- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-11
- Bylos Nr.
- 1A-8-113-2013
- Teisminio proceso Nr.
- 1-84-1-00095-2011-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valentinas Janonis (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Linas Pauliukėnas
- Nuteistasis
- S. K.
- Advokatai
- Mindaugas Kepenis
Pranešėjas Valentinas Janonis Baudžiamoji byla Nr. 1A-8-113/2013
Teisėja Laimutė Bukauskienė Teisminio proceso Nr. 1-84-1-00095-2011-2
2013 m. balandžio 11 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valentino Janonio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. K. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 146 str. 2 d., 145 str. 1 d., ir jam paskirta:
pagal BK 146 str. 2 d. – laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams;
pagal BK 145 str. 1 d. – laisvės atėmimas 8 mėnesiams.
BK 63 str. 1, 2, 5 d. 1 p. nustatyta tvarka bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirtas laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams.
BK 63 str. 1, 4, 9 d. nustatyta tvarka bausmės subendrintos, į bausmės laiką įskaityta dalis atliktos bausmės, paskirtos 2012-01-03 nuosprendžiu, ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas 1 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas laikotarpis, išbūtas suėmime nuo 2011-06-09 iki 2011-07-08.
Bausmės pradžią nutarta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Tuo pačiu nuosprendžiu E. K. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto BK 146 str. 2 d., padarymą kaltinamajam ir nukentėjusiajam susitaikius ir baudžiamoji byla nutraukta, tačiau dėl jo apeliacinių skundų negauta.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
S. K. nuteistas už tai, kad jis ir E. K. 2011 m. birželio 3 d., apie 23.30 val., bendrininkų grupėje, (duomenys neskelbtini), prie piliakalnio, už tai, kad A. M. policijos pareigūnams davė parodymus apie S. K. nusikalstamą veiką, už kurią S. K. buvo nuteistas, ir už tai, kad S. K. galimai pavogė žoliapjovę, pavartodami smurtą, neteisėtai A. M. atėmė laisvę. Tai yra S. K. kumščiu vieną kartą trenkė jam į veidą, E. K. laikė jį už rankos, kad nepabėgtų. Po to S. K. liepė A. M. prieš jo valią lipti į automobilio „Renault Espace“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio M. V., salono galą. A. M. įlipo į mašiną. Po to, tęsdami nusikalstamą veiką, S. K. ir E. K., automobilį vairuojant K. R., A. M. nuvežė į (duomenys neskelbtini), kur S. K. liepė A. M. nusirengti ir nuogam atsisėsti ant skruzdėlyno, tai A. M. ir padarė, sėdėjo apie 10–15 sekundžių. Po to S. K. vėl nukentėjusiajam prieš jo valią liepė sėsti į mašiną ir nuvažiavo pas A. D. į (duomenys neskelbtini). S. K. su A. D. kalbėjosi virtuvėje, o E. K. saugojo A. M. kambaryje, kad nepabėgtų. Vėliau E. K. atvedė į virtuvę A. M., ten S. K. kumščiu vieną kartą sudavė jam į veidą, iš elektros laido padaręs kilpą užnėrė ant kaklo ir grasino nužudyti, liepdamas pačiam prisipažinti, kad jis pavogė žoliapjovę. A. M. nesutikus prisipažinti dėl vagystės, S. K. laidu užspaudė jam gerklę ir laikė apie 1 minutę, po to paleido. Nusiėmus laidą nuo kaklo, E. K. kumščiu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į veidą. S. K. tuo pačiu elektros laidu vieną kartą sudavė nukentėjusiajam į krūtinę ir pastūmė jį. A. M. nugriuvo ant nugaros. Tęsiant nusikalstamą veiką, S. K. sėdinčiam A. M. nuavė batus ir žiogeliu, skirtu susegti rūbams, badė A. M. dešinės kojos I ir II pirštų panages, padarė ne mažiau kaip 5 dūrius. Tuo S. K. padarė A. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, tai yra padarė stranguliacines vagas kakle, „U“ formos kraujosruvą su nubrozdinimais jos plote, patirtą tikėtinai vieno smūginio dinaminio kontakto su elastingu (gebančiu išsilenkti pagal krūtinės ląstos priekinio ir šoninio paviršių reljefą) apie 0,5 cm pločio, galimai cilindrinį paviršių turinčiu daiktu. Poodinę kraujosruvą ant kairės speninės ataugos (už ausies) srityje, kuri susidarė tikėtinai vieno traumuojančio smūginio kontakto su kietu, buku, ribotai kontaktavusiu paviršiumi jį turinčiu daiktu. Odos nubrozdinimus ant juosmens kairės pusės, dešinės pusės juosmens-nugaros ribos srityse, esančius skirtingos orientacijos – patirtus dviejų traumuojančių dinaminių (spaudžiant ir braukiant) su kietais šiurkščiais paviršiais, juos turinčiais daiktais. Muštinę lūpos žaizdą, kraujosruvą lūpoje ir viršuje dešinėje (antro) danties nuskėlimą, susidariusį galimai ir dėl vieno traumuojančio smūginio poveikio į burnos dešinę pusę išdavoje. Dešinės pėdos I ir II pirštų galuose tarp nago ir minkštųjų audinių padarė išilginius, linijinio pobūdžio kraujo išsiliejimus, kurie susidarė kraujui užpildant susidariusius tarpelius po to, kai 0,1–0,15 cm diametro svetimkūniai pateko į panages ir pirštų naginių falangų minkštuosius audinius ir buvo pašalinti.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu S. K. prašo pakeisti Skuodo rajono apylinkės teismo 2012-10-22 nuosprendį, taikyti arba BK 62 str. 1 ir 2 d. nuostatas, arba 54 str. 3 d. ir paskirti švelnesnę bausmę, nei numatyta įstatyme, paskiriant bausmę, nesusijusią su terminuotu laisvės atėmimu. Nurodo, kad jis dėl savo padarytų nusikalstamų veikų prisipažino visiškai, dėl to, ką padarė, nuoširdžiai gailisi. Teigia, kad teismas, nors ir skirdamas mažesnę bausmę už baudžiamajame įstatyme numatytą bausmės vidurkį, turėjo teisę paskirti ir švelnesnę bausmę, nesusijusią su terminuota laisvės atėmimo bausme. Pirmosios instancijos teisme buvo prašyta taikyti BK 62 str. numatytas nuostatas, tačiau teismas šios teisės normos nuosprendyje plačiau neaiškino, vertino tik kad jis, S. K., anksčiau yra teistas šešis kartus, dėl to jis iš to nepadarė teigiamų išvadų, yra linkęs nusikalsti, todėl ir skyrė terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis pažymi, jog jis kartu su sugyventine augina mažametį vaiką, nors ir nėra oficialiai įdarbintas, tačiau vaiku visiškai rūpinasi. Mano, teismas galėjo į tai atsižvelgti ir skirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatyme. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog nors jis ir yra įvykdęs baudžiamajame įstatyme numatytas nusikalstamas veikas, tačiau nusikalstamas veikas jis įvykdė todėl, kad nukentėjusysis A. M. jį apšmeižė teisėsaugos institucijoms.
Apeliantas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismui nesuradus pagrindo taikyti BK 62 str. 1 d., 2 d. nuostatas, teismas galėtų taikyti ir BK 54 str. 3 d. nuostatas bei paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę. Pažymi, kad nusikaltimus jis padarė prieš daugiau nei vienerius metus, atlieka bausmę už kitus padarytus nusikaltimus, todėl mano, kad bausmės paskyrimo principai yra įvykdyti, nėra jokio pagrindo manyti, kad ateityje jis galėtų įvykdyti bet kokią kitą nusikalstamą veiką, nes jis padarė visas išvadas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 str. 3 d. numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės. Nuteistojo S. K. nusikalstamą veiką tinkamai kvalifikavo, kartu teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas. Pats apeliantas nusikalstamos veikos kvalifikacijos neginčija, prašo skirti švelnesnę bausmę. Todėl teisėjų kolegija dėl nuteistojo kaltės nepasisako (BPK 320 str. 3 d.).
Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d.).
Iš nuteistojo S. K. apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis prašo taikyti BK 62 str. 1 d., 2 d., BK 54 str. 3 d. nuostatas.
BK 54 str. 1 d. nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tam, kad būtų išvengta neteisingumo, kad paskirta bausmė būtų teisinga, įstatymų leidėjas numatė išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybę atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Tai numatyta BK 54 str. 3 d. ir 62 str. Pagal BK 54 str. 3 d. švelnesnė nei įstatymo numatyta bausmė gali būti skiriama tik tada, kai teismas, pasinaudojęs visomis baudžiamojo įstatymo suteiktomis galimybėmis švelninti bausmę bei nenustatęs BK 62 str. taikymo pagrindų, nusprendžia, kad straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui, t. y. būtų aiškiai neproporcingas, neadekvatus padarytai nusikalstamai veikai ir kaltininko asmenybei. Tokia teismo išvada paprastai daroma tada, kai nustatomos išimtinės aplinkybės, rodančios žymiai mažesnį kaltininko padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 str. 3 d. pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-3/2010, 2K-152/2009, 2K-105/2009, 2K-84/2009, 2K-39/2009 ir kt.).
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, neturi pagrindo pripažinti, kad nuteistajam taikytinos BK 54 str. 3 d. nuostatos ir skirtina švelnesnė bausmė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas skirti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę yra pagrįstas, atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus ir teismų praktiką. Teismo nuosprendis priimtas tinkamai vadovaujantis BK 54 str. 2 d. nuostatomis, įvertinus visas reikšmingas nusikalstamų veikų, numatytų BK 145 str. 1 d., 146 str. 2 d., pagal kurias S. K. pripažintas kaltu, pavojingumą bei nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes.
Remiantis bylos duomenimis matyti, jog nuteistasis niekur nedirbo, neturi legalių lėšų pragyvenimui. Nustatyta, jog S. K. padarė nesunkų ir apysunkį nusikaltimą, R. K. anksčiau šešis kartus teistas už nesunkius ir apysunkius nusikaltimus, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Taigi konstatuotina, kad nuteistasis išvadų po ankstesnių teistumų nepadarė, toliau nusikalsta, yra pavojingas visuomenei, nenorintis gyventi pagal visuomenėje pripažintas ir nusistovėjusias normas. Byloje sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, jog S. K. nusikalto bendrininkų grupėje. Nors teismas nenurodė, jog S. K. prisipažinimas pripažintinas kaip lengvinanti aplinkybė, tačiau iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, jog teismas šią aplinkybę laikė lengvinančia ir atsižvelgė į tai skirdamas bausmę.
Apeliantas skunde nurodo, jog teismas turėjo lengvinančia aplinkybe vertinti ir tai, jog nusikalstama veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo todėl, kad nukentėjusysis jį apšnekėjo policijai dėl pavogtos žoliapjovės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tai, kad neva nukentėjusysis apšnekėjo S. K., negali būti pagal BK 54 str. 10 d. vertintina kaip nukentėjusiojo išprovokavimas nusikalstamai veikai ir pažymi, kad tokiu atveju yra kiti būdai spręsti susidariusią situaciją.
Apeliaciniame skunde nuteistasis S. K. taip pat nurodo, kad teismas vadovaudamasis BK 62 str. 2 d. 2 p., galėjo vertinti ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatyme, nes jis su sugyventine augina mažametį vaiką, juo visiškai rūpinasi. Teisėjų kolegija pažymi, jog BK 62 str. 2 d. 2 p. numato, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti. Nagrinėjamu atveju nuteistasis pats nurodė, jog jis su sugyventine augina mažametį vaiką, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad dėl nuteistajam paskirtos bausmės nukentėtų vaiko priežiūra. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra BK 62 str. 2 d. 2 p. numatytų sąlygų.
Atsižvelgdama į visas išdėstytas aplinkybes, veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį, nuteistojo asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis bei kitas nustatytas baudžiamosios bylos aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog nuteistojo prašymas skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta bausmė, neatitiktų bausmės paskirties, numatytos BK 41 str. 2 d., ir tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam skirdamas laisvės atėmimo bausmes, jų trukmę nustatė mažesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis.
Rezoliucinė dalis
n utaria:
nuteistojo S. K. apeliacinį skundą atmesti.