Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

2014-01-27 · Byla Nr. A2.11.-155-870/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2014-01-27
Bylos Nr.
A2.11.-155-870/2014
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-13354-2013-3
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Virginija Liudvinavičienė
Pažeidėjas
I. J.
Advokatai
Jurijus Kovalenka
Kategorijos
  • 50.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. A2.11.-155-870/2014Teisminio proceso Nr. 4-68-3-13354-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 50.1.1. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARIMAS2014 m. sausio 27 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Virginija Liudvinavičienė,sekretoriaujant Teresai Nakienei, Aldonai Daudaitei,

dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui I. J., jos atstovui advokato padėjėjui Jurijui Kovalenkai,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi I. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) LR pilietės, lenkės, išsiskyrusios, aukštesniojo išsilavinimo, dirbančios UAB (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), administracine tvarka nebaustos, administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja V. S. 2013 m. lapkričio 21 d. surašė I. J. administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodė, kad 2013 m. rugsėjo 17 d., apie 08:20 val., Vilniaus apskrities komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjams V. R. ir I. G. nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), buto duris atidarė I. J., kuri iš karto parodė savo priešišką nusistatymą prieš policijos pareigūnus, grasino atvykusiems policijos pareigūnams, įžeidinėjo, išbėgusi į laiptinę grasino sukelti triukšmą, melagingai šaukdama, kad policijos pareigūnai laužo jos duris, pareigūnams paprašius nutraukti savo veiklą, ji nereagavo ir toliau įžeidinėjo pareigūnus. Šie I. J. veiksmai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 str. 2 d.

Atvykusi į teismo posėdį I. J. savo kaltės dėl jai inkriminuojamo pažeidimo nepripažino, nurodė, kad nesutinka su jai surašytu protokolu. Paaiškino, kad įvykio dieną, 8 val. 20 min., jai paskambino į duris, buvo tik vienas skambutis, paskui pradėjo daužytis į duris. Ji priėjusi atidarė duris, o už durų stovintis vyras iš karto jai pasakė: „kur sūnus?“. Ji pasakė, kad sūnaus nėra, o vyras pasakė, kad nori apžiūrėti butą. Ji paklausė, ar jie turi kokį nors dokumentą, bet vyras nieko nepateikė ir pasakė, kad niekur neišeis, kol ji neduos sūnaus telefono numerio. Tada jis ją pastūmė ir užėjo į butą, kai ją pastūmė, ji išėjo į koridorių ir liepė jiems išeiti iš buto. Ji ne pirmą kartą bendravo su policijos pareigūnais ir jie turėjo jos telefono numerį, bet niekas jos neįspėjo, kad ateis policijos pareigūnai. Įvykio dieną jos 25 metų sūnus turėjo būti teisme, ji buvo gavusi šaukimą ir jam perdavė, bet jis į teismą nenuvyko. Pareigūnai prieš ateidami jai nepaskambino, kai atidarė duris, jie neprisistatė. Pareigūnai buvo be uniformos, jokio pažymėjimo jai nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

Iš byloje esančio I. J. paaiškinimo matyti, kad ji su pažeidimu nesutiko, nurodė, kad 2013-09-17, ryte, buvo namie, adresu (duomenys neskelbtini). Buvo namuose viena, ruošėsi į darbą, kai išgirdo skambutį į duris. Priėjusi prie durų pažiūrėjo pro durų akutę, pamatė du vyrus, pažino, kad tai policijos pareigūnai iš 6 PK. Jai nespėjus atidaryti durų vyresnis pareigūnas ėmė stipriai belsti į duris. Ji atidarė, vyresnis pareigūnas iš karto užėjo į butą, jis neprisistatė, iš karto paklausė, kur jos sūnus. Ji pasakė, kad sūnus M. J. išvažiavo į teismą. Pareigūnas pasakė, kad nori apžiūrėti butą, ji paklausė, ar turi kokį „popieriuką“. Pareigūnas arogantiškai atsakė, kad neturi, bet ji geranoriškai aprodė butą, ne neturi ko slėpti, sūnaus nebuvo namie. Užėję į sūnaus kambarį pamatė ant lovos gulintį popierių, norėjo paimti, bet ji neleido, pasakė, kad tik rodo butą, neleidžia nieko imti neturint reikiamų orderių ar dokumentų. Ji liepė pareigūnams išeiti, vyresnis pareigūnas arogantiškai ją pastūmė ir išėjo į koridorių. Pareigūnai apžiūrėjo abu kambarius, virtuvę. Tada ji pasakė, kad jai reikia į darbą ir paprašė, kad pareigūnai išeitų. Jie pasakė, kad išeis tik tada, kai ji pasakys sūnaus telefoną. Ji supyko ir nubėgo pas kaimynę O. kviesti pagalbos, bet kaimynės nebuvo namie. Pareigūnams negrasino, neįžeidinėjo, tik vyko konfliktas, nes jai nepatiko, kaip elgiasi pareigūnai, ji paklausė pareigūno, ar visi policijos darbuotojai tokie chamai, pareigūnams įžeidžiančių žodžių nesakė, išeidamas vyresnis pareigūnas ją pastūmė ir išėjo iš buto, jaunesnis pareigūnas nekonfliktavo, parodė savo pažymėjimą, pareigūnų pavardžių nežino. Su pažeidimu nesutinka, elgėsi tinkamai, pagal situaciją (b. l. 3).

Teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. R. nurodė, kad yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato pareigūnas. Jis paaiškino, kad I. J. matyta ne kartą, tai buvo ne pirmas susitikimas. Jis dvejus metus dirba Vilniaus miesto 6 policijos komisariate ir visą šį laiką jie turi problemų su I. J. sūnumi M. J.. Jie tyrė baudžiamąją bylą, reikėjo jį apklausti, jis pasislėpė nuo teisėsaugos, todėl dviese su kolega 2013-09-17 ryte važiavo namo jo ieškoti. LR BPK 182 str. suteikia galimybę ieškoti įtariamojo kitais būdais. Jo rašytas tarnybinis pranešimas yra byloje, jokio orderio tokiu atveju negali būti. Atvykus jis paskambino į duris, I. J. atidarė duris, įleido juos į butą. Jie pasakė, kad ieško jos sūnaus. Jie buvo be uniformų, tarnybinius pažymėjimus parodė iš karto. I. J. bute buvo viena. Ji kelis kartus liepė jiems išeiti iš buto. Neišėjo, nes norėjo atlikti užduotį. Atvykus į butą I. J. su jais elgėsi nedraugiškai, išreiškė jų atžvilgiu neapykantą, įžeidė pavadindama jį įžūliu chamu, nors jis toks nėra, jos elgesys buvo agresyvus. Kai I. J. atidarė buto duris, jis apžiūrėjo prieškambarį, viso buto apžiūrėti nepavyko, nes I. J. prieš nosį užtrenkė duris, vos nesužalojo jo, spėjo pasitraukti. I. J. jis nestumdė, tai jos elgesys buvo neprognuozuojamas. Jie tik vykdė darbines funkcijas, ieškojo I. J. sūnaus M. J.. Vėliau I. J. išbėgo į koridorių, jie taip pat išėjo, ji pradėjo belsti į kaimynų butų duris, bet niekas neatidarė. Ji paaiškino, kad sūnus tuo metu galėjo būti teisme, bet tai buvo melagingas pranešimas, nes atvykę į teismą M. J. nerado. Grįžęs iš teismo jis parašė tarnybinį pranešimą. Po šio įvykio I. J. skundė jį viršininkui, anksčiau ji jo neskųsdavo. Jį įžeidė, nes pavadino įžūliu chamu.

Iš esmės analogiškos aplinkybės nurodytos ir V. R. 2013-09-17 tarnybiniame pranešime (b. l. 5-6).

Teismo posėdyje apklaustas liudytojas I. G. nurodė, kad yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato tyrėjas. Parodė, kad I. J. matyta ne kartą, ji yra jų dažno „kliento“ mama, tenka dažnai ieškoti jos sūnaus M. J.. Paskutinį kartą su I. J. teko bendrauti rudenį, tikslios datos neprisimena, kai atrodo, buvo paskelbta M. J. paieška pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą. Ji buvo prieš juos nusiteikusi. Atvykę paklausė, kur jos sūnus, paaiškino, kad jis paieškomas, norėjo apžiūrėti butą, bet I. J. nenorėjo jų įleisti, sakė, kad į butą neįleis, kad ieškotume jos sūnaus, kur norime. Jie paprašė dar kartą įleisti į butą, paklausė, ar sūnaus nėra bute. I. J. juos įleido. Pirmas įėjo kolega V. R.. I. J. atidarė buto duris, bet eiti į kambarį neleido. I. J. pavadino jį chamu, liepė jiems išeiti, išbėgo iš buto į laiptinę, kvietė kaimynus, šaukė, kad jie ją prievartauja. I. J. juos vadino chamais, sakė, kad jiems dar parodys, atleis iš darbo, dar turės reikalų, t. y. ji elgėsi emocingai. Jie iš karto neišėjo iš buto, nes įtarė, kad ten yra M. J., be to, buvo žmogiškas prašymas leisti apžiūrėti butą, bet apžiūrėti viso buto nepavyko, kolega V. R. apžiūrėjo vieną kambarį, bet neapžiūrėjo kito kambario, balkono, spintų, nes I. J. užtrenkė duris, šaukė ant jų. Neprisimena, ar I. J. pirmiau paprašė išeiti iš buto, ar pavadino chamu. Jie buvo be uniformų, bet abu buto koridoriuje parodė tarnybinius pažymėjimus. Be to, I. J. juos pažįsta, teko ne kartą bendrauti. Ar M. J. buvo siunčiamas šaukimas, skambinama, nežino, ikiteisminio tyrimo medžiagos neturėjo, vykdė viršininko V. R. žodinį nurodymą. Anksčiau I. J. juos taip pat įžeidinėdavo, bet tarnybinių pranešimų jie nerašė. Šį kartą kantrybė trūko. Žodis „chamas“, kuriuo juos pavadino I. J., įžeidžia jį kaip pareigūną. Teisinis pagrindas apžiūrėti butą buvo įsitikinimas, kad bute yra nusikaltėlis. Kai liepė išeiti, šis įsitikinimas dar labiau sustiprėjo. Duomenų, kad bute vykdoma nusikalstama veika, neturėjo, tik, kad bute gali būti įtariamas asmuo.

ATPK 187 str. 2 d. numatyta, kad policijos ar <...> pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymas, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimas, reiškiamas žodžiu ar kūno gestais, įžeidžiančiu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu, – užtraukia baudą nuo trijų šimtų iki penkių šimtų litų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų.

ATPK 187 str. 2 d. yra numatytos dvi savarankiškų pažeidimų, už kuriuos asmuo gali būti traukiamas atsakomybėn, sudėtys, todėl tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu pagal šį straipsnį, pakanka nustatyti vienos iš veikų požymius, t. y. arba pareigūno teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, arba jo garbės ir orumo įžeidimą. Pirmuoju atveju policijos pareigūnas turi vykdyti pareigas, jo veikla ir veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame akte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2006 m. rugpjūčio 23 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N62 – 841/2006). Antruoju atveju turi būti konstatuotas asmens įžeidimas ne dėl jo asmeninių savybių, o dėl turimo policijos pareigūno statuso (LVAT 2005 m. balandžio 20 d. nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. N12-634/2005) ir gali pasireikšti užgaulių žodžių vartojimu, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ir pan. Įžeidimas reiškia, kad pažeidėjas pareigas vykdančiam policijos pareigūnui išsako žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui aplinkinių ir jo paties akyse.

Administracinėn atsakomybėn traukiama I. J. savo kaltės dėl jai inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo nei surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, nei teisme nepripažino, teismo posėdžio metu teigė, kad pareigūnai atvyko į jos butą neįspėję, nors ji ne pirmą kartą su jais bendravo ir jie turėjo jos telefono numerį, bet ji juos geranoriškai įsileido ir pasakė jiems, kad jos sūnaus namuose nėra, tačiau pareigūnai norėjo apžiūrėti visą butą be jokio dokumento, be to jie buvo be uniformos ir jokio pažymėjimo jai nepateikė, o taip pat dar ją pastūmė, todėl ji paprašė jų išeiti iš buto ir kaip teigė duodama savo paaiškinimus raštu surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą, pareigūnams ji negrasino, neįžeidinėjo, tik vyko konfliktas, ji paklausė pareigūno, ar visi policijos darbuotojai tokie chamai, nes jai nepatiko, kaip jie elgėsi, bet pareigūnams įžeidžiančių žodžių nesakė, elgėsi tinkamai pagal situaciją. Tuo tarpu teisme liudiję abu policijos pareigūnai teigė, kad jie tik vykdė darbines funkcijas, ieškojo jų pastovaus „kliento“ - I. J. sūnaus M. J., kad atvyko be uniformų, bet tarnybinius pažymėjimus parodė iš karto, kad I. J. kelis kartus liepė jiems išeiti iš buto, bet jie neišėjo, nes norėjo atlikti užduotį, kad I. J. su jais elgėsi nedraugiškai, išreiškė jų atžvilgiu neapykantą, įžeidė juos pavadindama chamais, jos elgesys buvo agresyvus, grasino, elgėsi emocingai, vėliau ji išbėgo į koridorių, pradėjo belsti į kaimynų butų duris, bet niekas neatidarė. Vertindamas liudytojų parodymus teismas atkreipė dėmesį į tai, kad abiejų liudytojų V. R. ir I. G. parodymai iš esmės nuoseklūs, išsamūs, neprieštaringi, atitinka tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, tačiau teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareigūnai I. J. šeimą pažįsta jau seniai, dažnai susiduria ne tik su jos sūnumi, bet ir su ja pačia, ir tie santykiai nėra draugiški, dažnai netgi konfliktiški, todėl visiškai besąlygiškai tikėti pareigūnų parodymų objektyvumu ir teisingumu teismas negali. Be to, pareigūnai teigė, jog vykdė darbines funkcijas, tačiau, kaip patys ir patvirtino, jie pas I. J. atvyko be uniformų. Vertindamas pačios I. J. parodymus teismas atkreipė dėmesį, jog ir jos parodymai iš esmės nuoseklūs, tai yra sutampa su tuo, ką ji nurodė tyrimo metu rašytame paaiškinime. Teismo posėdyje I. J., kaip minėta, taip pat atkakliai teigė, jog jai inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo nepadarė, policijos pareigūnų neįžeidinėjo. Kaip tik akcentavo, jog policijos pareigūnai elgėsi neteisėtai jos atžvilgiu norėdami be jokių teisėtų pagrindų apžiūrėti visą jos butą, stumdydami ją ir paprašius nenorėdami išeiti, todėl ji ir neneigė, kad pavartojo žodį chamas atsižvelgusi į situaciją, o ne norėdama įžeisti policijos pareigūnus. Teismas atsižvelgė ir į tai, jog pati I. J. išbėgdama į koridorių ir belsdama į kaimynų duris taip pat bandė kviestis pagalbos, kas rodo, jog ir pareigūnai galimai nelabai gražiai elgėsi jos atžvilgiu, nenorėjo išeiti iš jos buto.

Teismui nekyla abejonių, kad apklausus administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, liudytojus policijos pareigūnus, byloje nustatyta, jog Vilniaus apskrities komisariato Vilniaus miesto 6 policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjai V. R. ir I. G. 2013 m. rugsėjo 17 d., apie 08:20 val., nuvyko į I. J. butą, esantį adresu Taikos g. 67-10, Vilniuje, ieškoti jos sūnaus M. J., kuris turėjo būti apklausiamas jo atžvilgiu pradėtame ikiteisminiame tyrime bei vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį taip pat turėjo būti atvesdintas į teismą, kadangi neatvyksta į teismo posėdžius, pareigūnai buvo be uniformų, norėjo apžiūrėti I. J. butą ir kad tarp policijos pareigūnų ir I. J. kilo konfliktas. Tiek pati I. J., tiek policijos pareigūnai nurodė, kad I. J. policijos pareigūnus geranoriškai į savo butą įsileido, nurodė jiems, kad jos sūnaus namuose nėra. Tačiau policijos pareigūnai norėjo apžiūrėti visą butą, kaip patys teigė, dėl priešiško I. J. elgesio jiems kilo įtarimas, kad M. J. gali būti namuose. Tačiau tokie jų veiksmai jau yra panašūs į kratos darymą, kurios darymą griežtai reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas, o šiuo atveju policijos pareigūnai jokių kratai atlikti reikalingų dokumentų neturėjo, neturėjo teisinio pagrindo atlikti kratą, todėl jų veiksmai galimai ne visai buvo teisėti, policijos pareigūnai galimai viršijo įgaliojimus ir logiška, kad tai galėjo iššaukti atitinkamą I. J. reakciją. Tą pažymėjo ir I. J., kuri iš pradžių leido policijos pareigūnams apžiūrėti ir butą, tačiau vėliau, kadangi jie nepateikė jai jokių dokumentų, kurių pagrindų galėtų apžiūrėti jos butą, ji paprašė policijos pareigūnų išeiti iš buto. Akivaizdu, kad toks policijos pareigūnų elgesys galėjo suerzinti I. J., todėl tikėtina, kad I. J. susijaudinusi ir išsigandusi galėjo pavartoti keletą replikų ar tokių apibūdinimų kaip chamas, kurie išreiškė jos emocinę būseną, nepasitenkinimą situacija ir pareigūnų veiksmais. Žodis chamas bendrinėje kalboje reiškia labai šiurkštaus elgesio žmogų, nejautrų ir brutalų žmogų, galintį viešai niekinti, įžeidinėti kitus žmones. Nors abu policijos pareigūnai teigė, kad jų atžvilgiu išsakytas žodis chamas juos įžeidė, tačiau, teismo nuomone, šiuo žodžiu I. J. nenorėjo įžeisti policijos pareigūnų, o tiesiog šis žodis buvo pavartotas kaip reakcija į situaciją, į ne visiškai teisėtą policijos pareigūnų elgesį ir veiksmus jos atžvilgiu. Be to, jokių kitokių įžeidžiančių žodžių ar frazių, išsakytų I. J. jų atžvilgiu, policijos pareigūnai teismo posėdžio metu nepaminėjo, V. R. tarnybiniame pranešime jų taip pat nėra paminėta. Atsižvelgtina ir į tai, kad praeityje I. J. administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn niekada traukta nebuvo.

Įvertinęs visų byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų, tiek teisinančių I. J., tiek ją kaltinančių, visumą, teismas pažymi, jog prieštaravimai tarp šių įrodymų akivaizdūs, nei vienos aplinkybės, kuri leistų kategoriškai patvirtinti arba paneigti vienus ar kitus įrodymus, nenustatyta, teismas tam išnaudojo visas galimybes. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos kilusios abejonės, kurių negalima pašalinti, turi būti vertinamos traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai, įvertinęs visumą minėtų įrodymų teismas sprendžia, kad I. J. tyčia įžeisti policijos pareigūnus bei nevykdyti jų teisėtų nurodymų ar reikalavimų nėra įrodyta. Remiantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad I. J. atžvilgiu pradėta administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta nenustačius ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 str. 2 d., 224 str., 250 str. 1 p., 286 str., 287 str. 1 d. 2 p., 302⁴ str., teismas

nutaria:

Administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną I. J. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 187 straipsnio 2 dalį nutraukti nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Virginija Liudvinavičienė