Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Valdas Vitunskas, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorui Vytautui Gataveckui, nukentėjusiems N. R. , Ž. R. , kaltinamajam R. K. , kaltinamojo atstovams E. K. , J. K. , gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, VTAT specialistui Vygintui Aukštuoliui, vaikų ir paauglių teismo psichologėms ekspertėms Agnei Šiaulytei, Vidai Kilikevičienei teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

R.K. a.k. (duomenys neskelbtini), Kaune, lietuvis, LR pilietis, nevedęs, išsilavinimas - 6 klasių, teistas 1 kartą: 2010-06-23 Kauno m. apylinkės teismo pagal LR BK 178 str. 2 d. - laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto, nedirba, nesimoko, gyv. (duomenys neskelbtini), kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 150 str. 4 d. padarymu, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. 2009 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, dienos metu, savo gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje prie durų, užrakinęs išėjimo duris ir tokiu būdu atimdamas galimybę nukentėjusiems išeiti, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo E. R. , gim. (duomenys neskelbtini), būkle, bei grasindamas jį sumušti, ir tokiais savo veiksmais palaužęs mažamečio E. R. valią ir atėmęs jam galimybę priešintis bei pasišalinti, apsinuogino savo lyties organus, jėga paklupdė mažametį E. R. ant kelių priešais save, ranka suėmęs už plaukų prievarta pristūmė nukentėjusiojo veidą prie savo lyties organo ir liepdamas jį čiulpti įvedė savo varpą mažamečiui E. R. į burną bei tenkino savo lytinę aistrą prieš mažamečio E. R. valią, t. y. atliko seksualinio prievartavimo veiksmus mažamečiui asmeniui, kuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 150 str. 4 d.

Jis gi, netrukus po to, toje pačioje vietoje, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės nukentėjusiojo A. R. , gim. (duomenys neskelbtini), būkle, panaudojo psichinį smurtą, tai yra grasino jį sumušti, tuo palaužė mažamečio A. R. valią ir atėmęs jam galimybę priešintis bei pasišalinti, apsinuogino savo lyties organą, nukentėjusiajam atsiklaupus, suėmė už plaukų ir liepdamas čiulpti įvedė savo varpą mažamečiui A. R. į burną bei tenkino savo lytinę aistrą prieš mažamečio A. R. valią, t. y. atliko seksualinio prievartavimo veiksmus mažamečiui asmeniui, kuo padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 150 str. 4 d.

Kaltinamasis R. K. kaltu neprisipažino ir kategoriškai paneigė kada nors atlikęs seksualinio pobūdžio veiksmus savo mažamečių pusbrolių E. ir A. R. atžvilgiu. Parodė, kad jis bendraudavo su pusbroliais E. R. ir A. R. , lauke žaisdavo, pastumdavo juos, iš obuolių mesdavo, paskriausdavo, pas jį ir filmus žiūrėjo. Įvykio dieną 2009-05-29 jie į kambarį nebuvo atėję. Atbėgo gegužės mėnesio kažkurią dieną N. su Ž., vaikai tikrai nebuvo atėję. Kitas dienas ateidavo. Būdavo, kad su jais susipykdavo, tai sakydavo pasiskųs tėčiui, kad jis juos mušė. Susitaikydavo. Apie lytinius santykius filmų nežiūrėjo. Kai žaisdavo kompiuteriu, kartais kompiuteris „išmesdavo“ puslapius su lytiniais santykiais. Tuos puslapius ir E. matė. Jam irgi yra išmetę, nes kartais žaisdavo kartu. Kodėl taip vaikai kalba, kaltinamasis nežino. E. meluoja, būdavo, kad ką nors padaro ir verčia ant A. bėdą. R. K. mokytis nenori. Nori sportuoti. Jam sunku pamokose sėdėti, nuobodu. Namuose būna prie kompiuterio, į kiemą išeina, į miestą. Namuose padeda tvarkytis. Žino, kad teks mokytis, dabar nenori.

Nukentėjusysis E. R. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad jis su broliu A. buvo pas šalia gyvenantį savo pusbrolį vardu R.- žaidė kompiuteriu. Kai R. išjungė kompiuterį, norėjo pats eiti namo, tačiau R. jo neišleido, užrakino duris. R. pasakė, kad jis (E.) jam čiulps „pimpą". R. paėmė jį už plaukų, palenkė ir liepė taip daryti. Viskas vyko R. namuose prie durų. Kai su juo baigė, su broliu A. liepė daryti tą patį. R. buvo nusimovęs kelnes. Jis paėmė už galvos ir palenkė, pats buvo užsimerkęs. A. darė viską tą patį, jam į burną įkišo. Iš R. kūno nieko neištekėjo. Prieš tai žaidė lauke, pats buvo su kareiviška kepure. R. paėmė ir numetė kepurę. R. taip darė vieną kartą, jis nieko nesakė, kaip paėmė už galvos ir palenkė, liepė čiulpti pimpalą. Kai jis (E.) pačiulpė, R. jam įspyrė. Viskas vyko neilgai, gal 5 min., gal daugiau, tiksliai nežino. Apie tai nesakė anksčiau, nes buvo pamiršęs. Kai R. liepė broliui čiulpti, brolis verkė, galvojo, kad jį nužudys. R. jam sakė tik čiulpk, daugiau nesakė nieko. A. sakė „gerai, gerai, bet išleisi namo". Psichologė paėmė lėlę, kad parodyti. Lėlė „R." stovi, lėlei „E." laiko už galvos ir tris kartus pristumia prie savęs. Lėlė „E." klūpi ant kelių, dar R. sakė „Staigiai". R. paėmė už kojų ir patraukė, kad atsiklauptų. A. atsiklaupė pats. Po visko mama grįžo naktį, todėl nieko nepasakojo. Kitą dieną nepasakojo, nes bijojo mamos, kuri baudžia, nes išdykauja. Apie įvykį papasakojo A. ir apsiverkė ( t. 1, b. l. 108-109).

Nukentėjusysis A. R. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu parodė, kad skiria moterišką lytį nuo vyriškos lyties. Spalvina vyriškos lyties paveiksliuką ir sako, kad jis turi pimpalą. Gyvena su broliais, tėčiu mama ir močiute. Kieme žaidžia slėpynėmis tik su broliais. R. sakė, kad eitų kartu „santykiauti", nes tėvai buvo išvažiavę. R. buvo atėjęs į namus ir rodė pampalą. R. jam sakė „eik šikti". R. čiulpė pampalą. Psichologė paėmė lėles, lėlė „R. stovi", kita lėlė nieko nedaro. Lėlė „R." viską daro vienas. Kaip R. viską padarė, darė „kuti, kuti", taip daryti negalima. Jis rodo kaip lėlė nusimauna kelnes ir „triusikus", parodė kur yra pimpalas. Kaip R. darė neprisimena, buvo išvažiavęs į darželį ir pamiršo, ką mamai pasakojo. Jam brolis pasakė, kad R. „santykiavo", iš kur žino žodį „santykiauti" neprisimena. R. turi kompiuterį, pas jį namie niekada nebuvo. R. kompiuteris toks pats kaip ir jų. R. žaidė savo kompiuteriu, o jam neleido, liepė išeiti. Jo brolį mušė per galvą, o jam (A.) iš kumščio davė į pilvą. Mama pasakė policijai, kad R. „santykiavo“, ji paskambino. Jis pasakė mamai, kad R. „santykiavo". R. „kuti, kuti" darė vienas". Pasakė mamai, kad R. čiulpė „pimpį" (t. 1, b. l. 112-113).

Nukentėjusysis Ž. R. parodė, kad 2009-05-29 krovė malkas. A. susipyko su E. ir tada A. pasakė tuos žodžius. Nusiųstas pas mamą išsiaiškinti, A. patvirtino. Su E. nekalbėjo, nes nenorėjo judinti. Vaikai nemeluoja, tokių dalykų negali prisigalvoti, todėl jais tiki. Kai Ž. R. įėjo pas R., jis sėdėjo prie kompiuterio ir žaidė, prispaustas jis viską neigė. Vaikai po įvykio kažkiek buvo pasikeitę.

Ekspertė A. Š. patvirtino ekspertizės išvadas. Parodė, kad tai, ką vaikai pasakojo, labai atitinka šeimos situaciją. Tėvai apie tą įvykį nekalbėjo, įvykis veikia traumuojančiai tėvus, atitinkamai ir vaikus, yra būtina kuo skubiau kreiptis psichologo pagalbos. Padidintas polėkis fantazuoti nenustatytas. E. emocijos atspindi situaciją. Tas užsisklendimas, nenoras pasakoti, akivaizdžiai matosi, kad ta situacija jį labai traumuoja. Jam tai buvo netikėta.

Dėl kaltinamojo R. K. ekspertė paaiškino, kad jis turi problemų dėl jo elgesio, jos tęsiasi seniai, bent jau nuo 5 klasės. Nors neigė patį įvykį, ta tema kalbėti labai gėdinosi, raudo, pastoviai rankom dengė veidą, buvo netiesioginių ženklų - piktai teigė, kad pasirenka su kuo bendrauti, akcentavo, kad nemėgsta silpnesnių, kurie negali už save pastovėti, kurie visko bijo, yra „ožiai“, ką jiems padaro, eina pas „mentus“. Laikėsi gynybos pozicijos jį klausinėjant, atsakymai piktoki, norėjo išvengti tų klausimų ir kuo greičiau baigti tą temą. Veiką neigė. Yra ženklų, kad neigia, norėdamas išvengti atsakomybės. Akcentavo lygtinę atsakomybę, kaip labiausiai jam priimtiną. Nenustatyta jokių psichikos sutrikimų, psichologinių ypatumų, kurie trukdytų suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Kaltinamasis gėdą jautė. Asmeniui, kuris galėtų būti padaręs tokį nusikaltimą, nėra būdinga visiška gėda.

Ekspertė V. K. patvirtino, kad nustatytas psichikos sutrikimas, kaip tiesioginė pasekmė, adaptacijos sutrikimas, atsiradęs po nagrinėjamo įvykio. Atliekant ekspertizę, teismo psichiatras, teismo psichologas rašydami išvadą, daugiausia remiasi vaiko emocinėm būsenom, patirtom traumom, išgyvenimais. Visa tai ir atsispindėjo abiejų vaikų psichikoj, todėl ir buvo neabejotinai nustatytos šios diagnozės, adaptacijos sutrikimai. R. K. sutinka su vaikų pasakojimais, R. K. pasirinko neigimo poziciją, gynybinę poziciją, visą laiką neigė šitai padaręs, neneigė, kad jis mušė, kad jis sakė tokius žodžius, kaip „čiulpk pimpalą“, bet labai jautriai reagavo į visa tai, gėdinosi, išryškėjo kitos emocinės reakcijos. Vyresnis berniukas taip pat patvirtino, kad tokie įvykiai tikrai buvo. Jam buvo sunkiau kalbėti, kadangi jis jau buvo bendravęs su psichologe eksperte apie šį įvykį, buvo viską išdėstęs, tačiau jis esminius dalykus perteikė, papasakojo, kaip vyko, kur vyko, ką jis veikė, kad jis laižė R. K. pimpalą, tokie buvo jo žodžiai, jis viską papasakojo ir patvirtino, tik jam buvo dar sunkiau, emocinės reakcijos buvo didžiulės, verkė, nenorėjo kalbėti antram žmogui. Tai yra traumuoto vaiko reakcija. Traumuotas vaikas niekaip nepavaidintų, nepaverktų, emociškai taip nereaguotų.

Dėl R. K. , ekspertė paaiškino, kad pasireiškė normali jo reakcija, kokios galėjo tikėtis iš šio vaiko, kadangi jis yra asmenybė, turi savo charakterį, savo elgesį, gyvenimo būdą, jam nustatytas socializuotas elgesio sutrikimas, kas rodo jo tokį elgesį, agresyvų, priešišką, iššaukiantį, griaunantį, prieštaraujantį, nesilaikantį taisyklių ir tikėtis, kad jis imtų ir papasakotų viską, nebuvo galima. Nors, kas liečia patį įvykį, jis jaudinosi ir raudo, ir slėpėsi, ir lenkėsi po stalu, taigi tos reakcijos buvo. Ir kažkuriuo metu pritrūko jėgų prieštarauti. Viskas yra surašyta akte.

Nukentėjusioji N. R. parodė, kad 2009-05-29 su vyru krovė malkas. A. pribėgo ir švepluodamas kažką pasakė tėvui. Vyras pasiuntė pas mamą, kad tiksliai išsiaiškintų. A. atėjęs pasakė, kad E. „čiulpė“ R. lytinį organą. Pakalbėjo su E., jis išsigando, paklaustas, ar teisybė, pasakė taip. Pasakė vyrui ir iškvietė policiją. E. sakė, kad ir A. „čiulpė“, o A. sako – ne. A. labiau užsisklendęs ir užsispyręs. R. lauke su A. ir E. bendrauja, mušasi, stumdosi. Vaikai skundėsi, kad jis juos muša. E. dabar 10 m., penktokas, A. pirmokas. R. stipresnis. Vaikai atviri, meilūs, E. truputį susikaustęs, A. drąsesnis. Tas įvykis paveikė vaikus. Kai juos apklausė, A. užsisklendęs buvo, žino, kad negerai, sunkiai kalbėjo. Po įvykio jie pasikeitė, vienas prie kito neleidžia prisiliesti. Nesako, kaip vyko, tik patį faktą pasakė. Apklausų metu smulkiai nepasakojo. Būdavo, kad vaikai skųsdavosi dėl R. elgesio. A. po konflikto su broliu, pasakė „E. R. čiulpė daiktą iš b raidės“. Po įvykio vaikai pasikeitė, piktumai šeimoj atsirado.

Liudytoja P. B. parodė, kad tame pačiame name gyvena visi. Nematė, kad R. skriaustų R. vaikus, tik keikdavosi. Šeimose visko būdavo, dukra su broliu normaliai bendravo, piktumų nebuvo. Dabar truputį privengia vieni kitų, bet vis tiek bendrauja. Vaikai kaip vaikai, žaidžia. Prievartavimų nematė. R. su A. ir E. pabendrauja kieme. Girdėjo R. sakant „čiulpk lytinį organą“.

Liudytoja E. K. parodė, kad ji yra R. K. motina. J. K. sesuo yra R.. Gyvena viename name su R., skirtinguose butuose. Dar trečiam bute gyvena močiutė P. B. . Įvykio dieną 2009-05-29 E. K. buvo darbe, kai sūnus parašė žinutę, kad jis policijoj. Nuvažiavo į policiją ir sužinojo, kad sūnus prievartavo pusbrolius. Anksčiau nusiskundimų dėl sūnaus elgesio nebuvo. Būdavo, kad R. vaikai ateidavo pas juos, kai jie abu su vyru būdavo darbe. Netiki, kad taip sūnus galėjo padaryti. Sūnus metė mokyklą nuo 5 klasės. Dėl jo elgesio išmetė iš mokyklos, nes sūnus keikdavosi, pastumdavo kokį nors mokinį ir pan. Su sūnum apie įvykį pakalbėjo, sakė, kad taip nebuvo, kad tie vaikai tą dieną į kambarį nebuvo užėję.

2009-06-08 teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G1717/09(02), nurodyta, kad A. R. mechaninės traumos požymių nekonstatuota. Medicininių duomenų, pagal kuriuos būtų galima spręsti ar buvo įvestas įtariamojo vyriškas lytinis organas į nukentėjusiojo burną nėra. Įvykis buvo 2009 m. balandžio mėnesį, o nukentėjusiojo apžiūra 2009-06-08, todėl tepinėlis ir tamponas iš burnos turinio spermijų paieškom nepadarytas, o galimi sužalojimai galėjo išnykti (1. t, b.l. 11).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-14 nurodyta, jog objektyvių duomenų, kad A. R. iki jo atžvilgiu atliktos nusikalstamos veikos būtų sirgęs lėtiniu psichikos sutrikimu, negauta. A. R. , atsižvelgiant į jam būdingas individualias psichologines ypatybes galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. A. R. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, jam yra būdingas įtaigumas, tačiau tai jam netrukdo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti parodymus apie tai. Negauta objektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų įtaką, poveikį A. R. parodymams. Šiuo metu A. R. konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas - adaptacijos sutrikimas, kurio išsivystymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su tiriamojo atžvilgiu nagrinėjama nusikalstama veika. Kadangi tiek iki įvykio, tiek po jo nebuvo objektyviai vertinta tiriamojo A. R. psichikos sveikatos būsena, todėl šiuo metu įvertinti jo sveikatos sužalojimo mąstą dėl įvykdytos jo atžvilgiu veikos, nėra galimybės (nepakanka objektyvių duomenų). A. R. , atsižvelgiant į jam būdingus individualius psichologinius bei amžiaus ypatumus, įvykio metu negalėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės (t.y. pobūdžio, reikšmės), todėl negalėjo adekvačiai jiems pasipriešinti (1 t., b. l. 35-37).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-15 nurodyta, jog objektyvių duomenų, kad E. R. iki jo atžvilgiu atliktos nusikalstamos veikos būtų sirgęs lėtiniu psichikos sutrikimu, negauta. E. R. atsižvelgiant į jam būdingas individualias psichologines ypatybes, galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. E. R. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, jam yra būdingas įtaigumas, tačiau tai netrukdo jam teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Negauta duomenų apie kitų asmenų įtaką, poveikį E. R. parodymams. Šiuo metu E. R. konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas - adaptacijos sutrikimas, vyraujant emocijų sutrikimui. Minėto sutrikimo išsivystymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su byloje nagrinėjamu įvykiu. Šiuo metu dėl minėto sutrikimo nustatyti E. R. sveikatos sužalojimo laipsnį nepakanka objektyvių duomenų, kadangi jis anksčiau, tiek prieš nagrinėjamą įvykį, tiek po jo, psichiatrų tirtas nebuvo, tai yra jo psichikos būsena įvertinta nebuvo. E. R. , atsižvelgiant į jam būdingus individualius psichologinius bei amžiaus ypatumus, įvykio metu negalėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės (t.y. pobūdžio, reikšmės), todėl negalėjo adekvačiai jiems pasipriešinti. (1 t, b. l. 79-81).

Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-16 nurodyta, jog R. K. lėtiniu psichikos sutrikimu neserga, jam konstatuojamas socializuotas elgesio sutrikimas, kuris jam netrukdo suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti. R. K. tiriamo įvykio metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo, jam konstatuotas socializuoto elgesio sutrikimas, kuris jam netrukdė suprasti savo veiksmų esmės bei juos valdyti. R. K. dėl jo psichikos būsenos nereikia taikyti priverčiamųjų medicinos priemonių. R. K. gali dalyvauti ikiteisminio tyrimo veiksmuose, teismo posėdžiuose, būti teisiamas (2 t., b. l. 98).

Teismo vaikų ir paauglių psichiatrė V. K. paaiškino, kad nuo 2010 sausio 21 iki 2010 vasario 22 gydytoja-psichiatrė atliko psichiatrijos ekspertizę R. K. . Teismo psichiatrijos-psichologijos akte, aprašydama R. K. psichikos būseną bei jo pasakojimą apie jam inkriminuojamą veiką, V. K. parašė tokį sakinį: „Tai vadinasi, jis tiki vaikais, ką jie pasakoja?" Nutyla, atrodo kiek pasimetęs, pasako" „Nu ką aš žinau... ", tačiau tiesiogiai ir toliau savo kaltę neigia, apie įvykį nepasakoja". R. K. , pasakodamas apie jam inkriminuojamą veiką, tiesiogiai neprisipažino, kad ją įvykdė. Du nukentėjusieji mažamečiai vaikai apie šią veiką pasakojo jiems atliktų ekspertizių metu. R. K. ekspertizės metu buvo parodyta, jog vaikai papasakojo, kas jiems atsitiko. Norint sužinoti, kokia bus reakcija, kaip atsakys R. K. , jis buvo paklaustas (citata iš ekspertizės akto): „"Jis tiki vaikais, ką jie pasakoja?" Stebėta R. K. reakcija, ji buvo tokia: „Nutyla, atrodo kiek pasimetęs, pasako „Nu ką aš žinau..." Komentuojant šią R. K. reakciją, galima manyti, kad jis tiesiogiai nepaprieštaravo įtarimui, kaltinimui, kategoriškų patvirtinimų, kad jis įvykdė šią veiką, nėra. Iš reakcijos galima tik numanyti, todėl sekantis sakinys ir buvo (citata): „Tačiau tiesiogiai savo kaltę neigė, apie įvykį nepasakoja", t.y. iš šios reakcijos tik galima manyti, kad jis lyg ir pritaria tai minčiai, jog vaikais galima tikėti. Kategoriškų patvirtinimų negauta (1 t., b. l. 90).

Teismo vaikų ir paauglių psichiatrė A. Š. paaiškino, kad nuo 2010 sausio 21 d. iki 2010 vasario 22 d. buvo atliekama teismo psichiatrijos ekspertizė R. K. . Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akte psichologinio tyrimo metu, akte aprašydama R. K. būseną, A. Š. parašė: „Tiriamasis teigia, jog apie įvykį „Aš neatsimenu ten jau", tačiau apytikriai nurodė laiką („apie vasarą buvo, ėjau į mokyklą, nes aš iš mokyklos grįžau; mėnesio net neprisiminčiau, bet buvo šilta")". Tiriamasis R. K. akivaizdžiai vengė kalbėti apie jam inkriminuojamą veiką, buvo stebimas aukštas nerimo lygis, be to, jis raudo, dengė veidą rankomis, ką reikštų, kad jis patiria gėdos jausmą, pergyvena kad apie tą veiką reikia kalbėti. Viena vertus, jis teigia, kad neatsimena, tačiau užduodant netiesioginius klausimus, jis nurodė įvykio apytikslį laiką, nupasakojo būtent nukentėjusiojo tėvo reakciją, ką tas darė ir sakė. Visa tai rodo, kad jo atmintis nėra sutrikusi, jis atsimena tos dienos detales. Visa tai rodo R. K. vengimą detaliau kalbėti apie tos dienos įvykius. A. Š. parodė, kad ekspertizės akte parašė: „Tiriamasis, remdamasis turimomis žiniomis, gali suvokti jam inkriminuojamų veiksmų pobūdį bei jų netinkamumą, manoma, jog už tokią veiką reiktų bausti lygtinai ". Paklausus R. K. nuomonės apskritai apie seksualinę prievartą - tokius žmonės, kurie naudoja seksualinę prievartą prieš kitus, R. K. reaguoja aiškiai neigiamai -„nesąmonė, psichai ", tačiau paklausus apie tai, kokią bausmę turėtų pritaikyti teismas tokiems žmonėms, sako: „lygtinai, neįsivaizduoju". Tokia jo neigiama nuostata neatitinka bausmės sunkumo. Galima manyti, jog R. K. asmeniškai priimtina bausmės forma yra „lygtinai", tačiau savo kaltę jis kategoriškai neigia, bet jo emocinė būsena (nerimas, baimė) atitinka esamą situaciją, t.y. jam inkriminuojamą veiką (1 t., b. l. 92).

Įvertinęs byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, teismas daro tokias išvadas. Teismas, vertindamas kaltinamojo R. K. parodymus, vadovaujasi ekspertės V. K. duota išvada, kad nustatytas psichikos sutrikimas, kaip tiesioginė pasekmė, adaptacijos sutrikimas, atsiradęs po nagrinėjamo įvykio. Atliekant ekspertizę, teismo psichiatras, teismo psichologas rašydami išvadą, daugiausia remiasi vaiko emocinėm būsenom, patirtom traumom, išgyvenimais. Visa tai ir atsispindėjo abiejų vaikų psichikoj, todėl ir buvo neabejotinai nustatytos šios diagnozės, adaptacijos sutrikimai. R. K. sutinka su vaikų pasakojimais, R. K. pasirinko neigimo poziciją, gynybinę poziciją, visą laiką neigė šitai padaręs, neneigė, kad jis mušė, kad jis sakė tokius žodžius, kaip „čiulpk pimpalą“, bet labai jautriai reagavo į visa tai, gėdinosi, išryškėjo kitos emocinės reakcijos. Vyresnis berniukas taip pat patvirtino, kad tokie įvykiai tikrai buvo. Jam buvo sunkiau kalbėti, kadangi jis jau buvo bendravęs su psichologe eksperte apie šį įvykį, buvo viską išdėstęs, tačiau jis esminius dalykus perteikė, papasakojo, kaip vyko, kur vyko, ką jis veikė, kad jis laižė R. K. pimpalą, tokie buvo jo žodžiai, jis viską papasakojo ir patvirtino, tik jam buvo dar sunkiau, emocinės reakcijos buvo didžiulės, verkė, nenorėjo kalbėti antram žmogui. Tai yra traumuoto vaiko reakcija. Traumuotas vaikas niekaip nepavaidintų, nepaverktų, emociškai taip nereaguotų. Teismas vadovaujasi taip pat ekspertės A. Š. išvadomis, kur patvirtino, kad tiriamasis R. K. akivaizdžiai vengė kalbėti apie jam inkriminuojamą veiką, buvo stebimas aukštas nerimo lygis, be to, jis raudo, dengė veidą rankomis, ką reikštų, kad jis patiria gėdos jausmą, pergyvena kad apie tą veiką reikia kalbėti. Viena vertus, jis teigia, kad neatsimena, tačiau užduodant netiesioginius klausimus, jis nurodė įvykio apytikslį laiką, nupasakojo būtent nukentėjusiojo tėvo reakciją, ką tas darė ir sakė. Visa tai rodo, kad jo atmintis nėra sutrikusi, jis atsimena tos dienos detales. Visa tai rodo R. K. vengimą detaliau kalbėti apie tos dienos įvykius. Teismas daro išvadą, kad kaltinamojo R. K. parodymus, kad jis vaikų neprievartavo, vertina kaip siekimą išvengti bausmės.

Teismas vadovaujasi nukentėjusiojo E. R. parodymais, kur jis patvirtino, kad R. K. seksualiai prievartavo jį ir jo brolį A.. Nukentėjusiojo parodymų patikimumą įvertino ekspertė V. K. , kuri parodė, kad tai yra traumuoto vaiko reakcija. Traumuotas vaikas niekaip nepavaidintų, nepaverktų, nei emociškai taip nereaguotų. Nukentėjusysis A. R. vengė apie tai kalbėti. Dėl nukentėjusiojo mažamečio A. R. Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 103MS-14 nurodyta, jog objektyvių duomenų, kad A. R. iki jo atžvilgiu atliktos nusikalstamos veikos būtų sirgęs lėtiniu psichikos sutrikimu, negauta. A. R. , atsižvelgiant į jam būdingas individualias psichologines ypatybes galėjo ir gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. A. R. nenustatytas padidintas polinkis fantazuoti, jam yra būdingas įtaigumas, tačiau tai jam netrukdo teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti parodymus apie tai. Negauta objektyvių duomenų apie galimą kitų asmenų įtaką, poveikį A. R. parodymams. Šiuo metu A. R. konstatuojamas laikinas psichikos sutrikimas - adaptacijos sutrikimas, kurio išsivystymas tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su tiriamojo atžvilgiu nagrinėjama nusikalstama veika. Kadangi tiek iki įvykio, tiek po jo nebuvo objektyviai vertinta tiriamojo A. R. psichikos sveikatos būsena, todėl šiuo metu įvertinti jo sveikatos sužalojimo mąstą dėl įvykdytos jo atžvilgiu veikos, nėra galimybės (nepakanka objektyvių duomenų). A. R. , atsižvelgiant į jam būdingus individualius psichologinius bei amžiaus ypatumus, įvykio metu negalėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų esmės (t.y. pobūdžio, reikšmės), todėl negalėjo adekvačiai jiems pasipriešinti. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo mažamečio A. R. parodymus, bei vadovaudamasis ekspertų išvadomis, daro išvadą, kad mažamečio parodymai nepaneigia kaltinamojo R. K. kaltės.

Teismas taip pat vadovaujasi liudytojų Ž. R. ir N. R. parodymais, kur liudytojai patvirtino, kad vaikai nemeluoja, tokių dalykų negali prisigalvoti, kad vaikai labai po įvykio pasikeitė, vienas prie kito neleidžia prisiliesti, vaikais jie tiki.

Teismas daro išvadą, kad aukščiau aptartų įrodymų visetas yra pakankamas pagrindas kaltinamąjį R. K. pripažinti kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų.

Kaltinamojo nusikalstami veiksmai kvalifikuoti teisingai pagal LR BK 150 str. 4d.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, vadovaujasi Lietuvos Respublikos BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 91 str. numatytais bausmės skyrimo nepilnamečiui ypatumais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę, į bylos aplinkybes.

R. K. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam R. K. , atsižvelgia į jį charakterizuojančią medžiagą: R. K. administracine tvarka nebaustas, vieną kartą teistas, psichikos sveikatos centre neįrašytas (t. 2, b. l. 49), Kauno priklausomybės ligų centre neregistruotas, T. Masiulio jaunimo mokyklos administracijos charakterizuojamas neigiamai (t. 2, b. l. 114).

Skiriant bausmę R. K. atsižvelgiama į tai, kad jis padarė du tyčinius labai sunkius nusikaltimus, numatytus LR BK 150 str. 4 d., už kurį baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą realią laisvės atėmimo bausmę, bei į tai, kad charakterizuojamas neigiamai, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę. Todėl jam netaikoma LR BK 92 straipsnyje numatytas bausmės vykdymo atidėjimas.

Atsižvelgiant į kaltinamojo jauną amžių, R. K. pagal LR BK 150 str. 4 d. skiriama baudžiamojo įstatymo Specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta reali laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis nustatytinas atsižvelgiant į nepilnamečiams skiriamos bausmės ypatumus. Dėl to, kad nėra nustatyta nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių, nei atsakomybę lengvinančių aplinkybių, R. K. skiriama laisvės atėmimo bausmė, kurios dydis yra artimas minimaliai specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmei. Taip pat vadovaujamasi BK 91 str. 3 d. įtvirtintomis nuostatomis.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d. ir jį nubausti:

pagal LR BK 150 str. 4d. ( E. R. seksualinis prievartavimas) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

pagal LR BK 150 str. 4d. ( A. R. seksualinis prievartavimas) laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Bausmes subendrinti LR BK 63 str. 1d., 4d. pagrindu jas dalinai sudedant ir paskirti dvejus metus laisvės atėmimo. Šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinti LR BK 63 str. 9d. 5d. 2p. pagrindu apėmimo būdu su Kauno miesto apylinkės teismo 2010-06-23d. nuosprendžiu paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausme, ir galutinę subendrintą bausmę R. K. paskirti dvejus metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

R. K. į atliktos bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę pagal Kauno miesto apylinkės teismo 2010-06-23d. nuosprendžiu paskirtą bausmę – laisvės apribojimą- nuo 2010m. birželio 23 d. iki 2011m. sausio 23d., ( septyni mėnesiai laisvės apribojimo prilyginama trims mėnesiams ir penkiolika dienų laisvės atėmimo bausmei) , tai yra tris mėnesius ir penkiolika dienų.

R. K. kardomąją priemonę - nepilnamečio atidavimą prižiūrėti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti, įsiteisėjus nuosprendžiui pakeisti į suėmimą.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Apeliaciniai skundai dėl nuosprendžio gali būti paduoti per dvidešimt dienų nuo paskelbimo dienos, o nuteistajam šis terminas skaičiuojamas nuo nuosprendžio nuorašo įteikimo dienos, Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.