- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-05
- Bylos Nr.
- eI3-468-426/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00943-2023-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Violeta Balčytienė
- Pareiškėjas
- T. B.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, Socialinės apsaugos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Indrės Pukanasytės-Biekšės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei Socialinės apsaugos ir darbo Ministrui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. B. teismo prašo panaikinti LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2023 m. sausio 20 d. įsakymą Nr. P1-7. Įpareigoti atsakovą jam išmokėti už Ginčų Komisijos prie LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM) pirmininko pavadavimą nuo 2023 m. sausio 25 d. iki 2023 m. kovo 3 d. 40 proc. priemoką prie pareiginės algos, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Skunde pareiškėjas paaiškina, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2021 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. P1-147 buvo paskirtas į Ginčų komisijos prie SADM (toliau – Ginčų komisija, Komisija) nario (teisininko) pareigas.
Žemesnės instancijos teismas
Komisijos pirmininkas 2023 m. sausio 19 d. Įsakymu Nr. AV-5 pavedė kasmetinių atostogų metu nuo 2023 m. vasario 25 d. iki 2023 m. kovo 23 d. pareiškėjui laikinai atlikti Komisijos pirmininko funkcijas (pareigas) bei raštu kreipėsi į Ministeriją su prašymu išspręsti jo darbo apmokėjimą už šių funkcijų atlikimą.
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrė (toliau – Ministrė) 2023 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. P1-7 pareiškėjui pavedė nuo 2023 m. sausio 25 d. iki 2023 m. kovo 3 d. laikinai atlikti Komisijos pirmininko funkcijas, tačiau Įsakymu nebuvo išspręstas darbo apmokėjimo klausimas dėl pavadavimo. Pareiškėjas nurodo, jog dėl to 2023 m. sausio 25 d. raštu Nr. SD-100 kreipėsi į Ministrę, prašydamas išspręsti dėl jo darbo apmokėjimo pavaduojant Komisijos pirmininką.
Ministro 2023 m. sausio 26 d. atsakyme nurodyta, jog „įstatymai nenumato galimybės komisijos pirmininkui taikytiną pareiginės algos koeficientą taikyti ir asmeniui, kuomet šis asmuo laikinai pavaduoja komisijos pirmininką“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad 2023 m. sausio 27 d. vyresniajai patarėjai nusiuntė elektroninį laišką, kuriame išdėstė argumentus, kokiu teisiniu pagrindu galėtų būti išspręstas jo darbo apmokėjimo klausimas ir kodėl Ministro 2023 m. sausio 26 d. rašte pateikta nuoroda į viršvalandinio darbo apmokėjimą yra teisiškai nepagrįsta. Tą pačią dieną gavęs vyresniosios patarėjos elektroninį laišką suprato, kad atsakovas nelinkęs geranoriškai apmokėti už darbą, laikosi teisiškai ydingos pozicijos, todėl kreipiasi į teismą dėl savo teisių gynimo.
Skunde pareiškėjas akcentuoja, kad Ministras 2023 m. sausio 26 d. rašte nurodo specialųjį įstatymą – LR valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pareiškėjo vertinimu, šis teisinis pagrindas netinkamas nagrinėjamai situacijai. Pažymi, kad ir elektroniniame laiške vyresniajai patarėjai paaiškino, jog Komisijos nario viršvalandinis darbas siejamas tik su tomis funkcijomis, kurios numatytos Komisijos nario pareigybės aprašyme.
Pareiškėjo nuomone, kai valstybės pareigūnas (tarnautojas) pavaduoja kitą valstybės pareigūną, darbo apmokėjimui už pavadavimą turi būti taikomos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 30 straipsnio1 dalies normos.
Skunde pareiškėjas akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, taikydamas netinkamą teisinį reguliavimą, t. y. LR valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįstai atsisakė nustatyti jam darbo apmokėjimą už institucijos vadovo pavadavimą. Tokiu būdu pažeidė jo subjektines teises, kylančias iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Pažymi, kad pavadavimo laikotarpiui jis nebuvo atleistas nuo Komisijos nario pareigų vykdymo, todėl turėjo atlikti dviejų pareigybių funkcijas už vienos darbo apmokėjimą. Pareiškėjo nuomone, vadovaujantis VTĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tik įstatymo leidžiama maksimali 40 proc. priemoka prie nustatyto darbo užmokesčio būtų bent minimaliai teisinga.
Pareiškėjas aiškina, kad atsakovų sprendimai ir neveikimas neatitinka VAĮ 3 straipsnyje įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, todėl toks sprendimas ir neveikimas negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.
Pažymi, jog skunde aptariamas funkcijas vykdė be atsakovo garantijų todėl, kad jaučia atsakomybę už Ginčų komisijos veiklos nepertraukiamumą.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą informuotas tinkamai.
Šalies argumentai
Atsakovė nesutinka su skundu, prašo jo netenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime paaiškina, jog Ministrė, atsižvelgdama į Komisijos pirmininko A. A. 2023 m. sausio 18 d. prašymą, 2023 m. sausio 20 d. priėmė pareiškėjo ginčijamą Įsakymą.
Pareiškėjas 2023 m. sausio 25 d. raštu Nr. SD-100 „Paklausimas dėl pavedimo“ (toliau – Paklausimas) prašė skubos tvarka pateikti informaciją, ar tinkamai išspręstas Ginčų komisijos pirmininko prašymas dėl darbo apmokėjimo jį pavaduosiančiam asmeniui, išdėstytas 2023 m. sausio 19 d. rašte Nr. SD-78 „Dėl T. B. darbo apmokėjimo laikinai einant Ginčų komisijos pirmininko pareigas“.
2023 m. sausio 26 d. raštu Nr. (2.28Mr-48) SD-360 pareiškėjui paaiškintos papildomo apmokėjimo už pavadavimą galimybės. Ministerijoje 2023 m. sausio 27 d. gautas pareiškėjo elektroninis kreipimasis dėl šiame rašte pateikto išaiškinimo ir jo vertinimo dėl apmokėjimo už pavadavimą, vadovaujantis VTĮ 30 straipsnio nuostatomis. Atsakovė nurodo, jog pareiškėjui dar kartą paaiškinta valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo tvarka ir pasiūlyta fiksuoti papildomai dirbtą laiką darbo laiko apskaitos žiniaraštyje.
Ministerija pripažįsta, kad Įsakymas buvo perteklinis, priimtas dėl žmogiškosios klaidos, tačiau jokių neigiamų pasekmių pareiškėjui nesukėlė. Pastebėjus Įsakymo neatitikimą teisės aktams, Ministro 2023 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. P1-15 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. P1-7 „Dėl pavedimo laikinai atlikti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmininko funkcijas“ pripažinimo netekusiu galios“ jis buvo panaikintas. Atsakovė mano, kad neliko ir ginčo dėl Įsakymo teisėtumo.
Atsakovė atkreipia Teismo dėmesį, kad gali kilti pagrįstų abejonių, ar Ginčų komisijos atstovai, tiek pirmininkas, tiek pareiškėjas, visapusiškai išmano savo, kaip šios Komisijos narių bei valstybės pareigūnų teisinį statusą ir su juo susijusiuose teisės aktuose nustatytą teisinį reguliavimą. Mano, jog aktualu įvertinti tai, kad Ginčų komisijos pirmininkas, vadovaudamasis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu ir Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymu, 2023 m. sausio 19 d. raštu Nr. SD-78 kreipėsi į Ministeriją su prašymu užtikrinti laikinai einančiam Ginčų komisijos pirmininko pareigas T. B. darbo apmokėjimą pagal pareiginės algos koeficientą „9“. Atsiliepime atsakovė pastebi, kad tokio prašymo tenkinimui nėra objektyvaus pagrindo. Pareiškėjas 2023 m. sausio 25 d. rašte Nr. SD-100 „Paklausimas dėl pavedimo“ taip pat nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis jam galėtų ir (ar) turėtų būti atlyginama už pavadavimą. Tik 2023 m. sausio 27 d. el. paštu pareiškėjas teigė, kad jam turėtų būti taikomos VTĮ 30 straipsnio nuostatos. Pareiškėjas skunde Teismui neginčija Ministerijos 2023 m. sausio 26 d. rašte Nr. (2.28Mr-48) SD-360 „Dėl T. B. darbo apmokėjimo laikinai einant Ginčų komisijos pirmininko pareigas“ pateikto atsakymo ir formuluoja naują reikalavimą – išmokėti maksimalaus dydžio priemoką, vadovaujantis VTĮ. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog net jei pareiškėjui ir būtų taikomos VTĮ nuostatos, priemokos dydžio nustatymas – vadovo diskrecija, todėl reikalavimas įpareigoti Ministeriją išmokėti 40 proc. dydžio priemoką yra nepagrįstas.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymėta, kad Ginčų komisijos pirmininkas ir nariai – valstybės pareigūnai, jų statusą reglamentuoja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. Šių pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką visų pirma reglamentuoja Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo nuostatos.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kad Ginčų komisija įsteigta vadovaujantis Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymu ir tai yra vienintelis įstatymas, apibrėžiantis jos teisinį statusą, Ministerijos vertinimu, Ginčų komisijoje dirbantiems pareigūnams taikomi tik konkretūs VTĮ 4, 38, 39, 42 straipsniai ir 48 straipsnio 1 dalis.
Atsakovė aiškina, kad šiuo atveju pareiškėjui nustatytas 7 dydžio pareiginės algos koeficientas. Tai patvirtina Ministro 2021 m. spalio 15 d. įsakymas Nr. P1–147 „Dėl T. B. skyrimo į Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nario (teisininko) pareigas“.
Atsakovės manymu, atsižvelgiant į pareiškėjo statusą ir galiojantį teisinį reglamentavimą, laikytina, kad jam netaikomas VTĮ 30 straipsnio 1 dalies 1 punktas, todėl Ministerija neturi teisinio pagrindo skirti priemoką už Ginčų komisijos pirmininko pavadavimą.
Atsakovė atkreipia dėmesį, jog byloje nėra ginčo, kad Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytas teisinis reglamentavimas dėl tam tikrą teisinį statusą turinčių asmenų atlygio už darbą, prieštarauja Konstitucijai. Atsakovės nuomone, pareiškėjo teiginiai, kad nagrinėjamu atveju Ministerija, vadovaudamasi šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata, nepagrįstai atsisakė nustatyti jam darbo apmokėjimą už institucijos vadovo pavadavimą ir tokiu būdu pažeidė jo subjektines teises Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies kontekste, atmestini kaip teisiškai nereikšmingas įstatymų interpretavimas. Teismo prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė prašė atmesti skundą. Akcentavo, jog pareiškėjui 2023 m. lapkričio mėnesį buvo paskirta ir išmokėta priemoka už viršvalandinį darbą.
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl LR SADM 2023 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. P1-7 bei įpareigojimo išmokėti už Ginčų komisijos pirmininko pavadavimą nuo 2023 m. sausio 25 d. iki 2023 m. kovo 3 d. 40 proc. priemoką prie pareiginės algos teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad Ginčų komisijos pirmininkas 2023 m. sausio 19 d. įsakymu Nr. AV-5 „Dėl pavedimo laikinai atlikti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmininko funkcijas“ pavedė pareiškėjui kasmetinių atostogų metu laikinai atlikti Komisijos pirmininko funkcijas.
Ginčų komisijos pirmininkas 2023 m. sausio 19 d. raštu Nr. SD-78 „Dėl T. B. darbo apmokėjimo laikinai einant Ginčų komisijos pirmininko pareigas“ kreipėsi į Ministeriją su prašymu užtikrinti pareiškėjui, laikinai einančiam Komisijos pirmininko pareigas, darbo apmokėjimą pagal Ginčų komisijos pirmininko pareiginės algos koeficientą „9“.
Ministrė, 2023 m. sausio 20 d., atsižvelgdama į Ginčų komisijos pirmininko 2023 m. sausio 18 d. prašymą (reg. Nr. GD-1832), priėmė įsakymą Nr. P1-7 „Dėl pavedimo laikinai atlikti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmininko funkcijas“.
Pareiškėjas 2023 m. sausio 25 d. su Paklausimais kreipėsi į Ministrę, prašydamas skubos tvarka pateikti informaciją ar yra tinkamai išspręstas Ginčų komisijos pirmininko prašymas, dėl darbo apmokėjimo jį pavaduosiančiam asmeniui, išdėstytas 2023 m. sausio 19 d. rašte Nr. SD-78 „Dėl T. B. darbo apmokėjimo laikinai einant Ginčų komisijos pirmininko pareigas“.
Ministrė 2023 m. sausio 26 d. raštu Nr. (2.28Mr-48) SD-360 „Dėl T. B. darbo apmokėjimo laikinai einant Ginčų komisijos pirmininko pareigas“ atsakė į Paklausimą ir paaiškino papildomo apmokėjimo už Komisijos pirmininko pavadavimą galimybes.
Pareiškėjas 2023 m. sausio 27 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Ministeriją dėl 2023 m. sausio 26 d. rašte Nr. (2.28Mr-48) SD-360 pateikto išaiškinimo, kuriame išdėstė savo vertinimą dėl apmokėjimo už pavadavimą, vadovaudamasis VTĮ 30 straipsnio nuostatomis.
2023 m. sausio 27 d. atsakymas į pareiškėjo kreipimąsi, išaiškinant valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką su siūlymu fiksuoti papildomai dirbtą laiką darbo laiko apskaitos žiniaraštyje.
Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovės Įsakymu, kreipiasi į teismą, prašo jį panaikinti.
Nustatyta, jog 2023 m. vasario 9 d. įsakymu Nr. P1-15 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2022 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. P1-7 „Dėl pavedimo laikinai atlikti Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pirmininko funkcijas „pripažinimo netekusiu galios“ ginčijamas Įsakymas buvo panaikintas.
2023 m. lapkričio 23 d. Įsakymo „Dėl vienkartinės priemokos išmokėjimo T. B.” pagrindu pareiškėjui išmokėta pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka už viršvalandinį darbą.
Pažymėtina, kad Ginčų komisijos pirmininkas ir nariai yra valstybės pareigūnai, o jų statusą reglamentuoja Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas.
LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – NSIĮ) 23 straipsnio 10 dalyje be kita ko nustatyta, kad kai Komisijos pirmininko nėra, laikinai jį pavaduoja vienas iš jos narių, paskirtas Komisijos pirmininko.
NSIĮ 23 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Komisijos pirmininkui ir Komisijos nariams darbo užmokestis ir apmokėjimo sąlygos nustatomos pagal Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą ir kitus teisės aktus.
LR valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies nuostatai numato, kad valstybės pareigūnams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant valstybės pareigūnų darbo užmokesčiui teisės aktų nustatyta tvarka skirtų lėšų.
Šio Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės pareigūnų darbo užmokestis susideda iš: pareiginės algos; priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus; vienkartinės priemokos.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Kiekvienas suinteresuotas asmuo, manantis, kad jo teisės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į administracinį teismą dėl viešojo administravimo subjekto, vykdant viešojo administravimo veiklą, bet kurio priimto akto ar atlikto veiksmo (neveikimo). Tokia bendra taisyklė įtvirtinta ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje, 5 straipsnio 1 dalyje ir 23 straipsnio 1 dalyje.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl jo teisių pažeidimo, teismas, visų pirma, įvertina skundo (prašymo) pagrįstumą, t. y. ar pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti, ar jie pažeisti viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu), ar pažeidimas padarytas viešojo administravimo srityje. Taigi, būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas. Todėl, jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs visus įrodymus ir ištyręs visas bylai svarbias aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas ar veiksmas (neveikimas) nepažeidė ir negalėjo pažeisti, priimamas sprendimas atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas teismo prašė panaikinti ginčijamą Įsakymą ir įpareigoti atsakovę išmokėti priemoką prie pareiginės algos. Iš nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad atsakovė ginčijamą Įsakymą pripažino netekusiu galios ir panaikino. Taigi, vertinant tai, kad vienas iš pareiškėjo reikalavimų – panaikinti skundžiamą Įsakymą, teismas daro išvadą, kad vadovaujantis bylos duomenimis ir išdėstytu akivaizdu, kad nebeliko vieno iš šio ginčo dalykų. Taip pat, vertinant bylos rašytinius duomenis, matyti, kad atsakovė, vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostata, 2023 m. lapkričio 23 d. Įsakymu „Dėl vienkartinės priemokos išmokėjimo T. B.” pareiškėjui išmokėjo pareiginės algos dydžio vienkartinę priemoka už viršvalandinį darbą.
Teisėjų kolegiją atkreipią dėmesį, jog pats pareiškėjas nedalyvavo teismo posėdyje, dėl priimto Įsakymo, kuriuo išmokėta vienkartinė priemoka, nėra pateikęs jokių prieštaravimų ar paaiškinimų, o pats savaime 2023 m. lapkričio 23 d. Įsakymo „Dėl vienkartinės priemokos išmokėjimo T. B.” teisėtumas ir pagrįstumas nėra šios bylos ginčo dalykas.
Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad neliko faktinio pagrindo ginti pareiškėjo teises skunde nurodytu būdu. Skunde nurodomos aplinkybės neturi įtakos pareiškėjo teisėms, skundo nagrinėjimas teisme ir teismo sprendimo priėmimas netenka prasmės, tampa betikslis, nebeatitinka asmens pažeistų teisių gynimo teisme paskirties. Byla neturi būti nagrinėjama teisme, jei priimtas sprendimas neturės jokios reikšmės asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl individualių teisių bei teisėtų interesų gynimo, materialioms teisėms ir teisėtiems interesams. Tokiu atveju, asmuo nėra laikomas ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme suinteresuotu asmeniu, ir tokio asmens skundo pagrindu byla neturi būti pradedama, o kai yra pradėta, išnykus materialiniam teisiniam suinteresuotumui, pareiškėjo skundas turi būti atmestas. Pareiškėjo prašymas panaikinti Sprendimu taikytą priemonę, šios dienos kontekste, niekaip nebūtų susijęs su pareiškėjo teisių gynimu.
LVAT praktikoje yra nuosekliai aiškinama, kad bylų nagrinėjimo administraciniame teisme tikslas yra spręsti ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis). ABTĮ 23 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. <...> kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas.
Nagrinėjamos bylos ypatybė – tai, kad pareiškėjo teisinio suinteresuotumo neliko panaikinus ginčijamą Įsakymą. Pareiškėjo teisinis suinteresuotumas savo materialiųjų teisių gynimu išnyko iki teismui priimant sprendimą, todėl teismas daro išvadą, kad neliko objektyvių prielaidų ginti pareiškėjo teises teisme.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo T. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.