Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-03-30 · Administracinė byla Nr. eAS-404-624/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-03-30
Bylos Nr.
eAS-404-624/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00728-2016-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pran.), Veslava Ruskan
Pareiškėjas
bendrovės „Viasat A. S.“
Atsakovas
Lietuvos radijo ir televizijos komisijai
Administracinė byla Nr. eAS-404-624/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00728-2016-9Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2016 m. kovo 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo bendrovės „Viasat A. S.“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo bendrovės „Viasat A. S.“ skundą atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas bendrovė „Viasat A. S.“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (toliau – ir atsakovas; Komisija) 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. KS-17 „Dėl „Viasat A. S.“ prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“; 2) įpareigoti Lietuvos radijo ir televizijos komisiją priimti naują sprendimą atleisti pareiškėją „Viasat A. S.“ nuo įpareigojimo retransliuoti LRT televizijos programą „LRT Kultūra“; 3) išreikalauti iš Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. lapkričio 24 d. ir 2016 m. sausio 20 d. posėdžių garso įrašus; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. KS-17 „Dėl „Viasat A. S.“ prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ galiojimą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi priėmė pareiškėjo bendrovės „Viasat A. S.“ skundą; atmetė pareiškėjo bendrovės „Viasat A. S.“ prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. KS-17 „Dėl „Viasat A. S.“ prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ galiojimą. Teismas taip pat nutarė grąžinti pareiškėjui 9 Eur žyminio mokesčio permoką, išsiųsti skundo su priedais kopiją atsakovui Lietuvos radijo ir televizijos komisijai ir įpareigoti iki 2016 m. kovo 21 d. pateikti teismui 1 atsiliepimo egzempliorių ir visą su ginču susijusią medžiagą elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, išreikalauti iš Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2015 m. lapkričio 24 d. ir 2016 m. sausio 20 d. posėdžių garso įrašus.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2016 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-133-502/2016, 2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-483/2013).

Šalies argumentai

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. KS-17 „Dėl „Viasat A. S.“ prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ galiojimą. Pareiškėjas skunde nurodė, kad turės imtis veiksmų, kad įgyvendintų Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. KS-17, nes tikėtina, kad šioje byloje iki 2016 m. gruodžio 31 d. nebus priimtas galutinis sprendimas. Pareiškėjas nurodė, kad iki 2016 m. gruodžio 31 d. jis turės įdiegti technines priemones skirtas retransliuoti programą „LRT Kultūra“. Pareiškėjas teigė, kad turės pradėti derybas su pareiškėjui technines paslaugas teikiančiomis įmonėmis, kad jos galėtų pasirengti programos „LRT Kultūra“ signalo perkėlimui. Paaiškino, kad, norint techniškai pasiruošti programos „LRT Kultūra“ retransliavimą, per metus bendra kaštų suma siekia 165 200 Eur.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipė dėmesį į ABTĮ 71 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2016 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-49-624/2016, 2016 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-35-552/2016, 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1129-624/2015). Iš nurodytų nuostatų bei teismų praktikos teismas darė išvadą, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pirmiausia yra siejamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybe. Nagrinėjamu atveju šiuo metu nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės sprendimo vykdymas iš esmės nepasidarys negalimas ar nepasunkės. Teismas pažymėjo, kad teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba negalimumas reiškia ir tai, kad, priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas, t. y. bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukels (ar tikėtina, kad sukels) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytos jam galimai kilsiančios neigiamos pasekmės – pareiškėjas privalės investuoti į technines galimybes, siekiant transliuoti programą „LRT Kultūra“, dar nereiškia, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas. Galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjos finansinei padėčiai teismų praktikoje paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1129-624/2015). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-1377-552/2015). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, pati savaime nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nepagrindė, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmestas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad, vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, proceso dalyviams išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir pateikti naujus įrodymus bei motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo.

Teismas taip pat vadovavosi ABTĮ 39 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatomis. Skundą paduodant elektroninių ryšių priemonėmis mokamas 21 Eur žyminis mokestis. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą padavė elektroninių ryšių priemonėmis, tačiau sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį, todėl 9 Eur žyminio mokesčio permoka grąžinama pareiškėjui (ABTĮ 42 str. 1 d. 1 p.).

III.

Pareiškėjas bendrovė „Viasat A. S.“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį ir priimti naują nutartį: tenkinti pareiškėjo prašymą ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. KS-17 „Dėl „Viasat A. S.“ prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ galiojimą.

Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas patirs reikšmingo dydžio nuostolius, turėdamas vykdyti Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą. Pareiškėjas visas elektroninių ryšių paslaugas perka iš trečiųjų šalių. Todėl tam, kad pareiškėjas įvykdytų Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą, jis turėtų investuoti 495 600 Eur sumą, kurią sudaro: dirbtiniam Žemės palydovo operatoriui sumokama suma už palydovinius pajėgumus (pareiškėjas turėtų sudaryti sutartį 3 metams) ir mokesčiai dėl kanalo kodavimo ir signalo pateikimo į Rygos stotį. Be to, pareiškėjas turėtų investuoti ir žmogiškuosius išteklius, vesti derybas su įmonėmis ir sudaryti sutartis net 3 metų laikotarpiui. Teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, susigrąžinti sumokėtų pinigų bei investuoto laiko pareiškėjas neturėtų galimybės.

Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į proporcingumo principą bei tai, kad nors pareiškėjo galimybė susigrąžinti patirtas išlaidas teoriškai galėtų būti įmanoma, tačiau praktiškai būtų neabejotinai apsunkinta. Pareiškėjas privalėtų imtis priemonių, pirkti teisines paslaugas bei kreiptis į teismą. Nėra jokių garantijų, kad teisme pareiškėjo ieškinys būtų tenkinamas. Papildomi teisminiai procesai neabejotinai kainuoja ne tik pareiškėjo lėšas, bet ir laiką bei santykį su partneriais ir institucijomis.

Teigia, kad pareiškėjui siekiant įvykdyti Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą, jam tektų sudaryti sutartį su partneriais, kurios minimalus vykdymo laikotarpis – treji metai.

Pažymi, jog pareiškėjui tekus investuoti papildomas lėšas, galėtų tekti didinti savo paslaugų kainą, dėl ko galėtų kristi pareiškėjo konkurencingumas rinkoje.

Mano, kad ginčijamo Komisijos sprendimo galiojimo sustabdymas padeda išvengti didesnės žalos, negu jo nesustabdymas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos radijo ir televizijos komisija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nurodo, kad atskirajame skunde neigiami finansiniai padariniai dėl televizijos programos „LRT Kultūra“ palydovinio retransliavimo nepagrįstai yra siejami su Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo vykdymu. Pareigą pareiškėjui privalomai retransliuoti šią televizijos programą numato ne Komisijos sprendimas, o Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalis.

Sustabdžius Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo, kuris pareiškėjo naudai lengvatinį terminą, per kurį pareiškėjas turi atlikti paruošiamuosius LRT televizijos programos palydovinio retransliavimo darbus, galiojimą, Visuomenės informavimo įstatyme numatyta bendrovės „Viasat A. S.“ teisinė pareiga retransliuoti visas LRT televizijos programas, įskaitant, televizijos programą „LRT KULTŪRA“, taps vykdytina;

Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog neigiama ginčijamo administracinio akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai per se nesuponuoja pagrindo Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę sieja tik su prielaidomis ir spėjimais.

Mano, jog proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų užtikrinimo prasme, pareiškėjo verslo interesas iš televizijos programų retransliavimo veiklos gauti kuo daugiau pajamų, patiriant kuo mažesnius šios veiklos vykdymo kaštus, negali būti vertinamas kaip svarbesnis už viešąjį interesą užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą, jos ginamą ir saugomą visuomenės interesą būti informuotai, įgyvendinimą privalomai retransliuojant nacionalinio transliuotojo transliuojamas televizijos programas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo bendrovės „Viasat A. S.“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. KS-17 „Dėl „Viasat A. S.“ prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ galiojimą, teisėtumas ir pagrįstumas.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo akto galiojimo laikinas sustabdymas.

Iš susiformavusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad, net ir nustačius galimą teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimą, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-207/2014, 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-874/2014).

Pareiškėjas skunde prašo panaikinti Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. KS-17 „Dėl „Viasat A. S.“ prašymo atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti televizijos programą „LRT Kultūra“ ir įpareigoti Komisiją priimti naują sprendimą atleisti pareiškėją nuo įpareigojimo retransliuoti LRT televizijos programą „LRT Kultūra“, o prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo galiojimo sustabdymą – grindžia tuo, jog tam, kad įvykdytų šį sprendimą, pareiškėjas turėtų investuoti didelę piniginių lėšų sumą, o galimybė šias išlaidas susigrąžinti būtų apsunkinta. Taigi, pareiškėjas prašymą sustabdyti Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo galiojimą iš esmės grindžia teiginiais dėl galimai atsirasiančių finansinių nuostolių, vykdant reikalavimą retransliuoti LRT televizijos programą „LRT Kultūra“, jeigu būtų priimtas jam palankus teismo sprendimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, viena vertus, pirmosios instancijos teismas tinkamai pagrindė atsisakymą taikyti pareiškėjo nurodytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kita vertus, net ir pritaikius tokią priemonę, pareiškėjo deklaruojamas tikslas nebūtų pasiektas: iš pareiškėjo skunde ir atskirajame skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę jis iš esmės sieja su neigiamomis pasekmėmis, kurios galėtų kilti pareiškėjui vykdant reikalavimą retransliuoti LRT televizijos programą. Tačiau, kaip jau yra nurodyta ginčijamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, argumentai dėl nuostolių, galimai atsirasiančių pareiškėjui sudarius sutartis dėl televizijos programos retransliavimo, nepagrindžia reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo: galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į ginčo šalių teisinę formą bei vykdomos veiklos ypatumus, teismas neturi pagrindo abejoti nei dėl to, kad pareiškėjo materialiniai nuostoliai, galintys atsirasti dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, bus atlyginti įstatymų nustatyta tvarka, nei dėl ginčo šalių galimybių profesionaliai ir adekvačiai įvertinti savo priimamų sprendimų galimas pasekmes.

Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-1731 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. spalio 1 d.) 5 dalyje nustatyta, kad televizijos programų retransliuotojai, Lietuvos Respublikoje teikiantys televizijos programų retransliavimo paslaugas, taip pat kiti asmenys, teikiantys Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, privalo retransliuoti, platinti internete visas nekoduotas nacionalines LRT televizijos programas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad Komisija gali priimti sprendimą atleisti nuo įpareigojimo retransliuoti ir (ar) platinti internete nekoduotas nacionalines LRT televizijos programas, jeigu toks sprendimas neapriboja vartotojo galimybių matyti šias programas turimomis techninėmis priemonėmis.

Taigi, net ir pritaikius pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdžius Komisijos 2016 m. sausio 20 d. sprendimo galiojimą, tai savaime nebūtų pagrindas pareiškėjui nevykdyti Visuomenės informavimo įstatymo 33 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto reikalavimo.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atskirasis skundas yra atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo bendrovės „Viasat A. S.“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVeslava Ruskan