyti. Šiuos apelianto argumentus kolegija atmeta, o pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p., kolegijos nuomone, nėra pagrindo. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama esant bent vienam iš šių alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažįsta padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamojoje veikoje dalyvavusius asmenis. Pagal galiojusią teisminę praktiką kaltininko prisipažinimas nustatomas tada, kai jis pripažįsta esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Be to, vien kaltininko prisipažinimas, nenustačius jo nuoširdaus gailėjimosi ar padėjimo išaiškinti nusikalstamą veiką, irgi nepripažįstamas lengvinančia aplinkybe. Nuoširdus galėjimasis padarius nusikalstamą veiką, konkrečiai– nužudymą, nustatomas tada, kai kaltininkas atlieka pozityvinius veiksmus – stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir kt. Šioje byloje nustatyta, kad 2012 m. sausio 16 d. nužudęs du žmones ir dar vieną žmogų pasikėsinęs nužudyti, R. J. iš nusikaltimo vietos pasišalino, apie padarytus nusikaltimus niekam nepranešė, pats į teisėsaugos institucijas neatvyko ir neprisipažino. Po kelių dienų, t. y. 2012 m. sausio 20 d., jis padarė dar dvi nusikalstamas veikas: įsibrovė į A. V. namą, iš jo pagrobė ir tyčia sugadino ten buvusį svetimą turtą. Policija R. J. sulaikė tik 2012 m. sausio 23 d. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusioji J. P., kurią nuteistasis pasikėsino nužudyti, apie prieš ją R. J. panaudotą fizinį smurtą pranešė policijai dar 2012 m. sausio 18 d. Nors sulaikytas R. J. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, pripažino savo kaltę ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo vykusių apklausų metu, tačiau yra pagrindas padaryti išvadą, kad nuteistasis prisipažino ne savo noru, o dėl kitų jau surinktų duomenų, patvirtinančių jo kaltę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliaciniame skunde, nors ir nurodęs, kad prisipažįsta kaltu bei gailisi, padarytus nusikaltimus apeliantas bandė pateisinti savo psichikos būkle, prašydamas paskirti jam dar vieną teismo psichiatrijos ekspertizę. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad paskirtos dar vienos, stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės išvados visas abejones dėl R. J. pakaltinamumo, t. y. dėl jo galėjimo suprasti savo veiksmus ir juos valdyti, pašalino. Taip pat jau buvo nurodyta ir apie tai, kad pripažįstant BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi būti nustatomas ne tik kaltininko prisipažinimas, bet ir jo nuoširdus gailėjimasis. Nors apeliantas nurodo, kad jis labai gailisi, tik nemoka to parodyti, bylos duomenys tai irgi paneigia. Nuteistasis neatlygino jokios nusikaltimais padarytos žalos. Iš teisiamojo posėdžio protokolų matosi, kad nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo posėdžiuose dalyvavo nukentėjusieji, nužudytųjų artimieji, R. J. jų netgi neatsiprašė. Nors ir prisipažinęs kaltu, duodamas parodymus ir sakydamas paskutinį žodį nieko nepaminėjo nei apie gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų, nei apie jokį kitokį kritišką savo nusikalstamų veikų įvertinimą. To paties jau nurodyto stacionarios teismo psichiatrijos ekspertizės akto tiriamojoje dalyje ekspertai irgi nurodė apie tai, kad dėl padarytų nusikaltimų R. J. atgailauja tik formaliai. Visa tai leidžia padaryti išvadą, kad nuteistojo gailėjimasis, apie kurį jis nurodo apeliaciniame skunde, yra formalus ir netikras, daryti išvadą apie jo nuoširdų gailėjimąsi nėra pagrindo. Todėl nėra pagrindo ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 str. 1 d. 2 p. Jokių kitų R. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių taip pat nėra. Tuo tarpu nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1 d. 9 p., teismas nustatė pagrįstai. Kad nusikaltimų, dviejų nužudymų ir pasikėsinimo nužudyti padarymui R. J. apsvaigimas nuo alkoholio neabejotinai turėjo įtakos ir netgi nulėmė šių labai sunkių nusikaltimų padarymą, jau buvo aptarta šioje nutartyje. Be to, šios aplinkybės savo skunde neginčija ir pats apeliantas.

Pagrįstai nenustatęs jokių nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir nustatęs tik jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, skirdamas bausmes teismas atsižvelgė ir į kitas, BK 54 str. 2 d. 1-6 p. išvardintas aplinkybes: nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikaltimų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją, taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo asmenybę. Nors skundžiamame nuosprendyje bausmių skyrimo motyvai išdėstyti lakoniškai, iš tikrųjų jie pagrindžia paskirtų bausmių proporcingumą ir atitikimą padarytų nusikaltimų pobūdžiui bei aplinkybėms ir nuteistojo asmenybei.

R. J. pripažintas kaltu padaręs keletą tyčinių nusikalstamų veikų, trys iš kurių – du nužudymai ir pasikėsinimas nužudyti, priskiriamos tyčinių labai sunkių nusikaltimų kategorijai. Vertinant būtent šių nusikaltimų pavojingumo laipsnį atsižvelgiama į tai, kad nužudydamas du žmones (A. J. ir S. V.), nuteistasis padarė nusikaltimus, kurių padariniai jau neatstatomi ir tuo buvo padaryta ypatingai didelė žala ir nužudytųjų artimiesiems, ir visuomenei. Vertinant pasikėsinimo nužudyti J. P. pavojingumo laipsnį būtina atsižvelgti į tai, kad ši nukentėjusioji liko gyva tik todėl, kad nuteistajam ją smaugiant batraiščiu, šis nutrūko, be to, pabaigti šį nusikaltimą nukentėjusiajam sutrukdė įvykio vietoje buvęs kitas nukentėjusysis S. V.. Nepasisekus pasmaugti J. P., tik dėl to, kad S. V. nepraneštų apie daromą nusikaltimą, R. J. nužudė ir patį S. V.. Visas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė pats, būdamas šių nusikaltimų vykdytoju. Be to, visus nusikaltimus padarė veikdamas tiesiogine apibrėžta tyčia. Sprendžiant klausimą dėl paskirtų bausmių rūšies ir dydžio, būtina įvertinti ir konkrečias nusikaltimų (pirmiausia, dviejų nužudymų ir pasikėsinimo nužudyti) padarymo aplinkybes. Visi šie nusikaltimai padaryti dėl menkaverčių priežasčių. Nužudydamas A. J., pas kurį pats prieš tai gyveno, nuteistasis iš pradžių smogė jam į galvą laikrodžiu, po to specialiai apsuko nukentėjusiajam kaklą antenos kabeliu ir smaugė tol, kol A. J. dėl mechaninės asfiksijos mirė. Nužudydamas S. V. nuteistasis pirmiausia du kartus smogė plyta nukentėjusiajam į galvą. Nors ir nuo šių smūgių nukentėjusysis, kuriam jau buvo padaryti sunkūs sužalojimai, galėjo mirti, nuteistasis nenutraukė savo nusikalstamų veiksmų, o juos tęsdamas nužudė S. V. pasmaugdamas jį rankomis ir batraiščiu. Kaip jau buvo nurodyta, po to R. J. pasišalino iš nusikaltimo vietos, kelias dienas valkatavo ir padarė dar dvi nusikalstamas veikas. Aptartos dviejų nužudymų ir pasikėsinimo nužudyti padarymo aplinkybės, kolegijos nuomone, parodo padidintą jų pavojingumo laipsnį.

Įvertindamas kaltininko asmenybę teismas atsižvelgė į tai, kad R. J. ir anksčiau buvo teistas už smurtinius nusikaltimus ir gyveno asocialų gyvenimą. Iš bylos matosi, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo R. J. už tyčinius nusikaltimus jau buvo teistas 6 kartus (paskutiniuoju 2012 m. sausio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausmė, vadovaujantis BK 63 str. 9 d., buvo subendrinta su skundžiamu nuosprendžiu paskirtomis už atskiras nusikalstamas veikas bausmėmis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad anksčiau R. J. jau buvo teistas ne tik už vagystes, bet ir už smurtinius nusikaltimus. Buvo teistas už plėšimą pagal BK 180 str. 1 d., taip pat pagal 1961 m. BK 111 str. 1 d. ir 112 str. 1 d. Nors šie teistumai išnykę, tai vis tiek nuteistojo asmenybę apibūdina neigiamai. Byloje nustatyta, kad R. J. niekur nedirbo, daug kartų buvo baudžiamas administracine tvarka, jau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis piktnaudžiavo alkoholiu.

Pagal BK 178 str. 2 d. ir BK 187 str. 1 d. teismas nuteistajam paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurios atitinkamai mažesnė ir atitinkanti sankcijose numatytų laisvės atėmimo bausmių vidurkius. Pagal BK 129 str. 1 d. (dėl A. J. nužudymo) ir pagal BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 1 d. (dėl pasikėsinimo nužudyti J. P.) nuteistajam paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės, tik nežymiai viršijančios sankcijos vidurkį. Pažymėtina, kad šių bausmių apeliaciniame skunde neginčija ir pats nuteistasis.

Tuo tarpu už kvalifikuotą S. V. nužudymą pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. teismas paskyrė R. J. sankcijoje numatytą griežčiausios rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos. Paskirdamas šią bausmę teismas nuosprendyje nurodė, kad R. J. jokio gailėjimosi dėl padarytų nusikaltimų neparodė, anksčiau darė nusikaltimus, gyveno asocialų gyvenimą. Jis vieną po kito per vieną vakarą padarė tris labai sunkius nusikaltimus. Teismo nuomone, tai parodo visišką nuteistojo socialinių normų, taisyklių ir įsipareigojimų nepaisymą bei akivaizdų žmogaus gyvybės negerbimą ir nevertinimą. Todėl teismas padarė išvadą, kad R. J. yra labai pavojingas visuomenei ir jo nusikalstamų polinkių pakeisti švelnesnės rūšies, t. y. terminuoto laisvės atėmimo, bausme yra neįmanoma.

Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstytos pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos, o R. J. padarytų nusikaltimų, taip pat ir nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 2 d. 11 p., bei paties kaltininko asmenybės ypatingą pavojingumą patvirtinančios aplinkybės jau buvo išdėstytos šioje nutartyje. Pažymėtina dar ir tai, kad ir paduotame apeliaciniame skunde nuteistasis R. J. faktiškai neišdėstė jokių argumentų, dėl kurių jam paskirta griežčiausios rūšies bausmė galėtų būti laikoma aiškiai per griežta. Skunde apeliantas nurodo tik apie tai, kad atlikus didžiausią terminuoto laisvės atėmimo bausmę, jis būtų jau apie 60 metų amžiaus ir tada jis kitų nusikaltimų tikrai nedarytų. Nurodęs tik tokį argumentą apeliantas savo skunde vėl nenurodė jokių aplinkybių, kurios rodytų jo vidinį išgyvenimą, kritinį požiūrį į savo nusikalstamas veikas, o tuo pačiu ir tikrą nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytų nusikaltimų, pirmiausia dėl dviejų žmonių nužudymo. Tai dar kartą patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą apie tai, kad nuteistajam visiškai svetimas bendražmogiškų socialinių elgesio normų laikymasis, be to, tai patvirtina ir nuteistojo abejingumą kitų žmonių gyvybei.

Pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. R. J. paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, kolegijos nuomone, neprieštarauja ne tik BK 54 str. reikalavimams, bet ir BK 41 str. nuostatoms, apibrėžiančioms bausmės paskirtį. Baudžiamieji įstatymai, nustatydami bausmių sistemą, turi paskirtį ne tik padaryti atitinkamą poveikį nuteistajam, bet ir užtikrinti nukentėjusiųjų bei visuomenės interesų gynimą, taip pat vykdyti nusikalstamų veikų prevenciją. BK 41 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose nurodyta, kad bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, taip pat užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-576/2006 buvo nurodyta, kad BK 41 str. 2 d. 5 p. nurodytas teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui yra ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių ir kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos saugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Skiriant bausmę taip pat negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas.

R. J. nusikaltimų padarymo aplinkybės jau buvo išdėstytos skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje. Padarytų dviejų nužudymų ir pasikėsinimo nužudyti dar vieną asmenį aplinkybės, šių nusikaltimų padarymo būdas, jų padarymas tiesiogine apibrėžta tyčia taip pat aptarti. Nustatyta, kad nukentėjusįjį S. V. R. J. nužudė neatsitiktinai. Tą patį vakarą nužudęs A. J., po to pasikėsinęs nužudyti J. P., nuteistasis nužudė S. V. dėl to, kad šis nepraneštų apie tik ką nuteistojo padarytą kitą nusikaltimą. Visų aptartų bylos aplinkybių visuma patvirtina, kad pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. R. J. paskirta sankcijoje numatyta griežčiausios rūšies bausmė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, o taip pat apėmimo būdu jam paskirta galutinė subendrinta bausmė nėra aiškiai per griežta. Ji atitinka nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir šią bausmę švelninti pagrindo nėra.

Nuosprendžio rezoliucinėje teismas padarė techninę klaidą, nurodęs, kad R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 129 str. 2 d. 5 p. Akivaizdu, kad tai tik techninė klaida, nes toje pačioje nuosprendžio rezoliucinėje dalyje teismas nuteistajam bausmę paskyrė būtent pagal BK 129 str. 2 d. 11 p. Dėl šios techninės klaidos naikinti arba keisti nuosprendį nėra pagrindo. Be to, šį nuosprendžio trūkumą gali ištaisyti pats nuosprendį priėmęs teismas BK 361-362 str. nustatyta tvarka.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. R. J. apeliacinį skundą atmesti.