- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-03-27
- Bylos Nr.
- 1A-204-300-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-73-1-00825-2012-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vidmantas Mylė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Zigmas Kavaliauskas
- Nukentėjusysis
- V. L., J. P.
- Nuteistasis
- A. U.
- Advokatai
- Juana Dumbliauskaitė
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vidmanto Mylės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. U. pripažintas kaltu:
pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;
pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį, ir nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. U. nuteistas už tai, kad 2012-08-09, apie 22.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu, tyčia kumščiu sudavė J. P. į veidą, tuo padarydamas jam veido sumušimą, nosies kaulų lūžimą, ir tai nukentėjusiajam sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Be to, jis buvo nuteistas už tai, kad 2012-08-09, apie 22.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pargriovęs V. L. ant lovos, smaugė ją rankomis bei taip atėmęs galimybę priešintis iš V. L. pagrobė 100,00 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo perkvalifikuoti jo veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies ir sušvelninti jam skirtą bausmę. Skunde nurodo, kad nukentėjusioji V. L. yra jo sugyventinė, o J. P. – jos brolis, ir jie, nuteistojo teigimu, jam atleido. Taip pat nurodo, kad jis savo kaltę pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailisi, nukentėjusieji jam pretenzijų neturi. Apeliantas teigia, kad jis su nukentėjusiąja V. L. gyveno nuo 2009 m., ir nurodo, kad jis jos neapiplėšė.
Teismo posėdžio metu nuteistasis, jo gynėja ir nukentėjusioji prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. apkaltinamojo nuosprendžio dalis dėl A. U. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį naikintina ir dėl šios dalies priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).
Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą pagal nuteistojo A. U. apeliacinį skundą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalis dėl A. U. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsta, priimta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, kadangi kolegija daro išvadą, kad nuteistasis nepadarė veikos, turinčios šios nusikalstamos veikos požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.). Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus, vidinis įsitikinimas, turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, neatsižvelgė į nuteistajam inkriminuotos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, dalyką, į nukentėjusiosios ir apelianto santykius, byloje nustatytų aplinkybių nesulygino su BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijos turiniu ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, taip pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo lemiamos įtakos darant teismo išvadą dėl A. U. kaltės klausimo dėl jo ginčijamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu A. U., be jo neginčijamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nuteistas ir už tai, kad 2012-08-09, apie 22.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pargriovęs V. L. ant lovos, smaugė ją rankomis bei taip atėmęs galimybę priešintis iš V. L. pagrobė 100,00 Lt. Taigi kaltinimas padarius plėšimą A. U. buvo grindžiamas tuo, kad jis pargriovė V. L. ant lovos, smaugė ją rankomis bei taip atėmęs galimybę priešintis iš jos pagrobė 100,00 Lt. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje nustatytas tik tas faktas, kad nukentėjusioji V. L. buvo nuteistojo „supurtyta“ ir kad pastarasis jai buvo paėmęs už kaklo bei „naglai“ paprašęs pinigų. Tuo tarpu būtinas šios nusikalstamos veikos padarinys – svetimo turto pagrobimas, kaip ir vienas iš būtinų nusikalstamos veikos sudėties požymių – kaltininko tiesioginė tyčia, nagrinėjamoje byloje – nenustatyti. Plėšimas yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Taigi plėšimo dalykas – svetimo turto pagrobimas, panaudojant fizinį smurtą. Plėšimo esmė yra ta, kad smurtas yra naudojamas tam, kad pasiekti tikslą – pagrobti svetimą turtą. Svetimas turtas suprantamas kaip daiktai, turintys vertę bei atitinkamus fizinius parametrus, kurie jų pagrobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui.
Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaltinamasis A. U. pripažino supurtęs ir paėmęs už kaklo nukentėjusiajai, po to papašęs jos pinigų, jai pasakius, kur yra pinigai, paėmęs 100 Lt. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas taip pat neneigė supurtęs V. L. ir paėmęs iš jos pinigus, kurių dalį grąžino nukentėjusiajai, tačiau nurodė, kad jis norėjo atsiimti savo pinigus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuoja, kad tokia nuteistojo A. U. versija – nepaneigta. Teismo posėdžių metu duotais nukentėjusiųjų V. L., J. P. ir paties nuteistojo parodymais, nustatyta, kad nukentėjusioji V. L. ir nuteistasis A. U. nuo 2009 m. gyvena kartu, veda bendrą ūkį, t. y. jie sugyventiniai, ir, kaip parodė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusioji, nors didesnė pinigų dalis buvo jos, bet pinigai buvo bendri, taip pat tai, kad ji savęs nukentėjusiąja nelaiko, A. U. atleido ir jam pretenzijų neturi, pripažįsta, kad jis pasiėmė savo pinigus.
Esant tokioms aplinkybėms, t. y. pašalinus iš kaltinimo plėšimo padarinius – svetimo turto pagrobimą, drauge nenustačius ir A. U. tyčios pagrobti bendrus jo ir nukentėjusiosios pinigus, nebelieka ir nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalyje sudėties. O pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 str. 4 d.). Perkvalifikuoti nuteistojo veiką iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, nėra įstatyminio pagrindo, kadangi, kaip nurodė nukentėjusioji, ji A. U. pretenzijų neturi, savęs nukentėjusiąja nelaiko, pareiškimo dėl jo elgesio policijai nerašė.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, A. U. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį išteisintinas, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 303 str. 5 d. 1 p.).
Šalies argumentai
Be to, iš nuteistojo skundo turinio matyti, kad apeliantas savo skundu nesutinka ir su jam pagal BK 138 straipsnio 1 dalį paskirta bausme, prašydamas ją sušvelninti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį. Juo labiau, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog A. U. nubaustas per griežtai. Bylos duomenys tvirtina, kad apeliantas praeityje ne kartą teistas (virš penkiasdešimt kartų), naują nusikaltimą padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas. Tai rodo, jog nuteistasis jokių išvadų iš savo elgesio nedaro, toliau ignoruoja visuomenėje priimtas elgesio taisykles, teisės ir moralės normas, todėl švelninti nuteistajam skirtą bausmę, kuri ir taip yra mažesnė nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, nėra pagrindo.
Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. U. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę.
Kadangi A. U. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymo priimtinas išteisinamasis nuosprendis, todėl naikintina ir skundžiamo nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalies nuostatomis, A. U. skundžiamu nuosprendžiu skirta bausmė pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį buvo subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 332 straipsniu,
nusprendžia:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
A. U. pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį, išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalies nuostatomis, A. U. skirta bausmė pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį buvo subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, panaikinti, paliekant Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio dalį, kuria A. U. skirta bausmė pagal Lietuvos Respublikos BK 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.