- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-01-14
- Bylos Nr.
- 2S-82-467/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Dalia Višinskienė, Petras Jaržemskis
- Atsakovas
- G. D.
- Ieškovas
- M. M.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo G. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 28 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovui G. D. dėl žalos, padarytos asmens sveikatai kaltais veiksmais, atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. M. 2009-07-27 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui G. D. dėl žalos, padarytos asmens sveikatai kaltais veiksmais, atlyginimo. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovo G. D. nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, esančias jo sąskaitoje 25477,67 Lt sumai.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. liepos 28 d. nutartimi ieškovo M. M. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino ir areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį 25477,67 Lt vertės turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, paliekant teisę valdyti šį turtą ir juo naudotis. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio kaina didelė, padarė išvadą, jog, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas G. D. prašo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, jog teismas pažeidė CPK 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą parinkti laikinąsias apsaugos priemones vadovaujantis ekonomiškumo principu. Areštavus atsakovo turtą gali būti sutrikdyta jo galimybė tinkamai tvarkyti turtą, o tai sąlygotų nuostolių atsiradimą, nebūtų užtikrinta atsakovo ir ieškovo interesų pusiausvyra, pažeidžiamas šalių lygiateisiškumo principas, atsakovas negalėtų laisvai disponuoti jam priklausančiu turtu. Teismas, neatsižvelgęs į tai, kad atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė 2009 m. balandžio mėnesį sudarė 540000 Lt ir yra apie 21 kartą didesnė už ieškovo reikalavimus, areštavęs atsakovo turtą, pažeidė proporcingumo principą. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo ketinimą vengti atsakomybės tuo atveju, jei ieškinys būtų patenkintas. Ieškovas nurodė tik formalius laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus. Ikiteisminį tyrimą atlikusios tyrėjos atsakovas nuolat teiravosi apie ieškovo sveikatą bei prašė duoti jo telefono numerį ar kitus kontaktinius duomenis, tačiau ieškovas tyrėjai neleido teikti tokius duomenis, todėl atsakovas neturėjo galimybės susiekti su ieškovu. Iki šiol atsakovas neturi jokių areštuotą turtą identifikuojančių duomenų, kas verčia daryti prielaidą, jog ieškovas daugiau kaip mėnesį laiko nesikreipia į pasirinktą antstolį dėl skundžiamos nutarties vykdymo, todėl pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja visam atsakovo turtui, kurio vertė viršija ieškovo reikalavimus.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas M. M. prašo atskirąjį skundą atmesti, nutartį palikti galioti. Nurodo, kad jo prašymas dėl arešto uždėjimo atsakovo turtui buvo patenkintas, kadangi ieškinio reikalavimas yra turtinio pobūdžio, ieškinio kaina didelė, kas leido manyti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Teismas aiškiai nurodė, jog areštuojamas turtas yra tik ieškinio sumos apimtyje, todėl buvo laikytasi proporcingumo ir lygiateisiškumo principų Tuo tarpu kita turto dalimi atsakovas gali disponuoti kaip tinkamas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės taikomos, siekiant užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą, todėl jos turi atitikti ieškovo pareikšto reikalavimo esmę ir būti susijusios su galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu. Konkrečios laikinosios apsaugos priemonės taikomos atsižvelgiant į bylos pobūdį, ieškinio reikalavimą, atsakovo veiksmus ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tačiau teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, yra pagrįsta tuo požiūriu, jog pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką jau vien tai, kad prašoma išieškoti suma yra didelė, laikytina, jog yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, jei nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Ieškovo M. M. reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma yra 25477,67 Lt. Todėl teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į šią bei kitas reikšmingas aplinkybes, nurodytas ieškovo prašyme (CPK 144 str. 1 d.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).
Apeliantas G. D. nurodo, kad teismas, pritaikydamas laikinąsias apsaugos priemones konkrečiu atveju, neužtikrino šalių interesų pusiausvyros, lygiateisiškumo, ekonomiškumo principų. Tačiau nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas laikėsi ekonomiškumo principo ir nepritaikė laikinųjų apsaugos priemonių didesnei nei ieškinio suma (CPK 145 str. 2 d.). Tokiu būdu laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinus tik tokią pinigų sumą, kuria būtų patenkintas ieškovo reikalavimas teismui priėmus jam palankų sprendimą, yra išlaikyta ir šalių interesų pusiausvyra. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškovo turtinius interesus ir būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas civilinėje byloje visada yra susijęs su tam tikrais suvaržymais ar apribojimais atsakovo atžvilgiu, nes laikinosios apsaugos priemonės ir yra taikomos tam, kad būtų užtikrintas galimo teismo sprendimo pagal pareikštą ieškinį konkrečioje byloje užtikrinimas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama, kad šalių finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laiką išliktų tokia, kokia buvo prieš bylos nagrinėjimą, ir tai garantuotų galutinio sprendimo įvykdymą. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kurios atitinka pareikšto ieškinio esmę ir yra tiesiogiai susijusios su būsimu galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymu.
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta dar ir dėl to, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis tik formaliais ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrindais, nes ieškovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių atsakovo ketinimą vengti atsakomybės tuo atveju, jei ieškinys būtų patenkintas. Šie apelianto argumentai atmestini, kadangi, kaip jau buvo minėta, teismas, taikydamas CPK 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje galima įžvelgti realią grėsmę, jog galimai palankus teismo sprendimas, gali būti neįgyvendintas, t.y. kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Apeliantas iš esmės teisingai nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, nes teisingumo principas reikalauja užtikrinti ieškovo ir atsakovo teisėtų interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos siekiamiems tikslams ir pakankamai užtikrina asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, bei asmens, kurio atžvilgiu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtų interesų pusiausvyrą. Teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, apribojo jų mastą ieškinio suma (CPK 145 str. 2 d.), todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad skundžiama nutartimi buvo sutrikdyta atsakovo galimybė tinkamai tvarkyti žymiai didesnės vertės, nei ieškinio suma, turtą.
Dėl kitų atsakovo G. D. atskirojo skundo argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, kadangi jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam klausimui.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl nutartis paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).
Atmetus atskirąjį skundą, iš atsakovo valstybei priteistinos 4,15 Lt išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo G. D. (a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 4 (keturis) litus 15 centų pašto išlaidų.