Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-117-190/2014

Teisėja Laima Leipuvienė Teisminio proceso kategorija: 1-57-1-01746-2011-6

2014 m. birželio 9 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. L. (J. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. L. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 178 str. 3 d. ir BK 187 str. 1 d. ir nuteistas:

- pagal BK 178 str. 3 d. – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal BK 187 str. 1 d. – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d. paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė bausmė - laisvės atėmimas 6 (šešeriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nukentėjusiojo J. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš J. L. 67975 (šešiasdešimt septyni tūkstančiai devyni šimtai septyniasdešimt penki) litai turtinei ir 5000 (penki tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti. Kitoje dalyje ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo J. M. 1050 Lt išlaidos advokato paslaugoms pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš kaltinamojo J. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. L. nuteistas už tai, kad pagrobė didelės vertės ir sugadino svetimą turtą, o būtent:

jis laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. gegužės 26 d., (duomenys neskelbtini), patalpų nuomos sutarties pagrindu gyvendamas J. M. priklausančiame name, pagrobė J. M. priklausantį turtą, o būtent: 1450 Lt vertės dvigulį čiužinį, 11000 Lt vertės odinį kampą „Rožinė pantera“ su 2 foteliais, 4000 Lt vertės ąžuolinį stalą su įmontuotomis akmeninėmis trinkelėmis-plytomis, 3800 Lt vertės trijų dalių sekciją, 1800 Lt vertės šaldytuvą „Snaigė“, 800 Lt vertės dujinę viryklę su dviem orkaitėmis, 75 Lt vertės dujų balioną, 340 Lt vertės mikrobangų krosnelę „Samsung“, 6500 Lt vertės medinį stalą su 8 kėdėmis, 4000 Lt vertės antikvarinį pianiną “Rud lbach Sohn“, 600 Lt vertės marmurinę moters figūrą, 1200 Lt vertės 20 m² granitinių plytelių, 1200 Lt vertės benzininę žoliapjovę, 2000 Lt vertės antikvarinę vazą „Madona“, 200 Lt vertės antikvarinę vazą su drambliais, 200 Lt vertės kompiuterį „Pentium III“, 100 Lt vertės muzikinį centrą „Aiva“, 200 Lt vertės televizorių „LG“, 2000 Lt vertės kavos servizą „Zepter“-12 asmenų, 2000 Lt vertės lėkštes „Zepter“ 12 asmenų, 2000 Lt vertės servizą „Madona“, 150 Lt vertės kirvį „Fiskar“, 100 Lt vertės kastuvą „Viscou“, 300 Lt vertės linines užuolaidas, 50 Lt vertės kaulo spalvos užuolaidas, 180 Lt vertės rudos spalvos užuolaidas, 80 Lt vertės keptuvę „Tefal“, 800 Lt vertės 10 vnt. patalynės rinkinių, 200 Lt vertės 6 vnt. krištolinių taurių, 500 Lt vertės 2 vnt. krištolinių padėklų, 150 Lt vertės 3 vnt. indų vynui, 1800 Lt vertės dulkių siurblį ,,Philips“, 1200 Lt vertės kombinuotą boilerį, 800 Lt vertės palydovinės įrangos komplektą, 8000 Lt vertės nuotekų valymo įrenginį, 200 Lt vertės antikvarinį Madonos paveikslą, t. y. iš viso pagrobė 59975 Lt turtą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 3 d..

Taip pat jis laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2011 m. gegužės 26 d., (duomenys neskelbtini), patalpų nuomos sutarties pagrindu gyvendamas J. M. priklausančiame name, tyčia nepataisomai sugadino 8000 Lt vertės I. M. priklausančią vestuvinę suknelę su perlais, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 str. 1 d.

Ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir teisminio nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teismas pripažino neginčytinai nustatyta, kad veikdamas tiesiogine tyčia, kaltinamasis pagrobė didelės vertės bei sugadino svetimą turtą ir tuo padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 1 d.

Byloje nukentėjusysis J. M., atstovaujamas advokato A. Medelio, pareiškė civilinį ieškinį dėl 67975 Lt turtinės ir 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (t. 1, b. l. 87-89).

J. L. atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis J. M. pareiškime dėl vagystės, nurodydamas pavogto turto vertes, nebuvo tikras jo įvertinimu, ką patvirtina pareiškime padaryti pataisymai. Be to, apklausiamas po 25 min., jis dar pakoregavo mikrobangų krosnelės kainą, taip pat papildomai išvardijo neva pavogtus daiktus bei pažymėjo, kad vėliau dar praneš, kas pavogta. Dar po pusės metų, t.y. apklausiamas 2012-03-26 J. M. nurodė, kad daugiau pagrobtų daiktų nurodyti negali, o vestuvinė suknelė buvo rasta garaže tarp šiukšlių, tačiau dar po savaitės apklausiamas išvardijo papildomai pagrobtus daiktus bei jų vertes. J. L. teigimu, į šias aplinkybes teismas neatsižvelgė, nors kyla abejonių, ar tikrai dingo visi kaltinime nurodyti daiktai.

J. L. manymu, jo kaltė negalėjo būti grindžiama J. P. parodymais, nes jų santykiai prieš išsiskyrimą, dar gyvenant nukentėjusiojo J. M. name, buvo įtempti. Be to, akivaizdu, kad jos parodymai yra priderinti prie nukentėjusiųjų parodymų, tikslu atsiriboti nuo jo ir pačiai išvengti atsakomybės, nes ji kartu gyveno su juo. Tas pats pasakytina ir apie liudytojų D. K., R. S.. R. K. parodymus apie kaltinime išvardintų daiktų buvimą, nes ir jie turi tikslą išvengti bet kokios atsakomybės dėl daiktų buvimo. Liudytojas A. M. yra nukentėjusiojo brolis, todėl yra suinteresuotas duoti jam palankius parodymus.

Skundžiamame nuosprendyje, anot nuteistojo, nebuvo tiriama reali antikvarinių daiktų – marmurinės moters figūros, vazų – vertė. Nors nukentėjusieji ir pateikė daiktų verčių sąrašą, nurodant jų įsigijimo laiką ir aplinkybes, tačiau tokie duomenys neatsako į visus klausimus, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. M. teisme nebuvo apklaustas, o jo atstovas advokatas į klausimus galėjo atsakyti tik bendrais bruožais, nebuvo tenkintas prašymas iškviesti turto vertinimo specialistą. Be to, teismui nebuvo pateikti daiktų įsigijimą patvirtinantys dokumentai, kai kurie daiktai įgyti seniai, taip pat turėjo būti įvertintas jų nusidėvėjimas (kirviu, kastuvu ir siurbliu naudojosi darbininkai), laikymo sąlygos ir t.t.

J. L. sutinka, kad nukentėjusysis J. M. dėl kai kurių daiktų praradimo patyrė turtinę žalą, jis sutinka ją atlyginti, tačiau tik realiai patirtą turtinę žalą, nes akivaizdu, kad nukentėjusysis, pasinaudodamas situacija, nori pasipelnyti. Atsižvelgdamas į tai, nuteistasis prašo ištirti aukščiau nurodytas aplinkybes bei į teismo posėdį kviesti turto vertinimo specialistą.

Teismas, anot apelianto, remdamasis nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, jog visi kaltinime nurodyti daiktai buvo name bei buvo geros būklės, o jie dingo jam (J. L.) išsikėlus, t.y. padarė išvadą jog būtent jis juos visus pagrobė, rėmėsi spėlionėmis bei prielaidomis, o ne įrodymais.

J. L. pabrėžia, jog tiek gyvenamosios, tiek pagalbinės patalpos ir jose buvę daiktai bei įrenginiai jam buvo išnuomoti, suteikiant teisę jais naudotis, ir tai yra pagrįsta civiliniais santykiais, o dėl netinkamo sutarties laikymosi ir patirtų nuostolių kyla civilinė atsakomybė.

Teismo posėdyje nuteistasis J. L. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo J. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis neigia padaręs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 178 str. 3 d., 187 str. 1 d., ir nepripažįsta kaltės, t. y. nesutinka su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, kad jis padarė šias jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nors apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nepagrįstai vadovavosi jo buvusios sutuoktinės I. P., kitų liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymais, tačiau aukštesnės instancijos teismas tokį argumentą pripažįsta nepagrįstu ir atmeta jį.

Nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste pažymėtina, kad pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju daroma išvada, kad apylinkės teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina, jog teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį J. L. atžvilgiu, būtų pažeidęs BPK normų reikalavimus. Aukštesnės instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šių reikalavimų apylinkės teismas nepažeidė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus ir teisingai juos įvertino, nustatė tikrąsias įvykio aplinkybes bei nuteistojo kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 1 d.

Nors apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, keldamas įvairias versijas: jog kai kuriuos daiktus išmetė, nes jie buvo seni ir netinkami naudoti, kai kuriuos galėjo paimti kiti, prieš jį namą nuomoję asmenys arba daiktus, esančius lauke – bet kas svetimas, tačiau tokia nuteistojo J. L. pozicija kolegijos vertintina kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir jo kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė įvykio aplinkybes, nurodė išsamius byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų vertinimo motyvus, pagrįstus surinktų duomenų visumos analize. Aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo su jais nesutikti, juo labiau, kad, siekiant patikrinti šias nuteistojo J. L. versijas, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, tačiau apklausiamas J. L. jokių naujų argumentų nenurodė.

Bylos duomenimis nustatyta, šio fakto neginčija ir pats nuteistasis J. L., jog jis su nukentėjusiojo J. M. broliu A. M. sudarė sutartį dėl nukentėjusiajam priklausančio namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos nuo 2010-11-01 iki 2012-11-01. 2011-09-26 nukentėjusysis J. M., negalėdamas prisiskambinti J. L., nes telefonas buvo išjungtas, tos pačios dienos vakare 20 val. nuvyko pažiūrėti namo ir atvykęs minėtu adresu aptiko, kad tvora ir namo durys uždarytos, o raktai buvo duoti J. L., per garažo langą patekęs į namo vidų pamatė, kad namas apvogtas, bet įsibrovimo pėdsakų nesimatė. Nukentėjusysis Protokole-pareiškime nurodė pavogtus daiktus bei jų vertes, taip pat pažymėjo, kad kai kurių pavogtų daiktų vertė nustatinėjama, o 2012-08-02 Vilniaus rajono apylinkės teismui pateikė civilinį ieškinį, nurodydamas bendrą padarytą turtinę žalą – 67 975 Lt.

Nors, pasak nuteistojo, jis iš Juliaus ir I. M. daiktų nevogė, tačiau priešingai nei mano apeliantas, jo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis – iš dalies paties nuteistojo parodymais, kur jis prisipažino dalį daiktų išmetęs, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, kitais objektyviais rašytiniais bylos duomenimis, kuriuos teismas pagrįstai pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę bei leidžia atmesti apelianto pasirinktą nepagrįstą gynybos versiją. Byloje nėra nustatyta, kad apeliantas, gavęs nukentėjusiojo leidimą, išmetė daiktus iš namų kaip netinkamus naudoti. J. L. manymu, jo kaltė negalėjo būti grindžiama J. P. parodymais, nes jų santykiai priešiški, tačiau pažymėtina, kad nuteistojo kaltė buvo grindžiama ne tik šios liudytojos paaiškinimais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, kurie yra nuoseklūs, taip pat ir kitais liudytojų parodymais, kurie vienas kitą papildo ir sutampa bendrai esminėse detalėse ir kartu su rašytiniais byloje esančiais objektyviais duomenimis – liudytoja J. P. ir nukentėjusioji I. M. pateikė nuotraukas iš asmeninių archyvų, kuriose matyti, nukentėjusiojo civiliniame ieškinyje nurodyti daiktai, kurie yra geros būklės, kas pagrįstai leido teismui daryti išvadą dėl padarytos vagystės bei turto sugadinimo ir apelianto kaltės. Pabrėžtina ir tai, kad prieš duodant parodymus, I. P. buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Apeliantas skunde pažymi, jog atliekant ikiteisminį tyrimą buvo imtasi procesinių prievartos priemonių – atliktos kratos, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, jos fiksavimas ir kaupimas, tikslu nustatyti jo sąsajas su daiktų pagrobimu bei šių daiktų galimų vietų nustatymu, tačiau šios priemonės nepatvirtino, kad būtent jis juos pagrobė ir užvaldęs paslėpė ar perdavė tretiesiems asmenims, tačiau, kaip jau minėta aukščiau, jo kaltė yra įrodyta kitais byloje surinktais duomenimis.

Teisėjų kolegijos manymu, be kitų įrodymų netikėtas nuteistojo J. L. išsikraustymas iš nukentėjusiojo namų, apie tai nepranešus nei buto savininkui, nei jo broliui, su kuriuo buvo sudaryta nuomos sutartis, apie save nepalikus jokių žinių, be to, neatsakinėjant į telefoninius skambučius, leidžia taip pat daryti išvadą, jog būtent J. L. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas bei po to pasislėpė, vengdamas bendravimo.

J. L. atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis J. M. pareiškime dėl vagystės, nurodydamas pavogto turto vertes, nebuvo tikras jo įvertinimu, ką patvirtina pareiškime padaryti pataisymai, vėliau dar koregavo pagrobtų daiktų sąrašą, tačiau, apygardos teismo vertinimu, ši aplinkybė neduoda pagrindo išvadai daryti, jog nukentėjusysis nurodė melagingus duomenis apie dingusius daiktus ar jų vertes ir tokiu būdu siekė pasipelnyti. Akivaizdu, jog jis tą pačią dieną, pamatęs, jog apvogtas jam priklausantis namas ir rašydamas dėl to pareiškimą galėjo neišvardinti visų dingusių daiktų, o taip pat suklysti įrašydamas jų vertę. Vilniaus apygardos teismas, susipažinęs su bylos duomenimis pažymi, jog nukentėjusiųjų name buvę daiktai buvo geros būklės ir tinkami naudoti, kai kurie – antikvariniai ir brangūs, nes nukentėjusieji turi aukštuosius išsilavinimus, užima pakankamai aukštas pareigas Airijoje, todėl daiktai jų name buvo prabangūs. Šią aplinkybę patvirtino nukentėjusieji J. ir I. M., liudytojas A. M., D. K., R. S., I. P., R. K., taip pat byloje esančios nuotraukų kopijos. J. M. nurodė rinkos vertę atsitinkančias pagrobtų daiktų sumas, kurių nėra pagrindo pripažinti per didelėmis, todėl netenkintas nuteistojo prašymas į teismo posėdį iškviesti turto vertinimo specialistą.

J. L. apeliaciniame skunde nesutinka su jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., padarymu, teigdamas, kad nukentėjusioji I. M. parodė, kad suknelė sugadinta nepataisomai, tačiau ji išsivežė suknelę į Airiją, suknelė nebuvo apžiūrėta, kas pašalintų abejones dėl to, ar ji buvo sugadinta nepataisomai, ginčija jos vertę bei pažymi, kad liudytoja I. P. parodė, kad prieš jam išnešant šią suknelę į rūsį, ji buvo aplaistyta vynu, kas patvirtina, kad ji jau buvo sugadinta. Tačiau byloje yra pateikta sugadintos vestuvinės suknelės nuotraukos kopija, iš kurios matyti suknelės priekyje keliose vietose esančios tamsios dėmės, kas rodo, kad suknelė yra netinkama naudoti, o teisme apklausiama liudytoja I. P. nurodė, kad suknelė „<...> buvo labai graži, bet šone matėsi dėmė <...>“ (t. 2, b.l. 182-190), t.y. ji nenurodė, kaip teigia apeliantas, jog suknelė buvo apipilta vynu. Taigi, suknelė buvo prabangi, siuvinėta perliukais, dėvėta tik I. M. vestuvių metu, todėl teismas pagrįstai už jos sugadinimą J. L. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 187 str. 1 d., ir priteisė 8 000 Lt.

Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, nors liudytoja J. P. ir nurodė, kad jis neva beveik visada neturėjo pinigų, dėl ko turėjo tikslą užvaldyti svetimą turtą, tačiau ji pati parodė, kad jis dirbo taksistu, be to, jis 2011-02-21 pardavė butą už 90 000 Lt, ką patvirtina prie skundo pridėtų dokumentų kopijos, tačiau apygardos teismas pažymi, jog iš 2011-02-21 Buto su rūsiu pirkimo-pardavimo sutarties matyti, kad šio nekilnojamojo turto savininkė ir jo pardavėja yra J. K., o J. L. šiame sandoryje veikė tik kaip jos atstovas, apeliantas teismui nepateikė ir byloje nėra duomenų, jog pinigai, pardavus šį nekilnojamąjį turtą, atiteko būtent jam. Tačiau net jei šie nurodyti faktai ir yra tikri, tačiau nuteistasis jais bando manipuliuoti, tai yra, tuos faktus priderindamas prie savo versijos, bando kaltę paneigti. Vis tik byloje yra pakankamai duomenų patvirtinančių nuteistojo kaltę. Be to, jo kaltės nepaneigia ir tai, kad jis pateikė mikrobangų krosnelės „Whirpool“ įsigijimą patvirtinančius dokumentus.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažįsta, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo J. L. kaltės. Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko apeliantų lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas nesigilino ar nevertino nuteistojo parodymų. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Tyrimas atliktas išsamiai ir visapusiškai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta, nuteistojo veikos teisingai kvalifikuota pagal LR BK 178 str. 3 d. ir 187 str. 1 d.

J. L. pabrėžia, jog tiek gyvenamosios, tiek pagalbinės patalpos ir jose buvę daiktai bei įrenginiai jam buvo išnuomoti, suteikiant teisę jais naudotis, ir tai yra pagrįsta civiliniais santykiais, o dėl netinkamo sutarties laikymosi ir patirtų nuostolių kyla civilinė atsakomybė, tačiau skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog vagystę (BK 178 straipsnis) kaip ir bet kurią kitą nusikalstamą veiką apibūdina tam tikrų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Objektyviai vagystė reiškiasi svetimo turto pagrobimu. Pagrobimas – tai neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą. Subjektyvusis vagystės požymis yra tai, kad vagystė padaroma tiesiogine tyčia. Tiesioginė tyčia vagystės sudėtyje reiškia, kad kaltininkas suvokia, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir nori šį turtą pasisavinti padarant asmeniui turtinę žalą. Pagal BK 178 str. 3 d. atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi tam, kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta vagyste, būtina nustatyti minėtų požymių visumą. Vagystės objektyvieji požymiai yra šio nusikaltimo objektas – nuosavybė bei dalykas – svetimas turtas. Vagystės dalykas – tai konkretūs materialaus pasaulio daiktai, šiuo konkrečiu atveju – nukentėjusiesiems priklausantys daiktai. Nagrinėjamu atveju J. L. pavogė didelės vertės svetimą turtą, nuteistojo tyčia apėmė siekį pavogti svetimus daiktus bei juos pasisavinti. Kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptarti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išdėstyti įrodymai, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo dalyvavimas grobiant ir sugadinant nukentėjusiųjų turtą visiškai įrodytas ir nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 178 str. 3 d. bei 187 str. 1 d.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o apelianto nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu dar savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

J. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.