Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Meistro žodis“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. balandžio 29 d. nutarties, kuria iškelta bankroto byla uždarajai akcinei bendrovei „Meistro žodis“ pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Teismas pažeidė CPK 176-178, 185 straipsnių nuostatas, nes netyrė ir neišsiaiškino realaus atsakovo įsiskolinimo pareiškėjui dydžio ir prievolės kilmės (CPK 329 str.). Tai yra teismas neįvertino, kad baudžiamojoje byloje Nr. I-87-838/2015 kaltu buvo pripažintas atsakovo direktorius Ž. M. ir pareiškėjui iš jo priteista 9 906,40 Eur žala. Dėl to pareiškėjas nepagrįstai iš atsakovo reikalauja priteisti tą pačią pinigų sumą kaip nepriemoką. Pareiškėjo direktoriaus įsakymai ir kiti norminiai aktai negali pakeisti teismo nuosprendžio, kuriuo žala priteista iš fizinio, bet ne juridinio asmens. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes sutapatino akcininko / direktoriaus ir bendrovės (atsakovo) prievoles. Aplinkybė, kad iš bendrovės akcininko / direktoriaus buvo priteista žala nereiškia bendrovės atsakomybės, nes šiuo atveju žalos atlyginimo prievolė yra asmeninio pobūdžio (CPK 4, 330 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Teismas be pagrindo nusprendė, kad atsakovas yra nemokus, remdamasis tuo, kad veikla yra nuostolinga, o bendrovė turto neturi. Versle yra priimta, kad pirmus penkerius metus įmonės veikla nuostolinga dėl investicijų į darbo patalpas, įrenginius, transportą, reklamą. Dėl to nėra pagrįsta ir teisinga apie bendrovės mokumą spręsti iš vienerių metų balanso. Kita vertus, 2013-2014 m. veiklos nuostolingumas susidarė dėl akcininko įnašų, siekiant optimizuoti bendrovės veiklą.

Dėl įsiskolinimo dydžio. Atsakovas nesutinka su dalimi – 9 906,40 Eur, pareiškėjo reikalavimo, tvirtindamas, kad tai yra asmeninė vadovo (akcininko) prievolė pagal priimtą teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, tačiau neginčija to, kad yra skolingas likusią 4 992,92 Eur reikalavimo dalį pagal 2016-04-22 duomenis. Tuo tarpu teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad esant pakankamai pagrįstų duomenų apie atsakovo nemokumą, net ir ginčijamas kreditorinis reikalavimas yra pagrindas inicijuoti bankroto bylą galimai nemokiam atsakovui. Šioje proceso stadijoje nėra sprendžiamas pareiškėjo finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimas, todėl dėl atsakovo skolos pareiškėjui pasisakyti plačiau nėra pagrindo.Dėl nemokumo. Atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad yra mokus, tačiau tokie duomenys nepateikti. Pagal viešų registrų duomenis atsakovo vardu yra registruota 1 transporto priemonė. Pagal 2014-12-31 balanso duomenis atsakovas turėjo turto už 89 519,81 Eur, patyrė 20 135,83 Eur nuostolių, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 145 663,52 Eur. Pagal 2015-12-31 balanso duomenis atsakovas turėjo turto už 25 697 Eur (234 Eur ilgalaikis turtas – transporto priemonė, 25 463 Eur – per vienerius metus gautinos sumos), patyrė 80 637 Eur nuostolių, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 162 478 Eur. Iš 2015-12-31 debitorių sąrašo matyti, kad debitorinės skolos sudaro visą bendrovės trumpalaikį turtą, o iš skolininkų sąrašo – kad pradelstos skolos yra 131 033,24 Eur (162 477,62-31 444,39), t. y. pradelstų įsipareigojimų suma viršija į balansą įrašyto turto vertę (25 697/2=12 848,50). Taigi net nevertinant apelianto ginčijamos 9 906,40 Eur reikalavimo dalies pradelstos skolos viršija visą į jos balansą įrašyto turto vertę. Be to, iš AB DNB banko lėšų pavedimo nurodymų matyti, kad dalį skolos pareiškėjui sumokėjo ne atsakovas, bet trečiasis asmuo UAB „Eketa“.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar yra teisėta ir pagrįsta teismo nutartis, kuria atsakovei UAB „Meistro žodis“ iškelta bankroto byla. Atskirasis skundas iš esmės yra grindžiamas tuo, kad pareiškėjas yra nurodęs neteisingą bendrovės skolos jam dydį, nes į jį įskaičiuota 9 906,40 Eur dydžio žala, kuri baudžiamojoje byloje jam yra priteista ne iš bendrovės, bet iš jos vadovo / akcininko. Dėl to apeliacinis teismas pasisako, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei atsižvelgdamas į šios kategorijos bylose esantį viešąjį interesą.

Kaip žinoma, ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo pateikti teismui turi teisę kreditorius. Kreditoriaus sąvoka apibrėžta ĮBĮ 3 straipsnyje – tai asmuo, turintis teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus, tarp jų ir valstybės institucijos, įpareigotos surinkti valstybinio socialinio draudimo įmokas (ĮBĮ 3 str. 1 d. 1 p.).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas yra skolingas pareiškėjo biudžetui, t. y. kad šis yra atsakovo kreditorius, kad skola yra pradelsta. Apeliantas nesutinka su pareiškėjo nurodytos skolos dydžiu, teigdamas, jog dalį, t. y. 9 906,40 Eur, sudaro ne bendrovės, bet bendrovės vadovo / akcininko asmeninė skola pagal baudžiamojoje byloje priimtą nuosprendį, tačiau šioje proceso stadijoje tokia aplinkybė turėtų reikšmės tik tuo atveju, jei pradelstų įsipareigojimų suma būtent tokia dalimi ar artima jai viršytų pusę į balansinės įmonės turto vertės. Nagrinėjamu atveju ši aplinkybė nelaikytina esmine, nes bendrovės mokumo būklė nustatyta atlikus išsamią finansinių duomenų analizę.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, bankroto byla iškeliama, nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytų sąlygų: įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d., 9 str. 7 d. 1 p.). Teismas įmonės nemokumo klausimą sprendžia pagal aktualius įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, vadovaudamasis kitais byloje esančiais įrodymais, pagrindžiančiais pradelstų įsipareigojimų kreditoriams dydį bei realią turimo turto vertę.

Nagrinėjamu atveju teismas nurodė, kad atsakovo nemokumą, t. y. ilgalaikę sudėtingą finansinę padėtį, nustatė pagal įmonės 2015-12-31 balanso duomenis – skola pareiškėjui 2015-12-31 sudarė 16 420,11 Eur, iš jos – 15 997,17 Eur privalėjo sumokėti iki 2016-01-15; kad atsakovas pareiškėjui 2016-01-28 sumokėjo 1 000 Eur, tačiau pagal 2016-03-18 duomenis biudžetui liko skolingas 15 188,86 Eur; kad atsakovas 2015-08-14 turėjo turto už 719,30 Eur; kad jis nuo 2013 m. dirba nuostolingai, kasmet patirdamas apie 18 948,10 Eur nuostolių. Apeliantas teigia, kad spręsdamas dėl bendrovės turto nebuvimo ir nemokumo, teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teisės normas. Kita vertus, jis apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių minėtos teismo išvados nepagrįstumą (CPK 306 str. 2 d., 314 str.).

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, yra taikomas civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str., ĮBĮ 9 str. 1 d.).

Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrino Juridinių asmenų registro duomenis ir nustatė, kad atsakovas 2016-03-21 yra pateikęs finansinės atskaitomybės dokumentus už 2015 m. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje esantis atsakovo direktoriaus Ž. M. pasirašytas balansas, pateiktas teismui 2016-01-11, ir minėtame vėliau viešajam registrui pateiktame balanse nurodyti duomenys skiriasi. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas yra fakto instancija, o bendrovės mokumas nustatomas pagal aktualiausius duomenis, patikrintina, ar pagal naujausią turimą informaciją atsakovo finansinė būklė atitinka teismo nustatytąją.

Remiantis viešajam registrui atsakovo pateiktų finansinės atskaitomybės (balansų, pelno (nuostolių) ataskaitų) dokumentų duomenimis, bendrovė 2015 m. turėjo turto už 78 502 Eur, iš jų ilgalaikio – už 105 Eur, trumpalaikio – už 78 397 Eur; įmonės mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai iš viso sudarė 173 647 Eur ir ši visa pinigų suma turi būti sumokėta per vienerius metus. Be to, įmonės nuosavas kapitalas yra neigiamas – (-) 95 145 Eur, kas rodo, jog įmonės visas turtas padengtas ne iš nuosavų (skolintų) lėšų. Pagal paties atsakovo teismui pateiktą pradelstų įmonės skolų tiekėjams (kreditoriniai įsiskolinimai) sąrašą, pradelsti įsipareigojimai 2015-12-31 sudarė 129 774,62 Eur (162 477,62 – 1 258,61 (atsiskaityta su darbuotojais) – 31 444,39 (mokėjimai, kurių terminas 2015-12-31 dar nebuvo suėjęs). Taigi remiantis atsakovo aktualiausiais finansinės atskaitomybės duomenimis bei pradelstų įsipareigojimų kreditoriams sąrašu, spręstina, kad pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į UAB „Meistro žodis“ atskirąjį skundą teisingai nurodo, jog šios bendrovės nurodyti pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršija visą į jos balansą įrašyto turto vertę.

Apibendrindamas tai, kas nustatyta pirmiau, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantas neįrodė, jog įmonė pajėgi atsiskaityti su kreditoriais bei nepaneigė teismo išvados dėl įmonės nemokumo, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nutartį atskirojo skundo argumentais nėra jokio teisinio pagrindo (ĮBĮ 2 str. 8 d., CPK 263, 338 str.).

Pažymėtina, kad bankroto bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog atsakovas yra pajėgus įvykdyti prievoles, bankroto byla bet kurioje stadijoje gali būti nutraukta ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2008).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.