Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2. Šiaulių apylinkės teismo 2026 m. vasario 10 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakyta priimti.

3. Teismas nurodė, kad ieškovė – darbdavė – pareiškė ieškinį teisme savo buvusiam darbuotojui atsakovui prašydama pripažinti, kad UAB „Transdana“ yra tinkamai atsiskaičiusi su atsakovu ir nėra pagrindo iš ieškovės atsakovui išieškoti 7 927,70 Eur dienpinigių ir 6 057,30 Eur netesybų pagal Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2026 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. DGKS-219 darbo byloje Nr. APS-135-28488/2025.

4. Teismas nurodė, jog byla turi tarptautinį elementą, atsakovas yra ne tik užsienio valstybės (duomenys neskelbtini), kuri nėra Europos Sąjungos narė, pilietis, bet ir, teismo vertinimu, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), t. y. ne Europos Sąjungoje. Kadangi atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, jurisdikcija nustatoma pagal valstybės narės teisę (Reglamento 6 straipsnio 1 dalis) ir ypatumai, susiję su darbo bylų nagrinėjimu, šios taisyklės nekeičia (Reglamento 20 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, jog taikomas ne Reglamentas, bet valstybės narės (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos) teisės aktai, reglamentuojantys jurisdikcijos klausimus. Be to, Reglamento preambulės 36 punkte ir 73 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Reglamentas nedaro poveikio trečiosios valstybės ir valstybės narės dvišalių konvencijų ir susitarimų, sudarytų iki Reglamento (EB) Nr. 44/2001 įsigaliojimo dienos, kurie susiję su Reglamente reguliuojamais klausimais, taikymui. Kitaip tariant, esant Lietuvos Respublikos su trečiąja valstybe iki Reglamento įsigaliojimo pasirašytai dvišalei sutarčiai (nagrinėjamu atveju – Lietuvos Respublikos ir Ukrainos 1993 m. liepos 7 d. sutarčiai dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Dvišalė sutartis)), turi būti taikomas ne Reglamentas, bet Dvišalė sutartis. Dvišalės sutarties 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią kompetenciją nagrinėti civilines bylas turi teismai valstybės, kurioje atsakovas turi gyvenamąją vietą, jei Dvišalė sutartis nenustato kitaip. Dvišalės sutarties 20 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas susitarimo dėl tarptautinės jurisdikcijos institutas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad susitariančiųjų valstybių teismai kompetentingi nagrinėti bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui, kuris negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos.

5. Nurodytos jurisdikcijos taisyklės vertintinos atsižvelgiant į DK 215 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reglamentavimą, numatantį, kad jeigu darbuotojo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje, darbdavio inicijuojamas darbo ginčas dėl teisės turi būti nagrinėjamas toje kitoje valstybėje, nebent šalys kilus ginčui raštu susitartų ginčą nagrinėti šio kodekso nustatyta tvarka. DK 215 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, draudžianti darbdaviui inicijuoti darbo ginčą dėl teisės kitoje nei darbuotojo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, yra imperatyvi ir pripažintina lex specialis (specialioji įstatymo norma) DK 215 straipsnio 2 dalies atžvilgiu. Nuo šios nuostatos galima nukrypti tik esant dviem kumuliatyvioms sąlygoms: 1) šalys susitarė kilusį ginčą nagrinėti Lietuvoje DK nustatyta tvarka ir 2) toks susitarimas buvo sudarytas jau kilus ginčui tarp šalių. Nesant šių sąlygų Lietuvos darbo ginčus nagrinėjantys organai turi atsisakyti nagrinėti tokį ginčą. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra įrodymų apie šalių pasiektą susitarimą dėl ginčo priskyrimo Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Be to, 2023 m. rugpjūčio 29 d. darbo sutarties Nr. 331 šalių sudarytoje darbo sutartyje atsakovo gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini), taigi, pats darbdavys aiškiai patvirtino įdarbinantis ne Europos Sąjungoje gyvenantį asmenį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas gyveno Lietuvoje bei įgijo turto, kad su atsakovu į Lietuvos Respubliką atvyko jo šeimos nariai, kad jis užmezgė socialinio pobūdžio santykius Lietuvoje, kad atsakovas Lietuvoje faktiškai gyveno ir vykdė darbo funkcijas, todėl teismas sprendė, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra ne Lietuvoje. Tai, kad ieškovės buveinė yra Lietuvoje, ieškovei pasirinkus veiklos modelį, pagal kurį faktiškai jos įdarbinami asmenys Lietuvos Respublikos teritorijoje negyvena ir nevykdo jokių darbo funkcijų, dirbtinai nurodant, jog jie siunčiami į komandiruotę užsienyje, kai faktiškai toks siuntimas neatitinka DK 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos komandiruotės sąvokos, pagal kurią darbuotojas turi būti išsiunčiamas darbo funkcijas vykdyti iš savo nuolatinės darbo vietos į kitą vietą, nėra pagrindas spręsti, kad toks darbuotojas gyvena ir dirba Lietuvoje. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovas 2025 m. rugsėjo 19 d. deklaravo išvykimą į (duomenys neskelbtini).

6. Teismas konstatavo, kad teisė pasirinkti bylos teismingumą suteikiama tik darbuotojui ir tai numato CPK 411 straipsnio 2 dalis, o ieškovei, kaip darbdaviui ar buvusiam darbdaviui, alternatyvaus teismingumo taisyklė, numatyta 411 straipsnio 2 dalyje, netaikoma, todėl pareikštas ieškinys yra neteismingas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams ir jį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).