- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-07
- Bylos Nr.
- A-123-602/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06271-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Irmantas Jarukaitis (pirm.), Artūras Drigotas, Veslava Ruskan (pran.)
- Pareiškėjas
- R. R.
- Atsakovas
- Muitinės kriminalinė tarnyba
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Muitinės kriminalinei tarnybai dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. R. (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. spalio 29 d. skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Muitinės kriminalinės tarnybos (toliau – ir atsakovas) laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 20 d. neteisėtai neapskaičiuotą ir neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, atitinkančią skirtumą tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kuris būtų išmokėtas taikant iki 2009 m. gegužės 1 d. galiojusius pareiginės algos koeficientus ir priedų už valstybės tarnautojų kvalifikacines klases dydžius.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2002 m. gegužės 2 d. iki 2009 m. liepos 20 d. dirbo Muitinės kriminalinės tarnybos Panevėžio skyriaus viršininku. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) pripažino, jog teisės aktų dalys, kurių pagrindu nuo 2009 m. gegužės 1 d. buvo mažinami valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, prieštarauja atitinkamoms Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) nuostatoms. Pasak pareiškėjo, laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 20 d. taikant Konstitucijai prieštaraujančias teisės aktų nuostatas jo teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą buvo pažeista, todėl jam turėtų būti priteista neteisėtai neišmokėta darbo užmokesčio dalis.
Atsiliepimas
Atsakovas Muitinės kriminalinė tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 7–8).
Pasak atsakovo, įstatymų leidėjas sutiko kompensuoti sumažintą darbo užmokesčio dalį, o priežastys, kurios paaiškina, kodėl negali būti nedelsiant išmokamos kompensacijos, nurodytos 2013 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. XII-523 preambulėje: „atsižvelgdamas į šalies finansinę padėtį, kad nėra sukaupta pakankamai lėšų, reikalingų nesumažintiems atlyginimams mokėti, ir į tai, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. atkuriamoms valstybės tarnautojų ir teisėjų pareiginėms algoms (atlyginimams) mokėti reikėtų didinti 2013 metų valstybės biudžeto išlaidas ir toks išlaidų padidinimas, nemažinant kitų išlaidų, pažeistų Lietuvos Respublikos fiskalinės drausmės įstatymo nuostatas, o 2013 metais mažinant kitas išlaidas valstybės ir savivaldybių biudžetų asignavimų valdytojai negalėtų tinkamai užtikrinti jiems priskirtų funkcijų vykdymo ir tai keltų grėsmę esminių valstybės ir savivaldybių funkcijų atlikimui, ir 2013 metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose lėšų nuo 2013 m. spalio 1 d. atkuriamai valstybės tarnautojų ir teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimo) daliai sumokėti nenumatyta, skirti papildomų valstybės biudžeto lėšų šiam tikslui nėra galimybių“. Pabrėžė, jog darbo užmokesčio nepriemokoms kompensuoti Muitinės kriminalinės tarnybos 2013 metų skirtuose asignavimuose nėra numatytas tikslinis finansavimas, todėl, jeigu būtų patenkintas pareiškėjo prašymas ir nesant papildomo asignavimo iš valstybės biudžeto, Muitinės kriminalinei tarnybai iškiltų grėsmė tinkamai užtikrinti priskirtų funkcijų vykdymą. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas dalyje reikalavimų praleido Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą, be to, muitinės pareigūnui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo R. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 20 d. pareiškėjo darbo užmokestis buvo mažinamas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Teismas pažymėjo, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Tačiau teisė kreiptis į teismą neatsiejama nuo pareigos tai padaryti pagal visiems privalomas įstatymų nustatytas taisykles.
Atkreipė dėmesį, kad pagal DK 27 straipsnio 2 dalį, kurią prašo taikyti atsakovas Muitinės kriminalinė tarnyba, bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena, vadinasi teisė paduoti skundą teismui pareiškėjui atsirado jau 2009 m. gegužės mėnesį, gavus pirmąjį mažesnį darbo užmokestį. Kaip minėta, darbo užmokestis pareiškėjui mažintas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 20 d., tačiau į teismą su skundu dėl susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi tik 2013 m. spalio 29 d. (b. l. 4). Teismas pritaikė DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, tokiu būdu konstatuodamas, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 20 d. atmestinas dėl to, jog pareiškėjas praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą.
III.
Pareiškėjas R. R. apeliaciniu skundu (b. l. 24–26) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir nurodo, kad sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai taikant materialinės teisės normas, pažeidus Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę į teisminę gynybą bei nukrypstant nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo.
Remiasi CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl ieškino senaties ir nurodo, kad jis apie savo pažeistas teises sužinojo Konstituciniam Teismui 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavus, kad ginčo laikotarpiu mokėtas darbo užmokestis nebuvo teisingas ir atitinkantis Konstituciją, t. y. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalimi garantuojama ir ginama teisė į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą.
Pažymi, kad iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, jis neabejojo Lietuvos Respublikos Seimo priimto įstatymo konstitucingumo garantija, niekada neabejojo įstatymų leidėjo veiksmais įstatymų leidyboje.
Atsižvelgia į Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus ir nurodo, kad teismas nepagrįstai ir neteisėtai įvertino, kad nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena.
Atsiliepimas
Nesutinka su teismo konstatavimu, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pažymi, kad atsakovas atsiliepime paminėjo, jog pareiškėjas praleido įstatymais nustatytus senaties terminus ir nurodė, kad pagal teisinį reglamentavimą, praėjus terminui, negali būti priteisiama nesumokėta darbo užmokesčio dalis, tačiau nebuvo prašoma taikyti ieškinio senatį, todėl ieškinio senatis, pasak pareiškėjo, buvo pritaikyta nepagrįstai.
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Muitinės kriminalinė tarnyba prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu ieškinio senaties taikymo pradžios momentu, ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012; 2013 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-164/2013), nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ieškinio senaties termino pradžią nuo su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui dienos.
Atsiliepimas
Atsakovas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog jis neprašė taikyti ieškinio senaties termino. Pažymi, kad atsakovas savo atsiliepime prašė atmesti pareiškėjo skundą, nurodydamas, kad pareiškėjas praleido ieškinio senatį. Toks šalies prašymas tuo pačiu reiškia prašymą, kad teismas taikytų ieškinio senatį, nes būtent pritaikius ieškinio senatį gali būti atmetamas skundas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Muitinės kriminalinė tarnyba prašė taikyti ieškinio senatį.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Pareiškėjas R. R. laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 20 d. dirbo Muitinės kriminalinės tarnybos Panevėžio skyriaus viršininku (A lygis, 15 kategorija) (b. l. 10).
Laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 20 d. pareiškėjo darbo užmokestis buvo mažinamas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.
Pareiškėjas 2013 m. spalio 29 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 20 d.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo vertinimu, kad jis skundą teismui padavė praleidęs ieškinio senaties terminą. Mano, jog ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia sietina su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo paskelbimu.
Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminiais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Kitaip sakant, kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016).
Įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą dėl ieškinio senaties, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal šią imperatyvią taisyklę teismas ieškinio senaties negali taikyti savo iniciatyva ir turi spręsti dėl jos taikymo tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Nors atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas Muitinės kriminalinė tarnyba konkrečiais žodžiais nesuformulavo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, tačiau vertindama atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus dėl ieškinio senaties taikymo ir atsakovo prašymą pareiškėjo skundo netenkinti, t. y. nepriteisti pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo atsiliepime į pareiškėjo skundą implicitiškai yra išreikšta atsakovo valia taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai sprendė dėl ieškinio senaties taikymo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (DK 27 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjui kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas kreipėsi į teismą 2013 m. spalio 29 d. (b. l. 4), prašydamas priteisti darbo užmokesčio skirtumą nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. liepos 20 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs ieškinio senaties terminą, nes, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjas mano, kad ieškinio senatis skaičiuotina nuo Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimo, nes tik tada pareiškėjas sužinojo, jog jo teisės buvo pažeistos.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į teismą dėl neišmokėtos už 2009 m. gegužės 1 d. – 2009 m. liepos 20 d. darbo užmokesčio dalies kreipėsi 2013 m. spalio 29 d. Pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjo pažeistos teisės dėl su darbo apmokėjimo teisiniais santykiais susijusių piniginio pobūdžio reikalavimų galėtų būti ginamos tik už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 29 d. iki 2013 m. spalio 29 d., tačiau pažeidimas pasibaigė 2009 m. liepos 20 d., nes nuo tada pareiškėjas nebedirbo Muitinės kriminalinėje tarnyboje. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjas savo reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2009 m. gegužės 1 d. – 2009 m. liepos 20 d. laikotarpį pareikšti yra aiškiai praleidęs DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nors pareiškėjas sužinojimą apie tai, kad jam buvo nepagrįstai apribotas atlyginimo mokėjimas, apeliaciniame skunde sieja su Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo priėmimu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtą reglamentavimą ir nurodytą teismų praktiką, nesutinka su tokiu ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymu ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas skundą teismui padavė 2013 m. spalio 29 d. (b. l. 4), skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs aptartą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2013 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013, 2013 m. gruodžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1462-858/2015). Nors pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo nesprendė, tačiau įvertinus bylos įrodymų visumą, matyti, kad šioje byloje nėra pagrindo svarstyti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nes nenustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, nenurodė konkrečių aplinkybių, sutrukdžiusių jam įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Pareiškėjas iš esmės apeliacinį skundą grindžia ne tokių konkrečių aplinkybių buvimu, o tuo, kad, jo vertinimu, ieškinio senatis jo inicijuotam ginčui nėra praleista, tačiau šiame procesiniame sprendime jau buvo nurodyta, kad taip vertinti aktualų teisinį reguliavimą nėra pagrindo.
Atsižvelgusi į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikęs ieškinio senatį ir nesant pagrindo praleisto termino atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.