Marijampolės apylinkės teismo nutartis

sekretoriaujant Dalei Butkienei, dalyvaujant institucijos, atlikusios administracinio nusižengimo tyrimą, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (toliau ir – tyrimą atlikusios institucijos, VMVT) įgaliotam atstovui Vytarui Paltanavičiui (nuotoliniu būdu, naudojantis vaizdo konferencijų ir pokalbių platforma Zoom (toliau ir – nuotoliniu būdu), traukiamam administracinės atsakomybėn asmeniui V. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens V. K. (toliau ir – pareiškėjos) skundą dėl tyrimą atlikusios institucijos nutarimo skirti jai administracinę nuobaudą ir administracinio poveikio priemonę.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens V. K. skundas pripažįstamas nepagrįstu, todėl atmetamas, nutarimas nekeičiamas.

4. ANK 641 straipsniu įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pareiškėjai byloje inkriminuojamų ANK 346 straipsnio 1 ir 16 dalių normos yra blanketinės ir nukreipia į Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą ar kitus specialiuosius teisės aktus. Lietuvos Respublikos Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi įstatymų leidėjo nustatytas imperatyvas – šunys ir katės turi būti ženklinami mikroschemomis ir registruojami Gyvūnų augintinių registre, šioje normoje tiesiogiai nėra įvardinta, kam tenka ženklinimo ir registravimo pareiga, tačiau, teismo vertinimu, už tai, kad būtų įgyvendintas šis imperatyvas, atsako savininkas, jeigu jis yra ir laikytojas, arba tiek savininkas, tiek ir faktinis laikytojas, jeigu jie nesutampa viename asmenyje (faktinis gyvūno laikytojas prisiimdamas savo laikymui (priežiūrai, tame tarpe ir laikinai) tokį gyvūną, kuris neatitinka aptariamo įstatymo imperatyvo, arba turi išvis atsisakyti tai daryti (gyvūno neprisiimti), arba jeigu visgi situacija verčia tai daryti, - per protingą laiką pašalinti tokį įstatymo imperatyvo pažeidimą (pats organizuoti gyvūno žymėjimą ir registravimą), arba perduoti gyvūną kitam savininkui (laikytojui) kuris privalės ir galės prižiūrėti gyvūną pagal minimo įstatymo ir kt. teisės aktų reikalavimus (Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis). Analogiška situacija yra ir su taip pat imperatyviu įstatymu nustatytu reikalavimu gyvūnų savininkams ar laikytojams užtikrinti augintinių šunų ir kačių vakcinaciją nuo pasiutligės poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka (Įstatymo 20 straipsnio 4 dalis). Įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas yra nustatęs taisyklę, kad gyvūnų augintinių, taigi ir šunų bei kačių, veisimas (dauginimasis) turi būti tikslinis, planuojamas ir neatsitiktinis (draudžiamas giminingas dauginimasis). Teismo vertinimu, pastarojo įstatyminio reikalavimo vykdymo prievolė tenka tiek gyvūno savininkui, tiek laikytojui, priklausomai nuo aplinkybių.

5. Byloje nėra ginčo dėl to, kad konkretūs pareiškėjos šeimos namuose rasti 19 vnt. suaugę šunys ir katės nebuvo nei ženklinti mikroschemomis, nei registruoti GAR, nei skiepyti nuo pasiutligės. Nėra ginčo ir dėl kitos aplinkybės, kad tokia situacija, keičiantis (didėjant) tik augintinių šunų ir kačių skaičiui, pareiškėjos namuose tęsėsi apie dešimt metų, pareiškėja ir pati byloje neginčija šias aplinkybes mačiusi, suvokusi, žinojusi teisės aktais nustatytas jai, kaip gyvūnų augintinių savininkei ir laikytojai, pareigas (prievoles), įskaitant registruoti, ženklinti ir vakcinuoti augintinius, turėjusi ketinimų pas privatų veterinarą L. M. gyvūnus augintinius suženklinti, suregistruoti GAR ir suvakcinuoti nuo pasiutligės, prieš tai juos išgydžius ir nukirminus, tačiau pradžioje atidėliojusi dėl vienokių ar kitokių priežasčių, vėliau (iki VMVT patikrinimo) nesuspėjusi to padaryti dėl nusenusios motinos rūpybos. Taigi, jau vien šiuo neveikimu, kurio tokį ilgą laiką negalima pateisinti vien šeimos narių rūpyba ir (ar) slauga, ji pažeidė (nevykdė) Įstatymo 20 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Todėl teismas sutinka su administracinio nusižengimo tyrimą byloje atlikusios institucijos pozicija, jog nustatytoje faktinėje šios bylos situacijoje būtent pareiškėjai, kaip savininkei ir faktinei gyvūnų laikytojai, teko gyvūnų (šunų ir kačių) augintinių savininkų ir laikytojų pareigos, nustatytos aukščiau paminėtose ir kt. Įstatymo bei poįstatyminių aktų normose (Įstatymo 20 straipsnio 2 dalis, Gyvūnų augintinių ženklinimo ir registravimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2015 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 3D-959, Pasiutligės kontrolės reikalavimai, patvirtinti VMVT direktoriaus 2007 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. 463).

6. Kaip teismo jau spręsta aukščiau (punktas 4), pareiškėja, teisės aktais nustačius tokius imperatyvius reikalavimus, per protingą ir įmanomai trumpiausią laiką privalėjo pašalinti jai žinomus Įstatymo ir poįstatyminių aktų reikalavimų pažeidimus (visus 3 mėn. ir vyresnio amžiaus gyvūnus augintinius suženklinti, suregistruoti GAR bei suvakcinuoti nuo pasiutligės), tačiau nagrinėjamu gi atveju pareiškėja sąmoningai (tyčia) to nepadarė, be to, gyvūnus augintinius ilgą laiką (maždaug 10 metų) laikydama minimalius jų poreikius plotui (uždarose patalpose) ir higienos reikalavimams neatitinkančiomis sąlygomis, nepakankamai juos šerdama (nustatytas dalies gyvūnų augintinių išliesėjimas), nesuteikdama gyvūnams augintiniams tinkamos (reikiamos) veterinarinės priežiūros ir pagalbos, kai ši buvo akivaizdžiai būtina, taip pat sudarydama sąlygas nekontroliuojamam ir giminingam jų dauginimuisi, sąmoningai (tyčia) sukėlė gyvūnams augintiniams didelius nepatogumus, kančią bei realų pavojų jų sveikatai ir gyvybei, kas pagrįstai tyrimą atlikusios institucijos byloje buvo įvertinta žiauriu elgesiu su gyvūnais augintiniais (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 15, 18, 23, 25 punktai). Todėl, teismo vertinimu, yra pagrįstai pripažinta kalta įvykdžiusi jai inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus, jos kaltas neveikimas ne tik pažeidė gyvūnų augintinių gerovę (jai kenkė), tačiau ir kėlė grėsmę visuomenei dėl rizikos gyvūnams susirgti patiems bei išplatinti pasiutligę. Teismo vertinimu, paskirtos pareiškėjai administracinės nuobaudos bei ir galutinė nuobauda yra individualizuotos sankcijų minimumais tinkamai, prašymo jas dar labiau švelninti (ANK 34 straipsnio 6 dalis) byloje nėra pareiškusi ir pati pareiškėja bei skundo autorė. Teismo vertinimu, taip pat teisėtai ir pagrįstai pareiškėjai yra paskirta ir administracinio poveikio priemonė gyvūnų augintinių konfiskavimas, kadangi jų palikimas tokiomis sąlygomis pareiškėjos (savininkės ir laikytojos) namuose, kelia grėsmę ne tik gyvūnų augintinių bendrai gerovei, tačiau ir jų sveikatai bei gyvybei (tai byloje be kitų faktinių duomenų patvirtina ir teisme apklausti faktinį situacijos patikrinimą vietoje atlikę VMVT specialistai liudytojai A. D. bei R. B., o taip pat privataus (ne tyrimą atlikusios institucijos) veterinarijos gydytojo D. A. parengtos pažymos apie pareiškėjos augintinių sveikatos patikrinimo rezultatus). Dėl nustatytų faktinių šios konkrečios bylos aplinkybių ir jų visumos pagrindu padarytų aukščiau teismo išvadų naikinti ar keisti tyrimą atlikusios institucijos nutarimą pagrindo nėra, todėl nutarimas paliekamas galioti be pakeitimų, o pareiškėjos skundas pripažįstamas nepagrįstu ir atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 dalimi,

nutaria:

2024 m. rugsėjo 5 d. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įgalioto pareigūno nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. VMVT- ANR-N-73-2024 (ROIK : 24244668372) palikti nepakeistą, traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens V. K. skundo nepatenkinti.

Ši nutartis per 20 dienų gali būti apskųsta Kauno apygardos teismui per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.